Ar nėra buvę taip, kad kyla noras ką nors padaryti, išsikeli tikslą, bet nutinka kas nors tokio, kas norus ir idėjas tarsi nubraukia? Arba susiduri su nenumatytais sunkumais, kurie tikslą padaro praktiškai nebepasiekiamą? Kodėl vieni žmonės sugeba pasiekti savo svajonių, kitiems gi vis kas nors pakiša koją? Aš papasakosiu, ką galima daryti su realybe, kad ji mažiau drumstų svajones.

Taigi – situacija paprasta. Tu turėjai svajonę, tačiau ji atsitrenkė į realybės ledkalnį ir sudužo. Kas atsitiko? Tarkim, Tu norėjai skraidyti, todėl pradėjai plasnoti, bet taip į orą ir nepakilai. (Koks žiaurus pasaulis…) Arba, norėjai auginti žiurkėną, tačiau nedavei jam valgyti ir jis numirė iš bado. (Koks nesusipratėlis!!) Pateikiu akivaizdžius pavyzdžius, kad iš karto būtų aišku – yra tam tikri fizikos, biologijos ir kitokie dėsniai, kurių reikia laikytis. Jie gan paprasti, jų netgi mokykloje moko. Yra sudėtingesnių dėsnių – psichologiniai, socialiniai, ekonominiai – jų moko universitete. Visus tuos dėsnius kartu galima pavadinti gyvenimo dėsniais arba, kad skambėtų šmaikščiau – gyvenimo fizika.

Gyvenimo fizika

Taigi, su gyvenimo fizika reikia skaitytis. Jeigu susiruošei skristi – būk lengvas ir turėk didelius sparnus (tau padės Ryanair). Jeigu susiruošei auginti žiurkėną – nupirk jam maisto (bet nesuvalgyk viso, palik ir jam). Jeigu susiruošei plaukti prieš srovę, (būtų tai upė, ar visuomenės santvarka) nusiteik, kad bus sunku ir tai pareikalaus daug jėgų. Jeigu mėgsti literatūrą ir nori rašyti tinklaraštį, deja teks rašyti ir html kodą. Mėgsti čiuožti su rogėmis nuo kalno? Turėsi užsitempti jas į viršų. Tokia ta gyvenimo fizika. Jau girdžiu kai kurių ambicingų šio straipsnio skaitytojų mintis, kad gi „mėšlavabalis pagal jokius fizikos dėsnius negali skraidyti, bet to nežino, todėl skraido“. Patikėkite manimi – jeigu skraido, vadinasi fizikos dėsniai tai leidžia.

Bet susidūrus kaktomuša su fizika jokiu būdu nereikia atsisakyti savo idėjų ir sumanymų. Tiesiog reikia pasirūpinti priemonėmis jiems įgyvendinti. Jau girdžiu kai kurių pesimistiškų šio straipsnio skaitytojų mintis, kad kelionės laiku yra neįmanomos. Ir šviesos greičio viršyti neįmanoma. Atrodo 2014 kovo mėn. žurnalo „Iliustruotas mokslas“ numeryje jau rašo apie tai, kad mokslininkai sugalvojo kaip teoriškai galima viršyti šviesos greitį. O apie kelionių laiku galimybę, tai niekada negirdėjau griežto mokslinio paneigimo – tik klausimą, o kas būtų jei sutiktum save kitame laike? Žmogus išsinarina smegenis ir pareiškia, kad tai neįmanoma, nes tai prieštarauja sveikam protui. Nieko nėra iš principo neįmanomo, gal mes tik dar nesugalvojom kaip.

Pusiausvyra

Su gyvenimo fizika reikia skaitytis, bet savo svajonių neatsisakyti. Tai yra nuolatinis pusiausvyros tarp svajonių ir realybės išlaikymas. Per daug nutolus nuo svajonių, visi resursai bus paskirti realybės užgaidų pildymui, per daug nutolus nuo realybės, ji netruks apie save priminti.

Pusiausvyros išlaikymas vyksta nuolatos. Kaip rašė Amerikos verslo guru Jackas Welshas – kas diena vyksta dalykas kurį jis vadina „kasdienis balansavimas“ (daily balancing act). Kasdienis balansavimas tarp kraštutinimų, tarp savo ir kitų poreikių, tarp ilgalaikių ir trumpalaikių tikslų. Kaip sakė senovės Indijos dvasinis guru žinomas kaip Buda – žmogus turi išlaikyti pusiausvyrą ir eiti viduriniuoju keliu, nenukrypdamas į kraštutinumus – nuolatinį badavimą ir visko atsisakymą ar beatodairišką pinigų ir turtų siekimą.

Kartą sugalvojau, pradėti keltis 3 valandą rytais, o eiti miegoti 8 valandą vakare. Bet supratau, kad prarasiu pusiausvyrą su pasauliu – žmonės neina miegoti taip anksti, todėl jei taip darysiu, negalėsiu su jais susitikti. Vienu savo gyvenimo metu dirbau ir studijavau – pajutau, kad dingo pusiausvyrą, nes visą dieną užimdavo tik protinė veikla ir neatlikdavau jokių fizinių veiksmų, aš jaučiausi išsekęs ir pradėjau dažniau sirgti. Kitu savo gyvenimo metu, pastebėjau, kad visa ką aš darau, tai gilinuosi į kitų idėjas ir mintis, nieko nekuriu pats. Man dingo motyvacija ir suprastėjo rezultatai darbe. Tuomet, pusiausvyrai atstatyti, pradėjau rašyti tinklaraštį.

O kaip Tavo gyvenime? Ar pusiausvyra? Ar nenukryptai į kraštutinumus? Ar nepraradai ryšio su realybe? Ką galėtum pakeisti, kad būtų daugiau pusiausvyros? Ar jaustumeisi geriau, jei jaustum pusiausvyrą?

Kame ta pusiausvyra?

Kas tokio vyksta ir tarp ko reikia laikyti tą pusiausvyrą? Kiekvieną dieną Tu ką nors paimi sau – valgai maistą, uždirbi pinigų, gauni kitų žmonių dėmesio, Tave kas nors pralinksmina, Tau kas nors padeda. Ir kiekvieną dieną Tu ką nors atiduodi kitiems – dirbi darbus, palieki pinigus parduotuvėje, rodai dėmesį artimiesiems, padedi kitiems. Kas dieną vyksta mainai, davimas ir gavimas, gavimas ir davimas. Štai tarp davimo ir gavimo tą pusiausvyrą ir reikia laikyti.

Persidirbimas nėra pusiausvyra – Tu mėgini atiduodi daugiau, nei gali gauti iš savo organizmo. Skolinimasis daugeliu atveju taip pat nėra pusiausvyra – Tu mėgini gauti, nors nieko neduodi. Išsižadėti savęs vardan pasaulio nėra pusiausvyra. Ir ignoruoti pasaulį vien savo naudai taip pat nėra pusiausvyra.

Pusiausvyros išlaikymas

Pusiausvyros išlaikymas vyksta nuolatos. Kiekvienu momentu, kai Tu stovi, Tu išlaikai pusiausvyrą ir negriūni. Kai sėdi taip pat. Kiekvieną kartą kai įkvėpi ir iškvėpi Tavo plaučiuose yra oro kaip tik tiek kiek turi būti – nei per mažai, nei per daug. Tu išlaikai pusiausvyrą sulig kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu.

Laikyk taip toliau.

Aš primenu sau, kad aukoti vidinę harmoniją dėl pasaulio yra pusiausvyros praradimas. Aukoti pasaulį dėl vidinės harmonijos, taip pat yra pusiausvyros praradimas.

Tai kaip ją išlaikyti, kur tas aukso vidurys?

Aukso vidurys slypi mainuose – tarp davimo ir gavimo turi būti balansas. Nuolatos reikia stebėti, ką duodi ir ką gauni. Imk iš pasaulio viską ko tik Tau reikia, bet ne daugiau. Tą ko Tau nereikia, palik kitiems, tegu pasiima. Imk tik tai ko tikrai reikia, be ko negalėtum išgyventi šios dienos. Atiduok pasauliui viską ką tik gali, tik ne daugiau. Nesistenk duoti to ko neturi ar ko tiesiog negali atiduoti. Juk nenusipjausi rankos ir neatiduosi elgetai išsikepti ir suvalgyti. Bet viską ką gali – atiduok, pasaulis Tau atiduos ką nors mainais.

O jeigu kalbant konkrečiau, tai išlaikyk pusiausvyrą tarp resursų gavimo ir jų naudojimo. Jei visą laiką tik uždirbinėsi pinigus, tai jie kaupsis banko sąskaitoje ir neteiks jokio džiaugsmo. Jei vien tik leisi – jie greit pasibaigs, o tuščia banko sąskaita džiaugsmo irgi neteikia. Jeigu vien tik ilsėsiesi (ach kaip būtų smagu iš vis nedirbti!), tai vargu ar už poilsį gausi pavalgyti. Jei nesiilsėsi, tai neturėsi energijos ir net maistas nepadės. Jei viską griežtai planuosi, neliks laiko improvizacijai. O jei liksi be plano – neliks laiko tam, ką padaryti privalai. Jei vien tik kalbėsi – nieko įdomaus neišgirsi. Jei vien tik klausysi – nieks gali ir nekalbėti apie tai kas Tau įdomu.

Pusiausvyra būna tada, kad pagalvoji – Ką turėčiau duoti, kad gaučiau tai apie ką svajoju? Galima galvoti – jei labai labai norėsiu, Kalėdų Senelis man padovanos roges. Tačiau ar tikrovėje taip atsitiks? Gal, visokių gi būna atsitiktinumų. Bet jei vaikas nenustos svajoti ir, siekdamas išpildyti Kalėdų Senelio reikalavimą bus geras, tėvai netruks suprasti apie jo svajonę ir nupirks tas roges Kalėdoms.

Apie naują idėją galima pagalvoti – ai, čia nesąmonė, tai prieštarauja tam ir anam, geriau net nebandyti. Atrodys, kad va čia tai pusiausvyra! Aš iš anksto žinau, kad tai nepavyks ir nieko nedarau! Nesąmonė. Tai nėra pusiausvyra, tai tik bandymas nuspėti ateitį.

Reikia neapleisti savo svajonių, tik ką nors pasauliui atiduoti už jas mainais. Ar tai būtų darbas, ar idėjos, ar pagalba kitiems. Jei svajonė didelė – ir darbo bus daug, ir idėjų reikės didelių. Ir dar reikia nepamiršti pasiimti tai, kas Tau priklauso, ką užsidirbai. Tada svajonės praplauks realybės ledkalnį sveikos.

Sėkmės kelyje!