Protas ir jausmas – du amžinai supriešinami reiškiniai. Kuris teisus, o kuris klysta?

Dar vienas skaitytojos klausimas.

Ir mano atsakymas:

O kas gi tas protas jeigu ne svajonių ir iliuzijų kalvė? Pojūčiai atsiranda iš sąlyčio su pasauliu – matymas, skonis, girdėjimas, kvapas, prisilietimas. Kai iliuzijos ir svajonės susiliečia su pojūčiais – gimsta jausmai – kai pojūčiai svajones atitinka, tie jausmai būna teigiami, kai neatitinka, jaučiame liūdesį, nusivylimą ar pyktį. Jeigu jausmai mus ir apgaudinėja, tai tik todėl, kad apgaudinėja protas. Pojūtis niekada neapgaus – arba skauda arba ne. Tačiau protas pradeda kurti iliuzijas ir ima atrodyti, kad žinome priežastį kodėl skauda – nes tas ir anas tą ir aną pasakė, taip ir anaip pasielgė. Galų gale pats skausmas – argi ne protas jį sukuria?

Kai protas ima siautėti, mes viską linkę nurašyti širdžiai, tarsi protas visuomet būtų logiškas ir racionalus, o va jau širdis, tai tikra padūkėlė. Manau, kad tai iškreiptas požiūris. Vienintelė aiški ir logiška dalis yra pojūčiai. Arba matome šviesą arba ne, arba girdime garsą arba ne. O protas – jis nuolatinėje sumaištyje, nekreipiantis dėmesio į tikrus pojūčius, susikuriantis savo įsivaizduojamus pojūčius.

Manau, kad protas niekuomet nesuriša galų, bet mes tai pajuntame tik tuomet kai tai ima mums trukdyti ir sukyla emocijos, todėl ir atrodo, kad kaltos emocijos. Kol emocijų nėra, galima pagalvoti, kad viskas tvarkoje, bet tai tik iliuzija.

Jei protas būtų pajėgus nešališkai ir logiškai mąstyti, tai gal ir būtų teisus protas. Bet tada ir emocijų nebūtų.