Kartą jis pamatė, kaip moteris būriui vaikų rodo raides ir rodydama kiekvieną raidę skleidžia tam tikrą pratisą garsą, o vaikai tą garsą kartoja. Kiekvieną kartą rodydama tokią pačią raidę moteris skleidžia tokį patį garsą. Kai kurie garsai skambūs, jų virpesiai harmoningi, švarūs, kitų garsų virpesiai visai kitokie – atrodo, lyg būtų laužyti. Ši laidelė buvo trumpa, tačiau užteko suprasti, kad raidės – tai garsai, statiškais paveiksliukais užrašyti garsai. Netrukus paaiškėjo, kad visa žmonių kalba yra sudaryta iš daugybės atskirų garsų ir visi tie garsai užrašomi raidėmis! Galbūt kiekvienas žmogus kalba skirtingu balsu, tačiau savo kalbą sudeda iš tokių pačių garsų.
Stebint žmonių gyvenimą savo paties ekrane yra tiek daug sričių į kurias būtų galima gilintis! Daugybė! Tačiau televizorius nutarė išsiaiškinti kas gi yra ta kalba, iš kokių garsų ji sudaryta ir kodėl žmonėms jos taip reikia. Jis suprato, kad jei neturėtų savo garsiakalbių, būtų žmonėms neįdomus, nes nesugebėtų atvaizduoti kalbos. Jis netgi matė tokį į save panašų aparatą, kuris neturėjo ekrano, o tik garsiakalbį! Ir žmonės lygiai taip pat sėdėdavo priešais jį ir jo klausydavo – jiems užtekdavo tik klausymo! Tyrinėjant kalbą reikia ne atidžiai žiūrėti, o atidžiai klausyti. Taigi, jis pradėjo klausyti.
Iš pradžių suprato, kad tam tikri raidžių, kitaip tariant garsų dariniai dažnai kartojasi. Trumpus raidžių darinius galima pavadinti „žodžiais“. Žmonės beveik visada kalba greitai, tačiau kartais įmanoma tuos žodžius išgirsti. Štai, kiekvieną kartą prieš nuolatinę per tą patį kanalą rodomą programą, kas besėdėtų prieš ekraną – vyras ar moteris – vis pasakydavo:
– Juu-suu-dëë-mə-süj-żɪ-nös.
(Garsai užrašomi taip keistai tam, kad būtų sunku juos perskaityti ir nesukeltų prasminių asociacijų.)
Šios programos metu ekrane sėdintis žmogus kalbėdavo greitai, tačiau gana aiškiai, buvo galima suprasti atskirus žodžius. Ypač greitai televizorius suprato tuos žodžius, kurie kartojasi, pavyzdžiui, frazes „mɪ-nɪ-stras-pɪr-mɪ-nɪn-qas“, „prə-zɪ-dən-tas“.
Buvo ir daugiau žodžių, kuriuos buvo galima nesunkiai atpažinti – atsiliepęs telefonu žmogus visada sako „a-lö“, norėdamas turėti automobilį visada šaukia „taq-sɪ“.
Aišku, žmonių kalbos mokytis buvo labai sunku, todėl televizorius tuomet, kai to daryti buvo neįmanoma prisimindavo visus kitus savo stebėjimus. Dauguma jų buvo nukreiptą į vaizdą, rodomą ekrane. Jis ėmė suprasti kas yra para, rytas, vakaras, laikrodis, netruko susigaudyti, kad standartinis elementarusis laiko tarpas pagal kurį sudaroma televizijos programa ir žmonių gyvenimo ritmas yra septynių parų savaitė. Pamatė, kad žmonės kartais ne tik nori būti su kitais žmonėmis, bet ir stengiasi juos sunaikinti, kaip nors jiems pakenkti. Pamatė, kad kartais žmonės skaito popieriaus lapus pilnus prirašytus raidžių. O kad jis mokėtų visa tai perskaityti ir suprasti! Suvokė, kad egzistuoja pinigai, už kuriuos žmogus gali gauti daugybę įvairių daiktų, tarp jų ir televizorių. Yra parduotuvės, kuriose visi tie daiktai sudėti. Jose esantys žmonės nori, kad kiti žmonės ateitų ir pirktų daiktus už pinigus. Reikia manyti, paskui jie patys už tuos pinigus perka daiktus kitose parduotuvėse. Kokia nesąmonė! Juk galėtų kiekvienas ateiti ir pasiimti kiek jam reikia, nereikėtų laukti kol kas nors ateis ko nors pirkti ir paliks pinigų, būtų galima imti iš karto. Iš šalies žvelgiant akivaizdžiai matėsi, kad žmonės nėra labai intelektualūs padarai. Tikrai ne kaip televizorius.
Kartais žmonės turi keistus daiktus, kurie ryškiai žybsi ir garsiai pokši, jiems supokšėjus kuris nors kitas žmogus apsipila raudonu skysčiu ir jam pasidaro labai bloga. Turbūt jo veikimas sustoja, jis užsimerkia ir tiesiog guli, pats niekada nebevaikšto, nebent kas nors kitas jį paneša. Kartais žmonės naudoja daiktus, kurie žybsi dar ryškiau ir pokši dar garsiau, tų daiktų naikinamoji jėga kur kas didesnė nei anksčiau aprašytųjų. Jie būna įvairaus galingumo, vieni suplėšo žmones į gabalus, kiti suplėšo automobilius į gabalus, dar kiti sugriauna ištisus miestus.
Žmonės turi sugebėjimą pataisyti kitą žmogų kurio veikimas sustojo. Jie gali jam perpjauti vidurius, ką nors išimti, ką nors įdėti, tuomet tas žmogus dar kiek laiko paguli įsisupęs į baltą odą ir apsuptas nuobodžių, tik žalias linijas rodančių televizorių ir po kurio laiko gali vėl normaliai funkcionuoti.
Kažin ar televizoriui gali kas nors panašaus atsitikti? Juk jis sudarytas visai kitaip nei žmogus, neturi to raudono skysčio, kurį jie būna linkę pilti per visas savo ertmes, jam nereikia visokių daiktų, pinigų, be to jis turi aiškią paskirtį ir nesiblaško kaip žmogus. Tačiau jis kartais pagalvoja apie bombas. Jos galėtų sunaikinti ir jį patį, nes juk jos šluoja nuo kelio viską kas tik pasitaiko! Viską! Bet, turbūt, žmonės galėtų prikelti ir jį! O gal jį prikeltų kiti televizoriai? Vargu. Juk jis toks kaip visi kiti ir turi tik įgimta pajautimą kaip reikia rodyti vaizdus, kaip reikia gydyti jis neišmano, o jeigu būtų tam sukurtas, turėtų turėti įgimtą pajautimą kaip tai daryti. O kas būtų jei jis imtų ir išsijungtų? Juk jis šiaip ar taip didžiąją laiko dali būna išjungtas. Ar galėtų jis būti dar labiau išjungtas? Turbūt ne… Bet kas ir kada jį įjungė? Jis tik prisimena save riedantį ant konvejerio… (Beje, kaip atrodo konvejeris dabar jis jau žinojo.) Jei kas nors įjungė, vadinasi gali ir išjungti. Ir kodėl gi kam nors reikėtų jį išjungti, juk jis turi paskirtį, puikiai ją atlieka! Tačiau juk kas nors gali viską daryti geriau, tarkim, didesnis televizorius rodantis ryškesnį vaizdą! O jis matė tokių: didžiuliai ir, kaip bebūtų keista, plokščiais ekranais. Štai kokios abejonės ėmė jį graužti. Viena vertus, kam žmonėms pirkti kitą televizorių kai vieną jau turi. Kita vertus – kodėl gi ne, jei anas rodo geriau, yra didesnis. Televizorius, skirtingai nei žmogus, augti negali, didesnis nepasidarys ir kitaip rodyti nepradės. O to pavojaus, kad gali tapti nebereikalingu norėjosi išvengti, nes galbūt tai reikštų, kad jis būtų labiau išjungtas nei visada, o tai tikrai reikštų, kad jam niekada nebereikės rodyti. Tam jis buvo sukurtas, tokia jo paskirtis – būti visada pasiruošus rodyti, jei jam nebereikėtų rodyti jo egzistencija nebetektų prasmės.
Tokios mintys televizorių apnikdavo ypač tada, kai jis nerodydavo, būdavo išjungtas.
Dalis televizoriaus stebėjimų buvo nukreipti į išorę. Jis girdėjo kalbančių žmonių balsus, jų žingsnius ir įvairius kitus atliekamus triukšmingus darbus.
Suprasti kalbą buvo beveik neįmanoma, nes žmonės kalbėjo dažnai, daug ir visiškai be reikalo. Tačiau vieną dalyką buvo nesunku atpažinti – tai intonacija. Buvo nesunku susieti iš balso girdimą intonaciją su įvykiais ekrane, buvo galima aiškiai pamatyti, kada žmogus liūdnas, kada linksmas. Į sąvoką „liūdnas“ čia įeina visos neigiamos emocijos, kurios siejasi su bloga žmogaus padėtimi: liūdesys, pyktis, baimė, nerimas… Taip pat ir žodyje „linksmas“ tilpo visa kas gera. Linksmais žmones padaryti gali tik pinigai ir kiti žmonės. Liūdnus gali padaryti kiti žmonės ir daugelis kitų dalykų. Didžioji dalis žmonių didžiąją laiko dalį būna liūdni. Netgi tie žmonės, kurie jį žiūri – labai dažnai būna liūdni, tai girdisi iš balso intonacijų. Ypač liūdni būna po žinių, o linksmos laidos pasitaiko labai retai.
Sunku suprasti, kodėl žmonės nori būti liūdni? Galbūt juos supa labai liūdnas pasaulis? Televizorius negali augti ir negali imti rodyti kitaip, nei yra sukurtas. Tačiau jis gali atrinkti ką rodyti! Žmonės norėdami dažniau būti su žmonėmis ir tikėdamiesi, kad šie juos pralinksmins perka už savo brangiuosius pinigus televizorius ir žiūri, tačiau nusivilia, nes ten rodomi tie patys žmonės, kurie nesugeba jų pralinksminti, o tik nuliūdina. Tai suprasdamas televizorius gali atrinkti kur ir kada yra rodomos linksmos laidos, kur ir kada liūdnos, taip atrinkti linksmas, kur rodomi žmonės arba pinigai ir jas rodyti. Taip žmonės bus pralinksminti ir televizorius dar geriau atliks savo funkciją. Geriausia žmonių iš vis nerodyti, jie neprognozuojami, gali ekrane iškrėsti ką nors liūdinančio, taigi, reikia rodyti tik pinigus.
Kelias artimiausias savaites televizorius vis laukdavo laidos kurioje būtų rodomi pinigai. Laukdavo ir tikėdavosi įsidėmėti kanalą bei laiką kada ji vyksta, tuomet galėtų kiekvieną savaitę tuo pačiu metu linksminti žmones.
Jo stebėjimus lydėjo sėkmė – kartą žmogus perjunginėdamas kanalus užtiko tokią laidą kurioje buvo rodoma daug pinigų, linksmi žmonės, ir vis šmėkščiojo užrašytas žodis „MILIJONAS“. Šitas žodis reiškia pinigus ir, turbūt labai daug jų. Televizorius įsidėmėjo kanalą ir apytikslį laiką, kada laida yra rodoma, beliko palaukti savaitę ir tuo pačiu metu įjungti reikiamą kanalą.
Praėjo savaitė. Televizorius ramiai laukė numatyto laiko, nes ir be šito dalyko turėjo ką veikti ir apie ką pagalvoti. Jis buvo įsitikinęs, kad viską puikiai moka, kiekvieną dieną juk puikiausiai atlieka savo darbą, daro vis tą patį ir tą patį. Taigi – nesijaudino. Atėjo numatytasis laikas – maždaug du trumpieji siužetai vadinami „REKLAMA“ po žinių.
Žmonės reklamos kažkodėl nemėgsta – visada jai prasidėjus pasidaro liūdni ir puola perjunginėti kanalus. Reklamose dažnai rodomi daiktai, kuriuos žmonės eina pirkti į parduotuves, turbūt juos liūdina tai, kad jie negali visko čia ir dabar nusipirkti, gali tik pažiūrėti. Iš tiesų keista, ir kam tada rodyti, jei vis tiek nebus galima nusipirkti?
Elektromagnetinių bangų aplinkoje pilna visokio triukšmo, kuris žmones liūdina ir jie negali atsirinkti kas jiems geriau. Televizorius žino, kad jiems geriausia šiuo metu yra „MILIJONAS“. Tuoj jis perjungs kanalą.
Tuoj…
Nepavyko.
Dar vienas bandymas.
Nepavyko! Televizorius suvokė, kad jis pats kanalų perjungti negali. Tik pultas jam pasako ką daryti. Viskas aišku – jis turi pats sau pasakyti kokį kanalą perjungti. O kaip? Kokiu būdu informaciją perduoda pultas? Pats televizorius taip nemoka! Prisiminė, kad yra dar vienas būdas perjunginėti kanalus, tai jo paties apačioje įtaisyti mygtukai – štai čia yra atsakymas, nereikės nė jokio pulto. Be abejo, jis pats negali nuspausti tų mygtukų, tačiau supranta, kas turi įvykti, kai jie nuspaudžiami, vadinasi jis galėtų tai padaryti pats. Pabandė, bet tam kad kas nors įvyktų, mygtukas turi būti iš tiesų fiziškai nuspaustas – nesusiliečia kontaktai, nepatenka energija ir niekas nevyksta, kaip apmaudu! Jam reikia energijos, kad atliktų tokį veiksmą! Energijos jis turi lig valiai, ji ateina laidu, tačiau jis negali jos nukreipti kur tinkamas, kaip apgailėtina!
Netikėtai žmogus pats įjungė „MILIJONAS“.
Televizorius pasistengė nusiraminti, tegul žmogus pasižiūri, o jis pasitreniruos. Juk prieš pirmą kartą rodydamas labai ilgai treniravosi, turbūt todėl viskas taip puikiai pavyko iš pat karto. Na žinoma, reikia treniruotis perjungti kanalą pačiam, bet jis visai nejautė natūralaus įgimto sugebėjimo šioje srityje. Žinojo, kad rodyti reikia taip, perjunginėti kanalus pagal pulto signalus – taip, tačiau kaip tai daryti pačiam…
Visą savaitę jį lydėjo vien tik nesėkmės. Bet koks bandymas perjungti kanalą atsimušdavo tarsi į neįveikiamą sieną. Jis tai stengdavosi padaryti nuo tada, kai tik būdavo įjungiamas iki pat išjungimo momento. Tai darė sistemingai, visuomet mėgindavo įjungti tą kanalą, per kurį rodomos žinios. Kai žinios būdavo rodomos ir taip, tada jis stengdavosi įjungti kanalą, per kurį vieną dieną savaitėje rodydavo „MILIJONAS“. Po ilgų mėginimų, ėmė atrodyti, kad nėra visiškai jokių šansų ką nors padaryti pačiam.
Vėl atėjo toji diena. Praėjo žinios, praėjo du reklaminiai klipai. Jis kaupėsi ir laukė to momento, stengėsi nesiblaškyti tuščiai eksperimentuodamas. Dabar sukaupė visas jėgas, pasistengė nukreipti visą energiją į savo tikslą – jam turi pavykti. Tą akimirką jis suvokė, kad visiškai nesirūpina elektroniniu spinduliu ir jo nekontroliuoja, spindulys tarsi vaikšto pats pagal antenos sugautą ir detektoriaus perskaitytą signalą. Jis iš vis nieko nedaro pats, viskas vyksta savaime.
Vaizdas išsijungė, tačiau garsas liko. Kas čia dabar? Na žinoma, jis vis dėl to sugebėjo nesuvokiamu būdu sukaupti energijos ir ją nukreipti kita linkme, nei ji turėjo keliauti, dėl to išdegė vienas kontaktas reguliuojantis elektroninį spindulį ir ten nebepatenka energija, todėl vaizdas nutrūko, o garso tai niekaip nepaveikė. Toliau sekė neįtikėtinas dalykas – jis pajuto tikrų tikriausią žmogaus smūgį tiesiai į korpuso viršų. Žmogus ėmė liūdnai šaukti:
– Su-gəə-do! – buvo galima aiškiai girdėti.
Galų gale televizorių išjungė. Nuo dar vieno smūgio keli kontaktai vos neiššoko iš savo vietų.
Televizorius iš karto prisiminė visus tuos vaizdus, kai žmogus smogia vienas kitam – tai didžiulis pyktis ir liūdesys, visada reiškiantis skausmą žmogui kurį mušą, ir beveik visada skausmą žmogui kuris muša. Jis suprato, kad savo bereikalingomis pastangomis save sugadino ir tuo nuliūdino žmogų.
Jam šovė mintis, kad turėtų būti visai neblogai žmogui nieko nežiūrėti, jei televizorius jį tik liūdina. Jei jo nežiūrės, tai gal ir netaps linksmas, bet bent jau nebus liūdnas. Tačiau ši idėja kirtosi su jo paties paskirtimi: o tai kodėl tada jis iš viso buvo sukurtas žmonėms, jei jiems atneša tik liūdesį? Kažkas čia ne taip. Gal žmogaus gyvenimas toks be galo liūdnas, kad tik televizoriuje jis retkarčiais randa tų retų džiaugsmo momentų?
Kita mintis nedavusi ramybės: kas dabar bus? Juk jis pats nepagis. Kas nors turės su juo ką nors daryti, jam nežinomu būdu atkurti pažeistą kontaktą. Turbūt jį vėl kels ant konvejerio. O gal žmonės nusipirks naują televizorių? Tuomet kur keliaus jis pats? Nuojauta jį vis vertė būti pasiruošus. Jis buvo pasiruošęs keliauti.
Kelionė prasidėjo po poros dienų. Žmonės be televizoriaus ilgai tverti negali, todėl ilgai nelaukė, nors pats televizorius buvo pasiruošęs laukti kur kas ilgiau. Jo nesivargino įdėti į tokią pačią dėžę, kurioje jis atkeliavo, vietoj to įdėjo į minkštą, šlamantį ir traškantį audinį, turbūt tai buvo maišas. Jį įnešė į automobilį ir netrukus jie visi pajudėjo iš vietos. Buvo be galo įdomu vėl būti automobilyje ir žinoti kaip jis atrodo iš tikrųjų. Televizorius įsivaizdavo visą tą juos supantį miestą, tuos žmones vaikštančius šaligatviais, automobilius važinėjančius tik dešine kelio puse, policininkus reguliuojančius eismą, na, ir žinoma – šviesoforus. Jis labai aiškiai girdėjo variklio gausmą, bet tas gausmas buvo visai kitoks nei per garsiakalbius. Jis jau turėjo šiokį tokį supratimą, kuo skiriasi garsas sklindantis oru, nuo garso girdimo tiesiogiai su kuo nors susilietus, žinojo, kad garsas būtų visai kitoks jei jis pats neliestų automobilio. Dabar tas duslus gaudesys nustelbė absoliučiai visus kitus garsus.
Paėmę televizorių iš automobilio žmonės jį įnešė į patalpą. Pastatė. Išėmė iš maišo. Ten jis pratūnojo kelias valandas. Tada jį pernešė į kitą vietą. Ėmė čiupinėti. Televizorius suprato, kad tai yra žmogaus rankos. Atsuko varžtus! Neįtikėtinas jausmas, kai jo paties detalės buvo nuo jo atjungiamos, nes iki šiol jis patyrė tik prijungimą. Jam nuėmė korpusą, visi viduriai pajuto gaivią vėsą. Tik dabar jis suprato, kad didžioji dalis plokščių ir schemų yra padengtos storu dulkių sluoksniu. Atsargios žmogaus rankos vos drėgnu audinio lopinėliu ėmė tas dulkes valyti. Galų gale išėmė tą plokštę, kurioje buvo sugedęs kontaktas. Ši plokštė jungė kineskopą su daugeliu kitų dalių, todėl televizorius (O gal iš tikrųjų tik kineskopas? Kur ta jo siela?) staiga suprato nebeturintis sugebėjimo skaityti antenos pagaunamų signalų. Pajautė, kad nebeturi ryšio su visais ant jo įtaisytais mygtukais. Ir kas liūdniausia – garsiakalbiai tapo nieko nebereiškiančiais įrenginiais prikabintais prie jo be jokio tikslo.
Nejaugi jį išardys? Išardys ir iš jo dalių surinks kitą televizorių? Viduje esantis individualizmas sukilo prieš tokią mintį: jam turi sujungti kontaktą ir įdėti atgal plokštę! Žmonės be televizoriaus ilgai netvers! Ir iš tikrųjų netvėrė – jam įstatė visiškai naują plokštę su visiškai naujais kontaktais. Jis vėl pasijuto esantis nedaloma visuma, tikras televizorius galintis ir rodyti, ir skleisti garsus. Netrukus korpusas vėl buvo uždėtas, o varžtai prisukti. Jį nunešė į kitą vietą ir pastatė. Kažin, pagalvojo, jį pasiims tie patys žmonės ar ateis nauji? Jis parduotuvėje ar kur? Jis nežinojo kas jį supa, kokie įrenginiai yra aplinkui, todėl buvo sunku ką nors nuspėti.
Jau kitą dieną atėjo žmonės ir jį pasiėmė. Grįžus namo televizorius suprato, kad atsidūrė ten pat, kur visada ir būdavo – tame pačiame kambaryje, ant to paties stalo.
