Ir vėl kiekvieną vakarą tas pats.
Prieš žinias rodydavo tokią keistą laidą. Jos pradžioje būdavo trumpas, kiekvieną kartą toks pats siužetėlis, kurio metu iš arti parodydavo kelių žmonių veidus ir apačioje parašydavo raides. Turbūt, tai tų žmonių pavadinimai, jie reikalingi bendraujant. Televizorius su niekuo nebendrauja, todėl jam pavadinimo nereikia, tuo labiau – jis čia vienintelis televizorius, todėl gali būti tiesiog „televizorius“. Po to sekdavo reklama. Tada rodydavo įvairius įvykius, žmonės, kurių veidai buvo parodyti pradiniame siužete, darydavo įvairius dalykus visai nežiūrėdami į ekraną, tarsi televizorius jų visai nerodytų, be to, niekur nebūdavo mikrofonų, šiaip jau, be jų garsas turėtų būti prastesnis. Pabaigoje rodydavo tuos pačius žmones ir labai daug raidžių. Šį savotišką reginį galima pavadinti „serialu“. Kartais panašius rodydavo ir po žinių, tačiau jie neturėjo tokios kiekvieną dieną besikartojančios pradžios ir pabaigos, jie būdavo ilgesni, ir žmonės būdavo vis kiti. O čia – labai pastovi programa. Televizoriui tai patiko, nes buvo galima stebėti, suprasti ir daryti išvadas.
Žmonės mėgsta kenkti vieni kitiems. Galbūt džiaugsmas yra toks daiktas, kurio kiekis ribotas, ir jį reikia atimti iš kitų? Jei kitą žmogų nuliūdini, lieka laisvo džiaugsmo, ar ne? O gal būt vienintelis džiaugsmas yra pinigai, kurių iš tikrųjų, kaip galima ekrane pastebėti, yra labai ribotas kiekis. Pinigų galima pasiimti iš bankomato, tačiau šis juos dalina po truputėlį, matyt taupo, kad visiems užtektų. Greičiausiai žmonės nesutinka su tokiu paskirstymu, jie nori atimti iš kitų ir turėti daugiau. Nežmonės dirba dėl žmonių, viską daro, kad tik jiems būtų geriau, tačiau šie nepripažįsta tokių pastangų ir elgiasi savaip. Juk ir šviesoforai gatvėje yra tam, kad nebūtų netvarkos – tos mašinos, kurioms šviečia raudona spalva stovi ir nevažiuoja, tos, kurioms šviečia žalia – gali važiuoti. Jei kuri nors mašina važiuoja per raudoną šviesą – įvyksta susidūrimai, mašinos sudaužomos ir nebegali važiuoti, žmonės turi už pinigus pirkti naujas, taigi jų liūdesys didėja. Ir kodėl didėja? Dėl to, kad žmonės nevertina juos supančių daiktų pastangų, jiems atrodo, kad daiktai, kaip ir žmonės – dirba sau. Visai ne! Juk televizoriui pačiam asmeniškai nėra nei geriau, nei blogiau, kad jis rodo vaizdą, jei neskaitytume to įgimto troškimo rodyti. Tas troškimas tik nurodo jo paskirtį, ką jis turi daryti dėl žmonių, ne dėl savęs.
Televizorius nusprendė visiškai ignoruoti rodymo procesą – visiškai į jį nekreipti dėmesio, nedėti jokių pastangų. Jis nelabai nustebo, kad dėl to visiškai niekas ir nepasikeitė, viskas buvo kaip buvę. Kažin ar jis būtų sugebėjęs taip gilintis į tai, ką pats rodo, jeigu ne ši rodymo savybė – rodymas vyksta visiškai automatiškai, be jokio sąmonės įsikišimo. Nors gal tai tik ilgalaikės praktikos rezultatas? Nesvarbu, svarbu, tai, kad dabar jis yra laisvas. Visiškai laisvas savo mintyse, nors neturi visiškai jokios veiksmų laisvės. Jis pats yra stebėtojas, kuris gali stebėti tik save patį, nes su išore beveik neturi jokių ryšių. Net antenos gaudomų signalų pats sąmoningai suprasti negali, pasikliauja automatiškai veikiančia sistema.
Gal nereikia smerkti žmonių? Gal jie taip pat daro ne tai ką norėtų? Galbūt jie taip pat jaučiasi uždaryti savo paties viduje, gainiojami nesuvokiamų įgimtų troškimų? Jie turbūt irgi ne iš karto supranta, kad nėra atsakingi už savo veiksmus. O kas atsakingas? Kas nusprendžia? Televizoriui kanalą parenka žmogus, o visa kita jo organizmas atlieka automatiškai. Su žmogumi turėtų būti panašiai – kažkas už juos parenka gyvenimo kryptį ir jie jos laikosi galvodami, kad tai ką daro yra jų pačių sprendimas – įgyvendina tai su didžiausiu noru!
Galbūt jie galvoja, kad daro kitiems gera, tačiau vėliau paaiškėja, kad gėrio yra be galo mažai, visur tik liūdesys, paaiškėja, kad jie neturi vidinių resursų iš ko galėtų to gėrio visiems paskleisti.
Galbūt jie nusprendžia, kad visgi gali padaryti taip, kad kitiems būtų geriau. Tačiau paskui suvokia, kad patys jie nieko nenusprendžia, jais manipuliuoja kiti, o tolesnį darbą atlieką jų pačių organizmas, turintis savo poreikius ir veikimo principą. Jie pasijaučia bejėgiai, nes jų pačių organizmas jų neklauso, labiau klauso kitų žmonių ar pats savęs.
Galbūt televizorius nebūtų suvokęs, kad nėra atsakingas už savo veiksmus, jei nebūtų mąstęs apie žmonių laimę. Galbūt kiti televizoriai, kurie nemąsto yra įsitikinę, kad patys už save atsakingi, jie vadovaujasi tik tuo įgimtu vidiniu jausmu, kad gyvenimo prasmė ir tikslas yra būti pasiruošus įsijungti, o įsijungus rodyti. Koks tikslas būti pasiruošus, jei viskas vyksta be tavo įsikišimo? Kam iš viso duoti tie jausmai? Besivadovaujantys šiuo jausmu pamano, kad gali daug nuveikti, pajunta galią! Pajutę galią bando primesti savo valią kitiems. Sau valios jie neturi, jie turi valią tik kitiems. Kaip pultas. Jis yra sukurtas valdyti televizorių per atstumą. Jei jis pagalvotų, kad turi galią, tai būtų…
…kažin ar iš vis kas galėtų būti – juk jį valdo žmogus. Žmogus taip pat neturi galios – jis valdomas desperatiško laimės troškimo. Kas nustatinėja, kur žmogui ieškoti laimės? Tai jau sudėtingesnis klausimas. Kas viską valdo, kas tai galėtų būti?
Būtina suprasti žmonių kalbą, kad atsakyti į šiuos klausimus. Dabar tai jau nebėra grynai smalsumo genamas pasiklausymas, dabar tai esminis klausimas į kurį reikia atsakyti. Kodėl viskas vyksta taip, kaip vyksta? Kodėl viskas taip kvaila ir neoptimalu? Jo paties elektrinės grandinės yra sudėliotos optimaliai, kad be reikalo nekaistų, neeikvotų energijos. Tačiau jo egzistavimas skirtas beprasmiam tikslui. Jo gyvavimas turi tikslą – tačiau jis yra beprasmis… Gyvenimas naudojantis daug energijos pasiekti neapibrėžtai svajonei, tačiau beprasmis. Nuolatinė veikla, nuolatinis susirūpinimas, tačiau beprasmis. Energijos švaistymas! Kodėl jis negali žmonėms kada tik jie pasidaro liūdni parodyti laidos „MILIJONAS“?
Ar turi ką nors bendro nuolatos kartojamas garsas mɪ-lɪ–jö-nas ir raidžių darinys MILIJONAS? ŽINIOS ir żɪ-nös? Serialo metu moteris dažnai ištaria aṡ-ta-və-mɪɪ-lü ir apsikabina vyrą. Ar ši frazė reiškia prieraišumą?
Gan nesunku atpažinti žmonių pavadinimus, daiktų pavadinimus. Tə-lə-vɪ-zo-rüs reiškia televizorius, ma-ṡɪ-na reiškia mašina. Pavadinimai pasirodė visai nesudėtinga užduotis.
Bet žmonių kalboje labai daug žodžių, apibūdinančių daiktų sąryšius, įvairias ypatybes, jų veiksmus. Šiuos žodžius identifikuoti pakankamai sunku, nes jie dažniausiai neiliustruojami taip akivaizdžiai. Na, nebent žodis bëëq reiškia bėgantį žmogų.
Kartą teko stebėti labai keistą programą, kurioje grojo muzika, žmonės dainavo, o apačioje rodė tekstą. Žmogui dainuojant jo padainuotą tekstą užspalvindavo. Taigi, buvo galima nesunkiai atrinkti visų raidžių garsus, kurie dar nebuvo aiškūs. Jis nebuvo įsitikinęs, bet turbūt jau mokėjo neblogai skaityti. Tačiau televizijoje nelabai buvo ką skaityti. Raidės pasirodydavo ne taip jau dažnai.
Bet laiko buvo pakankamai. Kiekvieną vakarą jis įdėmiai tyrinėdavo rodomą serialą, sekdavo žinių pranešimus ir bandydavo juos susieti su rodomais vaizdais. Labai apsidžiaugdavo pažintinėmis laidomis, kuriose buvo aiškinami gamtos dėsniai, žmonijos istorija ir gyvenimo būdas. Laidos apie pasaulį leido geriau suprasti žmones, nes žmonės buvo pritaikę tą pasaulį sau.
Jis suprato, kad žmonės deda daugybę pastangų norėdami suprasti kas vyksta aplinkui. Televizorius, beje, juk taip pat neišpasakytai stengiasi suprasti žmones, nes jis yra sukurtas žmonių ir žmonėms. Žmonės savo kūrėju laiko kažkokį Dievą, jis su barzda ir ilgais plaukais – toks pat kaip tie, kurie klauso trankios muzikos, atliekamos su gitaromis ir būgnais, tik jų plaukai juodi, o Dievo – balti. Tačiau, kai kurie žmonės, kurie tikrai įsitikinę, kad jis yra kūrėjas nenori suprasti pasaulio ir priešinasi tam, kad kiti jį suprastų. Televizorius matė vaizdingą programą, kur Dievą garbinantys žmonės stengėsi sudeginti pasaulį pažinti norinčius žmones. Tai atrodė labai keista, juk kodėl nebūtų galima visiems kartu bandyti pažinti pasaulį, kurį sukūrė Dievas? Dievą tikintys žmonės iš viso keisti, jie kitaip rengiasi, kitaip atrodo. Tarp tų žmonių retai būna jaunų moterų ir vaikų. Gal tai pavojinga? Kol kas tai lieka mįsle.
Paaiškėjo, kad žmonės energijos semiasi ne iš šviesos, o valgydami maistą. Jie aktyvūs būna dažniausiai tik dieną, todėl, kad prastai mato tamsoje. Kartais jie blogai mato ir dieną, todėl nešioja specialius stiklus vadinamus a-qɪ-näj. Raidėmis tai turėtų būti rašoma „AKINIAI“. Taip, tie stiklai yra akiniai.
Šiaip jau žmonės yra nepaprastai skirtingi. Televizoriai taip pat skirtingi, tačiau visi jie bent jau daro tą patį. Žmonės daro daugybę naudingų ir nenaudingų dalykų. Jie kenkia sau ir kenkia kitiems. Taip pat jie padeda kitiems ir rūpinasi jais. Reikia daugybės įvairių sugebėjimų, kad žmogus galėtų tinkamai išgyventi savo pasaulyje, daugybės įvairių darbų: vieni vairuoja automobilius (ak, vis dėl to jie patys nevažiuoja!), kiti šluoja automobilių kelius, kad ant jų nebūtų smėlio, kiti gamina valgyti, o žmonės bet ko nevalgo. Jiems, matyt, nepatogu būti prijungtiems prie energijos šaltinio kaip televizorius, nes jie labai daug vaikšto, juda. Kai kurie dirba pačiame televizoriuje, filmuoja laidas. Kiti taiso sugedusius televizorius. Kiti rašo. Kiti piešia. Dar kiti groja muziką. Dar kiti žaidžia krepšinį, bet ne todėl, kad patys to nori, o todėl, kad kiti nori į juos žiūrėti. Kiti vadovauja tiems kurie dirba. Yra ir policininkai, kurie gaudo tuos, kurie nesilaiko visuotinai priimtų įstatymų skirtų tam, kad žmonės, kurie negali priimti tinkamų sprendimų patys nesielgtų netinkamai. Net ir esant įstatymams vis tiek kai kurie žmonės linkę kenkti kitiems ir daryti blogus darbus.
Žmonės yra netobuli. Tačiau žmonės sukūrė televizorių, kuris yra tobulas. Kaip tai galėjo atsitikti? Gal iš tiesų ir jis netobulas? Nors jam to ir nereikia, bet jis negali nei vaikščioti, nei matyti…
Gal čia slypi priežastis, kodėl Dievą tikintys žmonės nenori siekti pažinimo? Gal jie taip pat mano, kad yra tobuli ir supranta, kad jei gilinsis į Dievo sukurtą pasaulį, pamatys, kad yra netobuli? Gal jie taip saugo tuos žmones, kurie patys negalvoja ir kuriems reikalingi įstatymai? Žmogus sukūrė viską aplinkui save, gal netrukus jis ims manyti, kad sukūrė pats save, kaip kad televizorius manė pats atliekantis rodymo veiksmą?