Iš tiesų, šis straipsnis turėjo vadintis „Kuo skiriasi svajonė nuo tikslo?“ (dėl to ir atsidūrė klausimų rubrikoje), bet pradėjęs dėlioti idėjas greitai suvokiau, kaip stipriai yra įsišakniję įvaizdžiai apie tikslą ir svajonę mūsų galvose. Tikslas – tai toks tvirtas metalinis kareivis ryžtingai žygiuojantis aiškaus taško žemėlapyje link. O svajonė – tai tokia beformė ameba, pati nežinanti kur link šliaužia.

Tuo tarpu, kai daugelis mokina kaip keltis tikslus, kaip juos pasiekti, valtininkas nebūtų valtininkas, jeigu nepasakyti, kad nuo jų pradėti tikrai nereikia. Ir netgi suranda bendramintę Nijolę Oželytę, viename video tvirtinančią, kad: „Baisiausia, ką galima padaryti su savimi – susigalvoti tikslą“.

Kodėl tikslas taip blogai? Pagrindinė mintis yra ta, kad jie nėra blogi kaip patys savaime, tiesiog ne nuo jų reikia pradėti. Pirmiausia turi atsirasti svajonė, o tik tada kai ta ameba svajonė jau pilnai susiformavo, galime ją sodinti į metalinį šarvą ir pavadinti tikslu. Štai penkios įžvalgos, kodėl siūlau pradėti nuo svajonės, o ne nuo tikslo.

Beje, šis tekstas buvo parašytas knygai „Kaip Apginti Savo Svajonę“, bet teko jį išimti, nes ten ir taip daug visko…

 Svajodami mes esame laisvi įsivaizduoti visokiausius dalykus kurių iš tiesų norime. Mūsų neriboja nei realybė, nei pinigai, nei įsipareigojimai, nei baimė. Vienintelis dalykas kuris riboja – tai ambicija svajoti. Pavyzdžiui, toks Petriukas iš kiemo mėgo važinėti dviračiu ir svajojo dirbti paštininku – dviračiu išvežioti žmonėms atvirutes. O buvo toks Gintautas Umaras, kuris svajojo būti olimpiniu dviračių sporto čempionu. Ir tapo. Svajonėse kaip matricoje – riboja tik ambicija.

Tuo tarpu tikslai yra apriboti realybės. Išsigandę tos realybės žmonės ima mažinti tikslus tol, kol jie atrodo lengvai pasiekiami. Olimpinis čempionas? Ne, kur jau. Aš gal tik šiaip pavažinėsiu. Aš nesakau, kad būtina pūsti savo ambiciją ir prisigalvoti didžiulių tikslų, kurie vietoj to, kad motyvuotų ima darytis juokingi. Aš sakau, kad pradėdami savo galvojimą nuo tikslų mes net tų savo varganų ambicijų nepasieksim. Ką jau kalbėti apie jų viršijimą. Vien dėl baimės.

Svajodami mes leidžiame sau įsivaizduoti visus dalykus laisvai, be pasekmių. Tarkime, kas nors pasvajoja apie turtingos įžymybės gyvenimą! Ir visai nereikia jaudintis, kad apie juos visokias šlykštynes rašys žurnalai, paplūdimy iš visų pusių fotkins paparaciai, jų nekęs pusė visuomenės, galbūt net norės apiplėšti, o galbūt ir jų vaikai neturės ramybės. Svajojant tai nesvarbu – pasidžiaugiau tuo geru jausmu, kad mane visi gerbia ir myli, tuo procedūra ir baigėsi. Visai nebūtina ta įžymybe iš tikrųjų tapti.

Tikslas įpareigoja. Jeigu žmogus išsikelia tikslą, vadinasi reikia jo siekti. O kam daugiau jį keltis? Aš suprantu, daugelis dabar keliasi tikslus, nes tikslų turėti madinga, bet nuolatinis jų nepasiekimas nuteikia nemaloniai, jų nepasiekę patys sau ima atrodyti bevaliais nevykėliais.

Tai va, nuo tikslo pradėti negalime, nes atrodo, kad tikslo jau iš karto ir reikia siekti, o kas jo nepasiekė – nevykėlis. Geriau jokio tikslo, nei tas, kurio nesiruošiame siekti. Svajonę prieš versdami veiksmu dar galime patyrinėti, pareguliuoti, paanalizuoti ir esant reikalui – patobulinti. Prasukti scenarijų savo fantazijoje kelis kartus ir atrasti visus paslėptus niuansus, kurių taip paprastai nesimato. O gal galima tapti įžymybe rašant pasislėpus po slapyvardžiu, kaip daro Geležinė Lapė, tuomet negrės ta visa populiarumo našta?

Kai svajojame, koncentruojamės daugiausiai į veiksmus, kuriuos atliekame arba į akimirkos malonumą. Vienu žodžiu į jausmus ar pojūčius. Ir tai yra labai gerai. Yra tokia vyraujanti nuomonė, kad žmogus yra mąstantis robotas, kuris kartais truputį jaučia. Teisybė yra priešinga –žmogus yra neracionalus jausmų valdomas padaras, kuris kartais truputį pagalvoja. Vadinasi, jeigu siekiame sužinoti ar tai ką norime padaryti mums iš tiesų svarbu – reikia įsijausti.

Tačiau, kai keliame tikslus, įsijaučiame retai. Vietoj to, svarbiausia tampa susikoncentruoti į rezultatą ir ne bet kokį, o skaičiais pamatuojamą. Žinoma, taip efektyviau, tai tikrai padeda tų tikslų pasiekti geriau. Bet nepadeda gauti pakankamai noro, įkvėpimo jo iš viso siekti. Ir dar blogiau – nepadeda suvokti ar tikrai tikrai mes to tikslo norime!

Nubėgti 10 kilometrų! Koks didis tikslas! Skamba gražiai, pasiekiamai, bet bus tokių, kurie geriau nueis 100 kilometrų pėsčiom, kad tik nereiktų bėgti. Nes svajonėse jie randa lėtą žygiavimą, randant momentą pasimėgauti supančia gamta.

Dar vienas argumentas. Svajonės nėra tokios tobulos ir mes iš pat karto nežinome kaip jų reikia siekti. Tarkime, sufantazuoji, kad gavai vadovo pareigas didelėje įmonėje. Na, tai ką daryti, kad tai virstų realybe? Tam, kad žinoti koks turi būti tikslas, reikia nustatyti koks kelias veda link svajonės, išsirinkti kokius veiksmus reikia atlikti ir tik tada galima kelti konkretų tikslą.

Jeigu pradedame nuo tikslo, tai … Tai iš vis neįmanoma. Kaip tokį dalyką galima pradėti nuo tikslo? Tokia didelės apimties idėja visada iš pradžių bus tik svajonė ir jau vėliau versime ją tikslu. Niekas staiga nesugalvoja vieną rytą atsikėlęs: „Ai, man taip šiandien susišvietė, kad nuo kitos savaitės kursiu verslą.“ Ta mintis apie verslą neduoda miegoti ir turbūt ne vieną mėnesį, iki kol virsta tikslu.

Natūraliai nuo svajonių pradedame dar ir todėl, kad dažnai savo konkrečių norų nežinome. Lyg ir norisi kažko, bet ko konkrečiai – neaišku. Turi praeiti inkubacinis laikotarpis, kol vizija bręsta galvoje. Aišku, jeigu paliksime ją savieigai, tai ji bręs bręs ir niekada nesubręs. Naudinga ją pajudinti, paklausti ar ji nenori virsti tikslu.

Tačiau vis vien galvoje turi pirma susikristalizuoti svajonė, ir tik tada bus galima ją dar labiau kristalizuoti iki tikslo. Kaip sako Napoleonas Hilas: „Tikslas yra svajonė su terminu“. Vadinasi, pirma reikia svajonės, o tada belieka prikabinti jai terminą.

Neįtikinau? Tai jau ir nebepavyks, nes turiu ir priešingą argumentą.

Svajonė yra skirta geriau pasijausti čia ir dabar, šią akimirką. Atitrūkti nuo to nuobodaus, pikto, liūdno ir šiaip nemielo pasaulio. Pats svajojimo procesas jau yra malonumas. Kaip miegas su sapnu, tik be miego. Taigi, gali būti visiškai nesvarbu ką svajoti. Galime skraidyti ant drakono, galime joti su svajonių princu ant balto žirgo, galime su svajonių princu važiuoti kabrioletu, galima eiti pėsčiomis iki mėnulio. Mums nė nereikia to įgyvendinti.

Tikslas gi priverčia judėti. Be tikslo judesys svajonės link vyks lėčiau, gerokai lėčiau.

Taigi, aš jokiu būdu nesakau, kad nereikia keltis tikslo. Aš sakau, kad reikia pradėti nuo susigaudymo savo svajonėse ir savo noruose. Kai jau turime viziją savo galvoje kur turime būti, tuomet galime galvoti apie konkrečius veiksmus, kuriuos reikia atlikti pirmiausia. O tada, jau galima ir tikslus išsikelti kaip priemones, užtikrinančias, kad judame svajonės link. Ne tikslo link, bet svajonės link.

Yra čia skirtumas ir labai didelis. Žiūrėk, jei judi svajonės link, bet nepasieki tikslo, argi tai blogai? Turbūt neskaudės labai, jei vieną tikslą pakeisi kitu. Nesijausi nei nevykėliškai, nei kaip nors blogai – nes žinosi, kas iš tiesų svarbu ir dėl ko visa tai. O jei pasieksi tikslą, bet nepasieksi svajonės – gausi tik vieną ar kitą sekundę džiaugsmo ir viskas.

Taigi, mano patarimas yra pradėti nuo svajonės ir tik tada, kai ji pasidaro aiški – keltis tikslus.

Pasvajok, ką darytum, jeigu aplinkiniai žmonės Tave absoliučiai palaikytų ir neleistų suklupti? Ką darytum, jeigu laimėtum loterijoje didžiulę sumą pinigų (nesvarbu, kad taip neįvyks, bet pagalvok)? Ką darytum, jei absoliučiai pasitikėtum savimi?

O tada ateina metas ginti tą savo svajonę. Nuo ko, visi vis klausia – nuo ko? Kas trukdo, nuo to ir ginti!

P.S.
Primenu – popierinę knygą „Kaip Apginti Savo Svajonę“ galima įsigyti čia, audioknygą – čia.