Šis klausimas nepaprastai paprastas, bet visiems labai įdomus. Deje, paprasto atsakymo į jį nėra.

Taigi, ar esu aš laimingas?

Šiuo metu iš viso stengiuosi apie šį klausimą negalvoti, nevertinti savo būsenos kiekvienu momentu – laimingas aš ar ne, nes įtariu, kad būtent jis ir trukdo tą laimę pajausti.

Laimė gi nėra koks nors loginis žaidimas, kur surašome gyvenimo pliusus ir minusus ir tada nusprendžiame, štai, aš esu laimingas rezultatu 85:73 kaip kokiame krepšinyje. Arba nelaimingas 56:78. Tai yra tokia natūrali žmogaus būsena – būti laimingu arba nelaimingu. Jeigu žmogus visgi pradeda tuos pliusus ir minusus rašytis, vadinasi jau yra negerai, žmogui trūksta neaišku ko, kad jis tą laimę pajaustų ir jis to kažko ieško. Tarkim, galima prieiti prie išvados, kad pliusai nusveria minusus 85:73 ir teoriškai esi laimingas, bet tos laimės vis tiek nejauti. Jeigu jauti, kad kas nors yra negerai, vadinasi daugiau galvoti ir nebereikia, reikia imtis veiksmo.

Tas pats ir priešingai – kas nors kitas gali Tau pabaksnoti – ei, tu neturi pinigų, tu neturi mašinos, tu nepraktikuoji jogos (rezultatas 0:3) – turėtum būti nelaimingas, bet žmogus laimingas ir tiek.

Laimė nėra tik pergalė arba pralaimėjimas, čia tik du teoriniai kraštutinumai tarp kurių ir vyksta gyvenimas. Jei jau mėgintume iš tiesų laimės lygi kaip nors įvertinti reikėtų griebtis procentų – šiandien esu laimingas 45%. O šiandien 90%! Ir tik paklausyk kaip įdomiai skamba:

Šiandien esu vienu procentu laimingas

Gal čia ir yra laimės paslaptis? Mokėti būti laimingu netgi tada kai esi laimingas tik 1%? Ką daryti kad tai sugebėti? Labai paprasta (nors ir be galo sudėtinga) – nustoti viską vertinti laimės ar malonum skalėse, nustoti dėti pliusus ir minusus, nustoti lyginti save su kitais, koncentruotis į tą 1% kurį turi. Bet ar tuomet neprarasime ryšio su pasauliu? Ar neatrodysime lyg iš mėnulio nukritę keistuoliai su rožiniais akiniais? Būtent – prarasime. Praradę ryšį su realybę pakliūsime į bėdą realybėje, prarasime pusiausvyrą ir nukrisime į balą. Galbūt tada didesnis laimės lygis nei tas 1% taps iš viso nebepasiekiamas. Tai gal tos laimės paieškos yra beprasmiškos? Greičiausiai taip ir yra.

Tai ką tuomet daryti?

Jeigu pasiklydai, vadinasi reikia ieškoti. O kaip ieškoti? Kur ieškoti? Ko ieškoti? Savo kelio? Savo pašaukimo?

Nieko panašaus, mums tik atrodo, kad yra tas kažkoks vienintelis mistinis kelias, kuriuo reikia eiti. Tikra teisybė yra ta, kad mes esame atvirame plote ir kiekvienas žengtas žingsnis yra naujas kelias. Yra tokių labiau pramintų kelių, yra visai nepramintų. Kur jie veda? Kas pabaigoje?

Pabaigoje visados tas pats (tikrai žinai kas, bent jau aš pomirtiniu gyvenimu netikiu).

Sutinku, kad sunku judėti nežinant savo kelio, baisu žengti nežinant kas laukia toliau. Bet stovėjimas vietoje ir yra priežastis kodėl daugelis žmonių jaučiasi nelaimingi.

Viena iš laimės formulių yra tokia:

Daryti tai, kas Tau svarbu, kad būtų padaryta.

Ne stovėti vietoje ir dairytis – bet daryti, judėti kurs nors tame plyname lauke. Daryti ne tai, kas malonu, ne tai kas patinka, netgi ne tai, kas naudinga, o daryti tuos veiksmus, nesvarbu malonius ar nemalonius, kurių rezultatai Tau atrodo svarbūs dėl bet kokios priežasties.

Žmonės jaučiasi nelaimingi, kai negali žiūrėti teliko visą dieną, kad ir kaip tai būtų nuobodu (dirbti mat reikia), negali kurti savo verslo, kad ir kaip tai būtų sunku (nes valdžia negera), negali užsiimti kūrybą, kad ir kiek pastangų tai reikalautų (nes reikia kalti pinigą), negali būti su mylimais žmonėmis, nors jais reikia dar ir rūpintis (nes reikia būti kur nors kitur).

Atrodo, jau galima apibrėžti kelią laimės link.

Kelias laimės link

Jau žinai, kad nėra jokių kelių, tik atviras laukas. Vadinasi, negali rinktis kelio, gali rinktis tik kryptį.

Jau žinai, kad laimės paieškos neveda laimės link. Vadinasi, Tavo gyvenimo tikslas negali būti laimė.

Jau žinai, kad darymas to, kas svarbu Tau veda laimės link. Vadinasi reikia apsispręsti kas Tau svarbu ir eiti tai daryti.

Čia ir bus kelias į laimę – nusistatyti kryptį ir ja judėti. Tinka bet kuri kryptis, svarbu, kad tai būtų Tavo kryptis. Šitaip paskui atsiras ir gyvenimo kelias, ir prasmė, ir laimės jausmas.

Tai ar laimingas?

Daug prišnekėjau, bet į klausimą neatsakiau.

Galiu pasakyti, kad jei būčiau buvęs visą laiką laimingas, mano tinklaraštis nebūtų atsiradęs.

Kadangi rašau apie pozityvumą ir gyvenimo filosofija, atrodo tarsi turėčiau būti kaip koks seminarų pranešėjas besišypsantis plačia šypsena iš plakato, tarsi demonstruojantis – va koks aš laimingas ir tu gali toks būti. Arba dar blogiau – va, aš buvau nelaimingas, o dabar tapau laimingas ir tu gali tokiu tapti.

Aš negalvoju apie laimę. Gali negalvoti ir Tu. Yra įdomesnių veiklų nei laimės paieškos. Bet, kadangi visi vis klausia, tai galiu pasakyti tiek: nesu 100% laimingas, bet nesiekiu įvertinti kiekt tiksliai ir nesiekiu turėti daugiau – man pakanka. Net jei būčiau tik 1% laimingas gal jau irgi būtų gerai. Tiesiog yra įdomesnių veiklų.