Ar būna, kad mėgini susikoncentruoti į kokią nors veiklą, klausimą ar problemą ir atūžiantis minčių debesis Tave išblaško? Jos zyzia paausiais kaip uodai, tačiau kai pamėgini vieną pagauti, jos kaip mat išsiskraido. Kai nusprendi nebekreipti dėmesio, nematomas priešas vėl grįžta, tarsi erzindamas „o aš vėl čia“.

Arba, jei nusprendi ramiai apie ką nors pagalvoti ir priimti sprendimą, įsisukęs minčių kamuolys vietoj to, kad padaryti situaciją aiškesnę, viską dar labiau komplikuoja. Angliškai tai kartais pavadinama overthinking.

Jei nors viena iš šių pastraipų Tau tinka, skaityk toliau. Šis straipsnis apibendrins paskutinių dviejų metų darbo su sumaištimi galvoje rezultatus ir pateiks keletą metodų, ką su šia problema daryti.

Pradžiai apie iliuzijas, kurios tą sumaištį ir sukuria.

Iliuzijos kurios nepadeda

Mums atrodo, kad jeigu viską gerai apgalvosime, minčių pagalba išnarpliosime sudėtingas problemas. Bet mintys turi tokią savybę – jos iššaukia panašias, susijusias mintis.

Tarkim, sprendi kokios spalvos tapetus pirkti. Gal oranžinius? Hm.. oranžinė kaip apelsinai. Apelsinų sultys labai skanios kai šviežios. Bet dar skanesnė kokakola. Bet kokakola nesveika, nes joje daug cukraus. Rytais į arbatą dedu per daug cukraus. Viskas, nuo šiol gersiu arbatą be cukraus. Bet nueisiu nusipirkti kokakolos. Ir apelsinų. Kiek sprendimų priimta! Bet tapetai taip ir lieka be spalvos.

Taigi, vietoj to, kad viskas išsinarpliotų, susipina ir susinarplioja dar labiau.

Dar atrodo, kad, negalime priimti sprendimų neapdoroję visos informacijos. Bet mes NIEKADA neturime visos informacijos. (Nes jei turime, tai sprendimas turėtų būti akivaizdus)

Esmė ta, kad trūkstamą informaciją mes bandome nuspėti ir prognozuoti – o kas bus jeigu? Atsiranda optimistinė, realistinė ir pesimistinė prognozės. Savo prognozėmis ir spėjimais abejojame, sprendimas pasidaro netvirtas ir visokių „o kas būtų jeigu“ atsiranda dar daugiau.

Taigi, susikuriame iliuziją, kad sprendimui priimti būtina turėti visą informaciją ir tada pasimetame, nes jos nėra.

Taip pat atrodo, kad reikia apgalvoti viską viską iki paskutinės smulkmenos. Bet kai pradedame gilintis, tos smulkmenos vis nesibaigia ir nesibaigia. Atrodo, lyg kas nors turėtų ateiti ir užbraukti brūkšnį – dabar jau užtenka. Kol brūkšnys neužbrėžtas, neriame į bereikšmių smulkmenų bedugnę.

Ir, galų gale atrodo, kad sąmoningas intelektas tai yra tas pats kas protas. Kol sprendimas neapgalvotas sąmoningai jis laikomas nerimtu, neargumentuotu. Nors iš tiesų būtent pasąmonė pajėgi greičiau apdoroti daugiau informacijos vienu metu. Kai tik įsikiša sąmoningas intelektas – viskas sulėtėja ir komplikuojasi.

Iliuzijų dėka susikuria įprotis daug ir apie viską galvoti. Įprantame nuolatos galvoti, apgalvoti, svarstyti, nepriimti sprendimų nepasitarę su savimi. Įprotis reiškia, kad tai vyksta be mūsų dėmesio pagalbos, savaime.

Nuo priežasčių eime prie teorijos.

Kaip suvaldyti siautėjančias mintis – teorija

Visų pirma reikia atsikratyti iliuzijų.
Tada reikia pakeisti įsišaknijusį įprotį.

Norint atsikratyti vienų iliuzijų, jas tiesiog galima pakeisti kitomis iliuzijomis. Taip, deja, viskas yra tik iliuzijos, nežinome nieko tikra išskyrus savo pojūčius. Tačiau Tu turi teisę rinktis, kas Tau naudingiau.

Leiskime viskam įvykti savaime. Turėkime tokią iliuziją, kad pasaulyje egzistuoja pusiausvyra ir viskas savaime atsistoja į teisingas vietas. (Aš pats tuo tikiu, nes studijavau ekonomiką – dėsniai yra ir jie veikia, kai tik žmogus pradeda daryti savo nesąmones, kyla krizės ir viskas atsistoja į savo vietas.)

Pasikliaukime nuojauta. Turėkime iliuziją, kad pasąmonės priimtas sprendimas visada yra geriau apsvarstytas ir atsižvelgia į daugiau mums svarbių faktorių, nei priimtas sąmoningai. (Išskyrus apsipirkimą parduotuvėje)

Tvirtai tikėkime savo naujomis iliuzijomis, kaip kad dabar tikime senomis.

Norint atsikratyti įsišaknijusio įpročio, reikia visų pirma išmokti jį pastebėti, neleisti jam reikštis nesąmoningai. O tada sukurti naują įprotį, kuris užgožtų senąjį.

Kaip tai padaryti – nėra akivaizdu. O taip, aš įsivaizduosiu, kad mintys, tai musių spiečius, tada iš mano akių pliūpteli lazerio spindulys ir visas sudegina – gali bandyti, gal Tau suveiks :) Bet aš ne apie tokius metodus.

Taigi, nuo teorijos eime prie praktikos.

Kaip suvaldyti siautėjančias mintis – nuolatinė kasdienė praktika.

Praktika susideda iš dviejų dalių: prevencija – kai praktikuojame tam, kad tas minčių šurmulys iš viso nekiltų. Ir reagavimas – kai praktikuojame tam, kad kilęs minčių šurmulys nurimtų.

Prevencija

Meditacija. Meditacija yra proto treniruotė, protas pratinamas būti ramus. Jis treniruojamas nereaguoti į trukdžius ir likti susikoncentravęs. Kaip gali norėti ramių minčių, kai net nežinai koks tai jausmas? Pamedituoji ir pamatai – aha, galvoje buvo ramu ir aš jaučiausi puikiai. Noriu, kad visada taip būtų!

Monotoniškos veiklos. Tai taip pat meditacijos forma. Bėgimas, važiavimas dviračiu, mezgimas, drabužių lyginimas – visa tai yra monotoniškos, mechaniškos veiklos. Kūnas atlieka veiksmus be proto pagalbos, taigi protas kaip ir nebeturi kuo užsiimti ir pradeda visai be reikalo generuoti kalną minčių, kurios niekaip neįtakoja Tavo veiksmų. Jeigu jas pastebi, atsiranda intuityvus suvokimas – aha, šitas kalnas minčių neįtakoja mano veiksmų, vadinasi jos nereikalingos.

Atsiribojimas nuo trukdžių. Jeigu gali sau leisti savaitgalį be kompiuterio ir telefono – pamatai, kad gali leisti sau negalvoti apie tai kas yra kompiuteryje ir telefone, ir … nieko nenutinka. (Dažniausiai tikrai nieko nenutinka). Atsiranda intuityvus suvokimas – aha, jeigu aš apie ką nors kartais negalvoju, nuo to niekam ne blogiau. Vadinasi galima apie tai negalvoti ir dažniau. Lygiai taip pat galima trumpam atitrūkti nuo žmonių, nuo darbo, žiniasklaidos ir viso kito kas Tau trukdo.

Formalizuoti mąstymo metodai. Jei įpranti mąstyti su pieštuku ir popieriaus lapu rankoje – mintis rašytis, braukyti, jungti ir piešti – pamatai, kaip atrodo Tavo mąstymo procesas. Oho kokia netvarka! Kad tai pamatyti, reikia taikyti formalizuotus galvojimo metodus Tai gali būti „mind map“, „fishbone“, „brainstorm“, „naudos ir kaštų analizė“, „pliusai-minusai“ visokios diagramos, grafikai ir hierarchinės struktūros. Jei nuolatos stengsiesi jas taikyti ir problemas spręsi su pieštuku ir popieriaus lapu rankoje, laikui bėgant mąstymas popieriaus lape bus vis tvarkingesnis. Tuo pačiu tvarkingesnis jis bus ir galvoje.

Reagavimas

Jei praktikuosi prevenciją, pradėsi pastebėti, kai galvoje kyla šurmulys. Ir kuo toliau tuo greičiau. Kai pastebi šurmulį, gali taikyti reagavimo technikas.

Galvojimas raštu. Jei galvoji savo galvoje ir įsiveli į susipainiojusį minčių kamuolį, pats metas paimti popierių ir pieštuką ir pradėti rašyti. Greičiausiai nepavyks nupiešti jokios diagramos, nes diagrama yra jau šiek tiek apdorotos ir suvirškintos mintys. Tiesiog rašyk rašinį „Aš galvoju, kad…“. Tai LABAI sulėtins minčių srautą ir išvalys nenaudingas, pasikartojančias mintis. (Pastebėsi: o aš tai jau užrašiau!) Pamatysi, kad tas ūžiantis musių spiečius susidaro iš viso labo 4-5 muselių kurios vis grįžta ir atitolsta. (Na, bent jau man taip būdavo)

Kryptingas galvojimas. Jei ne laiku ir ne vietoje galvoje pradeda ūžti visokios negeros mintys, jų kiekį sumažinti galima tokiu pratimu – pasakyti sau: „Tegu tos mintys būna, bet aš noriu galvoti apie …“. Apie ką Tu norėtum galvoti? Jei tarkim bėgioji ir įpusėjus distanciją ima suktis mintys „kaip man sunku“, „nebegaliu“, apie ką norėtum vietoj to galvoti? „Kai baigsiu trasą leisiu sau X“, „Kaip man patinka grynas oras“, „Apie nieką“, „Kaip man patinka atostogos prie jūros“, „Šokoladas!“ ir panašios idėjos yra puikus pasirinkimas.

Svarbu – kryptingai galvoti galima tik apie tai, apie ką iš tikrųjų nori galvoti. Jei bandysi save priversti, nepavyks, sugrįš negatyvios mintys. Taip pat jokiu būdu negalima stengtis išvaryti negatyviu minčių. Nes jei galvosi apie tai, kaip išvaryti negatyvias mintis, iš principo galvosi apie negatyvias mintis. Pratimo esmė – užgožti negatyvias mintis maloniomis, o ne jas išvaryti.

Sąmoningas negatyvus galvojimas. Negerą, trukdančią mintį galima pagauti už uodegos ir tyčia sąmoningai ją galvoti. Pratimas veikia tada, kai yra viena aiški trukdanti mintis. Tarkim pametei piniginę ir dėl to pikta – galvoje pilna negatyvių minčių. Nevenk šios minties, o stenkis ją galvoti: „pamečiau piniginę ir kaip sumautai dėl to jaučiuosi“. Tau nepatiks ir mintys natūraliai ims krypti kitur.

Arba, jei mėgini mokintis, ruoštis egzaminui ir kokia nors viena mintis neduoda ramybės. Nustok mokytis ir paskirk 5 minutes specialiai galvoti šią mintį. Galbūt pamatysi, kad ji tuščia ir jau po 3 minučių galėsi ramiai toliau mokytis.

Kvėpavimas. Atkreipk dėmesį į kvėpavimą. Kai tik atkreipsi dėmesį, jis pasikeis, tai fizinis pokytis, jau įdomu, dėmesys nuo minčių jau atitrauktas. Galbūt susinervinai, kvėpavimas seklus ir greitas. Pamėgink dirbtinai sulėtinti, pagilinti. Organizmas sulėtės, sulėtės ir minčių srautas.

Pertraukėlė. O gal Tu pavargai? Gal dėl to nebesugebi išlaikyti dėmesio ties sudėtinga problema? Juk ne veltui pamokos mokykloje trukdavo po 45 minutes – ilgiau išlaikyti dėmesį smegenims tiesiog per sunku. Jei tikrai sąžiningai dirbai – padaryk pertraukėlę (daugiau apie poilsio metodus – ČIA). Nueik atlik keletą fizinių pratimų. Nueik pavalgyk. Užsimerk ir pabūk ramiai. Nueik kam nors patrukdyti ir tuščiai papliurpti (na taip, tai trukdo susikaupti kitam, išmuša jį iš vėžių). Tik jokiu būdu neskaityk naujienų – nes tai apkraus pavargusį protą nereikalingos informacijos pertekliumi. Iš vis geriausia, jei gali, 20 minučių pamiegok (bet ne daugiau).

Grįžus prie problemos turėtų kilti naujų netikėtų įžvalgų.

Atidėjimas. Čia yra ekstremalus pratimas, skirtas ypatingai sudėtingoms didelės apimties problemoms, susijusioms su daugeliu gyvenimo sričių spręsti. Jei pamatai, kad susipainiojai, atidėk sprendimą rytdienai. Per naktį protas apdoroja per dieną sukauptą informaciją, taigi kitą rytą sprendimas gali pasirodyti tiesiog akivaizdus.

Žinoma, tokią galimybę turime ne visada. Bet kartais, atidėti sprendimą galima ir ilgesniam laikui – savaitei (kokios spalvos tapetus pirkti), mėnesiui (kur atostogausime kitais metais), pusmečiui (keisti darbą ar ne). Tačiau sprendimą atidėjus, nustatytą dieną reikia jį ir priimti, nes taip atidėlioti galima be galo ir be krašto.

Nenustebk, jei nurimus mintims, pradėsi pastebėti dalykus, kurių anksčiau nematei, galimybes, kurių anksčiau nežinojai, pajausi diskomfortą, kuris ankščiau buvo užgožtas. Nenustebk, jei suabejosi, ar tai ką darai yra tai, ką turėtum daryti.

Ir žinok, kad mintys bus visada, tiesiog ne visoms būtina skirti dėmesio.

Sėkmės tvarkantis savo galvoje :)

P.S. Yra kas sako, kad ši problema neegzistuoja ar iš jos šaiposi. Šaipytis galite, bet teigti, kad neegzistuoja? Jei aš jaučiuosi sumautai, laikau tai problema ir ieškau jai sprendimų.

P.S.S. Ir apskritai, kas žino kitų metodų kaip suvaldyti siautėjančias mintis, pasidalinkit komentaruose. Ačiū!