Netikėtumas! Šis straipsnis buvo publikuotas tinklaraštyje Debesyla. Nebūčiau valtininkas, jei nenuplaukčiau aplankyti kito tinklaraščio :)

---

Nustebinsi mane, jei pasakysi, kad gyvenime nesusiduri su sunkumais. Juk susiduri? Ir aš susiduriu. Visi susiduria. Tuos sunkumus įveikdami sudeginame daug kalorijų ir smegenų ląstelių. Nors ir būna malonu tuos sunkumus įveikus, bet ar nepasvajoji kartais: „kaip būtų gerai, kad viskas būtų lengviau?“

Debesyla klausia „Ar žinai, kaip nuo šiol gali gyventi lengviau?“, o aš atsakau – taip žinau.

Pasidalinsiu tūkstančių metų senumo principu, kuris palengvins visų veiksmų atlikimą. Tokių principų yra ir daugiau, bet aš išsirinkau vieną iš stipriausių. Taigi, laikykis, tuoj pakilsi į orą (nes pajusi lengvumą).

Kas gali būti sunku?

Prieš kalbant apie lengvumą, reikia suprasti, kas tas sunkumas, kurį mes čia kilnosim. Sunkumai gyvenime yra veiksmai, kuriuos mes turime atlikti, ir kuriems reikia labai daug energijos, pastangų, pasiruošimo ar pasiryžimo. Tiek daug, kad tokie šūksniai kaip „Just do it!“ tiesiog nesuveikia.

Sunkumai būna trijų rūšių – proto, bendravimo ir kūno.

Protui gali būti sunku priimti sprendimą, pasirinkti tarp kelių alternatyvų, sugeneruoti idėjų, sugalvoti kaip išspręsti vienas ar kitas gyvenimo užduotis.

Bendraujant taip pat tyko daug sunkumų – juk gali būti sunku atsiprašyti, paprašyti paslaugos ar pagalbos, sunku kalbėti viešai, pranešti nemalonią naujieną, sunku derėtis.

Kūnas gi patiria sunkumus, kai mes jį verčiame atlikti fizinius pratimus, laikytis režimo, dietos, sunku būna atsistoti ir išeiti kai kas nors užkniso, į snukį duoti taip pat sunku. (Jei taikysi principą – viskas bus lengviau. Ir geri darbai, ir blogi.)

O kodėl sunku?

Nes daugelis šitų veiksmų taip įsipina į apmąstymų ir vertinimų voratinklį, kad imi nebesusigaudyti ar gerai tai ar blogai, daryti tai ar ne, noriu ar nenoriu. Pradedi galvoti, kad kitiems tai nepatiks, nenaudinga, nereikšminga, neaktualu, negražu, tada pačiam pasidaro nebeaktualu, tada dingsta motyvacija ir tada reikia save priversti imtis veiksmo ir veiksmas pasidaro toooooks sunkus… kad iš viso nebesinori nieko daryti .

Sakoma, kad „daryk iš karto ir nieko nelauk!“. Tada, atseit, nespėsi įsivelti į perteklines analizes. Gal ir taip, bet mes kalbam apie tuos atvejus, kai „Just do it!“ neveikia.

Tai ką daryti?

Jau jaučiu, kaip nekantrauji išgirsti atsakymą. Bet Tu jį jau žinai. Jam tūkstantis metų.

Tūkstančių metų senumo principas kurio niekas nenaudoja

Nustok viską vertinti. Turiu omenyje nemėgink pavadinti, klasifikuoti, reitinguoti, lyginti, apibūdinti, apibrėžti, įvertinti balais, sureikšminti, priskirti etiketes ar stereotipus.

Priimk viską taip, kaip tuo momentu yra.

Atrodytų, kad čia kalbu apie tai, ko reikia nedaryti, lyg ir paprasta – nebedarai ir viskas, bet, žinok, staiga nustoti vertinti nepavyks. Reikia sau nuolatos priminti, kad nereikia vertinti, stebėti ar nepradėjai vertinti, o jei pradėjai, iš karto vėl priminti – „aš nemėginu nieko iš anksto vertinti, priimu taip, kaip tuo metu yra“.

Biblijoje parašyta „Neteiskite ir nebūsite teisiami“. Suprask – jei nemėginsi įsprausti į savo sugalvotos vertinimo skalės rėmus kitų, pats būsi laisvas nuo tų savo rėmų.

Budistų raštuose kalba apie šunjatą (tuštumą) ir kad kiekvienas šio pasaulio objektas yra šunjata (tuštuma). Tai reiškia, joks objektas kaip pats savaime jokio vertinimo neturi, vertinimus, apibūdinimus sugalvoja žmonės.

O tai kas iš to?

Štai kas būna, kai prieš spręsdamas užduotį ją mėgini įvertinti:

• Visų pirma iššvaistai daug jėgų nuspręsti juoda tai ar balta, žalia ar geltona.
• Kartais įsiveli į vidinius svarstymus ir niekaip negali apsispręsti dėl to, žalia visgi tai ar geltona. Tada iš viso viskas sustoja, tenka atidėti darbą kitai dienai.
• Jei įvertinti nepavyksta, apima nusivylimas ir atrodo, kad nebesupranti ką reikia padaryti. Nors pats veiksmas kurį reikėjo padaryti yra aiškus.
• Jei įvertinti pavyksta, tada ima atrodyti, kad jau žinai kaip viskas bus ir tada arba atsiranda baimė, kad viskas bus blogai, ir nebesinori nieko daryti, arba ima atrodyti, kad viskas ir taip bus gerai, ir nebesinori nieko daryti.
• Blogiausia, kad taip sunkiai priskirti įvertinimai ima atrodyti absoliučiai teisingi ir neginčijami ir kad visi kiti žmonės pasaulyje turėtų duoti tokius pačius įvertinimus. Iš to kyla dauguma konfliktų.

 

Jei atsikratysi įpročio viską vertinti, taps lengviau, nes lieka tik pats veiksmas kurį reikia padaryti, neapipintas reikšmėmis, klasifikacijomis, palyginimais, pavadinimais, apibūdinimais.

Kai lieka tik veiksmas, gal galvoti apie tai kaip jį atlikti, nebereikia spręsti moralinių problemų, kurias visai be reikalo su juo susieji.

Alpinistas: Oho, pasirodo galima ir lengviau!
Bėgikas: Uff kaip sunku…

Taigi kodėl geriau nevertinti?

Štai kokia nauda Tavęs laukia, kai nustosi viską vertinti:

• Kai nustoji vertinti, atlaisvini daug energijos.
  Nes priskirti vertinimus kainuoja daug proto pastangų. Vietoj to, kad mėgintum nuspręsti ar ledai raudoni ar mėlyni – juos tiesiog suvalgai. Padaryk tą patį su rimtesnėmis problemomis – prieš pasidalinant idėja nemėgink įvertinti ar ji gera ar bloga – pasakyk, o tada tegu vertina kiti. Prieš einant sportuoti nemėgink įvertinti ar pavyks numesti (ar priaugti, čia kaip kam) 2 kg per šią savaitę ar ne, tiesiog sportuok.
• Kai nelieka vertinimo, sumažėja baimė susijusi su užduotimi.
  Vėl grįžtam prie ledų. Jei nemėginsi įvertinti ledų temperatūros, nebijosi nušalti liežuvio. Juk žinai, kad nuo ledų liežuvio nenušalsi, tačiau mistinis -5°C gali atrodyti grėsmingai.Jei nemėginsi įvertinti kiek žmonių klauso Tavo pranešimo auditorijoje, bus drąsiau. Juk „pustuštė salė“ skamba drąsiau nei „100 žmonių“. Jei atsisakysi iš piršto laužto spėjimo, kad 50% vairuotojų yra „kelių ereliai“, bus mažiau baisu vairuoti.
• Kai nelieka vertinimo, neatsiranda trukdančios emocijos.
  Jei nemėginsi įvertinti, kiek balų ledai gautų „sveiko maisto“ skalėje, juos suvalgyti bus lengviau, nes nekaltinsi savęs. Jei nevertinsi elgetų kaip „veltėdžių išmaldos kaulytojų“, galėsi lengvai ir be pykčio pro juos praeiti. Jei nevertinsi gulėjimo lovoje „palaimos skalėje“ (o gautų tikrai daug balų), gulėjimas teiks mažiau džiaugsmo ir bus lengviau keltis.
• Kai nelieka vertinimo, nebereikia kovoti su savimi.
  Jei priskirsi sau įvertinimą „žaliavalgis“, tai pasmerksi save kovai su potraukiu ledams (jei, tarkim, tokį turi). Homo sapiens kaip pats savaime nėra žaliavalgis, čia yra naujoviška mitybos filosofija ir tiek. Jei priskirsi įmonei, kurioje dirbi įvertinimą „kapitalistinės kiaulės“ ar „Afrikos vaikų išnaudotojai“, tikrai reikės save perlaužti, kad prisiversti nueiti į darbą.
• Kai nelieka vertinimo, nebereikia kovoti su įsivaizduojama aplinkinių reakcija.
  Jei negalvosi, kad ledus valgo tik „apsirijėliai“, juos valgyti bus lengviau, nes nebus baisu pasirodyti „apsirijėliu“. Jei nevertinsi savo nuomonės išsakymo, kaip veiksmo, kurį atlieka tik „įžūlūs žmonės“, bus lengviau išsakyti savo nuomonę, nes nebijosi kitų suerzinti. Juk kitas žmogus sakys, kad ledus valgo „gurmanai“, o savo nuomonę išsako „protingi žmonės“.
• Kai nelieka vertinimo, protas išlaisvinamas nuo įprastų mąstymo šablonų.
  Jei neapibūdinsi ledų ant pagaliuko, kaip „valgomų laikant už pagaliuko“, tai galėsi juos valgyti kaip tik patinka. Susidėk į stiklinę, užpilk persikų sultimis ir kabink šaukšteliu. mmm… Jei neapibūdinsi laikraščio kaip „skaitymo daikto“, galėsi jį panaudoti kaip tualetinį popierių. Jei neapibūdinsi taburetės kaip „sėdėjimo daikto“, galėsi ją sukūrenti malkoms. Kai priskiri apibūdinimą, apibūdinimas iš karto pasako ką turi daryti. „Mokinys“ – mokytis. „Darbuotojas“ – dirbti. O kodėl negali tiek vienas, tiek kitas kurti? „Rašytojas“ – rašo. „Verslininkas“ – uždirba pinigus. O kodėl negali abudu svajoti?

 

Vienas esminių idėjų generavimo sesijos (brainstorm) principų yra išsakytų idėjų nevertinimas. Pasakė – užrašei. Tik tada, kai idėjų prigeneruota pakankamai, galima jas vertinti ir rinkti geriausias.

Nevertinimas – labai senas ir plačiai žinomas principas versle, tačiau retas jį naudoja kasdieniame gyvenime.

Esu sulaukęs netgi tokių komentarų, kad va, pabandytum daryti verslą nevertindamas, iš karto bankrutuotum. Tiesa ta, kad yra priešingai – mintis parašyti šį straipsnį man kilo stebint verslo žmones. Jie kaip tik puikiai įvaldę šį gebėjimą imtis veiksmo, kartas net gerai nepasvėrus visų už ir prieš, nesusimąsčius apie toli siekiančias pasekmes visuomenei ar darbuotojams.

Idealo link

Jei negalvosi, kokia gyvenimo prasmė, nesistengsi savo gyvenimo vertinti, gyventi bus lengviau. Jei nesistengsi įvertinti kitų žmonių (šitas toks, anas kitoks) bus lengviau su jais bendrauti. Jei nesistengsi įvertinti savęs (o aš visada darau taip nes esu toks) išlaisvinsi save iš savo paties rėmų ir bus lengviau.

Juk kai muzikantas kuria muziką, jis kuria tai, kas jam ant dūšios, tuo instrumentu, kuriuo moka. Paskui ateina vertintojai ir pasako „tai džiazas, geras džiazas“. O kas būtų, jei jis iš pat karto stengtųsi pataikyti į gerą džiazą? Ar būtų tada atsiradęs Tavo mėgstamas muzikos stilius?

Vertinimai mus uždaro, užrakina jau sugalvotų ir atrastų dalykų pasaulyje. Jei nori judėti laisvai ir lengvai, neatsitrenkdamas į kažkieno kito sukurtus apribojimus, nustok vartoti kitų priskirtus vertinimus.

Aš nesu rašytojas, aš tiesiog rašau. Klausimas yra ne kas Tu esi, o ką Tu darai? Nesivargink savęs įvertinti, tai padarys tie, kas rašys Tavo biografiją.