Patyčios mokykloje tai tokia niekaip nesibaigianti ir niekaip nepraeinanti problema, nesvarbu, kas ir ką apie jas kalba. Bent jau mano laikais, kai mokiausi, tai tik ir tekalbėjo – niekas nieko nedarė.

Nežinau, kokia padėtis mokyklose yra dabar, bet jaučiuosi turintis ką pasakyti. Jeigu Tau ši tema aktuali, ar žinai, kam būtų aktuali, kviečiu skaityti toliau ir pasidalinti.

Vujičičius

Buvo toks Nikas Vujičičius, motyvacinis kalbėtojas, ypač žinomas dėl to, kad neturi nei rankų, nei kojų. Prieš jam atvykstant į Lietuvą 2016 metais internete prasisuko jo video, kuriame jis kalbėjo apie tai, kad patyčios turi baigtis. Žmonės buvo didžiai sujaudinti šito video ir juo visur dalinosi, taigi pažiūrėti sugalvojau ir aš. Nesugebėjau išžiūrėti viso, nes kalbėjo jis tai, kas man kadaise visiškai nebūtų padėję, nors paauglės auditorijoje buvo apsiašarojusios. Patraukiau pečiais ir išjungiau. (Dabar peržiūrėjau visą – visgi nėra taip blogai)

Iš manęs 5-6 klasėse tyčiodavosi gana daug, bet vėliau vis mažiau ir mažiau. Pamenu, vienu metu net nesinorėdavo eiti į fizinio lavinimo pamoką. Vėliau būdavau visur priimamas ir gerbiamas, nors kai kurie mano draugai vis dar nenorėdavo eiti į fizinio lavinimo ir apskritai visas kitas pamokas.

Ne, aš nepradėjau rūkyti, nepradėjau lankytis vakarėliuose, nepradėjau sportuoti (nors krepšinį per pamokas noriai žaisdavau), nepradėjau blogai mokytis (visada mokiausi gerai), nepradėjau bendrauti su visokiomis „chebromis“. Labiausiai aš pakeičiau požiūrį į save, tačiau tuo pat metu šiek tiek geriau pažinau ir kitus.

Tą šiame straipsnyje ir padarysiu – supažindinsiu su tais, kurie tyčiojasi, pasakysiu keletą pasiūlymų, kaip su jais elgtis, pasidalinsiu keletu idėjų, kaip keisti požiūrį į save, bet pradėsiu nuo to, ko man pritrūko Vujičičiaus video pamoksle ir apskritai kovos su patyčiomis politikoje.

Ko man trūksta

Va čia tai jaučiuosi apgautas.

Pamenu, nuo pat pradžių mokytojai apsimesdavo tarsi jie yra tų, iš kurių tyčiojasi pusėje. Netiesa. Jie apsuka galvą, sukuria iliuziją, tarsi esi saugus, o paskui palieka kovoti vieną. Mokytojai rūpinasi kaip savo dalyko žinias sukišti vaikui į galvą, o vaiko būsena jiems būna ir nerūpi. (Tikrai ne apie visus mokytojus kalbu, bet visko būdavo.)

Pameni, sakiau, kad kai kurie mano draugai nenorėjo eiti į pamokas, nes iš jų tyčiodavosi? Tai va, mokytojai tik pridėdavo problemų, bardavo už nelankymą, apkraudavo atsiskaitymais, rašydavo blogus pažymius. Nusišvilpt tam mokiniui ant tų pamokų, kai peržengus mokyklos slenkstį jis yra vadinamas bet kuo, tik ne vardu. Bet kur – koridoriuje, valgykloje, netgi per pamokas girdint mokytojui. Kadangi šitas žmogus  skolingas atsiskaityti vieną kitą kontrolinį, mokytojas net nėra linkęs jo ginti.

Už akių irgi vykdavo šitų žmonių aptarimai, kuriuose dalyvaudavo ir mokytojai.: „Va kokie jie nevykėliai, žaidžia kompiuteriu, neturi draugų, nesimoko.“

Aš nesakau, kad mokytojai elgiasi neteisingai ir man visai nepritrūko to, kad jie užstotų tuos iš kurių tyčiojasi, ne, visai ne juose problema. Priešingai.

Problema yra ta, kad visos pastangos yra skirtos apsaugoti tą silpnesnį ir jautresnį vaiką. Mokytojai lyg ir įpareigoti juos apsaugoti. Vujičičius lyg ir įpareigotas moralizuoti ir aiškinti tiems, kurie kitus užgaulioja: „Ar priimtumėte mane į  draugus? Ar tyčiotumėtės iš manęs?“. Salė šaukia: „Neee!“ „Bet aš gi neturiu nei rankų nei kojų!“ – graudena kalbėtojas.

Kol vyksta pamoka, šita apsauga dar šiek tiek veikia – yra mokytojas, kuris žiūri, kad klasėje nors visiško bardako nebūtų (nors kartais būna). Bet yra tokios ekskliuzyvinės pamokos kaip fizinis lavinimas – labai svarbi ir labai apleista visapusiško žmogaus išprusimo dalis. Visos apsaugos nustoja veikti rūbinėje. Taip pat ápsaugos tik vos vos minimaliai veikia koridoriuose pertraukų metu.

Karta teko bendrauti su labai pozityviai nusiteikusia moterimi iš organizacijos „Gelbėkit Vaikus“. Ji išdidžiai pasakojo, kaip vienoje mokykloje pačius didžiausius mušeikas ir neklaužadas paskyrė prižiūrėti tvarką – kad visi elgtųsi tvarkingai ir nesimuštų. Anot jos, rezultatas pranoko lūkesčius ir tie blogiukai tapo tvarką prižiūrinčiais policininkais, kovojančiais už teisybę. Labai šaunu, bet:

1. Tai vėlgi yra ta pati apsauga, kur mėginama vaiką apsaugoti,
2. O aš nepasitikėčiau tokiais policininkais!

 

Ko man trūksta, tai darbo su tais, kurie nukenčia. Aukomis. Aš 5 klasėje būčiau norėjęs ne apsauginio, kuris nuo visų gintų, bet mentoriaus, kuris patartų, kaip aš turėčiau elgtis pats, kai lieku vienas – persirengimo kambaryje, mokyklos tualete, valgykloje, koridoriuje, po pamokų, galų gale kieme!

Kai jautrus vaikas yra auginamas šiltnamio sąlygomis kaip koks neįgalusis, jam ima atrodyti, kad jis ir yra neįgalusis, jo savivertė krinta žemyn ir paskui kažin kaip tokiam žmogui gyvenime eisis (turbūt ir toliau taip pat sunkiai). Jautrumas nėra neįgalumas, kurį reikia kaip nors užspausti, tai yra dovana.

Kai mokykla baigiasi ir šiltnamis atidaromas, toks vaikas žengia į pasaulį, kuriame jo laukia aštriadančiai viršininkai, pikti kolegos, šlykštūs delfio komentatoriai ir liežuvio nevaldančios įžymybės. Žmogus neparuoštas. Kokius 2-3 metus esi nustebęs ir negali patikėti, kad realybė yra ne mokyklos suolas, o realybė yra persirengimo kambarys.

Sutinku, tas šiltnamis iš tiesų net neegzistuoja. Bet man nepatinka, kad viskas, kas daroma, tai bandoma jį kurti.

Sutinku, nors šiek tiek apsaugoti vaiką reikia, sutinku, kad reikia visomis išgalėmis stengtis kurti saugią aplinką, bet tai yra tik vienas iš dviejų dalykų, kurį reikia padaryti.

Ir galų gale sutinku, kad tikrai yra specialių poreikių vaikų, kurios tikrai reikia apsaugoti, o vėliau gyvenime ir toliau saugoti. Šis straipsnis ne apie juos. Šis straipsnis apie eilinį vidutinį vaiką.

Man trūksta darbo su pačiu vaiku, trūksta jo ruošimo gyvenimo iššūkiams ir ne tik intelektualiniams, kuriems paruošia kontroliniai, bet ir kitiems iššūkiams, kuriems paruošia persirengimo kambarys ar koridorius. Na taip, tas koridorius savo darbą atlieka, bet kol kas viskas palikta savieigai ir jautresnis vaikas netampa stipresnis, jis yra sugniuždomas, gauna traumą, kuri paskui paveikia visą likusį gyvenimą.

Gerai, pradedam. Dabar dalinsiuosi savo patirtimi ir įžvalgomis. Pradėkime nuo to, kokie tie besityčiojantys būna.

Kas tokie tyčiojasi?

Pamenu, 5 klasėje mėgdavome įsivaizduoti, kaip mušeikos stipruoliai būdami suaugę nebegalės pakelti krepšinio kamuolio, nes rūko ir per tą laiką jų plaučiai turbūt visai susitrauks. Ak, tas būsimas kerštas!

Blogiečių likimas būna dvejopas. Kartais jie nusivažiuoja visiškai ir gyvenimą baigia alkoholio ir narkotikų liūne, kalėjimuose, kartais netgi nespėja mokyklos pabaigti. Bet čia jau tokie ekstremalai.

Dažniausiai jie pavirsta normaliais žmonėmis, turinčiais gerus ar nelabai darbus, sėkmingus ar nelabai verslus, gražias ar nelabai šeimas. Kartais nė negali atskirti, kurioje pusėje tas žmogus vaikystėje buvo. Kitaip tariant, jie neišnyksta, niekur nedingsta, jie vis dar yra mūsų visuomenėje ir gyvena su mumis.

Tačiau jie ateina į protą. „Bet tai kaip aš taip visada tyčiojausi iš to žmogaus, jam turbūt buvo žiauriai nemalonu!“, – pasakojo man A. per klasės susitikimą praėjus 5 metams po mokyklos baigimo. „Tada visiškai nepagalvodavau!“ Po to susitikimo jis mane pavežė namo su savo mašina. Niekados gyvenime nebūčiau pagalvojęs, kad su tuo žmogumi sėdėsiu viename automobilyje ir kalbėsiu apie gyvenimą. Esu gatvėje sutikęs buvusių klasiokų, su kuriais šypsodamiesi pasišnekučiuodavome apie šį bei tą, nors mokyklos laikais juos ratu apeidavau.

Jei Tu dabar mokykloje ir turi šią problemą, įsivaizduok save automobilyje su tais žmonėmis ir jūs visi pasakojate vieni kitiems, kaip sekasi darbe. Keista? Bet per klasės susitikimą po dešimtmečio gali būti realu.

Esmė ta, kad vieniems mokyklos suolas yra natūrali terpė, kiti neturi kur savęs padėti, todėl siekia pripažinimo kitais būdais. Rekomenduoju šį straipsnį apie mąstymo būdus – ten pasakyta daug esmės. Daliai žmonių dominuoja intelektualus, racionalus mąstymas, jie mokykloje save realizuos, gaus galios (spręsti uždavinius) ir pripažinimo (dešimtukų). Visa mokymosi sistema sukurta būtent jiems. Tačiau kai tokius pačius metodus taikome ir visiems kitiems, bandydami juos „atvesti į protą“, apeliuodami  į mąstymą, intelektą, tai vargu ar galima tikėtis gero rezultato.

Gali ilgai mušeikai pasakoti, kaip jaučiasi skriaudžiamas žmogus, bet jei jis neempatiškas, nesugeba atjausti tai ir nesupras nieko. Empatiškam žmogui tikrai nereikia nieko aiškinti, jis pats jaučia kito skausmą. Empatija išsivysto, bet ne visiems vienodai greitai. Galima ilgai aiškinti, kaip negerai yra kitą skriausti, bet jei žmogus sunkiai matieką supranta, tai šitų filosofinių išvedžiojimų tuo labiau nesupras. Intelektas išsivysto, bet ne visiems vienodai greitai.

Tai reiškia, kad moralizavimas ir racionalizavimas tokiems vaikams neveiks.

Ko jie nori? Jie nori to paties kaip ir moksliukai – nori galios ir pripažinimo. Tai jie ir siekia tos galios ir to pripažinimo tose srityse, kuriose jiems sekasi, būtų tai jėga, sportas, populiarumas ar kiti dalykai.

Kodėl jie tyčiojasi? Kodėl negali sau ramiai siekti? Na, kai kurie ir siekia ramiai, bet čia labai daug individualių veiksnių įtakoja, kurių apie kiekvieną žmogų ir nežinosime: menka savivertė, empatijos nebuvimas, elgesys šeimoje, draugų įtaka ir taip toliau. Užtenka žinoti du dalykus:

1) Šie žmonės siekia galios ir pripažinimo.

2) O čia jau paslaptį išduodu – moksliukai kartais taip pat linkę šaipytis ir menkinti tuos, kurie naudoja kitą mąstymo būdą nei jie patys, tik gal nedrįsta to viešai pareikšti. Kitaip tariant, problema yra vaikiška pagarbos vienas kitam stoka.

Kaip galima stabdyti patyčias?

Jėga?

Jeigu žmogus supranta jėgos kalbą, su juo galima kalbėti jėga – bauginti bausmėmis, įvesti griežtą tvarką. Pamenu, mūsų mokykloje surinko visus neklaužadas ir nuvežė parodyti, koks baisus daiktas yra jaunuolių kolonija (toks kalėjimas vaikams). Jie grįžo patenkinti, šypsodamiesi, nes sutiko seniai matytus draugus. Ir tų mokytojų jie dažnai nebijo. Vienu žodžiu, arba turi mokykloje budėti nors vienas rūsčios išvaizdos, bet giliai širdyje geras policijos pareigūnas, arba šitas metodas neveiks.

Karta teko bendrauti su mokytoju, kuris per renginį aktų salėje (kurį teko vesti man) smogė vienam mokiniui į paširdžius, nes tas kėlė daug sąmyšio. Detalių nemačiau, tik mačiau, kad vienas vaikas staiga bėgte išbėgo iš salės. „Jie kitos kalbos nesupranta!“ po renginio gūžtelėjo pečiais mokytojas.

Nesinori, kad jėga būtų sprendimas.

Galia?

Gerai, galima daryti kaip darė ta moteris iš „Gelbėkit Vaikus“, suteikti galios ir pripažinimo neklaužadoms, juos paverčiant policininkais. Bet aš jau sakiau – nebūčiau linkęs tokiais pasitikėti. Vienas pažįstamas, dirbęs apsaugoje, pasakojo, kaip nekantraudami apsauginiai laukia visokių bomžų ir vagių, kaip jiems niežti kumščius kam nors gerai užvanoti! Aišku, kad policininku paverstas neklaužada ieškos prie ko prikibti ir progų pademonstruoti savo … galią.

Kai jau žmogus suaugęs – aš galiu juo pasitikėti. Festivaliuose drąsiai vaikštau basas, nes matau, kaip atsakingai apsauginiai atiminėja stiklinę tarą. Oi ne vieną snukį jie išmalė per gyvenimą!

Pagarba!

Sustabdyti patyčias galima auginant pagarbą vieni kitiems. Bet ar galima priversti vieną žmogų gerbti kitą žmogų? Kai mums liepia gerbti kokį nors nekenčiamą mokytoją, kokia tada būna savijauta? Kai reikia gražiai elgtis su tuo, kas mūsų akyse yra visiškas menkysta? Turbūt bloga savijauta!

Taigi, pagarbą reikia užsitarnauti patiems. Kaip užsitarnauti pagarbą?

1. Gerbti save.
2. Gerbti kitus.
3. Keisti elgesį.

1) Gerbti save

Visi pokyčiai prasideda viduje. Jeigu laikome save pačius nevykėliais, tai ir elgiamės atitinkamai, kiti mūsų elgesį mato, pasidaro išvadas ir vėliau taip pat elgiasi su mumis. Ir tas elgesys nepranyksta išlindus iš mokyklos šiltnamio.

Jeigu gerbiame save, tai ir elgiamės atitinkamai, kiti mūsų elgesį mato, pasidaro išvadas ir vėliau taip pat elgiasi su mumis.

Vienas iš būdų pradėti save gerbti yra nustoti teisinti save, kad va, aš toks silpnas, sportuoti nemoku, klasiokai tokie ir anokie, vienu žodžiu, viskas blogai. Apie tai, kaip nustoti teisintis yra ilgas straipsnis, bet esmė tokia, kad nereikia ieškoti priežasčių, kodėl viskas buvo ir bus blogai, reikia ieškoti idėjų, kaip viskas gali būti geriau ir ieškoti būdų, kaip viską pakeisti. (Tai vadinu pozityvumu). Aš galiu būti silpnas, nemokėti sportuoti, bet aš galiu rasti kitų būdų, kaip pataisyti savo įvaizdį! Aš vertas pagarbos, tik nemoku parodyti!

Jei neįgysi pagarbos sau, gali kad ir į kitą mokyklą pereiti – niekas nepasikeis (nebent ta mokykla kokia nors labai ypatinga – tobulas šiltnamis). Buvo pas mus toks atvykėlis iš kitos mokyklos O. Nuo pat pirmos dienos O. prisitrynė prie „blogiukų“, eidavo su jais rūkyti, o visus kitus užgauliodavo. Mane kažkodėl vadino „kacapu“, matyt nežinojo, ką šis žodis reiškia ir jam skambėjo labai juokingai. (Šis žodis ukrainietišku žargonu reiškia „rusas“).

Viskas baigėsi tuo, kad mes išsiaiškinome, jog O. anoje mokykloje buvo ne itin gerbiamas ir visi mėgdavo jį stumdyti tiesiog praeidami, nes žinojo, kad O. gali būti pastumtas. Spėk, kuo viskas baigėsi? Jis ir toliau rūkydavo su blogiukais, bet visi dabar ir šitoje mokykloje žinojo, kad O. gali būti pastumtas. Nuo savęs nepabėgsi.

Pasitikėjimą savimi, pagarbą sau ir buvimą vertu pagarbos kitų akyse visaip kaip žlugdo skundimasis. Pasakysiu mokytojai! Pasakysiu tėvams! Pasikviesiu vyresnį brolį!

Ką šitie sakiniai reiškia? Jie reiškia: „Taip, aš esu silpnas, o tu esi stiprus, tu esi galingesnis už mane ir aš visiškai nesugebu apsiginti, todėl privalau pasikviesti ką nors stipresnį!“ Nesvarbu, mėgsta skundikus ar jų nemėgsta, bet kai žmogus grasina pasiskųsti – užgauliotojas jaučiasi labai galingas.

Kartais, viskas ko reikia, tai nenusileisti iki užgauliotojo lygio, nežaisti to žaidimo, kurį jis nori žaisti. Pamenu, kai mušeikos eidavo muštis (čia dar 5 klasėje, kai visi buvome maži ir tos muštynės būdavo vaikiškos), jie labiausiai mėgdavo tuos, kurie garsiausiai šaukia ir labiausiai reaguoja. Nulekia į kampą, susigūžia (atsukdami nugarą, kurią labai patogu kumščiuoti) ir spiegia. Malonumas tokį daužyti! Mane puldavo rečiau, nes iš pradžių bandydavau priešintis, tačiau pamatęs, kad jėgos nelygios, tiesiog demonstratyviai pasiduodavau. Natūrali ekspresyvumo stoka mane gelbėdavo, jiems būdavo nuobodu su manimi ir po kurio laiko visai nustojo puldinėti.

Tas pats galioja ir vėliau – jei pradedi šaukti, pykti, verkti, kelti isteriją – jie džiaugiasi, nes jiems pavyko Tave išvesti iš pusiausvyros, jie jaučiasi stiprūs. Jei reaguoji atsainiai, santūriai arba nereaguoji visai, jiems bus nuobodu. Aišku, atskiras atvejis, jei visuomet esi tyli pelytė. Tada skaityk toliau.

2) Gerbti kitus

Mes turėjome galimybę mokytis vokiečių arba rusų kalbos. Visi blogiukai suėjo į rusų, o gerieji į vokiečių. Spėk, kas darydavosi per vokiečių kalbos pamokas? Užspausti ir neturintys kaip pasireikšti „šaunuoliai“ staiga imdavo „žibėti sąmoju“, demonstruoti savo „šaunumą“ ir „kietumą“.

Pats irgi esu kaltas šiais nusikaltimais, bet tais momentais, kai sąmonė nubusdavo man imdavo darytis gėda. Ar tikrai mes esame šaunūs savo gebėjimu neklausyti mokytojo ir pokštauti pamokos metu?

Ką mes darydavome, tai tiesiog mėgdžiodavome blogiukus, nes norėjome būti šaunūs kaip jie. Mes už juos buvome ne ką geresni, nes mums taip pat stigo pagarbos kitiems – bendraklasiams, mokytojai.

Taigi, geresni pažymiai ar „nevykėlio“ statusas nedaro žmogaus kaip nors moraliai pranašesniu. Aš išvis apie jokį pranašumą nenoriu kalbėti, reikia gerbti kitus ir tiek. Netgi tuos blogiukus gerbti. Gerbti jų gebėjimus krepšinio ar futbolo aikštelėje, gerbti jų sąmojingumą (jeigu toks yra), laikyti juos žmonėmis. Nes jei Tu jų negerbsi ir nelaikysi sau lygiais, tai ir jie Tavęs negerbs ir nelaikys sau lygiais.

Jei bandysi su jais varžytis ir aiškintis kuris turi daugiau „respekto“ taškų, tai įsivelsi į karą pagal jų taisykles ir pralaimėsi.

Ką jauti tiems žmonėms? Gal tai baimė, kad jie gali ką nors negero padaryti? O gal tai panieka, kad jie yra tokie negeri ir daro negerus dalykus? Jei būtų įmanoma taip tiesiog imti ir pakeisti baimę ir panieką į pagarbą, tai būtų pirmas dalykas kurį padaryčiau.

Pirmas žingsnis link pagarbos kitiems yra nustoti aukštinti save. Nustoti laikyti save pranašesniu dėl pažymių, socialinio statuso ar kitų dalykų. Jei savęs neaukštinsi, tai kitiems nereiks Tavęs žeminti. Jei nenusižeminsi, kitiems nereiks Tavęs mindžioti. Svarbu būti lygiu. Jie tai pajaus iš Tavo elgesio.

3) Keisti elgesį

Na ir žinoma, perkračius viską savo galvoje reikia imtis realių veiksmų. Pokyčiai mintyse per daug subtilūs, kad jie taip greitai padarytų įtaka aplinkiniams.

Galima nusivažiuoti iki nesąmonių ir pradėti rūkyti, susidėti su „chebromis“, kaip darė O. Bet geriau nereikia, gerbk save ir savo pasirinkimus.

Galima išmokti ką nors, kas daro įspūdį kitiems – pavyzdžiui žaisti krepšinį, važinėti riedučiais ar bet ką, kas madinga ir ant bangos, tada kiti turės už ką Tave gerbti.

Galima tapti visuomenininku ir prisidėti prie mokyklos renginių – šimtadienių, vakarėlių organizavimo, tapti kokios nors moksleivių savivaldos dalimi, tai irgi daug pakeičia, visų pirma, paties žmogaus mąstyme.

Ko niekada negalima daryti, tai apsimesti kuo nesi – apsimesti baisiu, agresyviu. Karta vienoje stovykloje buvo toks Š., kuris man skundėsi savo užgauliotojais: „Aš jam sakau, kad duosiu jam į snukį, bet jis vis tiek prie manęs lenda!“. Š. buvo toks labai liesas, garbanotas ir kampuotų judesių vaikinas. Jam jėgų neužtektų musei pritrėkšti, ką jau kalbėti apie davimą į snukį! Tai aišku, kad niekas Š. netiki ir erzina toliau! Aš irgi jo nebijočiau.

Jei nori, kad Tavo agresija kas nors patikėtų, reikia iš tikrųjų, tikrąja to žodžio prasme duoti į snukį. Buvo pas mus mokykloje toks atvejis, kai vienas žmogus per 5 metus išvestas iš kantrybės galų gale užpuolė savo užgauliotoją. Jo „respekto“ lygis po to tikrai pakilo.

Niekas nesupranta intelektualių pagrasinimų, kartais prireikia kalbėti užpuoliko kalba. Net jei mokiniesi karate, niekas nepatikės, kad gali ką nors padaryti, kol nepademonstruosi. Nors pačiam to patirti neteko, vieną patarimą man davė sovietinę armiją ištvėręs žmogus. Jo teigimu, kartais reikia eiti už save kovoti, net jei žinai, kad pralaimėsi, ir gal net ne vieną kartą. Tiesiog tada kiti žinos – „Šitas yra durnas, su juo paprastai nesigaus!“ – ir vengs artintis.

Aišku, su muštynėm atsargiai, visada reikia žiūrėti pagal situaciją. Juk jie gali kerštauti ir panašiai. Man vis norisi taikaus būdo. Juk viso šito esmė yra parodyti, kad jų nebijai, kad išdrįsti laikyti juos lygiais. Aš darydavau tris pagrindinius dalykus:

Pirma, tiesiog apsimesdavau, kad jų nebijau ir eidavo su jais kalbėtis. Mokykloje mane visi žinojo, tik ne visi tiksliai žinojo kaip atrodau. Kartą viena „chebra“ atėjo į mūsų klasę ir pradėjo užgaulioti vieną mano draugą, neva jis tai aš. Aš jiems prisistačiau ir pasakiau, kad jie suklydo – aš esu čia! Jie pasimetė, susižvalgė, kažką pasakė ir nuėjo užsiimti savais reikalais, tiesiog pamatė, kad nebijau, nors tai ir nebuvo tiesa.

Antra, mėgindavau būti juokingas – į pokštą atsakyti pokštu, iš tikrai juokingo pokšto juoktis, net jei jis apie mane. Sunku juoktis iš žmogaus, kuris pats iš savęs juokiasi.

Trečia, kartais padarydavau ką nors netikėto, ko jie nesitiki. Aišku, nepulti verkti, šaukti ir grasinti jau savaime yra kai kas netikėto. Jie nežino, ką daryti su žmogumi, kuris neverkia. Bet kartais pasistengdavau ir didesnių nesąmonių padaryti. Buvo toks K., kuris vis prašydavo manęs centų. Man mama pinigų mokyklai neįdėdavo, tai aš centų ir neturėdavau. Taigi, jis liepė tų centų atnešti specialiai jam. O paėmiau aš ir atnešiau vokiškų pfeningų (buvo tais laikais tokia moneta). Kai atkišau jam monetas ir pradėjau aiškinti kas čia per daiktas, jis nustebo ir puolė gintis: „Ne ne, nieko man iš tavęs nereikia!“. Aš rizikavau, juk jis galėjo supykti, bet matėsi, kad jam pinigų reikia ne todėl, kad reikia pačių pinigų, bet todėl, kad nori mane pažeminti.

Lengva pasakyti – nebijok! Bet kaip tai padaryti? Visų pirma, galima apsimesti. Nesvarbu, kaip jautiesi viduje, svarbu, ką darai, kaip užtikrintai judi. Dažnai galime suprasti, kada yra tikras pavojus, kada tai viso labo užgauliojimas žodžiais. Jei tai tik užgauliojimas žodžiais – rimto fizinio susidorojimo nebus. O juk būtent jo labiausiai ir bijom.

Dar bijom apsijuokti, bet jei ugdom pagarbą sau, ta baimė pamažu blės. Kiti, žiūrėk, tyčia visaip vaiposi, kad tik iš jų juoktųsi. Ne visada blogai, kai juokiasi iš Tavęs.

Vienu žodžiu, eik ir kovok, visgi mokykla yra ne tik dalykų mokykla, mokykla yra ir gyvenimo mokykla, tik mokytojų šitai sričiai niekas nepaskyrė, reiks mokytis pačiam. Bet mokykis, pravers.

Aš čia taip lengvai ir smagiai viską aprašiau, nes dabar saugiai stovint prie kompiuterio viskas taip smagiai ir atrodo, nors tais laikais būdavo ir baisu, ir nemalonu, o pokyčiai vyksta lėtai. Viskas, ką praeisi ir kas Tavęs nesužlugdys, padarys Tave stipresniu.

Beje, realybė yra tokia, kad kylant „respekto“ hierarchijos laiptais, nejučia imi pats tyčiotis iš kitų ar nors tas patyčias toleruoti. Pamatysi, taip ir bus (nors linkiu, kad nebūtų). Todėl niekada nelaikyk savęs moraliai pranašesniu už kitus.

Ko norėjau iš Tavęs…

Jei iš Tavęs tyčiojasi, norėjau, kad nelauktum, kol kiti Tave apgins, bet ieškotum būdų apsiginti pats. Nežinau, kokia Tavo situacija, tačiau tikiu, kad galima rasti taikių būdų spręsti problemą. Bet jei ne, gali tekti griebtis drastiškų priemonių.

Beje, pažiūrėk filmo „Pi gyvenimas“ pradžią. Ten indų berniukas mėgino klasiokams įrodyti, kad jo vardas yra ne „Pee“, tačiau π≈3,14.

Jei Tu tyčiojiesi – tikiuosi buvo įdomu skaityti. Atpažinsi, kai prieš tave ims taikyti kokį metodą. Pasidalink komentaru – kokį elgesį turėtų pademonstruoti auka, kad nustotum užgaulioti?

Jei dirbi mokykloje – skirk dėmesio ne tik blogiukams. Skirk dėmesio ir tiems, kurie nukenčia. Jei jau tai darai, noriu pasidžiaugti. Kaip minėjau, nežinau, kas dabar vyksta mokykloje.

Jei turi vaikų – ugdyk juos tvirtomis asmenybėmis. Jie gali būti jautrūs, subtilūs, bet tegu sugeba savo subtilumą apginti. Gerbk juos ir jie gerbs save.

Jei esi iš visuomeninės organizacijos – pasidalink komentaruose, ką šaunaus veikiate patyčių prevencijos srityje, gal kam nors perskaičiusiam šį straipsnį pravers, gal bus naudinga.

Tai tiek. Taikos jums ir pagarbos vieni kitiems.

Pasidalink su tais, kam aktualu.