Šį klausimą man uždavė Šviesu.lt tinklaraščio autorė.

Argi nekyla tokių minčių, kad štai kaip būtų smagu nugyventi gyvenimą vėl, iš naujo, bet turint visą jau sukauptą išmintį ir patirtį? Žinoti kokius sprendimus priimti, suprasti kas iš tikrųjų slypi už vienos ar kitos galimybės, galbūt turėti daugiau ryžto ir drąsos imtis pokyčių kuriuos vis atidėliojai.

Aš irgi kartais taip pasvajoju ir suvokiu, kad yra vienas esminis dalykas kurį norėčiau pakeisti vaikystės veiklose. Galbūt, tai bus kaip tik tas patarimas, leisiantis ir Tau šiek tiek geriau susigaudyti savo gyvenime, įgyti daugiau pasitikėjimo savimi ir atrasti paslėptą kūrybiškumą.

Todėl būtina atsakyti plačiau, nei atsakiau savo kolegei. Ne tiek gilinantis į tą vaikystę, kiek apskritai į praeities sprendimus ir kaip jie įtakoja dabartį.

Pagrindiniai skirtumai tarp vaikystės ir suaugusiojo gyvenimo

Aš suprantu, kad dauguma žmonių su didžiule nostalgija žvelgia į savo vaikystės metus ir laiką praleistą mokykloje. Net visos tos bėdos su mokytojais, konfliktai su tėvais ir nepavykusios jaunystės meilės nublanksta prieš tą jaunystės džiaugsmą. Jei Tu vis dar mokykloje, mėgaukis šiuo laiku! Bet kas tas jaunystės džiaugsmas?

Visų pirma, tai didžiulis laisvalaikio kiekis! Net jei užduotas namų darbų kiekis viršija Tavo galimybes, jis niekada neprilygs darbų kiekiui kurį turėsi, kai bus 30 metų. Smagu buvo tinginiauti, ar ne?

Tai daugybė svajonių! Atrodo galiu tapti ir dantų gydytoju, ir bankininku, ir TV žvaigžde tiesiog taip – savo svajose. Pasikabinu virš lovos Džono Lenono plakatą ir jau matau save dainuojantį scenoje!

Tai daugybė pirmų kartų! Kai kam iš to kyla gražios, teigiamos, pozityvios emocijos. Juk tai pažinimo džiaugsmas, smagus atradimų laikotarpis.

Ir galiausiai, tai – nerūpestingumas! Smagu daug negalvoti apie ateitį, nes, ypač kai Tau dvylika, atrodo, kad tėvai viskuo pasirūpins.

Vienas labai aktyvus klasiokas (buvome vienuoliktokai) moksleivių konferencijoje pamatęs penktoko, kalbėjusio apie ftp, html ir kitokius mums nesuprantamus keiksmažodžius prezentaciją, atsisuko į mane ir paklausė:

„Pažiūriu į šį vaiką ir galvoju, o ką mes veikėm penktoj klasėj?“

O kodėl vis atrodo, kad toje vaikystėje norime ką nors pataisyti? Kodėl vis norisi grįžti ir ištaisyti tas praeityje padarytas klaidas?

Ir apskritai, klausimai kurie man neduoda ramybės:

Kodėl mes gyvename gyvenimus nė iš tolo neprimenančius vaikystės nors ją taip idealizuojame?

Kokia įvyksta transformacija pakeliui iš vaiko į suaugusiųjų pasaulį pradanginanti gyvenimo džiaugsmą?

Visų pirma, tai – rūpestingumas. Dabar mes esame tie, kurie turi pasirūpinti ne tik savimi, bet ir aplinkiniais. Tai įpareigoja. Nemėgstančius atsakomybės prislegia.

Visų antra, tai tie pirmi kartai – ne visiems jie sukelia mokymosi džiaugsmą. Dažnai, tai viso labo dar vienas streso šaltinis. Jei tik yra galimybė – jų atsikratome ir tampame viską žinančiais ir patyrusiais suaugusiais.

Trečia – tai svajonių nebuvimas. Suaugęs žmogus turi tikslus, nes svajoti nerimta. Taip mokina daugelis rimtų knygų.

Ir galų gale laisvalaikio nelieka visiškai. Nors lyg ir tampame atsakingi už save, bet dėl vienos ar kitos priežasties savo laiką ir darbo rezultatus atiduodame kitiems.

Ko galėtų vaikas pasimokyti iš suaugusiojo, kad neįvyktų ta pilkos kasdienybės liūne skandinanti transformacija?

Tapti viskuo susirūpinusiu ir susiraukusiu? Ir prarasti galimybę nors vienu savo gyvenimo metu drąsiai eksperimentuoti, daryti klaidas ir augti? Na jau ne!

Atsisakyti svajonių, kaip rašo knygos ir keltis tikslus, bei jų ryžtingai siekti? Atsisakant kūrybiškumo laisvės ir spraudžiant save į schemas? Na jau ne, mokykla tuo jau pasirūpina.

Atsisakyti pirmų kartų ir rinktis tik tai kas išbandyta? Ir uždaryti savo gyvenimą siaurame ir ribotame tunelyje jau nuo pat mažens? Na jau ne!

O gal dalintis savo darbo rezultatais su kitais?

Tai čia ir bus tas mano patarimas

Dalinkis tuo ką turi.

Vaikystėje turėjome krūvą veiklų ir tikrai dažnai leisdavome būti tik sau ir dėl savęs. Ta prievartos mašina mokykloje versdavo mus pačius nuolatos tobulėti – išmokti skaityti ir skaičiuoti, anksti keltis, disciplinos, namų darbų planavimo, dėmesio išlaikymo pamokose, bendravimo su kitais vaikais. Tačiau naudos kitiems mūsų veiklose dažniausiai būdavo nedaug.

Galbūt jei būdami dvylikamečiais staiga pradėtume galvoti apie naudas, tas vaikystės nerūpestingumo džiaugsmas kaip mat išgaruotų ir taptume nuolatos susiraukusiais savo tikslų siekiančiais visuomenininkais.

Todėl aš siūlau paprastesnį sprendimą:

Dalinkis tuo ką turi jau dabar.

Šis sprendimas neįpareigoja kurti ko nors naujo ir ypatingai naudingo. Tai ką jau dabar darai dėl savęs – ar tai būtų piešiniai, ar rašiniai, ar idėjos kirbančios galvoje – dalinkis su visais.

Kokia iš to nauda?

1) Tave įvertins.

Jei dalinsies savo veiklomis ir jų rezultatais, kad ir kokie jie atrodo nereikšmingi,  tiesiog atsiras žmonių kurie tai įvertins ir kuriems patiks ar net bus naudinga. O kas toliau? Galbūt Tau tik tiek tereikia, kad įgytum pasitikėjimo savimi. Galbūt atsiras norinčių prisidėti ir rasi draugų ar bendraminčių.

Kartais mane pagiria už piešinius, bet kol nepradėjau rašyti tinklaraščio, niekas net NEŽINOJO,  kad aš tai moku, nors po pamokų beveik nieko kito ir neveikdavau.

Aišku, visada bus vadinamųjų nekentėjų („haters gonna hate“, „pavyduoliai gonna pavyd“). Jie kritikuos viską, ką tik darysi. Bet, kaip sakoma: „Šunys loja, o karavanas eina“. Aš irgi daug ko nekenčiu ir kartais paloju.

2) Atsiras naujų galimybių.

Kai atsiras tų, kuriems Tavo veiklos patinka, kai atsiras bendraminčių, atsivers ir naujos galimybės. Veiklos gali tapti verslais, gali tapti gyvenimo būdu, gali tapti keliu į aukščiausio lygio pripažinimą.

Vaikystėje kūriau muziką ir niekam jos nerodžiau. Kai visai neseniai ją ištraukiau į viešumą, netikėtai gavau pasiūlymų koncertuoti, deja dėl laiko stokos teko atsisakyti…

Pagalvok – ko dar niekam neparodei?

3) Atsiras paskata tobulėti.

Abejoju ar taip lengvai atsiras vertinančių Tavo veiklas, jei nesistengsi padaryti geriausiai kaip tik gali. O geriausiai kaip tik gali stengsies padaryti, jei žinosi, kad kas nors tai pamatys.

Todėl dalinkis. „Parooodyk ką moooki…“– kaip sako toj Keistuolių Teatro dainoj.

Jaučiu smingančias kritikos strėles

Bet aš nemoku nei paveikslų groti, nei muzikos piešti!

Bet gal moki skaičiuoti, pasakoti, šokti, organizuoti, rašyti, tvarkyti, sudėlioti, suklasifikuoti, vadovauti, įsiklausyti, gaminti maistą? Dar vardinti? Nevardinsiu – yra daugybė veiklų ir naudingų gebėjimų.

Gerai, tai galbūt tinka vaikams, dvylikamečiams su jų veiklomis ir hobiais, bet ar tinka suaugusiems žmonėms, kurie jau turi susikūrę gyvenimus?

Na, jeigu susikūrei gyvenimą ir viskas yra tvarkoje, tai kodėl skaitai tokius straipsnius kaip šis? Augimo ir tobulėjimo procesai vyksta visą gyvenimą. Mano močiutė išmoko ir mobiliu telefonu naudotis ir netgi elektroninių knygų skaitykle su touchsceenu.

Čia vaikiški patarimai – rimtuose darbuose jie netinka!

Nejaugi? Dalinimasis idėjomis ir entuziazmu jas įgyvendinti yra vadinami iniciatyva ir už ją baisiai gerai moka! Dažniausiai dar ir kitiems liepia vadovauti.

O jeigu aš dalinsiuos idėjomis, jas įgyvendins kiti ir man iš to jokios naudos!

Arba įgyvendink ją pats, arba duok kitiems. Smegenų nuo to tikrai nesumažės. Kadaise atlikau praktiką banke ir mudu su kolege sugeneravome krūvą idėjų kaip pagerinti banko komunikaciją su klientais. Man dar dabar malonu matyti tas idėjas įgyvendintas ir prisiminti, kad kadaise tai siūlėme. Pats niekada negalvojau steigti banko ir nesiruošiu to daryti.

Bet dabar tiek visi viskuo feisbuke dalinasi, kad nebeįmanoma!

Čia tų žmonių problema, jeigu jiems visko per daug. Feisbuko srautą galima filtruoti. Pasidalink ir ten, gal Tavo naujiena nors kam nors bus vertingesnė už video su katinukais.

Gal ir pinigais siūlai dalintis?

O kodėl gi ne? Dalinimasis savo pinigais su žmonėmis kovojančias už Tau svarbias idėjas, veda prie pasaulio, kuris labiau patiks Tau. Jei kas dieną daliniesi savo pinigais su Maxima, o kasmet su VMI, galbūt gali atrasti ir svarbesnių dalykų?

O aš iš vis neturiu nieko! Tai ką turiu yra nevertinga!

Tai netiesa ir tiek. Tai kas Tau atrodo savaime aišku ir įprasta kitam gali būti netikėta vertybė. Šitaip mano keistos mintys apie tai, kaip pagerinti gyvenimą  sudomino žmones ir jie ėmė skaityti mano tinklaraštį.

Jei tikrai tikrai nieko neturi, nei jokių talentų, nei įgūdžių, nei jokių vertingų pažinčių, nei pinigų … visada turi meilę ir draugiškumą. Visada turi pagarbą, kurią gali atiduoti. Žmogus nešiojasi su savimi daug vertybių,  bet kartais gaili, nes vis atrodo, kad jos ims ir pasibaigs. Juk vieną kartą pasakius gerą žodį, raidžių atsargos galvoje nesumažės?

Atiduok pasauliui ką turi, ir pasaulis duos ką nors mainais. Tik stenkis, kad tai būtų kas nors gero.

Tai ar dabar viskuo reikia dalintis?

Nagi nebūtina dalintis visiškai viskuo. Dalinkis tik tuo, kas atrodo svarbu.

Kaip siūlai dalintis?

Dalintis feisbuke? Spausti tą mėlyną mygtuką?

Tai yra vienas iš būdų. Kartais yra maloniau pamatyti naujai parašytą eilėraštį nei eilinį kartą tą pačią nuvalkiotą išmintingą frazę.

Bet dar ne visi tapo interneto robotais. Yra ir gyvų žmonių, jie buriasi į bendruomenes, organizuoja renginius. Nebūtina kurti naujos bendruomenės, užtenka prisijungti. Mėgstantys rašyti, mėgstantys piešti, mėgstantys keliauti, veganai, auginančios vaikus – jie visi buriasi į bendruomenes.

Net ir mes, tiklaraštininkai kartas nuo karto susitinkame.

Bendruomenė – tai palaikymo, supratimo, užtarimo, idėjų šaltinis.

Būdų dalintis savo veiklomis, sugebėjimais, mintimis yra daugybė ir jie priklauso nuo pačių veiklų. Čia jau metas individualiems patarimams, gali man parašyti laišką ir aš pasistengsiu Tau padėti.

Pilną mano interviu apie gyvenimo pasirinkimus gali skaityti čia. Tie patys klausimai buvo užduoti ir Mamontovui su Užkalniu – įdomu būti tokioje kompanijoje.

P.S.
Kviečiu čia pat, komentaruose įmesti nuorodą į kokią nors savo veiklą, kuria norėtum pasidalinti.