Jį atvežė. Nunešė. Su visa dėže pastatė ant minkšto pagrindo. Išėmė iš dėžės ir pastatė ant lygaus ir kieto paviršiaus. Prijungė prie elektros tinklo. Kiekvienas šių veiksmų vis didino įsitikinimą, kad viskas iš tikrųjų yra gerai. Jam neberūpėjo ar antrasis pasirodymas bus tuojau pat ar reikės palaukti, nes buvo aišku, kad kelionės baigėsi ir tikrai rodyti reikės čia. Jis buvo kupinas jėgų ir pasiruošęs laukė mygtuko paspaudimo. Štai ir jis! Apačioje užsidegė lempelė. Jo anteną išlankstė ir ištraukė, dabar ji nebebuvo prisiglaudusi šone ir kone pasislėpusi nuo bangų kurias turi jausti, dabar ji ilga ir išsistiepusi į viršų. Tas silpnas jos pagaunamas triukšmas tapo šiek tiek stipresnis.
Netrukus atkeliavo pulto signalų serija, atėjusius nurodymus televizorius kuo puikiausiai suprato: štai dabar jam reikia ekrane atvaizduoti ne tik tai ką sako bangos bet dar ir papildomą lentelę. Dabar ji keičiasi. Na o dabar reikia paeiliui keliauti per visus antenos vibracijos dažnius ir įsidėmėti kurie signalai yra švarūs, be triukšmų. Šitai atlikus sekė dar ilgesnė serija visokių nurodymų – vėl buvo kaitaliojamas garsas, elektroninio spindulio intensyvumas. Jis buvo taip užsiėmęs nurodymų vykdymu, kad visai nesigilino nei į tai ką pats rodo, nei į tai ką groja jo garsiakalbiai.
Po tokio žaidimo pagaliau buvo paliktas vienas aiškus dažnis elektros grandinėje – jį galima pavadinti „kanalu“. Televizoriui nebereikėjo nieko be reikalo reguliuoti, keisti, ieškoti, beliko nuolatos kraipyti spindulį po visą ekraną ir virpinti garsiakalbių membraną. Tam jis buvo sukurtas ir tai darydamas jis jautėsi taip, kaip jaučiasi dailininkas tapydamas didžiulę freską, kaip stajeris bėgdamas maratoną ir kaip rašytojas rašantis ilgą romaną. Tai buvo jo gyvenimo tikslas ir pašaukimas, reikalaujantis kruopštumo ir atsidavimo. Jam atrodė, kad kuo toliau, tuo vaizdus rodyti sekėsi geriau, nedidelis priešiškumas garsui vis dar išliko, tačiau ir šią sritį jis puikiai įvaldė.
Dabar galima šviesti ir niekada neužgesti. Jis ėmė žvelgti su panieka į savo ankstesnįjį „aš“, kuris uždarytas dėžėje abejojo savo jėgomis, nuolatos turėjo pats sau įrodinėti, kad gali daryti tai ką iš tikrųjų gali labai paprastai ir be jokių problemų. Tada jis bijojo, kad galbūt tie kiti, esantys šalimais tokiose pat dėžėse yra geresni, kad jis turės atlaikyti jų konkurenciją. Bijojo ir negalėjo pats sau pripažinti, kad bijojo. Aišku, ta baimė paskatino labiau stengtis, tačiau kam tos pastangos, kai viskas ir taip puikiai sekėsi! Iš pat pirmo karto! Televizorius buvo be galo patenkintas savimi ir visiškai nenorėjo prisiminti koks buvo ir kaip jautėsi anksčiau.
Bet jį išjungė. Iš pradžių buvo sunku tuo patikėti, nes jau atrodė, kad bus galima šviesti amžinai. Subtilus vidinis suvokimas vis dėl to sakė, kad viskas gerai, taip ir turi būti. Na gerai, jei jau turi, tegul būna, jis bus visada pasirengęs. Oriai nusiteikęs jis ėmė laukti kito įjungimo.
Laukimas tylus. Jokio jaudulio, jokių emocijų. Tik tvirtas tikėjimas, kad jis vėl bus įjungtas ir, kad rodyti seksis puikiai: vaizdas bus ryškus, garsas sodrus. Retkarčiais prasimušantis nekantrumo krislelis tuojau pat sunaikinamas didelio rimtumo, „profesionalaus“ nusiteikimo.
Po kurio laiko televizorių įjungė vėl. Ir vėl jis stropiai varinėjo spindulius, ekranas švietė ryškiai, garsas buvo sodrus. Be galo susikaupęs dirbo savo darbą nekreipdamas dėmesio daugiau į nieką. Svarbiausia buvo tai, kad nelabai buvo į ką kreipti dėmesį, tik darbas ir nieko daugiau.
Taip jį reguliariai įjungdavo, paskui vėl išjungdavo.
Štai vėl eilinį kartą įjungė. Iš pulto ateinantys signalai prašė jo peržiūrėti kelis kanalus, paskui dar kartą pakartoti tą patį. Galų gale pultas apsisprendė ir paliko kanalą, kuris būna įjungtas dažniausiai. Po neilgo laiko tarpo šis kanalas paprastai būna perjungiamas į kitą, kiekvieną dieną vis tą patį, tuomet vėl grąžinamas šis, arba dar kuris nors kitas. Televizorius jau per daug gerai žinojo pulto įpročius, bet to jis iškart puikiai mokėjo valdyti spindulį, todėl ėmė darytis truputį nuobodoka, nuolatinis buvimas pasiruošus ėmė truputį varginti, jo mintys nukrypo kitur. O kuo tie kanalai skiriasi? Kodėl negalima išsirinkti vieno ir visą laiką rodyti tą patį? Galbūt kam nors (turbūt, pultui) atsibosta visą laiką tokie patys vaizdai ekrane? Tačiau juk jie nuolatos keičiasi! Štai jei ką tik ekrano taškelis buvo dažomas žaliai, dabar jau reikia raudonos spalvos. Tai įdomu, jis nusprendė įsigilinti į taškelių raštą. Bendrą vaizdą pamatyti buvo sunkoka, nes kiekvieną kartą jis ekrane piešdavo po vieną eilutę nuo viršaus iki apačios ir neturėdavo laiko pasigrožėti savo kūriniu, nes vėl reikėdavo pradėti viską nuo pradžių. Bet jis pabandė įsidėmėti taškelių spalvas, nes vis tiek spindulį mokėjo valdyti intuityviai pagal antenos pagautą ir detektoriaus iššifruotą iš anksto paruoštą programą.
Perjungtas kanalas!!
Netrukus televizorius suprato, kad taškeliai neužgęsta iš karto, paliesti spindulio vienąkart jie dar kurį laiką švyti, todėl jų nebūtina įsidėmėti, užtenka pajausti ekrano paviršių. Yra trijų rūšių taškeliai ir jis tą žinojo, kiekvienas skleidžia skirtingo bangos ilgio spindulius – tą buvo galima jausti iš skirtingos temperatūros. Elektronų spindulio kuriamas vaizdas ėmė atrodyti, kaip temperatūrų mozaika, o atidžiau įsijautus į tą mozaiką ėmė atrodyti, tarsi joje būtų atvaizduoti nejudantys objektai – kad ir kiek spindulys lakstytų per ekraną, mozaika joje išlieka panaši. Visai netikėtai vaizdas pasikeitė visame ekrane. Dabar susidaro įspūdis, kad keisti ir neaiškūs objektai juda ekrano paviršiumi – bėgantis spindulys objektą kiekvieną kartą atvaizduoja vos vos paslinktą. Jis nepaprastai susidomėjo tuo įstabiu reiškiniu – vaizdas ekrane piešiamas kiekvienąkart iš naujo, tačiau rezultatas, atrodo, gyvena savo gyvenimą.
Pultas nusprendė pajunginėti kanalus, paskui vėl sugrįžo ten pat, kur buvo iš pradžių. Kurį laiką televizorius dar stebėjo tuos keistus vaizdinius ekrano paviršiuje, bet greitai buvo išjungtas.
Pultas veikė pagal labai aiškų ritmą. Penkis kartus jis įjungdavo televizorių rodyti visada daugmaž panašiam laiko tarpui – televizorius jau galėdavo apytikriai nuspėti, kada bus įjungtas. Iš pradžių, toje vietoje, kur jis buvo pastatytas pradėdavo jausti ritmingų ir padrikų vibracijų kratinį, po to, po kiekvieną kartą beveik tokio paties laiko tarpo būdavo įjungiamas vienas kanalas. Po kiekvieną kartą lygiai tokio paties laiko tarpo jis būdavo perjungiamas, o likusį rodymo laiką buvo sunku nuspėti, nes kiekvieną kartą jam tekdavo dirbti skirtingą laiką, bet jau pastebėjo, kad ilgiausiai tekdavo dirbti tą penktąjį kartą. Televizorių išjungus stodavo visiška tyla, o praėjus tylos periodui kildavo neilgas triukšmas, po kurio ateidavo kitas tylos periodas, tačiau ne toks tylus. Šitokia rutina visada pasikartodavo penkis kartus. Penktasis kartas kaip ir kiti baigdavosi tyla, tačiau po to sekdavo visiškai nenuspėjami dalykai: kartais jo namuose būdavo baisus bildesys ir triukšmas, kartais visiška tyla, kartais jis rodydavo be pertraukos, kartais visai nebūdavo įjungiamas. Tame ilgame neapibrėžtumo periode visada būdavo ir vienas tylos periodas, o pats neapibrėžtumas taip pat baigdavosi tyla. Po jos – vėl laukdavo penki seansai.
Pirmas didelis atradimas buvo viršutiniame dešiniajame ekrano kampe esantis kanalo ženklas. Jis dingdavo tik labai trumpam, o šiaip niekada nejudėdavo. Išskirtiniais atvejais jis būdavo parodomas labai didelis, per visą ekraną.
Kanalas, kuris būdavo įjungiamas antrasis, beveik visada rodydavo panašų vaizdą, praktiškai tokį patį, tik šiek tiek judantį. Tiesa, būdavo ir nedidelių intarpų, kuomet vaizdas keisdavosi, mainydavosi, objektai judėdavo.
Žiūrėdamas įvairius kanalus jis ėmė skirti esminius visur besikartojančius objektus. Buvo tokie keisti dariniai su ilgomis besimataruojančiomis galūnėmis, dažnai iš arti rodydavo tą, kuri yra trumpiausia ir buvo viršuje. Dar kartais būdavo tokie kvadratiniai, tarsi užsodinti ant dviejų apskritimų. Rečiau būdavo tokie panašūs į pirmuosius, tačiau galūnės nesimataruodavo į šonus, o buvo nukreiptos žemyn.
Antras didelis atradimas buvo garsas. Kvadratiniai su apskritimais turėjo savitą garsą. Kai būdavo rodoma ta viršuje styranti trumpoji galūnė – vėlgi girdėdavosi savitas garsas. Kiekvieną kartą, kai būdavo rodomas kanalo ženklas per visą ekraną – kartodavosi tiksliai ta pati garsų seka. Kartais buvo galima matyti neilgus siužetus, kuomet ir vaizdas ir garsas kiekvienąkart būdavo tokie patys. Tai be abejonės reiškė vieną – garsas ir vaizdas susiję. Na žinoma, tą buvo galima numanyti, juk jie ateina tuo pačiu keliu – per anteną.
Televizorius visiškai nebesirūpino atvaizduojamų signalų kokybe, visas dėmesys buvo sutelktas į ekraną ir garsiakalbius. Savo tiesioginį darbą jis atlikdavo lyg tarp kitko, o kadangi nekildavo nesklandumų, tai nelabai tuo ir rūpinosi. Kiekvieną kartą greitai ir tvarkingai įsijungdavo reaguodamas į pulto signalą ne todėl, kad „reikia būti pasiruošus“, o todėl, kad jis nekantravo tyrinėti tą keistą atsiskleidžiantį pasaulį.
Ilgainiui ėmė aiškėti garso ir vaizdo ryšio dėsningumai – garsai kartais lydėdavo tam tikrus veiksmus, kuriuos atlikdavo objektai. Kai tas, su besimataruojančiomis galūnėmis (patogumo dėlei galima vadinti „žmogumi“) judindavo trumpojoje galūnėje (pavadinkime ją „galva“) esantį tamsų plotą („burna“ – pavadinimas čia yra tik raidžių žaismas, dėl patogumo) garsas aiškiai paklusdavo šiems judesiams. Kai tamsus plotas padidėdavo – garsai būdavo lygesni, švelnesni: tai buvo ir „aaa“ ir „ooo“. Vėliau paaiškėjo, kad tamsusis plotas iš tikrųjų yra ertmė, į jį galima kišti visokius daiktus ir jie pranyksta, beveik visada tam būdavo pasitelkiami tokie patys, matyt specialiai tam sukurti daiktai: toks ilgas suskylantis į daug lygiagrečių atšakų (galima vadinti „peiliu“) ir toks ilgas, ties galu nusmailėjantis (galima vadinti „šakute“). Tačiau galima vadinti ir atvirkščiai – „šakute“ ir „peiliu“. Kartais jie valgydavo „šaukštu“. Itin retais atvejais žmonės valgydavo „lazdelėmis“. Nėra prasmės pulti aprašinėti kiekvieno objekto kurį išmokdavo atpažinti televizorius, nes kuo toliau, tuo jų buvo daugiau ir vis įvairesnių.
Trečiasis didelis atradimas buvo raidės. Jis ėmė pastebėti, kad yra tam tikri objektai, kurie iš esmės nekeičia savo formos. Labai dažnai jie rodomi statiški, nejudantys. Visada rodomi grupėmis, išdėlioti paeiliui. Kokia šių objektų reikšmė – televizorius nesugebėjo įsivaizduoti.
Žmonių buvo daug ir skirtingų, jie dažnai vieni su kitais kalbėdavosi. Kartais jie ištisomis gaujomis bėgiodavo po ekraną, tuomet jie būdavo tokie mažyčiai, lakstydavo paskui oranžinį apvalų daiktą oranžiniame fone. Kartais jie būdavo dar mažesni, tuomet apvalus daiktas būdavo baltas, o fonas – žalias. Toje programoje, kur būdavo rodomas statiškas, beveik nesikeičiantis vaizdas, tas vaizdas pasirodė besantis vienas žmogus, kurio visada rodydavo tik pusę ir jis nuolatos kalbėdavo. Žmonės vieni nuo kitų skyrėsi savo odos spalva – galva visuomet būdavo tokios pačios spalvos, tačiau likusi dalis tarp žmonių skyrėsi gan stipriai. Atidžiau stebint, buvo galima suprasti, kad tą odą jie gali užsidėti kokią tik nori, o be šios odos jie būdavo itin retai, visada likdavo bent jau nedidelis lopinėlis kitokios spalvos nei galva. Automobiliai, kuriuos rodydavo rečiau, savo spalvomis taip stipriai nesiskyrė, tačiau niekada nebuvo galima pamatyti automobilio nusivelkančio ar apsivelkančio kokią nors odą. Įdomiausia jų savybė – nuolatos į automobilių vidų įlendantys žmonės – kartais po vieną, kartais ir po daugiau! Neretai juos rodo sėdinčius viduje. Sunku pasakyti ko jie ten lenda.
Nuo rodymo laiko šiek tiek priklausydavo ir rodomas vaizdas. Tik įjungus rodydavo programą, kur žmonės kalbėdavo, jų galvos būdavo vaizduojamos stambiu planu, jie dažniausiai stovėdavo, kartais vaikščiodavo. Tokiu metu programos visuose kanaluose buvo panašios. Vėliau sekdavo toji su sėdinčiu ir kalbančiu žmogumi. Po šios prasidėdavo įvairenybės. Kartais rodydavo, kaip žmonės laksto ir bėgioja, tuomet aplink būna pilna automobilių. Kartais jie ramiai šnekasi. Kartais jie šnekasi tarpusavyje, kartais atsisukę į ekraną, lyg už ekrano būtų kitas žmogus ir jų klausytų. Kartais žmonių beveik nerodydavo, tačiau vis tiek būdavo girdimas jų balsas.
Buvo ir tokie savotiški ritmingi garsai, vis dėl to niekaip nesusiję su ekrane rodomais vaizdais. Tie garsai kartais valdydavo žmones ir jie trūkčiodavo pagal ritmą, tačiau dažniausiai ritmas neturėjo nieko bendra su ekranu. Jam net kartais atrodydavo, kad jo garsiakalbiai kažką daro ne taip, vis patikrindavo antenos signalą, bet susiprasdavo, kad viską daro gerai.
Ketvirtas didelis atradimas buvo televizorius. Tai buvo stačiakampio formos daiktas kurio viduje buvo mažesnis stačiakampis rodantis įvairius vaizdus niekuo nesusijusius su aplinka. Kartais rodydavo įjungimo momentą, kai ekrane įsižiebia vaizdas ir pasklinda garsas. Visai kaip ir pas jį patį. Be to, jis jautė, kad yra stačiakampis. Retais atvejais televizorių būdavo daug, bet tik labai retais. Dažniausiai jie stovėdavo vieni, o žmonės sėdėdami ant sofos tiesiog į juos žiūrėdavo, reguliuodavo per atstumą nedideliu daikteliu kuriame lyg ir spaudydavo mygtukus. Nors tas daiktas su televizoriumi niekaip nebūdavo sujungtas, tačiau televizorius sureaguodavo, kai žmogus prie to daikto prisiliesdavo. Pultas!
Jis yra televizorius! Šis suvokimas jį giliai persmelkė, kaip kiekviena kartą persmelkia visa apimantis energijos pojūtis įsijungiant. Žinoma, jis nemąstė apie žodį „televizorius“, jis galvojo apie tą kampuotą daiktą, kurį matė savo ekrane. Jis niekada savęs nematė iš šalies ir net neįsivaizdavo kaip galėtų atrodyti, jam tai ir nerūpėjo, nes visuomet mąstydavo apie kitokius dalykus. Čia tik žmonėms gali rūpėti kaip jie atrodo aplinkiniams, kaip atrodo jų spalvinga oda, nepersirenginėjantys automobiliai. Televizorius nebuvo sukurtas gyventi tarp kitų, jis gyveno tik pats vienas savo viduje ir savo vidų žinojo puikiai, tai buvo be galo įdomu ir verta tyrinėjimo, tačiau išorė… Visgi dabar išorė šiek tiek parūpo, suvokimas kas jis yra atvedė prie klausimų „kur jis yra?“ ir „kas aplinkui?“ Po ilgų ekrano vaizdinių tyrinėjimų, kuomet būdamas išjungtas jis stengdavosi atgaminti visus matytus vaizdus su smulkiausiomis detalėmis, kuomet stengdavosi išskirti, atpažinti ir įsidėmėti kuo daugiau įvairių pasikartojančių objektų ir įspėti jų veikimo principą ar panaudojimą žmonių gyvenime, jis pagaliau atsigręžė į savo paties aplinką.
Paprastai televizorių žiūri žmonės. Kokie jie keisti – žiūri į save, vietoj to, kad tyrinėtų aplinką! Gal jiems trūksta bendravimo su kitais? Keista, kaip šito gali trūkti, nes juk jie ir taip visada laikosi krūvomis, skirtingai nei televizorius, kuris visada būna vienas.
Kartais žmogus kalba žiūrėdamas ne į kitą žmogų, kaip jie dažniausiai daro, bet atsisukęs į priekį, tarsi dar kas nors būtų už ekrano. Turbūt taip ir yra, šitą televizorių taip pat greičiausiai žiūri žmonės ir, sprendžiant iš aplinkui sklindančių vibracijų, jų turėtų būti visai nemažai. Kodėl jie nebendrauja vienas su kitu, o žiūri televizorių? Keista kaip tokia mintis galėjo kilti pačiam televizoriui, tačiau vis dėl to kilo ir paskatino atidžiau įsiklausyti. Jį ėmė nervinti jo paties skleidžiamas garsas, nes trukdė girdėti kas vyksta aplinkui, o pasiklausyti jis gali nedažnai, nes po išjungimo ateina tylos periodas. Savo ekranu jis jautė, kad tylos periodu aplinka tarsi atšąla, o vienoje programoje matė, kad, kai žmonės atsigula ir nejuda, tampa tylu. Matyt šie du dalykai susiję, tik neaišku, ar aplinką įšildo žmonių aktyvumas, ar aplinkos temperatūra keičiasi savaime, o žmonės į ją reaguoja ir atvėsus eina pagulėti. Aišku tik tai, kad pats geriausias metas klausytis yra tas laikotarpis, kada nėra aiškaus rodymo ritmo – laikas tarp penkių griežtų ciklų. Na, dar neblogai įsiklausyti į tą trumpą aktyvumo blyksnį iš karto po tylos periodo, kuomet trumpai girdisi gana daug triukšmo ir bruzdesio, lyg visiems ruošiantis išeiti iš namų.
Kai tik jis būdavo išjungiamas – visas įsitempdavo, kad geriau jaustų vibracijas. Kai kurias vibracijas jautė itin aiškiai – tai buvo garsai, kuomet žmonės keliauja iš vienos vietos į kitą remdamiesi savo dvejomis ilgomis galūnėmis. Kitas vibracijas jautė prasčiau, sunku buvo jas identifikuoti ir sugretinti su tuo, ką girdėjo per savo garsiakalbius. Atrodo, visi nutilo… Reikės pratęsti vėliau.
Tylos periodu jis aktyviai planuodavo savo klausymosi strategiją – juk žinant kas norima išgirsti yra lengviau klausytis. Koks garsas per televizorių girdimas dažniausiai? Gal žmonės pagalvotų, kad girdima muzika, gatvės triukšmai, susišaudymai ar sprogimai. Televizorius aiškiai girdėjo, kad didžiąją dalį laiko iš garsiakalbių sklinda garsas, jo paties pavadintas „kalba“. Jos nusprendė ir ieškoti. Tai buvo labai sudėtingi garsai, neturintys aiškaus ritmo ar struktūros, tačiau juos būdavo nesunku atskirti pagal garso aukštį ir pagal tą patį nestruktūruotą, netvarkingą, tačiau kiek monotonišką skambesį. Televizoriui vėl kilo noras suvokti visą mechanizmą kokiu būdu jis pagauna ir suvokia garsą, kaip kad ilgą laiką prieš įjungiamas bandė perprasti kokiu būdu jam reikės rodyti. Iliuzijos, kad viskas bus taip paprasta kaip rodyti, jis neturėjo, nes jautė, kad yra sukurtas rodyti, o ne pats žiūrėti, ir skleisti garsus, o ne pats girdėti. Tai jam atrodė savaime suprantama, tarsi žmogui, kuris suvokė, kad gimė gyventi. Patirtis taip pat sakė, kad garso taip paprastai įvaldyti nepavyks, juk kiek reikėjo pastangų suvokti, kas dedasi ekrano paviršiuje, tuo tarpu kai antenos pagaunamą aplinkos triukšmą jis iššifravo vos įsijungus detektoriui.
Dabar televizorius dėjo visas pastangas, kad perprastų garso suvokimo mechanizmą, tačiau ėmė nusivilti – arba mechanizmo nėra, arba jis jo nejaučia. Nejausti jis negali, nes jaučia visa, kas yra su juo betarpiškai sujungta, visa, kas yra jo dalis. Jis jautė korpusą į kurį įtvirtintas kineskopas, jautė kur ir kokios pritvirtintos plokštės, galėjo suskaičiuoti kiekvieną tranzistorių ir kondensatorių. Per lizdą jis buvo sujungtas su platesniu pasauliu iš kurio ateidavo energija, tačiau tą pasaulį jis jautė tik iki labai miglotos ribos, kas vyksta toliau ir iš kur ta energija ateina jis nenumanė. Be abejo, tai taip pat būtų be galo įdomu, tačiau dabar jo dėmesys buvo nukreiptas į pasaulį, kurį jis suprato priklausant žmonėms, ir mechanizmų šiam pasauliui suvokti jis neturėjo. Garsui girdėti mechanizmų taip pat neturėjo – jis tiesiog jautė garsą visu savo korpusu kaip vibraciją, nors jautriausi atrodė garsiakalbiai – tie patys, kurie tą garsą ir skleidžia. Neturėjo mechanizmo savo paties ekrano vaizdui matyti – jis tiesiog jautė skirtingą skirtingos spalvos ekrano taškų šilumą. Neturėjo net mechanizmo pajausti savo paties dalis – iš kur jis žino kiek turi kondensatorių? Ir kaip jis jaučia antenos veikimo principą? Štai, antenos pagaunamų bangų pajautimo mechanizmą jis turėjo, žinojo tai nuo pat pradžių, tačiau visa kita… Neturėjo jis ir kuo mąstyti. Kaipgi iš viso šis procesas vyksta? Ar tai „siela“?
Tai begalvojant žmonės pradėjo vaikščioti. Televizorius labai norėjo įdėmiai klausyti garsų, kaip kad susikaupęs įdėmiai klauso antenos signalų, tačiau nežinojo kaip tai padaryti, nes nesuprato kaip tas klausymas veikia. Bet vis tiek klausė. Išgirdo ir kalbą, tikrovėje ji, skirtingai nei ekrane, buvo gerokai tylesnė už vaikščiojimą ir pats garsas buvo kur kas žemesnio tono. Žmonės buvo nenusiteikę kalbėti, dauguma buvo toli, lyg už sienos. Televizorius žinojo kas yra sienos ir kaip jos veikia garsą iš televizijos programų.
Labai daug žinojo ir apie namus, kaip jie atrodo ir kas juose veikiama – juose daugiausiai kalbama. Žinojo ir apie automobilius. Rodėsi, kad ką tik girdėjo vieną nuvažiuojant! Išmanė ir apie miestus, žinojo, kad žmonės, skirtingai nei televizoriai, nori būti kartu, jiems net maža žmonių esančių šalia, todėl jiems reikia televizorių pagalbos tam, kad aplinkui galėtų būti dar daugiau žmonių. Šiek tiek suprato apie tai, kad vyrai ir moterys yra skirtingi ir kad vyras ypatingai mėgsta būti kartu su moterimi. Žinojo, kad yra vaikai, kurie laikui bėgant didėja ir virsta tokiais kaip ir visi kiti. Šiek tiek numanė ir apie jų energetiką – žmonės neturi ilgo laido, kuris susietų juos su platesniu energijos tinklu, taigi energijos jie turėtų gauti tiesiogiai iš šviesos. Tokią išvadą televizorius padarė todėl, kad jie būna aktyvesni, kai yra šviesiau, be to, jų namuose visada yra apšvietimo mechanizmai. Net automobiliai turi apšvietimo mechanizmus.
Kartais rodydavo ir kokią nors laidą apie gamtą, taigi televizorius suprato, kad pasaulis nėra vien tik žmonės – jis didelis ir įvairus. Jame yra ir miškai, ir vandenynai, ir dykumos, ir ledynai, tačiau žmonės valdė viską, jų namai stovėjo ir miškuose, ir dykumose, ir net ant ledynų. Stovėjo ir vandenyje, tik labai nestabiliai, tie namai siūbuodavo į visas puses. Šitoks siūbavimas jam netgi truputį priminė tą ilgą ir lėtą kelionę kurią kadaise patyrė. Yra ir daugiau gyvybės formų – ne tik žmonės. Tai įvairūs keturiomis galūnėmis į žemę besiremiantys spalvingi padarai. Panašu, kad jie negali keisti odos kaip žmonės, tačiau taip pat turi vaikų – panašių į juos pačius padarėlių, tik sumažintų.
Kartais pasaulis būna visai kitoks. Tuomet jis turi griežtesnes linijas ir tolygesnes spalvas – su mažiau atspalvių ir šešėlių. Jį lengviau stebėti, tačiau jis atrodo dirbtinas, lyg stilizuotas.
