Vieną dieną, visai netikėtai televizorius buvo pakeltas su visa savo dėže. Po tos ilgos banguojančios kelionės buvo vieni niekai šiek tiek palaukti, jis jau priprato tyliai sau užsimiršęs nežinia ko lūkuriuoti ir net nesitikėjo, kad nauji potyriai ateis taip greitai. Naujoji kelionė buvo labai ritminga, jis buvo laikomas kreivai, o šokinėjimai buvo labai stiprūs – nepalyginamai stipresni nei visi anksčiau patirti. Ir dar – kelionė buvo neįprastai trumpa. Jį padėjo ant lygaus paviršiaus, atplėšė dėžę (tą buvo galima nesunkiai pajausti iš vibracijų) ir išėmę pastatė šalia tos pačios dėžės.

Jis visas įsitempė, pabandė paskubomis prisiminti rodymo procesą nuo pradžių iki galo, nepamiršdamas nė garso. Lizdas! Energijos lizdas! Jį prijungė! Tačiau energijos nėra. Na žinoma – pirma mygtukas, paskui energija. Jis be galo jaudinosi, tačiau abejonės šešėlis neleido pulti į ekstazę, visgi jau daug kartų jį visaip vežiojo ir nuo to nieko neatsitiko. Bet šis kartas buvo kitoks, po labai ilgo laiko praleisto dėžėje jį pagaliau išėmė! Mygtukas!! Jie paspaudė mygtuką! Apačioje užsidegė lempelė. Jį apėmė siaubas, nejaugi tai viskas, ką jis sugeba? Nejaugi tai viskas, kam jis buvo skirtas? Ne, jis tiesiog nemoka perskaityti signalų! Šitiek laiko jam buvo skirta gilintis į signalus, tačiau dabar viskas ką jis supranta yra tiesiog šnypštimas! Jis jau jautė viduje tūnančią, tarsi laukiančią energiją ir negalėjo jos panaudoti. Jau galvojo sprogsiąs iš apmaudo, tačiau tą akimirką jo priekyje įtaisytą nedidelį imtuvą pasiekė signalas. Jungiklis spragtelėjo ir  laidus užplūdo energijos pliūpsnis. Staiga televizorius ėmė suprasti antenos skleidžiamus signalus – jis suprato kaip reikia reguliuoti trijų spindulių intensyvumą, kaip elektromagnetai turi juos varinėti per visą ekraną po vieną eilutę. Dideliu greičiu reguliuoti spindulius sekėsi taip puikiai, kad jis net nustebo, o nustebęs sugebėjo kurį laiką nesuprasti, kad pačių spindulių dar nėra, elektronų patranka dar nebuvo įšilusi. Juk jis nežinojo, koks tai jausmas, kai pasirodo elektronų pluoštas kineskopo viduje! Dabar jis aiškiai pajuto kaip įsižiebė siauri spinduliai ir ėmė šildyti visus iš eilės ekrano taškus, pradėdami nuo viršaus, pravažiuodami per kiekvieną eilutę iki apačios ir vėl sugrįždami viršun.

O! Garsas! Štai kam jis buvo skirtas! Virpančios garsiakalbių membranos sukėlė labai aiškiai jaučiamas aukšto dažnio vibracijas. Jos keliavo ne tik jo paties korpusu, bet ir per visą erdvę aplinkui užpildžiusią terpę, kurią turbūt galima vadinti „oru“. Viskas paaiškėjo esant labai paprasta, šitiek nerimo, jaudinimosi ir nepasitikėjimo savimi akimirkų pasirodo buvo visi bereikalingos! Netrukus jis ėmė gauti daugybę naujų signalų iš imtuvo priekyje – į juos reaguodamas jis tai padidindavo, tai sumažindavo garsą, antenos pagaunamame bendrame triukšme išskirdavo ir sustiprindavo vis kitą signalą, suintensyvindavo ir susilpnindavo elektronų spindulį. Maloni šiluma ekrano paviršiuje reiškė, kad jis pagaliau rodo!

Jam, kaip ištisas valandas teoriškai tyrinėjusiam savo veikimo principą parūpo viską įdėmiai paanalizuoti praktiškai. Jis sukaupė dėmesį ir… mygtukas buvo nuspaustas, energija liovėsi tekėjusi, antenos signalas vėl pavirto bereikšmiu triukšmu, ekranas per kelias sekundes ataušo, membranos nurimo. Viskas? Kaip pirmam kartui visai neblogai! Dabar jis ėmė nekantriai laukti antrojo įjungimo, nes tikrai tikėjo, kad toks bus. Šįkart laukė kur kas ramiau, savimi pasitikėdamas, nes jau žinojo, kad rodyti moka, suprato kas yra garsas, suprato, kad be energijos antenos pagaunamų signalų suprasti nesugebės. Taip pat suprato ir tai, kad dabar jaučiamas tylus triukšmas antenoje iš tikrųjų yra gausybės signalų kratinys, ir jis turi puikų sugebėjimą išryškinti tą vienintelį jam reikiamą. Visi signalai virpa skirtingais dažniais, ir kai jis pats savo elektros grandinėje sukuria analogiško dažnio virpėjimą, tie virpėjimai susideda ir konkretus signalas pasidaro labai stiprus ir aiškus. Štai taip! Kokį dažnį nustatyti jam pasako signalai pasiekiantys jo imtuvą priekyje. Vidinė nuojauta jam tarytum sakė, kad įrenginys siunčiantis tuos signalus yra lyg ir jo paties dalis, tačiau jie nebuvo tiesiogiai sujungti, taigi, televizorius to įrenginio nejautė. Tas įrenginys galėtų vadintis „pultas“…

Energija atėjo per lizdan įjungtą ilgą laidą, kuris buvo įjungtas į dar ilgesnį laidą, kurio televizorius nebejautė – visa tai buvo per toli. Jis netruko suprasti ir tos energijos prigimtį – ji buvo kažkas panašaus į tai, iš ko sudarytas jo elektroninis spindulys, tačiau ji teka ratu. Jei nėra rato – tai ir neteka. Žmonės tai vadina „elektra“.

Jį vėl įdėjo į dėžę, ir taip pat kreivai laikydami ėmė gabenti į kitą vietą. Šįkart šokčiojimas buvo šiek tiek kitoks, bet vis dar intensyvus. Televizorius buvo nepatenkintas, matyt po pirmo sėkmingo pasirodymo pasidarė išdidus – jis buvo pritaikytas stovėti vietoje, ne keliauti pirmyn atgal ir dar taip kreivai. Jam iš karto atėjo į galvą, kad gali būti du gyvenimo keliai – pirmasis, kad jį taip nešios ir jis vis gaus po truputį parodyti; antrasis, kad jį vėl neša atgal, ir jo vėl lauks važiavimas automobiliu bei ilga ilga banguojanti kelionė. Jo įsitikinimas, kad jis pritaikytas stovėti lyg ir nurodė, kad teisingas turėtų būti antrasis variantas. Jo ramus „antrojo karto“ laukimas pavirto šiokiu tokiu nerimu: kiek reikės vėl laukti? Jis vis stengdavosi numatyti įvykius į prieki, bet galėdavo remtis tik savo praeities išgyvenimais, dėl to visos prognozės tebuvo paprastas praeities atkartojimas.

Toliau iš tikrųjų sekė kelionė automobiliu, bet kitokia, ir tai suteikė vilties – kelias buvo labai vingiuotas, buvo nepaprastai daug sustojimų. Jis aiškiai jautė, kad aplinkui yra tik viena dėžė – jo dėžė. Jokių kitų televizorių nėra, tai suteikė dar daugiau vilties. Jei iš tiesų jis turi būti vienas – tai laikas rodyti artėja.

Toliau >