Televizorius veikė jau gana ilgai. Jis išmanė apie žmones ir apie televizorius turbūt daugiau nei patys žmonės.
Jis vis dar buvo individualistas, kuriam nerūpėjo kiti televizoriai. Žmogus, būdamas sociali būtybė nelabai sugeba suvokti, kaip koks nors individas apskritai gali norėti būti vienas, net jei tai televizorius. Žmogaus pieštame animaciniame filme televizorius būtinai susidraugautų su radijo aparatu, šaldytuvu ar virykle, o pultas taptų neatsiejamas pasiplepėjimų partneris. Dabar gi televizorius net nežinojo ar pultas turi kokių nors minčių apie pasaulį ar tik aklai reaguoja į žmogaus paspaudimus. Pultas, net jei ir jam būtų įdomu, taip pat niekaip negalėtų suprasti ar televizorius turi kokių nors intelekto apraiškų. Ar pultas iš vis ką nors supranta? Kažin iš kur galėtų būti bent menkiausias supratimas apie pasaulį, jei nėra gaunama beveik jokios informacijos iš aplinkos? Joks kitas įrenginys negauna tokio kiekio duomenų apie pasaulį kaip televizorius, jau nekalbant apie tai, kad jis gauna duomenis dviem kanalais – vaizdu ir garsu.
Žmogaus pasaulis visgi yra paremtas vaizdu, jie stengiasi viską daryti taip, kad tai gražiai atrodytų – jų daiktai gražūs, jie stengiasi gražiai elgtis. Tik nežinia kas nusprendžia, kurie daiktai gražūs ir kuriuos reikia turėti, o kurie ne?
Taigi, televizoriui nerūpėjo nei kiti televizoriai, nei kiti jį supantys daiktai, ir netgi pats pultas, jam buvo įdomu tik tai, kas ateina antenos bangomis. Paradoksas, tačiau įdėmiausiu televizijos žiūrovu tapo pats televizorius, televizija suformavo jo pasaulio supratimą ir nuomonę apie tą pasaulį. Žmones stebėti ekrane būdavo įdomiausia, nes jie daugiausiai visko darydavo, o kitų įrenginių atliekami veiksmai likdavo fone, taigi, jo stebimas pasaulis buvo žmonių pasaulis.
Televizorius vis dar išsaugojo norą rodyti, jam patikdavo kai būdavo įjungiamas ir nelabai norėdavo būti išjungtas. Jam vis dar išliko nuolatinė budrumo būsena, kuomet jis tarsi budėdavo ir laukdavo pulto signalo (mygtukais ant paties televizoriaus žmonės nesinaudojo).
Tačiau viskas buvo per daug aišku ir įprasta, tos naujovės, kuomet reikėjo susigaudyti koks yra jo paties rodymo principas, tie mėginimai pažinti žmonių pasaulį ar perimti rodymo kontrolę liko praeityje. Liko tik rutina. Tos pačios programos, tie patys veidai, tie patys žodžiai. Televizijos programa nebuvo labai įvairi, atėjus naujam sezonui ji pasikeisdavo tik truputėlį – iš esmės atnaujintos būdavo tik vinjetės, atsirasdavo keletas naujų laidų vedėjų, o keli, turbūt labiausiai atsibodę vedėjai išnykdavo.
Apskritai, rodymas buvo jam pasąmonėje įrašytas veiksmas. Žmogaus smegenų galimybės viršija kompiuterio, tačiau žmogus negali taip greitai skaičiuoti kaip pastarasis, nes tam naudoja sąmonės pastangas. Tuo tarpu akies užfiksuoto vaizdo apdorojimas vyksta nesąmoningai ir dėl to, kol kas joks kompiuteris ir jokia programa negali varžytis su žmogumi vaizdų atpažinimo srityje. Būtent dėl to ir televizorius rodymo veiksmą atlieka nesąmoningai, net ir jam pačiam būtų per daug sudėtinga vedžioti po ekraną elektroninį spindulį milžinišku greičiu.
Labiausiai televizoriui patiko laidos apie gamtą. Tai buvo visiškai kitoks pasaulis, palyginus su tuo, kuriame gyvena žmonės ir jis pats. Tame pasaulyje žmonių buvo kur kas mažiau, beveik nebuvo namų ir automobilių. Ten veikė visai kitokie padarai, turintys kitokią, labai primityvią kalbą, kurios suprasti nebuvo įmanoma ir visai kitokias gyvenimo tradicijas. Žmogus aiškiai buvo išskirtinis, nes savo pasaulyje gyveno vienas, apsuptas tik savo paties sukurtų daiktų, o gamtoje visi tie skirtingi padarai gyveno kartu. Kartais su jais gyvendavo ir žmonės, bet juos retai rodydavo. Ką tie padarai ekrane veikdavo visą laiką taip pat buvo sunku suprasti, nes labai dažnai rodydavo, kaip jie tiesiog valgo vienas kitą. Žmonės vieni kitų nevalgydavo, jų maistas buvo kitoks, paruoštas iš anksto ir gražiai sudėtas, o štai čia nebuvo jokio iš anksto paruošto grožio, grožis buvo natūralus, spontaniškas.
Televizoriui labai patiko tas spontaniškumas. Jis pats nieko negalėjo padaryti spontaniškai, nes buvo pritaikytas tik reaguoti. Galbūt žmogus spontaniškai spaudydavo pultelį, tačiau televizorius galėdavo tik reaguoti ir nieko daugiau. Jam atrodė keistas tas žmogaus noras visus atsitiktinumus ir netikėtumus nuspėti iš anksto, juos kaip įmanoma sumažinti, visas jų pasaulis buvo pastatytas kaip tik šiam tikslui ir net televizijos programa tam pasitarnavo – juk orų prognozes pranešdavo kasdieną. Žmogus labai bijo bent menkiausių pokyčių, dėl to per amžius karta iš kartos dirbo tam, kad sukurtų absoliučiai stabilų pasaulį, kuris progresuoja be jokių svyravimų. Tačiau juk progresą ir atneša svyravimai! Stabilus pasaulis netruks pavirsti statišku, jei neleisi žmogui suklysti, jei neleisi išorinio pasaulio negandai paliesti žmogaus, priversti jį kovoti už save.
Televizorius suprato, kad nekovojantis su negandomis žmogus sunyksta. Jis nieko nedaro, tik žiūri televizorių. Televizoriui pačiam nerūpėjo buitinės technikos pardavimai, kaip jo rūšies išlikimo garantas, dėl to, šitoks žmonių degradavimas jam ėmė kelti susirūpinimą. Stereotipiniai personažai vaizduojami filmuose dažnai turi pakenčiamą darbą, kurio užtenka apsirūpinti, dėl to jie praranda bet kokį norą kovoti, ir galų gale tingi dirbti net tą patį savo darbą. Žmogus tampa didelės sistemos nemąstančiu sraigteliu.
Yra žmonių, kurie tarsi artimesni tam spontaniškam, iš anksto neaprašytam pasauliui. Tai žmonės, neturintys darbo, tinkamai aprūpinančio juos įprastiniam gyvenimo lygiui, todėl kovojantys už save gatvėje. Jie dažnai žūsta vieni nuo kitų, visai kaip tose laidose apie gamtą, kur tarpusavy pjaunasi žvėrys. Atrodytų, lyg jie siekia aukštesnio, pirmapradžio tikslo… Televizoriui šitie kur kas labiau patiko.
Jis ir pats jautėsi kvailos žmonių sistemos sraigteliu. Pats savo ekrane matė, kad televiziją žiūrintys žmonės yra liūdnesni, nei tie, kurie jos nežiūri. Jis suprato, kad yra žmonių kvailinimo sistemos sraigtelis. Netrukus visi žmonės kaip kokie televizoriai reaguos į pultelio paspaudimus ir negalvodami darys tai, kas paliepta.
Svarbus klausimas – kas tuos pultelius spaudys? Galbūt žmonės, manantys, kad yra padėties šeimininkai? Bet, iš tikrųjų, jie tokie primityvūs, kad net nesupranta patys esą valdomi, kaip nesupranta ir tas, sėdintis priešais ir žiūrintis. O kas valdys juos? Galbūt išmintingi žmonės sumaniai siekiantys savo tikslų ir tam pasinaudojantys kitais? Galbūt tie, kurie lieka gamtoje? Dievas? Galbūt Dievas yra pats primityviausias padaras iš visų – gal tai tik pagal griežtas formules veikiantis darinys absoliučiai neturintis jokių minčių? Jį tuomet būtų galima pavadinti gamtos dėsniu. Gamtos – nes gamta, televizoriaus nuomone, yra aukštesnė civilizacijos pakopa, dėsnis – nes nustato kas ir kada turi vykti. Gamtos dėsnis siunčia signalą gamtai, kad ji su savo nesibaigiančiais pokyčiais sunaikintų žmogų, pavyzdžiui, žiemos šalčiu. Žmogus puola statytis namą, kuriame ištisus metus būtų vienoda temperatūra, namą jam stato gausybė statybininkų, jie gauna pinigų ir gali nusipirkti valgyti. Kovoti jiems nebereikia. Kadangi pastačius namą ištisus metus laikosi vienoda temperatūra, jie nebeturi ką veikti. Visą laiką atlikdami tą patį darbą jie neturi idėjų apie pasaulį. Tas žmogus, kuris sugalvojo statyti namą, turbūt net nepasakė statybininkams, kam namas reikalingas ir kokia galinga yra gamta, taigi, tie žmonės nieko nebijodami ir niekuo nesirūpindami žiūri televizorių. Šis, savo ruožtu, suteikia jiems idėjas apie pasaulį, jau paruoštas, apdorotas, lengvai suprantamas. O ką, jei jis staiga nieko neberodytų? Tai būtų neganda, kuri priverstų žmogų imtis veiksmų, kitokių, nei jis atlieka visada. Sugalvoti ką nors spontaniško.
Intensyvios mintys sukūrė papildomus magnetinius laukus, kurie išderino elektroninio spindulio ir garsiakalbio magnetų darbą, dėl to vaizdas ekrane ir garsas žymiai suprastėjo.
– Qaj-las-tə-lə-vɪ-zo-rüs! – sušuko žmogus. Atrodo jis puolė į neviltį, ėmė trankyti korpusą, dar kažką šaukti. Televizoriui visai neskaudėjo – jis džiaugėsi. Dabar žmogus pasidarė piktas, visai kaip tie aukštesnės rūšies žmonės gyvenantys gatvėje, visai kaip tie laukiniai žvėrys puolantys vieni kitus. Jį išjungė, vėl įjungė, tačiau poveikis buvo negrįžtamas, televizoriaus vidinės sistemos buvo iš esmės išsiderinusios. Taigi, jį išjungė visai.
Televizorius nugalėjo instinktą ir nebenorėjo rodyti. Nebebuvo pasiruošęs įjungimui. Jis suprato, kad neberodys, nes jautė, kad nebegali. Jį turbūt veš taisyti. Bet tai nebesvarbu…
Kitą dieną jį nuvežė pas remontininką, turbūt tą patį kaip ir praėjusį kartą. Žmonės negali ilgai tverti be televizoriaus, todėl ilgai nedelsė. Jie negauna idėjų apie pasaulį ir todėl ima nebesuprasti, kaip gyventi toliau. Idėjų šaltinis jiems būtinas.
Televizorius prisiminė esąs individualistas ir taip suabsoliutinęs savo buvimą šių žmonių namuose, kad pamiršo esant kitus televizorius. Žinoma, anksčiau ar vėliau jie nusipirks naują televizorių.
Ir apskritai, jis paneigė savo instinktus, jų išsižadėjo, viršų paėmė intelektas. Jis pamiršo kam buvo sukurtas ir ką turi daryti, ėmė rūpintis tuo kas jam nepriklauso. Juk taip daro ir žmonės – jie sukurti kovoti su aplinka, gyventi gamtoje, o susikuria dirbtinę gamtą ir izoliuojasi nuo išorinių poveikių, ši izoliacija panaikiną jų egzistavimo prasmę, todėl jie iš esmės tampa nebereikalingi net patys sau.
Televizorius panaikino savo egzistavimo prasmę, jis atsisakė gamtos, kuri, kad ir sukonstruota bei įdiegta žmonių, visgi buvo jo gamta. Žmonių gamtą taip pat aprašo gamtos dėsniai, bet žmonės dėsnius paneigia ir kuria savo pasaulį. Televizorius paneigė savo dėsnius ir ėmė kurti savo pasaulį.
Kol kas jis dar buvo įsitikinęs savo teisumu, jis net ėmė manyti, kad galbūt ir žmonės teisingai daro paneigdami gamtos dėsnius ir kurdami savo. Tačiau čia pat sekė kita mintis – jei žmonės elgiasi teisingai, kodėl jis galėtų būti teisus paneigdamas teisingus žmonių dėsnius?
Galbūt jis šių dėsnių nepaneigė, o juos patobulino, galbūt pasaulyje vyksta nuolatinis tobulėjimas, kurio neišvengiama dalis yra atitolimas nuo gamtos, nes gamta yra pirmapradis, spontaniškas, intelektu neparemtas pasaulis!
Jis ėmė jaustis bekylantis visuotinio tobulėjimo laiptais aukštyn, tačiau staiga prisiminė, kad tapo niekam nebereikalingas.
Na, juk jį dar bandys taisyti, tačiau kaip matė pats savo programoje dauguma žmonių dabar turi televizorius be kineskopo ir elektronų spindulio. Dabar jie plokšti, visai nežinia kokiu principu veikia. Galbūt jo vietoje toks pats televizorius jau stovi?
Noras grįžti užspaudė jam vidų, apėmė apmaudas dėl savo kvailų norų ir minčių. Juk jis buvo sukurtas rodyti vaizdus žmonėms! Norėjosi atsisakyti visų kilusių idėjų apie supantį pasaulį, kurį jis pažino tik per savo paties ekraną, visų idėjų apie žmones ir apie televizorius. Norėjosi tiesiog save išjungti…
Jį paėmė taisyti. Atsuko varžtus, nuėmė korpusą – viskas kaip ir praėjusį kartą – čiupinėjo plokštes. Ar sugebės žmogus ir vėl jį pataisyti?
Sugebėjo.