Man šį klausimą paskutiniu metu užduoda gan dažnai, taigi, reikia vieną kartą visiems atsakyti.

Aš tikiu, kad mūsų visatoje nusistovi tam tikri jos veikimo principai, kuriuos galima pavadinti dėsniais. Tie dėsniai nėra kaip įstatymas, kurio privalu laikytis, o už nesilaikymą laukia bausmės. Ne, tai yra dėsniai, kurių būtų gerai paisyti, nes dėl nepaisymo gali atsitikti nelaimės.

Galima šituos dėsnius pavadinti Alachu ir sakyti, kad tikiu Alachu. Mano nuomone, tai nėra būtina, bet be pavadinimo yra sunkiau, žmonėms sunku suvirškinti abstrakčią dėsnių sąvoką. Jiems reikia konkretaus ir apibrėžto Alacho, kurio būtų galima bijoti ir kuriuo būtų galima pasitikėti. Taigi aš nežinau ar aš galiu sakyti, kad netikiu Alachu, tiesiog to, kuo tikiu aš neįvardiju ir nesiekiu tam suteikti formą.

Niekados nedrįstu žmogui į akis tvirtinti, kad dievo nėra, nes aš nežinau ką jis tuo dievu vadina. Dievas yra meilė? Taip, gerai, man tinka. Dievas yra dėdulė su ilga žila barzda sėdintis ant debesies? Ne.

Dar sakoma, kad dievas visus mus myli, tai veikia labai motyvuojančiai, tačiau aš tikiu, kad pasaulį valdančios jėgos yra aklos, jos nei myli, nei nekenčia, jos tyros kaip vanduo. Man tai panašiau į tiesą, nors ir nenuteikia taip smagiai. Besąlygišką meilę visiems gali jausti nebent koks išminčius, išvalęs iš savo proto visą šlamštą, o Tau užtenka meilės artimiems žmonėms.

Yra tvirtinančių, kad šituos dėsnius ir šitas aklas jėgas irgi kas nors turėjo sukurti. Jei taip ir yra, aš tvirtai tikiu, kad mums tuo absoliučiai nereikia rūpintis, užtenka paisyti dėsnių.

Žmonės prikuria visokių gyvenimo filosofijų, visokių taisyklių, kaip tų dėsnių paisyti ir nepakliūti į bėdą. Dažnai tie taisyklių rinkiniai pavirsta kultūra, kiti pavirsta religija, dar kiti taip ir lieka grynai filosofine mintimi, kurią retas taiko gyvenime. Visos religijos yra gyvenimo filosofijos, bet ne visos gyvenimo filosofijos yra religijos. Kartais juokinga, kai žmogus išsižada religijos ir ją visaip negražiai išvadina, bet vis vien laikosi kokios nors gyvenimo filosofijos su savais pranašais (net jei tai Tonis Robinsas), ritualais (ak kaip madinga dabar kalbėti apie ryto ritualus!), knygomis ir taisyklėmis.

Dar žmonės prirašo visokių knygų apie tas filosofijas. Senose knygose gausų metaforų ir pasakojimų, mitinių būtybių ir legendų. Šitaip senovės žmonėms buvo lengviau suprasti. Jei žmogus sako, kad biblijos nereik skaityti, nes ten yra plasnojančių angelų, tai aš sakau, kad ir pasakų nereik skaityti, nes ten yra raganų. Gal senovinės knygos ir buvo pasakos, bet tos pasakos perteikė sudėtingas idėjas bei pamokslus, kaip, beje, ir Lietuviškos pasakos su raganomis. Šiuolaikinėse knygose gausu paveiksliukų, citatų, pokštų ir užuominų apie seksą. Šitaip šiuolaikiniam žmogui lengviau suprasti.

Kuo problema senesnė, tuo seniau jai buvo atrastas sprendimas. Pyktis, godumas, baimė – labai senos problemos, taigi ir sprendimai joms yra jau labai seniai. Su šiuolaikiniais metodais bėda yra ta, kad ištiriama 1000 žmonių ir pasakoma, kad 60% iš jų turi tokią savybę ir turi daryti va taip. O senoviniai metodai ėjo tiesiai prie esmės: pažink save, įvaldyk save. Tau nesvarbu kokią savybę turi 1000 žmonių, Tau svarbu kokią savybę turi Tu ir ką su ja gyvenime daryti!

Girdėjau sakant, kad anksčiau žmonėms viso šito dvasinio ir asmeninio tobulėjimo nereikėjo. Reikėjo! Ir dar kaip reikėjo, tik vietoj kaučerio ir psichologo buvo kunigas. Vietoj įkvepiančio tinklaraščio straipsnio buvo sekmadieninis pamokslas. Dar prieš tai buvo žyniai ir pranašai. Žmogui visuomet reikėjo tokių dalykų, visuomet reikėjo, kad kas nors už juos sugalvotų jiems gyvenimo filosofiją, kurios jie galėtų daug negalvodami laikytis. Ir, turbūt, reikės.

Kartą gavau tokį komentarą: „Čia pas tave labai daug visko galvoti reikia! Nėra kada!“. Būtent! Žmogus neturi kada galvoti. Dėl to reikalingos universalios religijos ar universalios filosofijos. Kai kurių ateistų siekis, kad kiekvienas žmogus nuolatos galvotų apie viską pats yra utopinis ir niekada nebus įgyvendintas. Čia tas pats kas iš šiuolaikinio žmogaus reikalauti, kad jis visus rūbus ir netgi batus pasisiūtų pats. Kai kurie už sveiką mitybą kovojantys žmonės tvirtina, kad visą maistą reikia užsiauginti pačiam. Aš tiesiog nenoriu to daryti. Gali apie filosofijas negalvoti ir Tu.

Tai ar tikiu dievu? Aš maždaug numanau, šiek tiek suprantu, ką senovės išminčiai galėjo turėti omeny paprastiems žmonėms sakydami „Dievas“. O kai supranti, tai ir tikėjimas nebeaktualus.