Konvejerio linija riedėjo visiškai naujas kineskopas. Kol kas jis dar nebuvo įmontuotas į televizorių, tačiau elektroninis vamzdis, pagrindinė kineskopinio televizoriaus detalė, jau buvo visiškai pabaigtas. Jis jau gyvas, jau nekantravo parodyti visiems tai, kam buvos sukurtas! O jis žinojo kam buvo sukurtas. Elektroninė patranka ir dvi poros elektromagnetų jau laukė stebuklingo ženklo! Koks tas ženklas, jam buvo sunku pasakyti, tačiau, atrodo, jau tuoj galės šviesti ir rodyti visiems savo elektroninio spindulio galią. Pats jis negalėjo matyti aplinkos, galėjo tik jausti aplinkinę vibraciją, temperatūrą, prisilietimą. Jis jautė, kad šiuo metu keliauja pirmyn, deja nematė nei kur tiksliai, nei su kuo. O tai ir nesvarbu, jis tikėjo, kad jau greitai,… jau greitai jis galės parodyti ką sugeba… Ir ką gi reikės rodyti? Nesvarbu! Svarbu tik šviesti, rodyti!
Kineskopas konvejerio linija keliavo tolyn, jis jautė, kad kartais stabteli ir jam prijungiamos naujos dalys. Daugelio dalių paskirtį jis suprasdavo iš karto: štai ši plokštė pasakys ką reikia rodyti, taigi, tuojau pat ją įsisąmonino kaip savo dalį. O kas gi pasakys plokštei? Na ir nesvarbu kas, kad tik greičiau! Vėliau paaiškėjo ir šis atsakymas, jam buvo primontuotas mechanizmas priimantis nurodymus „iš viršaus“, žmonės jį vadina „antena“. Galų gale atsirado ir stebuklingas ženklas – įjungimo mygtukas. Paskui dar vienas, taip pat priimantis nurodymus „iš viršaus“, gal greičiau „iš priekio“. Galiausiai jis buvo tarsi aprengtas plastmasiniu korpusu – jautėsi toks užbaigtas ir pasiruošęs, tikras „televizorius“. Aišku, jis nežinojo tokio žodžio ir net neįsivaizdavo tokio daikto, tačiau visgi turėjo teisę taip jaustis, nes iš tiesų buvo visiškai pabaigtas televizorius. Štai, tuoj kas nors paspaus mygtuką arba pasiųs žinią iš priekio ir jis pradės rodyti! Bet jis nesustojo, judėjo toliau. Kodėl negalima rodyti tiesiog čia ir dabar? Ar negalėtų pats pradėti? Po keleto nesėkmingų bandymų, kuomet susikaupti trukdė vingiuojanti judėjimo trajektorija bei nuolatinis kratymas, televizorius įsitikino, kad tikrai negali. Jis neturi energijos. Nors gerai ir nesuprato, kas ta „energija“, tačiau suprato, kad ji turi atkeliauti per galinėje pusėję įmontuotą lizdą. Jis nusiramino, nes nujautė, kad keliauja kaip tik ten, kur bus energijos. Juk kam tada jis iš viso būtų atsiradęs!?
Staiga pasikeitė judėjimo kryptis – televizorius pasijuto palengvėjęs. Jis keliavo žemyn. Vėl stabtelėjo, tačiau šįkart prie jo niekas nebuvo prijungta,… ir energijos nebuvo,… jis atsidūrė lyg ir… atrodo… dėžėje… iš kur jis žino kas yra „dėžė“? Nežino, tik jaučia atsidūręs mažučiame pasaulyje apribotame iš viršaus, iš apačios, iš kairės, iš dešinės, iš priekio ir, atrodo, iš galo. Jis jautė, kaip prie jo nuolatos liečiasi nepažįstama medžiaga, kuri nei minkšta, nei labai kieta, tik keistai šnara. Gal tai skirta jį apsaugoti? Nuo ko? Dingo laisvas oro tekėjimas, nežymiai pakilo temperatūra. Jis pasijuto nejaukiai, pradėjo nerimauti – nejaugi reikės rodyti pasislėpus? Ir kur dingo energija? Žinoma, energija negalėjo niekur dingti, nes jos ir nebuvo. Kelionė tęsėsi, horizontalų judėjimą keitė vertikalus ir atvirkščiai, jis jautėsi lyg rangytųsi trimačiame labirinte.
Pasirangius šiais labirintais staiga viskas sustojo. Jis pajuto, kaip su savo nedideliu pasaulėliu atsitrenkė į dešinėje esantį objektą, tuojau pat į jį atsitrenkė objektas iš kairės. Jis jautė ritmingą vibraciją ir jam kilo mintis, kad aplink yra daugybė tokių mažų pasaulėlių kaip jo paties ir jie vis atkeliauja iš šono ir atsitrenkia vienas į kitą. Matyt, kai jų bus pakankamai daug, atsiras ir energija, kas nors nuspaus mygtuką ir bus galima pradėti rodyti. Pasijuto nestiprus smūgis iš priekio, vėliau iš viršaus, matyt atkeliavo dar keli objektai. Po truputėlį vibracija rimo, kol nurimo visiškai. Pagaliau! Televizorius netverdamas džiaugsmu laukė gaivaus energijos antplūdžio! Bet jo vis nebuvo ir džiaugsmas ėmė blėsti, jį pakeitė sugrįžęs nerimas. Televizorius buvo nuovokus: juk yra duodamas laikas pasiruošti, negalima taip pulti ir rodyti, reikia žinoti ką ir kaip rodyti! Tačiau jis nežinojo kaip pasiruošti, net neįsivaizdavo kaip visa tai, ką jis gal gale darys turėtų atrodyti. Noras rodyti ir šviesti tebuvo subtilus vidinis įsitikinimas, neturintis konkrečios išraiškos. Jis pabandė tarsi mokinys prieš kontrolinį darbą pasikartoti visą rodymo procesą nuo pradžios iki galo.
Visų pirma, ateina energija, tada nuspaudžiamas mygtukas. O gal ir atvirkščiai… Antena siunčia jam vibruojantį signalą, kurį jis moka išversti, nors pats nežino kaip, ir nusiųsti elektromagnetams bei spindulių šaltiniui, įmontuotam pačiame kineskopo gale. Energijos dėka jis sukuria kelis siaurus spindulius, nukreiptus tiesiai į ekrano vidurį, o elektromagnetai turėtų tuos spindulius nukreipti tinkama linkme, kad jie bėgiotų po visą ekrano plotį ir aukštį. Spinduliai praeina pro filtrą ir pasiekią ekraną sudarytą iš daugybės taškų, spindulio paliestas taškas ima švytėti. Taškai yra trijų rūšių, kiekvienas spindulys filtro dėka pasiekia tik vienos rūšies taškus, o kiekviena rūšis šviečia skirtingai. Taigi – jis turi tris spindulius ir ekraną išmargintą trijų rūšių taškais. Gerai, kad gavo šiek tiek laiko pasiruošti, nebus netikėtumų. Dabar jau galima rodyti! Deja, kiek palaukęs suprato, kad laikas dar neatėjo.
Reikia pasikartoti dar kartą, matyt, jis ne visai pasiruošęs: ateina energija, ateina signalas, jis siunčiamas elektromagnetams, kurie reguliuoja spindulį ir pačiam spindulių šaltiniui… Na žinoma, kaip jis anksčiau galėjo pražiopsoti! Dalis signalo nukreipiama į magnetus, kurie judina plonas membranas, ties jomis pačiame priekyje korpusas turi skylutes, pro kurias turėtų praeiti neaiškus ir nežinomas šių membranų skleidžiamas signalas. Žmonės šį signalą vadina „garsu“, bet televizorius tokio žodžio, kaip ir nė vieno kito nežinojo, tik nujautė būsiant visai kitokį signalą nei tas, kurį skleidžia ekrano taškai. Televizorius pasijuto šiek tiek kaltas dėl to, kad yra taip prastai pasiruošęs. Juk atėjus laikui jis galėjo visiškai susimauti ir pamiršti garsą! Kažin kas tada būtų buvę? Kol dar niekas nepaspaudė mygtuko, reikia treniruotis toliau. Kaip būtų šaunu, kad jis galėtų save išbandyti turėdamas energijos! Bet ne, negalima – jis turi būti pasiruošęs nuo pat pirmos sekundės viską rodyti nepriekaištingai – tiesiog tai jautė. Taigi, jis tęsė treniruotes vis kartodamas tą pačią procedūrą mintyse ir kiekvieną kartą vis smulkiau įsivaizduodamas energijos ir signalo kelia laidais ir mikroschemomis. Laikui bėgant jis vis geriau suprato principą, kuriuo ateinantis signalas paskirstomas elektromagnetams, suprato kaip susidaro spinduliai, vis aiškiau įsivaizdavo kas yra švytėjimas ir kaip įsižiebia taškai. Tik niekaip nesugebėjo suprasti, kas galėtų būti tas garsas – judinama membrana neturėtų spinduliuoti visiškai jokių spindulių. Net pasidarė apmaudu, iš pradžių juk nebuvo jokių membranų! Jos atsirado vėliau, buvo primontuotos pakeliui, vienoje iš daugelio stotelių, o dabar tam, kad galėtų šviesti, daryti tai ko norėjo nuo pat pradžių, jis turi įsisąmoninti kažkokį kvailą garsą! Žinoma, kad jam neleis nieko rodyti tol, kol jis nemokės visko idealiai. Tik iš kur žinos kaip jis pasirengęs? Ar jis pats žino? Jau nežinia kelintą kartą kartodamas visą rodymo procesą jis pastebi ar supranta vis ką nors naujo! Tik dabar pagalvojo, kad per didelį stropumą net nepajuto kiek praėjo laiko. Jis ėmė pykti ant savęs dėl nesugebėjimo tinkamai atlikti tą, kam buvo sukurtas. Nors dar nė karto negavo iš tikrųjų pabandyti.
Po kelių ilgų minučių pyktis praėjo, atėjo eilė paprastam nusivylimui. Galbūt jau iš karto buvo aišku, kad jis niekam tikęs ir todėl jam neleis nieko rodyti? Kaip tik šiuo momentu, kai televizorius nebebuvo įtempęs dėmesio nagrinėdamas savo veikimo principus ir kai pyktis jau buvo praėjęs, jis pajuto anteną. Ji gaudė labai silpnus ir neaiškius signalus, net ir labai įtempęs klausą jis nepajėgė išgirsti nieko suprantamo, nes tam, kad suprasti signalą reikia jį sustiprinti, o sustiprinimui reikia energijos. Antena buvo su juo ilgiau nei tos garso membranos, bet šitiek laiko jo dėmesys buvo nukreiptas visai kitur! Dabar tie silpnučiai signalai patraukė jo dėmesį taip, kaip anksčiau užsimiršti leidę rodymo principai. Ilgą laiką jis tyliai klausėsi. Buvo aišku tik tiek, kad jis niekaip nesugebės nieko suprasti, kol neturės energijos – atėjusį signalą stiprintuvas sustiprins, detektorius demoduliuos, tada jau bus galima ką nors iššifruoti ir vadovautis atėjusiais nurodymais. Jis neabejojo, kad tą „kalbą“, kuria bus pateikti nurodymai supras puikiai.
Tyrinėti silpnutį ir visiškai neaiškų signalą po kiek laiko atsibodo. Atslūgus nevilties bangai jo požiūris į viską buvo pasikeitęs ir ta keista mintis, kad jis negaus energijos tol, kol neištreniruos savo antenos taip, kad pats galėtų suprasti ką ji jaučia nebeatrodė protinga, dabar jis jau buvo įsitikinęs, kad jeigu gaus energijos – mikliai viską susigaudys. Juk jis buvo sukurtas rodyti ir, turbūt, skleisti garsus, tiesiog visu savo vidumi tai jautė, ta iš pradžių įaudrinusi gyvenimo paskirtis dabar ramino. Tačiau laikas bėgo ir nieko nevyko – nei energijos, nei judėjimo, ir tupėjo televizorius vis toje pačioje dėžėje. Atsiradęs pasitenkinimas savimi iššaukė pyktį aplinkai, kurios jis beveik nepažinojo ir nejautė. Vienintelė aplinka su kuria jis turėjo kontaktą buvo jo dėžė, tai jai ir teko visa televizoriaus nemalonė. Gal ji kalta, kad nėra energijos? Anteną signalas pasiekia tiesiog taip, iš nežinia kur, na o energija turi ateiti per gale įtaisytą lizdą. Nežinia kas turėtų būti ten įjungta, tik aišku, kad tai bus energijos tiekimo sistema! Jeigu jis šiuo metu yra dėžėje, vadinasi sistemos neįjungsi! Turėtų būti būdas iš čia išsivaduoti! Tačiau jis suprato, kad vienintelis jo gyvavimo tikslas yra rodyti, galbūt dar tie nelemti garsai… Bet nei maištauti, nei prieštarauti jis negali. Gali tik rodyti.
Televizoriai nemiega – visą laiką jo galvoje sukosi įvairios mintys, siautėjo įvairios emocijos. Keista, kad taip gali elgtis kas nors puikiai suvokiantis savo gyvenimo prasmę, prasmė buvo vienintelis dalykas dėl kurio jis nekėlė klausimų. Tačiau buvo neaišku, kodėl jis čia, įkištas į dėžę, kuri, jam rodės, yra visų jo nelaimių priežastis. Buvo neaišku ir kodėl jis toks, koks yra. Kodėl negalėtų energija atkeliauti tiesai iš aplinkos, o antenos signalai būti prijungiami per lizdą? Tuomet jis galėtų rodyti bet ką tiesiog pats! Galėtų nebūti nė įjungimo mygtuko, jis galėtų būti visada įjungtas. Tuomet jis parodytų… Daugybė pašalinių klausimų nedavė jam ramybės. O ką gi reikės rodyti? Tai, ką jis rodytų, viso labo tėra trijų rūšių taškų seka ekrane. Kuo skirsis šių taškų švytėjimas televizorius nelabai galėjo pasakyti, kol to nepatyrė. Tačiau jis nė neabejojo, kad šviečiantys taškai ekrane sukurs didžiulį piešinį, kuris turės slaptą, kol kas jam nesuprantamą prasmę.
Po fantazijos ir agresijos periodų užeidavo ir apatijos periodai, kuomet jis net norėdavo nutildyti tą silpną elektromagnetinių bangų virpėjimą antenoje. Kai jau buvo praėję visai nemažai laiko po pagaminimo, vieno tokio apatijos periodo metu, jis pajuto vibracijas. Jos buvo periodiškos ir vis stiprėjo. Iš pradžių televizorius norėjo, kad tos vibracijos išnyktų ir duotų jam ramybę skendėti savo vienumoje. Jos ir nurimdavo, tačiau tik trumpam, po kelių akimirkų visa aplinka vėl imdavo drebėti, tik smarkiau. Kai jo paties dėžę supurtė panašiai kaip tada ant konvejerio, jis pasijuto tarsi pažadintas iš gilaus miego. Kai jie stabtels – jį išims iš dėžės ir primontuos naujas dalis, tiesa? Žinoma! Lizdas! Energija! Drebėjimas sulėtėjo, vėliau sekė krestelėjimas. Tuomet vėl prasidėjo panašios vibracijos kaip ir iki tol, tik silpnėjančios. Šitoks sukrėtimas po tokios pertraukos vėl pažadino visas jo snaudusias mintis apie rodymą, bet grįžimas į laukimo padėti pažadino visus snaudusius nusivylimo kupinus jausmus, jis vėl jautėsi apgautas. Kam reikėjo suteikti netikrų vilčių tarsi perkeliant jį iš vienos vietos į kitą? Nespėjus per daug supykti jis netikėtai pajuto visai kitokio tipo vibraciją – drebėjo viskas aplinkui ir nuolatos, tai buvo labai panašus jausmas į judėjimą konvejeriu. Žinoma, jis nežinojo kas tas „konvejeris“, tačiau taip galima pavadinti tokį jausmą, kai nežymiai drebėdamas judi pirmyn. Dabar ir buvo beveik toks jausmas, tačiau drebėjimas, vibracija jau buvo visiškai kitokia – plati, visa apimanti. Ant konvejerio nežymiai šokčiojo pats pagrindas ant kurio stovėjo televizorius, o čia šokčiojimas buvo gerokai suminkštintas, tarsi pagrindas stovi dar ant kito pagrindo, kuris rieda konvejeriu. Ši kelionė taip pat turėjo keletą sustojimų, per kuriuos nevyko absoliučiai nieko, be to, ji buvo kur kas labiau vingiuota nei ta pirmoji, buvo daug posūkių tiek į vieną tiek į kitą pusę. Posūkiuose atrodydavo, kad tuoj praplyš dėžės šonas ir jis išlėks lauk. Nors iš dėžės ištrūkti televizorius norėjo, bet tik ne tokiu būdu, jis norėjo būti gražiai išimtas, nes tikėjo, kad tik gražiai išimtas galės rodyti.
Labiausiai jo dėmesį patraukė itin sustiprėjęs antenos signalas, tarsi jis būtų išlindęs iš didžiulės dėžės storomis sienomis blokuojančiomis elektromagnetines bangas. Jis jau nebežinojo kuo čia labiau stebėtis – keistu judėjimu ar stipriomis bangomis?
Kai eilinis stabtelėjimas užtruko neįprastai ilgai, jis suprato, tai esant galutine kelionės stotele. Tačiau į viską jau žiūrėjo atsargiai, jau žinojo – ne kiekvienas pajudinimas reiškia, kad jau tuoj reikės rodyti. Ir jis buvo teisus – dabar su visa savo aplinka, ne tik dėže, kurioje įkalintas, lėtai linguodamas į šonus kilo į viršų, po to nusileido žemyn ant tvirto pagrindo, tiesa, ne visai švelniai. Po kelių minučių pajuto ant jo „pasaulio“ atsiradusį papildomą svorį, galbūt ant jo buvo užkeltas kitas toks pat „pasaulis“. Paskui dar vienas. Televizorius prisiminė seną idėją, kad turbūt jis yra ne vienas. Greičiausiai aplinkui pilna dėžių, kuriose tokie patys televizoriai kaip ir jis pats, o tos dėžės sukrautos į didelius konteinerius, kuriuose dar daugiau televizorių.
Dabar jau atrodė, kad tikrai viskas aišku – juk jie negali visi rodyti vienu metu. Jis puikiai jautė ir iš prigimties žinojo, kad televizorius veikia vienas ir užpildo visą supančią erdve savo spinduliais iš ekrano (galbūt ir iš tų nelemtų garsiakalbių), jam nereikia kitų televizorių. Vadinasi, juos visus turi kur nors išvežioti, kad kiekvienas būti pakankamai toli nuo kitų – štai dabar visa ši kelionė ir vyksta. Kada ji baigsis nežinia, tačiau aišku, kad reikės keliauti labai toli, nes daugiausiai televizorių bus kaip tik ten, kur jie gaminami. Dėl įgimto individualizmo jam net nekilo noras pabendrauti su kitais, o jei ir būtų norėjęs, tai nebūtų galėjęs, nes vis tiek neturi jokių signalų siuntimo priemonių. Nusprendęs, kad keliauti vėl reikės ilgai ir nusiraminęs, jis sugrįžo prie antenos jaučiamų bangų, dabar jos buvo kur kas stipresnes, tačiau visiškai padrikos, kol nėra energijos ir neveikia jokie jo prietaisai vis dar nebuvo įmanoma nieko suprasti. Tačiau jam dingtelėjo, kad sustiprėjęs signalas yra jo paties nuopelnas. Gal jis išmoko geriau girdėti? Tai reiškia, kad galbūt išmoks ir suprasti tą iš pirmo žvilgsnio tarsi triukšmas atrodantį signalą be energijos! Visas šias viltis slopino įsitikinimas, kad slaptą signalų kalbą jis moka, vadinasi belieka laukti energijos. Kadangi nusimato ilga kelionė ir vis tiek nebuvo kas veikti, jis visgi ėmėsi tyrinėti tuos signalus. O gal ims ir staiga supras?
Netrukus pajuto, kad prasideda kitas kelionės etapas – judėjimas vėl buvo visiškai kitoks. Tai buvo tarsi šimtą kartų sulėtintas važiavimas konvejeriu, dabar ne kratė, o tiesiog siūbavo į šonus, judėjimo į priekį beveik nesijautė. Jei jis būtų žmogus, turbūt susirgtų jūros liga. Kažin kiek visokių judėjimo būdų dar teks patirti?
Ši kelionė buvo šimtą kartų sulėtinta, taigi truko gal šimtą kartų ilgiau. Per tą laiką televizorius puikiai įsisavino visas vaizdo rodymo subtilybes, kiek tik buvo įmanoma tai padaryti teoriškai, be jokios praktikos, puikiai suprato ir garsiakalbių veikimo principą, nors jo skleidžiami signalai išliko paslaptis, kaip tik įmanoma ištyrė tą silpną antenos pagaunamą signalą ir įsitikino, kad jo stiprumas nuo paties televizoriaus pastangų ar nuotaikos nepriklauso. Taip pat neįvyko stebuklas ir jis vis dar nesuprato signalo „kalbos“, bet jau žinojo, kad signalas gali keistis, būti čia stipresnis, čia silpnesnis, gali šnypšti, burbuliuoti, pulsuoti, banguoti. Neturėjo daug apie ką televizorius galvoti, nes jo atmintis buvo visiškai tuščia – jokių idėjų iš kurių būtų galima išvesti kokias nors mintis. Visa ką jis turėjo, tai buvo kelionių patirtis, savo paties konstrukcija ir įgimti jausmai. Jie skelbė, kad televizoriaus gyvenimo tikslas yra rodyti, kad jis rodys vienas ir kad paslaptingą signalų kalbą atėjus laikus be problemų supras. Dar žinojo, kad reikia būti visada pasiruošus. Šie žinojimai pačioje pradžioje jam kainavo daugybę nervų, kai kiekvienas krestelėjimas jau atrodė kaip ženklas, kad tuojau kas nors paspaus mygtuką, taigi, dabar jis tik džiaugėsi, kad kelionė tokia tolydi ir tokia vienoda, be jokių krestelėjimų, nes vis dar jautėsi pasiruošęs kiekvienu momentu būti įjungtas.
Kaip ir kiekviena kelionė, ši taip pat baigėsi. Televizorius ėmėsi spėlioti, kas gi bus toliau. Turbūt judėjimas pasidarys panašus į tą, kuris buvo prieš ilgąją kelionę, tada vėl pasidarys toks kaip ant konvejerio, tada jį išims iš dėžės, o tada jis ims rodyti – viskas tokia pačia tvarka tik atbulai, ar ne? Šios idėjos sukosi šaltai, be didesnių emocijų, nes jis suprato, kad gali įvykti kas nors netikėto ir gali tekti pradėti rodyti anksčiau – jis buvo pasiruošęs viskam, kaip koks per naktį budintis kareivis. Bet gali būti, kad jam vėl teks kur nors tūnoti ir laukti dėžėje. Gali būti, kad kelionė sulėtės dar labiau.
Iš pradžių jis pajuto, kaip konteineriai su dėžėmis nuimami nuo jo buveinės, vėliau atėjo ir jo eilė. Kaip jis teisingai ir atspėjo toliau tęsėsi ta kelionė, kurią žmonės pavadintų „kelione automobiliu“. Na, o po jos – vėl persikraustymas į kitą vietą ir … vėl tūnojimas bei laukimas.
