Pradėsiu nuo menų, nes esu įsitikinęs, kad tai, kokį meną žmogus mėgsta labai daug pasako apie giluminius jo asmenybės bruožus. Galbūt bus lengva rasti ką nors bendro, o galbūt kaip tik čia išsiskirsime.

1) Mėgstamiausi filmai

Mėgstamiausias filmas yra rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio „Stalkeris“. Net nežinau kodėl. Galbūt todėl, kad herojų vidiniuose pasauliuose vyksta daugiau veiksmo nei išorėje, galbūt todėl, kad jis vizualiai gražus, galbūt gražus muzikinis garso takelis. Galbūt todėl, kad jis nagrinėja filosofines problemas, lėtai ir įsigilindamas, įsijausdamas. O galbūt tiesiog viskas susideda ir gaunasi labai stiprus bendras rezultatas.

Apskritai, Tarkovskis yra mėgstamiausias mano kino kūrėjas, jo filmai „Andrejus Rubliovas“, „Ivano vaikystė“, „Veidrodis“ yra tikri šedevrai. Man nepatinka tik „Soliaris“ – negelbsti nė Donatas Banionis.

Mėgstu ir veiksmo filmus: „Grobuonis“ su Švarcu ar „Svetimi“ su Elen Ripli yra tikra klasika. Dar mėgstu kovos menus, kai jie yra gražūs, choreografiški, tarsi šokis, tokius kuria tik kiniečiai, bet kartais ir tailandiečiai nustebina. Jaučiu ypatingą potraukį animacijai, tik tiek, kad čia konkurencijos beveik neturi japonai: „Šarvuotoji riaušių policija“ (dar vadinamas „Dvasia šarvuose“) ar „Jonvabalių kapai“ man yra vieni geriausių filmų.

Kaip matai, mane traukia gražūs, stilingi, įtraukiantys filmai su mintimi. Ypatingo paminėjimo nusipelno Alechandras Chodorovskis. Apie jo filmą net straipsnį rašiau.

2) Mėgstamiausias dailininkas

Žmonės kartais galvoja, kad turėčiau mėgti Salvadorą Dali. Na, neblogas, neblogas, bet niekas pasaulyje neprilygsta Stasiui Eidrigevičiui.

Jo itin paprasti, bet tuo pačiu itin painūs paveiksliukai keitė mano suvokimą nuo vaikystės, kai paėmiau į rankas Vytautės Žilinskaitės knygą „Kelionė į Tandadriką“. Aš tą knygą ilgai varčiau ir žiūrėjau paveiksliukus, kol galų pradėjau šen bei ten nuo vidurio skaitinėti.  Dar buvo „Robotas ir Peteliškė“, „Miško pasaka“ ir dar kelios knygos, kurių nė nebūčiau skaitęs, jei ne paveiksliukai.

Pamenu, prašiau mamos, kad nusivestų mane į Eidrigevičiaus parodą. Jis tuomet buvo įžymus, per televiziją rodė kaip jis imituoja van Gogą, vaidindamas, kad nusipjauna ausį ir taškydamasis raudonais dažais.

O kaip dabar iliustruotos vaikiškos knygos? Ar atsirastų pūkuotų meškučių pasaulyje vietos melancholiškam siurrealistiniam kiškiui?

3. Mėgstamiausia muzika

Mėgstu labai įvairią muziką, jeigu tik ji turi kuo patraukti dėmesį. Nemėgstu linksėti į taktą, geriau renkuosi tylą, taigi jei jau kas nors groja, tai turi būti turiningiau nei gatvės triukšmas.

Dažniausiai į mano dėmesį pakliūna džiazas, elektroninė, moderni klasikinė muzika. Galima sakyti, kad mėgstamiausias atlikėjas yra Kanadoje gyvenantis Venetian Snares. Jo muzika ypatinga tuo, kad būdama subtili ir emocinga tuo pačiu yra techniškai sudėtingai padaryta, ramybė dera su ekspresija, kiekvienas jausmas yra išlaikytas ir išjaustas iki galo. Žinoma, ankstyvaisiais metais buvo daug visokių jaunatviškų nesąmonių, o dabar jis pasuko į komerciją ir kepa albumus pagal tą patį šabloną, tačiau viduriniojoje kūryboje tikrai randu ko paklausyti. Štai du mėgstamiausi jo kūriniai: ramesnis ir aktyvesnis.

Ramesnis:

Aktyvesnis:

Jei domina lietuviai, išskirčiau Antano Jasenkos kūrybą. Jis irgi subtilus ir sudėtingas tuo pačiu metu, tik gerokai ramesnis už savo kolegą iš Kanados. Čia galima paklausyti vieno jo albumo.

4. Mėgstamiausia literatūra

Mane visuomet žavėjo fantastinės ir utopinės knygos pradedant Žiuliu Vernu, baigiant šiuolaikiškesniais rašytojais. Kadaise buvo tokia sovietinė „Zenito“ fantastinių knygų serija, atrodo, kad visos šios serijos knygos buvo labai geros. Paskui buvo toks „Eridanas“, tai nelabai patiko, dvelkė pigia rašliava.

Dar patinka įvairi meninė-filosofinė-psichologinė literatūra, esu patenkintas, kad mokykla privertė perskaityti „Nusikaltimą ir bausmę“.

Galbūt mėgstamiausia meninė knyga yra japonų rašytojo Kobo Abe apsakymas „Žmogus Dėžė“. Neretai tenka apžvalgose skaityti, neva ši knyga yra apie žmonių susvetimėjimą ir panašiai, bet ji greičiau yra apie sumaištį žmogaus galvoje ir nesusigaudymą išorėje, kuomet labiausiai norisi užsimaukšlinti dėžę ir pasislėpti nuo pasaulio.

Bet mėgstamiausias rašytojas vis tiek yra Biliūnas. Ne, ne „Brisiaus galas“.  Pirmas yra „Laimės žiburys“. Po to „Liūdna pasaka“, „Ubagas“, kiti apsakymai, aš jau nebeprisimenu apie ką jie, aš tik prisimenu kaip juos perskaitęs jaučiausi, kaip jie paveikia skaitantįjį.

5. Komiksai

Mūsuose visiškai nepripažįstamas ir vaikams nurašomas žanras kai kuriose šalyse yra labai rimtas dalykas. Nežinia ar jis žemiau už knygą, ar aukščiau pagal meninę vertę, bet galima atrasti įdomių dalykų.

Japoniškas epas apie samurajus „Vilkas ir jauniklis“, kurio nežino net patys japonai yra vienas didžiausių mano įkvėpimo šaltinių, o jo pagrindinis veikėjas, stoiškas samurajus Ogamis su vaiku yra pats kiečiausias herojus kokį tik kada mačiau. Piešinių stilius yra visai ne tai ko galėtum tikėtis iš japoniškų komiksų, jie labiau primena senovinius paveikslus, nei šiuolaikines mangas.

Amerikiečiai nudžiugina (o gal sunervina) agresyviu futuristiniu „Transmetropolitan“. Jo pagrindinis personažas – šlykštaus charakterio, bet idealistinių pažiūrų žurnalistas Spaideris, gyvenantis šlykščiame ir iš pagrindų supuvusiame pasaulyje, kuris kartais taip primena realybę… gal tik kiek stilizuotą.
Nustebina (o gal nudžiugina) tai, kad tame komikse ateiviai yra apgyvendinti Vilniaus Senamiestyje. Iš kur autorius žino Vilnių – nepavyko išsiaiškinti.

Ir galų gale yra komiksas „Nausikaja iš Vėjų Slėnio“. Filmuko žiūrėti neverta, jis sukurtas pagal dvi pirmas knygas, kurių iš viso yra septynios. Vaikiškas princesės Nausikajos naivumas, tačiau tuo pat metu princesiškas tvirtumas paverčia ją labai stipria moterimi gebančia atstovauti paprasčiausias žmogiškas vertybes pasaulyje, kurį krečią karai ir gamtos kataklizmai. Jos įkvėptas parašiau vieną straipsnį.

Šie trys žmonės – Nausikaja, Ogamis ir Spaideris yra tie, kuriuos visada prisimenu, kai gyvenime iškyla sunkumai.

Tiek apie menus, dabar bus apie rimtus dalykus.

6. Kaip sekėsi mokslai

Mokykloje man sekėsi visi dalykai, ją pabaigiau raudonu diplomu, o mano valstybinių egzaminų vidurkis buvo 98,6.

Man netgi savotiškai patikdavo kitiems aiškinti matematiką arba pasakoti istoriją.

Niekados nenusirašinėdavau namų darbų. Nusirašinėdavo nuo manęs, bet problema, kad aš rašydavau labai glaustai, palikdavau daug vietos komentarams, taigi tiems kurie nusirašydavo nuo manęs būdavo sunku atsakinėti.

Vilniaus Universitete studijavau ekonominę analizę ir planavimą, čia baigiau bakalauro ir magistro studijas. Negavau diplomo su pagyrimu tik todėl, kad negavau dešimtuko iš baigiamojo egzamino. Net aukštosios matematikos turėjau devynis (matematikams: ekonomistai praeina palengvintą ir apvirškintą kursą, nieko panašaus į tą pragarą, kurį patiriat jūs, bet vis tiek būna ašarų pakalnė).

7. Kur dirbu

Tai čia tas klausimas, kuris visus neramina, kur gi aš dirbu. Ir aš jau keli metai nesugebu normaliai atsakyti. Po to, kai išėjau iš paskutinės įmonės, kurį laiką ramiai sėdėjau darbo biržoje, kitaip tariant valstybei ant sprando, kurį laiką nedirbau visai ir keliavau, kurį laiką dirbau frylanceriu, kurį laiką dirbau su įvairiais projektais (daugumos nepavyko įgyvendinti). Vienu žodžiu, nematau, kad artimiausiu metu šis darbo klausimas kaip nors ilgam išsispręstų.

Tik tiek rimtų dalykų, o dabar papasakosiu ką šiaip mėgstu.

8. Mėgstu keliauti, žygiuoti ir važinėti dviračiu

Visi šie trys dalykai yra susiję, nes kiekvienas išėjimas iš namų, man yra maža kelionė. Netgi tas momentas kai važiavau vesti seminaro į Klaipėdą – ir tas buvo tarsi nedidelė kelionė.

Bandžiau būti skaitmeninis klajoklis ir dirbti nuotoliniu būdu gyvendamas šiltuose kraštuose, bet supratau, kad man toks keliavimas yra nepriimtinas, man norisi užsidėti kuprinę ir eiti eiti eiti eiti, per miestus, per kaimus, per miškus, per stepes. Negali taip eiti, kai reikia grįžti į viešbutį, prisijungti prie interneto ir ką nors atidirbti, taigi, mečiau šį reikalą.

Esu aplankęs gal 20 šalių, labiausiai patiko Islandija, Mongolija ir Japonija dėl įspūdingos gamtos ir ryškios kultūros.

Kelis kartus esu dalyvavęs 100 km žygiuose, kuomet visi šie kilometrai turi nusieiti per 24 valandas be miego. Nėra taip sunku kaip atrodo. Yra kitaip sunku.

9. Patinka mokslas ir astronomija

Astronomija susidomėjau nuo mažų dienų, kai mama tuo metu dirbusi astronomijos observatorijoje parnešdavo knygučių ir žurnaliukų apie kosmosą. Mane visuomet žavėjo neaprėpiami toliai ir žmogaus pažinimo ribos. Teleskopai nedomino, man visuomet buvo įdomiau skaityti apie tai kas nematoma, nei žiūrėti į mirksinčius taškelius danguje.

Kartais laisvalaikiu pažiūriu video per youtube apie naujausius atradimus, galiu šiek tiek paaiškinti kas yra tamsioji materija, superpozicija, supersimetrija, Lagranžo taškai, Higso bozonas.

10. Patinka mokytis kalbų

Mėgstu mokytis kalbų ir nors šiek tiek galiu susikalbėti šešiomis: lietuvių, anglų, rusų, japonų vokiečių  ir tajų.

Su kalbomis bėda ta, kad jų mokymasis užima labai daug laiko, ir jeigu kalba nėra niekur pritaikoma, labai sunku išlaikyti tą mokėjimo lygį. Taigi, visiškai apleidau šį užsiėmimą ir neketinu grįžti, bet jei emigruočiau į kokią šalį, būtinai pasistengčiau pramokti vietinės kalbos.

Ypač traukia kalbos kurios yra sukurtos kitokiu principu negu europietiškos, nes jos priverčia kitaip mąstyti. Kodėl japonai neryžtingi? Todėl, kad veiksmažodis visada paskutinis.

Iš čia ir tie hieroglifai tinklaraščio antraštėje: 船頭 (sendō) reiškia „valtininkas“.

11. Mėgstu saldumynus

Anksčiau galvojau, kad saldainiai yra vaikų džiaugsmas ir su amžiumi pereisiu prie alaus, kavos ir alyvuogių. Pasirodo, tai netiesa, dar dabar mano šaldytuve gali rasti šokolado, saldainių, sausainių ir visokių kitokių nesąmonių. Kadangi rūpinuosi savo sveikata, labai riboju šių produktų vartojimą, bet, kartais neriboju.

O alaus, kavos bei alyvuogių nevalgau iki šiol ir iš vis nepripažįstu šitų produktų.

12. Jau X metų pusryčiams valgau dribsnius su priedais

Dribsnius aš turiu omenyje pačius pigiausius avižinius, kvietinius, miežinius ir panašius dribsnius pardavinėjamus neišvaizdžiuose maišeliuose.

Šis maistas labai patogus, nes jį galima valgyti ir namie, ir į kelionę pasiimti, jis gerai užkiša skrandį ir galima ilgai nesirūpinti pietumis. O pietus užsiėmęs įdomia veikla aš mėgstu atidėti.

Dar gerai yra tai, kad kiekvieną kartą juos galima pagaminti skirtingai, pridėjus skirtingų priedų – bananų, avokadų, džiovintų vaisių, mirkytų riešutų, šviežių uogų, uogienės, šokolado, jogurto – niekada neatsibosta.

Apie neigiamas tokio maisto pasekmes sveikatai girdėti neteko.

Kiek yra X metų? Apie dešimt, bet vis daugiau ir daugiau.

13. Aš mėgstu gaminti valgyti

Mamos berniukų nemokina gaminti valgyti, taigi reikėjo išmokti pačiam. Kurį laika netgi kepdavau pyragus pagal receptus, tačiau laikui bėgant likau prie paprastesnių patiekalų, dažniausiai tai būna įvairūs daržovių troškiniai. Mėsą valgau, bet jos gaminti nemoku, todėl valgau tik kai vaišina.

Galų gale dar keli faktai apie mane, kurie gali būti įdomūs

14. Esu liesas

Mano svoris yra genuose. Aš valgau normaliai, kaip ir visi kiti, tačiau mano medžiagų apykaita greita ir kūne niekas nesikaupia. Mano kūno sudėjimą turintys vyrai skundžiasi, kad jie niekaip negali priaugti raumenų, kad ir kiek tas štangas kilnotų, tačiau manęs tokie tikslai nekamuoja, taigi tik džiaugiuosi.

Žinau žinau, metams bėgant medžiagų apykaita sulėtės…

15. Esu ryto žmogus

Ryto žmonės turi pranašumą prieš vakarinius, nes jie tik atsikėlę iš karto yra aktyvūs. Tačiau jie turi tokį trūkumą, kad tas aktyvumas netrunka ilgai. Jei vakarinis gali sėdėti ir dirbti per naktį, tai aš 6 valandą atsikėlęs jau 3 dienos noriu eiti miegoti ir jeigu galimybės leidžia, einu bent nusnausti, nors tai nelabai gelbsti. Tiesa, apie 5 valandą vakaro įgyju antrą kvėpavimą ir dar galiu kurį laiką produktyviai dirbti.

Kai vakarėlis tik prasideda, aš einu namo, nes noriu miego.

16. Rašau dienoraštį savo sukurtu raštu

Na kaipgi galima rašyti asmeniškus dalykus, kai žinai, kad kas nors gali paimti juos ir paskaityti? Vienas mano draugas netgi skaitė mums paslapčiomis nufotografuotas savo buvusios merginos dienoraščio ištraukas. Iš pradžių galvojau, kad išmoksiu kokią nors tolimą kalbą ir rašysiu ja, bet suvokiau, kad tai gali ilgai užtrukti, todėl sukūriau savo raštą.

Deja, jis buvo labai griozdiškas ir nepatogus rašyti, taigi, galų gale apsistojau prie modifikuoto kirilicos-lotyniškos abėcėlės mišinio ir dabar galiu būti absoliučiai atviras su savimi.

Rimtai sakau – pamąstymai neveikia, visokias durnas mintis reikia išrašyti.

17. Apskaita ir planavimu užsiimu gal kiek per daug

Aš mėgstu planuoti, nes po to galima lengviau improvizuoti. Planas yra ta vieta, kur aš padedu siautėjančias mintis, ir joms nebereikia būti galvoje, atsilaisvina dėmesys kurį galiu skirti darbams atliekamiems čia ir dabar.

Pinigų apskaita ypatingai padėjo keliaujant, dirbant frylanceriu ar su projektais. Labai gerai žinau kiek turiu pinigų, kiek ir kada turėsiu pinigų, kada jie baigsis ir kiek uždirba mano investicijos. Nuo to tiesiog ramiau.

To daryti nebūtina, bet man nuo to ramiau.

18. Aš nesu energingas

Nustemba! Nustemba skaitytojai susitikę gyvai ar susirašinėdami laiškais. Jiems atrodo, kad daug visokių dalykų veikiantis žmogus turi būti labai energingas.

Aš esu santūrus žmogus, galbūt būtent tas santūrumas ir nesiblaškymas leidžia man daryti tai ką darau. Neenergingas nebūtinai reiškia vangus, tai tiesiog reiškia lėtas, lėtai įsibėgėjantis. Nuo minties pereiti prie veiksmo man dažniausiai reikia bent dienos. Jei paskambinsi ir pasiūlysi šiandien kur nors nueiti, greičiausiai atsisakysiu, bet apie rytdieną jau galime kalbėti.

Jeigu žinai kas yra jin ir jan, tai aš esu jin.

19. Jaučiu kaip protas atsilieka nuo kūno

Aš esu 10 metų jaunesnis nei iš tiesų esu. Kai man buvo 17 ir reikėjo galvoti apie būsimą gyvenimą, man rūpėjo žaidimai ir aš vis dar pažindinausi su pasauliu. Kai buvo 27 ir jau reikėjo pradėti dėti ilgalaikės karjeros pamatus aš viską mečiau ir pradėjau maištauti kaip koks paauglys. Net už mane jaunesni bendradarbiai man visuomet atrodė kaip „protingi dėdės“ ir „karjeros moterys“.

„Kiek ponų ir kokie jie visi gražūs“, – kadaise rašė Biliūnas.

Dabar jaučiuosi tarsi gyvenimo universitetą bebaigiantis studentas, kuris pradeda ieškotis darbo ar kitos veiklos, nors jau turėčiau galėti pasakoti apie savo pasiekimus.

20. Vaikystėje labiausiai mėgau piešti komiksus

Vaikystėje turėjau ne vieną veiklą, bet labiausiai mėgau piešti komiksus ir tam paskyriau pačia didžiausią savo gyvenimo dalį. Nupiešiau lygiai 100 komiksų žurnaliukų + 1 komiksų knygą + kelis komiksus ant lapų + vieną didelį nebaigtą komiksą. Ir čia pradedant nuo to momento, kai pradėjau piešti tvarkingai, o ne padrikuose sąsiuviniuose.

Apmaudu, kad visai nepaskyriau laiko išmokti geriau piešti, o vietoj to tik generuodavau matytus veiksmo filmus primenančius pasakojimus.

Gaila, kad nepakėliau savo komiksų į aukštesnį lygį, neapipavidalinau, kad būtų galima žmonėms parodyti.

21. Pirmas sąmoningas gyvenimo pokytis buvo…

Neprisimenu kuris pokytis buvo pirmas, sakykim, kad buvo du pirmeji. Juos abu įgyvendinęs suvokiau, kad savo gyvenimą galima keisti norima linkme, mes turime daugiau galios nei atrodo ir ta galia slypi visiškai primityviuose dalykėliuose.

1) Kai nustojau pusryčiams valgyti sumuštinius su dešra, pajutau, kad kas rytą pilvo neberaižo skausmai. Oho! Tai atradimas! Kokia savijauta! Ką dar galima pakeisti savo mityboje, kad jaustis dar geriau?

2) Kai nustojau atsigulęs į lovą galvoti apie visokius dalykus, sugebėdavau greičiau užmigti, geriau išsimiegoti ir lengviau atsikelti. Mintys, ak jūs nenaudėlės! Pasirodo jus pažabojus darosi tik geriau! Kaip dar jus galima suvaldyti?

22. Mane rodė per LTV kai man buvo 7 metai

Nors kūrybinė grupė atvažiavo filmuoti mano senelės amatų, tačiau režisierė pastebėjo ir mano komponuotas gėlių puokštes kabančias ant sienos. Jai buvo labai gražu ir ji norėjo mane pafilmuoti. Pamenu, apsivilkau patį gražiausią savo megztinį.

Mane įkišo į kažkokią laidą apie psichologiją ir parodė maždaug 2 sekundes, sakydami, kad va, yra tokių vaikų kaip šis, kuriam gyvenime bus visokių labai gerų dalykų. Mažai supratau ką ten kalbėjo, tačiau supratau, kad esu labai šaunus.

Įsivaizduok, kad Tave parodo per televiziją kai Tau 7 metai ir pasako, kad esi jėga. Kaip pasikeistų Tavo tolimesnis gyvenimas?

Viskas.

Galbūt po šio straipsnio tapsime artimesni. O gal tai tiesiog padės geriau suprasti mano rašinius.