Mano kolega Debesyla tuo tik ir užsiima, kad kelia visokius iššūkius, juos įgyvendina, o paskui aprašo. Valtininkas, tiesą sakant, kartais irgi ryžtasi įvairiems eksperimentams, ir šiame straipsnyje aprašys vieną tokį pabandymą pagyventi mažame miestelyje.

Kas čia įvyko?

Sugalvojau vieną dieną, kad man atsibodo Vilniaus triukšmas ir intensyvumas, ir nusprendžiau vieną žiemos mėnesį pagyventi mažame miestelyje. Šita mintis iš tiesų sukosi nuo pat vasaros, tačiau tik sausį išpuolė momentas, kada galėjau nebūti savo mieste.

Pagrindinės priežastys, kodėl norėjau tai padaryti:

1. Ramybė ir galimybė geriau susikoncentruoti į tuos projektus su kuriais ketinau dirbti.
2. Gamtos apsuptis ir galimybė lengviau ir paprasčiau išeiti kur nors pažygiuoti (nes Vilniuje tingisi iki tos stoties važiuoti ir į tą traukinį sėsti).
3. Ištrūkti iš savo įprastinės erdvės, ir pabūti kur nors kitur, tam, kad persikrautų smegenys.
4. Palyginti gyvenimą mieste su gyvenimu provincijoje ir apie tai vėliau parašyti straipsnį.

 

Netikėtai sužinojau, kad keli pažįstami gyvena Švenčionėlių miestelyje, turi ten patalpas ir netgi feisbuko puslapį tam savo „buvimui ne Vilniuje“. Jie labai noriai priėmė mane pagyventi viename iš ne iki galo baigtų remontuoti kambarių. Kitaip tariant, nei bute, nei name, bet tiesiog kambaryje, kuriame buvo krosnis, spinta, du langai ir palubėje įrengta rozetė link kurios vedė kopėčios. Vėliau dar suorganizavo man stalą, o sėdėjimui aš atsivežiau kamuolį. Atvažiavau pas juos švęsti naujų metų ir pasilikau visam mėnesiui.

O dabar, metas įžvalgoms.

Įžvalgos

Daug dalykų realybėje pasirodė visai kitaip, nei tikėjausi. Labiausiai užkliuvo tai, kad vietoj nedidelės saviizoliacijos ir socialinio gyvenimo apribojimo, ten socialinis gyvenimas pasidarė dvigubai intensyvesnis!

– Ar tau neliūdna ten išvažiavus toli nuo žmonių?

– Čia pilna žmonių!

Viena vertus, tai yra šalutinis greitos integracijos į vietinę „Miško Uosto“ bendruomenę efektas, nes juk buvo galima sėdėti ir niekur neiti, bet kita vertus, tai labai gražiai paneigia mitą, kad miesteliuose nėr kas veikti. Yr, tačiau visa veiksmų dinamika yra šiek kita. Pirmosios dvi įžvalgos kaip tik ir kalba apie tą dinamiką.

1) Pasirinkimo paradoksas veikia pilna jėga

Pasirinkimo paradoksas reiškia, kad kuo daugiau turime pasirinkimų, tuo sunkiau yra galų gale ką nors išsirinkti. Tarkime, svarstai kur nueiti penktadienio vakarą ir ieškai kas tą dieną vyksta. Jei esi Vilniuje, tai tikrai rasi bent 20 įvairių dalykų kuriuos galima daryti – protmūšis, koncertas, šokiai, paroda, be to dar visą laiką veikia kino teatrai (bent keli) ar kavinės su gyva muzika. Pažiūri pažiūri, galva susimakaluoja ir nusprendi: „Ai, kitą kartą, dabar geriau pažiūrėsiu filmą per jutūbe.“

Miestelyje renginių tikrai yra mažai, ir jų yra taip mažai, kad užsisėdėjus namie tikrai norisi lėkti praktiškai bet kur. Būdamas Vilniuje gyvenime neičiau į folkloro šokius (nors bendrakursės merginos kartą mane ištempė į vienus). Arba sutartinių dainuoti. O ten – tai yra vienintelis renginys vykstantis tą vakarą, taigi sprendimą „eiti ar ne“ priimti tikrai yra lengviau negu „o ką išsirinkti iš štai šio 20 renginių sąrašo“.

Pamenu, netgi atvykus į Klaipėdą vesti užsiėmimo šitai labai jautėsi. Klaipėdiečiai labai džiaugėsi ir priėję asmeniškai dėkojo, kad nepatingėjau pas juos suorganizuoti renginio.

2) Pasirinkimo paradoksas smogia vėl

Mažame miestelyje taip yra, kad didelė dalis svarbiausių įstaigų – parduotuvė, paštas, stotis, valgykla yra taip arti vieni kitų, kad nė neapsimoka mašinos iš spintos traukti, visur galima nueiti pėsčiomis ir dar gerokai greičiau nei tai užtruktų Vilniuje. Tačiau nemažai bendruomenės narių suvažiuoja ne tik iš paties miestelio, bet ir iš aplinkinių kaimų, nutolusių po 20-30 kilometrų.

Rezultate turime kur kas mažesnį bendruomenės ratą nei jis galėtų būti, sakykim Vilniuje, ir dar tam ratui gerokai sunkiau susirinkti.

Ir visa tai nereiškia, kad susitikimai darosi retesni – priešingai, jie kaip tik labai reguliarūs ir dažni. Tarkime, turiu draugų išsikrausčiusių iš Vilniaus gyventi į užmiestį. Susitikti pasidarė beveik nebeįmanoma, nes visi turime savo veiklų ir susitarti dėl to važiavimo į užmiestį pasidarė per daug sudėtinga. O čia,  miestelyje, jie vis atvažiuoja ir atvažiuoja.

Matyt, kai žmonės yra sugrūsti vienas šalia kito, jiems kaip tik norisi atsiskirti, atsitverti, pabūti atskirai. Nuolatinis nepažįstamų žmonių ratas atmuša norą bendrauti net su draugais. Tačiau miestelyje, kur gali nueiti iki parduotuvės ir atgal ir visiškai nieko nesutikti, draugus kur kas labiau traukia susimatyti ir vėl! Tarsi pasirinkimo paradoksas veiktų ne tik renkantis renginius, bet ir žmones.

3) Niekur tu neisi!

Kaip visgi gera vakare po darbų išeiti pasivaikščioti į gretimai esantį miškelį! Čia, Vilniuje. Bet vis tiek tingisi tuos batus autis, striukę vilktis (visgi žiema), važiuoti liftu ir tada ilgai (apie 10 minučių) eiti iki paties miškelio. Buvau įsitikinęs, kad būnat šalia gamtos, kai žingsnis per slenkstį ir viena-dvi minutės kelio leis atsidurti miško apsuptyje – va tada tai vaikščiosiu laukan kiekvieną vakarą ir kvėpuosiu gaiviu oru!

Nė velnio.

O kai viskas taip arti, tai be didesnio pasiruošimo bus galima ir į ilgesnį žygį nesunkiai išeiti!

Nė velnio.

Mano buvimo laikui jau einant į pabaigą, ėmiau aukoti darbo valandas vien tam, kad visgi nors kažkiek pavaikščiočiau po apylinkes, apeičiau užšalusį ežerą, pereičiau liepteliu per vietinę pelkę. Šitokie pasivaikščiojimai turėjo būti kasdieniniai ir skirti pravėdinti galvą, kad paskui būtų lengviau dirbti, tačiau per 30 gyvenimo miestelyje dienų, tokių išėjimų buvo tik du.

– Oi, eisiu eisiu!

– Niekur tu neisi! – pasakė žynys ir nusijuokė.

Dar kartą galėjau savo kailiu įsitikinti, kad tai yra visiškas mitas: „Kai bus geresni laikai, geresnės sąlygos, va tada ir imsiuos daryti tai, ką visada norėjau….“. Nesąmonė – daryk viską dabar ir nieko nelauk. Grįžęs į Vilnių, dabar nors dukart per savaitę sugebu išslinkti į tą savo nelemtą miškelį, nors ir batus reikia autis, ir liftu važiuoti, ir iki miškelio nueiti užtrunka ilgiau, nei per jį pereiti.

4) Išgyvenimo kosmosas

Netikėtu iššūkiu tapo išgyvenimo klausimai. Visų pirma, kaip jau minėjau, kambarys, kuriame gyvenau buvo ne iki galo suremontuotas. Tualeto vandenį jame reikėdavo nupilinėti kibiru kaip kokiam pigiam Laoso viešbuty, virtuvės nebuvo, taigi maistą ruošdavausi ant skolintos elektrinės viryklės sėdėdamas ant grindų. Bet daug keliavusiam žmogui tai čia jokia ne bėda, įprastas buvimas ne namie ir tiek.

Daugiau problemų kėlė dušo nebuvimas ir būtinybė kiekvieną kartą prašytis pas draugus norint atsišviežinti. Bet įdomiausia dalis buvo ta maloni procedūra, kai „būnant sodyboje kūreni židinį, kad būtų šiltą ir gera“ pavirto kasdienine išgyvenimo prievole – nepasikūrenus visa patalpa per vieną parą ima ir atšąla.

– Nenustebk, čia tokie mūsų gyvenimo ypatumai, kai tingi pasikūrenti ir vaikštai po namus su striuke. – su alternatyvia realybe supažindino mane draugai.

Ką visi šitie išgyvenimo dalykai davė? Visų pirma, jiems reikėjo laiko, gerokai daugiau laiko, nei išgyvenimui skiriame gyvendami daugiabutyje. Viena vertus, kaltę dėl tokių gyvenimo sąlygų būtų galima suversti ypatingai patalpai, kurioje gyvenau, bet įtariu, kad tai yra daugelio miestelių ir kaimų žmonių kasdienybė.

Man dar kartą smogė tas supratimas, kad tai, kas atrodo duotybė, visai nėra duotybė. Šiluma – jokia duotybė, ją reikia susikurti. Net vanduo iš čiaupo – mano kambary jo nebuvo, turėdavau kas dieną tampyti penkialitrius bambalius, kad viskam užtektų. Grįžęs namo kurį laiką labiau vertinau radiatorius. „Ak, kaip gerai, kad jūs esat ir man nereikia apie jus galvoti!“ Bet paskui vėl nustojau apie juos galvoti.

5) Kosminė ramybė

Būdamas ten negalėjau sau lesti nepasidaryti poros dienų žygio ir neaplankyti visų aplinkui esančių lankytinų ir nelabai objektų. Kaip tik žygio dienomis paspaudė stipresnis šaltukas naktį siekęs iki -18 laipsnių, taigi tie išgyvenimo dalykai kur kas labiau panašėjo į gyvenimą kosmose nei gyvenimą miestelyje.

Įsivaizdavau, kad žygio metu leisiu sau pagalvoti apie savo gyvenimo ir kūrybinius planus, šiek tiek pavizualizuoti ką ir kaip noriu daryti. Tačiau šaltis, sniegas ir vėjas netruko mane sugražinti į „čia ir dabar“.  Sutiktas upelis, kurį įprastu oru perbrisčiau nusiavęs batus virto rimtu iššūkiu – kaip jį perkirsti, bet nesušlapti. Vėliau, dėl pernelyg plonų pirštinių ėmė stingti pirštai, taigi vis reikėjo trinti rankas, kad būtų šiltos. Dar vėliau – užšalo butelyje turėtas vanduo ir pasigaminti valgyti pasidarė sudėtingiau – supjausčiau depozitą, kad galėčiau iškratyti jame esančius ledukus.

Dėl viso šito papildomo vargo buvo … nepatikėsi … ramiau. Kadangi tiek daug dėmesio buvo paskirta išgyvenimo dalykams, tiesiog nebebuvo kaip nei fantazuoti, nei vizualizuoti. O kai dėmesys pilnai užimtas, tai nebėra kaip ir visokioms nerimą keliančioms negeroms mintims įlysti. Be to, atitrūkus nuo visų telekomunikacijų, naujos nerimą keliančios mintys nebeturi kaip ateiti. Ramiau!

Grįžkime į miestelį. Ten irgi buvo daugiau būtinų atlikti išgyvenimo darbų. Ten buvo daugiau paprasto draugiško bendravimo su žmonėmis nei yra Vilniuje. Ten irgi buvo ramiau.

Ramiau dėl to, kad būdami užimti, neturime kada sukti galvos dėl nesąmonių, dėl kurių nereikia sukti galvos. Pavyzdžiui dėl politikos.

Ramiau dėl to, kad mažiau yra visokiausių dėmesio vagių. Nors vis vien turiu internetą ir kompiuterį, bet pats miestelis yra ramesnis ir tylesnis, jame nėra ryškiaspalvių reklamų ir transporto ūžesio.

Visa tai susideda ir galų gale pasidaro tiesiog ramiau.

6) Žinojimai

Apkalbos! Viena pažįstama, gimusi ir augusi mažame miestelyje pasakė, kad jei viename gale kas paperdžia, kitame gale jau, žiūrėk, smirdi. Yra tame teisybės. Kai bendruomenės ratas yra nedidelis, visuomet susitinka vis tie patys ir tie patys žmonės. Natūralu,  kad jie vienas apie kitą žino daugiau nei mes Vilniečiai žinome apie tuos žmones, su kuriais ryte stotelėje laukiame autobuso kiekvieną dieną! Natūralu, kad jei vienam iš jų kas nors atsitinka ir jis neateina į kassavaitinį sutartinių ratą, iškyla klausimas: „O kodėl neatėjo?“ Natūralu, kad visi visus pažįsta ir vieni apie kitus kalba. Su miestelio gydytoja galbūt vakar žiūrėjai filmą, o su vietinės statybų bendrovės vadovu buvai folkloro šokiuose.

Natūralu, kad užsienio įžymybes ar televizijos žvaigždžių istorijas čia pakeičia vietinių žmonių istorijos ir jų gyvenimo faktai. Bet gal tai normalu? Juk iš esmės tą patį daro feisbukas, vietoj to, kad skaitytume spaudoje, kaip Zvonkė pavirto Bunke, stebime savo artimiausių draugų šunų, pusryčių ar vaikų metamorfozes.

Apie mano žygį ir nakvynę prie neigiamos temperatūros taip pat visi netruko sužinoti dar man nė negrįžus.

7) Ryškumas

Kartą teko savaitėlę pagyventi Seleng Thon kaime Tailande. Dėdulė Činas, malonus ir draugiškas vietos, kurioje apsistojau šeimininkas kiekvieną dieną vežėsi mane vis į kitą apylinkės mokyklą ir ten po rytinės atidarymo ceremonijos, kurios metu iškeliama šalies vėliava ir visi gieda himną, aš turėdavau pasakoti apie savo šalį, kelionės įspūdžius ir po to atseit „vesti“ anglų kalbos pamokas. Nors labai mėgau vaikščioti po apylinkes, dėl to fakto, kad VISI vietiniai vaikai mane jau žino ir jau greičiausiai papasakojo tėvams, aš kartais ir neišdrįsdavau išeiti iš savo kambario. Provincijoje tapti ryškiu yra labai lengva.

Tai štai – mano Švenčionėlių draugai skundėsi, kad vietiniai žmonės yra labai neaktyvus. Į folkloro šokius neina, į sutartinių ratą neina, filmo žiūrėti neina. Man tai pasidarė taip nepaprastai suprantama. Na žinoma, jeigu visi viską žino ir provincijoje šitaip lengva tapti vietine įžymybe, tai jei nesi labai didelis dėmesio, ar kovos už savo požiūrį mėgėjas – aišku, kad eisi slėptis.

Jei padarysi ką nors, kas nors šiek tiek neįprasta – gausi daug dėmesio. Todėl nedarai.

Jei turi kokį nors keistą požiūrį į dalykus – reiks tą savo požiūrį atstovėti vienam. Todėl niekam nieko ir nesakai.

Vietinis dailės mokytojas mane susistabdęs vidury gatvės kartą pradėjo pasakoti apie Lao Dzė ir Budą. Tai aišku, kad jeigu jis domisi tokiais dalykais, miestelyje visiškai neturi su kuo apie tai pakalbėti, o kadangi aš irgi domiuosi ir Lao Dzė, ir Buda, tai jis išnaudojo kiekvieną mūsų susitikimo akimirką. Aišku, kad įprastai šituos dalykus jis pasilaiko sau.

Vis dėl to miestas išlaisvina žmogaus ekspresiją. Šitas gebėjimas praslysti nepastebėtam bedarant savo klaidas ir eksperimentus yra tai, kas leidžia kūrybiškam žmogui skleistis.

8) Dar vienas miestukas

O čia pats įspūdingiausias pastebėjimas.

Vienai dienai turėjau grįžti į Vilnių, nes reikėjo pergarsinti kelias savo audioknygos eilutes. Nusprendžiau važiuoti tiesiai į studiją ir nė neužsukti namo, kad nesugadinčiau įspūdžio.

Mane draugai, taip pat reguliariai važinėjantys į Vilnių perspėjo dėl būsimo pojūčio, taigi nenustebau taip stipriai. Esmė ta, kad kai iš mažo miestuko važiuoji į Sostinę, tikiesi ir atsidurti Sostinėje (iš didžiosios raidės). Tikiesi įspūdžio, kontrasto! Kaip kad pirmomis dienomis Švenčionėliai atrodė nykus miestelis su dvejomis gatvėmis, taip išvažiavus iš Švenčionėlių Vilnius turi pasirodyti tarsi megapolis, ar ne?

Bet nepasirodė.

Va čia ir esmė. Vietoj megapolio atsidūriau tarsi kitame kaime, kitame miestelyje.

Aiškinčiau tai šitaip – jei jau yra tekę matyti kitų miestų, ir būti jų priblokštam, važiavimas į Lietuvos sostinę irgi gali kelti tokį lūkestį, kad štai, būsiu priblokštas. Bet jei yra tekę patirti masyvią Maskvos didybę, varginantį Stambulo balaganą, ar į dangų besistiebiančius stiklinius Honkongo bokštus, tai visiškai suprantama, kad Vilnius nieko tokio pasiūlyti negali. Pasidaro akivaizdžiau nei akivaizdu, koks tas Vilnius yra menkas palyginus su didžiaisiais pasaulio miestais ir joks ne didmiestis.

Dar vienas miestukas.

Štai tokie tie mano įspūdžiai iš gyvenimo miestuke. Jei turi savo įspūdžių, kviečiu pasidalinti.

P.S.
Žinoma, yra ir visos tos su mažais miesteliais susijusios bėdos kaip alkoholizmas, išvažiuojantis jaunimas, laukinės lapės gaudančios namines kates. Išskyrus kelis kaimynų barnius, niekaip kitaip su šitais dalykais nesusidūriau, tai nelabai turiu ką ir papasakoti.

P.P.S.
Vilniuje vis dar gajus toks mitas, neva miesteliuose nėra prekybos centrų, netgi sulaukiau klausimo: „O ką ten valgysi?“ Yra, visko ten yra! Įžengus į parduotuvę tarp tų įkyrių spalvų pasijunti tarsi grįžęs namo! Kokia civilizacija!

P.P.P.S.
Aš apstulbęs kiek daug jaunų žmonių kraustosi gyventi iš Vilniaus į visokiausius miestelius ir kaimus! Kartais jie gyvena įprastuose senuose namuose, kartais statosi visokius ekologiškus molinius namukus, tačiau faktas vienas – po truputėlį ir labai iš lėto prasideda sugrįžimas į miestelius. Po kokių 50 metų kai kurių nebeatpažinsime!