Ar žinai, kokia tauta pati pirmoji, 1991 metais vasario 11 d. pripažino Lietuvos nepriklausomybę? Taip, tai islandai. Ir kodėl gi jiems šovė į galvą staiga imti ir pripažinti kažkokią visiškai naujai susikūrusią valstybę? Gal jie kovotojai už teisybę? Gal jie labai drąsūs? Nesigilindamas į istorines aplinkybes pasigilinsiu į islandų tautos bruožus į kuriuos galėtų atkreipti dėmesį kiekvienas, kas ieško gyvenimo džiaugsmo.

Prieš pradėdamas, pasisakysiu iš kur mano žinios apie šią šalį. Ten nuvykęs buvau du kartus. Neplaukiau, kaip gal ir derėtų valtininkui, bet skridau lėktuvu. Vieną kartą buvau pavasarį ir vieną kartą buvau žiemą. Buvau dvejose ekskursijose apžvelgiančiose pagrindinius turistinius objektus ir dar daug turistinių ir neturistinių objektų apžvelgiau savarankiškai. Aplankiau tris šios šalies didmiesčius. Prieš ten nuvykdamas daug domėjausi apie šalį. Iš ten grįžęs pirmą kartą dar daugiau domėjausi apie šalį (kas čia per išprotėjusi šalis kurioje buvau?). Neištvėręs nuvykau dar kartą.

Islandija – sausi faktai.

Net sausi faktai apie Islandiją yra nenuobodūs. Šioje šalyje gyventojų yra mažiau nei Vilniuje (Islandija – 300 000, Vilnius – 500 000), tačiau šalies plotas pusantro karto didesnis nei Lietuvos. Ten beveik tuščia! Tiesa pasakius ten visiškai tuščia! Sostinės Reikjaviko regione gyvena 200 000 gyventojų, arba du trečdaliai visų žmonių! O kur visi kiti? Visi kiti išsimėtę pakrantėse, pavieniuose namukuose aplink visą salą. Tiesa, dar yra keli didmiesčiai. Štai antrajame pagal dydį Islandijos mieste Akureiryje gyvena 18 000 gyventojų. Miestą galima pėsčiomis apeiti per pusvalandį, bet aš to nedariau, nes viešasis transportas ten yra nemokamas.

Šalis yra turtinga. CŽV duomenimis, Islandija yra 27 šalis pasaulyje pagal vieno gyventojo sukuriamą produkciją (palyginimui Lietuva yra 65). Jogurto indelis tenai kainuoja maždaug šešis su puse lito (bet labai skanus, toks tirštas ir sūrstelėjęs, vadinasi Skyr). (Dabar mačiau ir pas mus parduotuvėje – 2017 kovo informacija)

Daugiau nevarginsiu Tavęs sausais faktais, atėjo metas sušlapti.

Gamta valdo

Mums vis atrodo, kad tik tos šalys, kurios išsivaduoja iš gamtos ir pristato dangoraižių gali gyventi turtingai. Štai pažiūrėk į Amerikos, Vokietijos dangoraižius. Va iš kur turtai, iš dangoraižių! Kitaicai su singapūriečiais seka iš paskos ir stato dangoraižius dar aukštesnius. Sprendžiant iš internete sklandančių nuotraukų, Šanchajus savo dangoraižiškumu jau menkai atsilieka nuo vakarų, o gal juos jau ir lenkia (tiesiog įvesk į google „Shanghai“ ir pamatysi). Va arabai irgi turtingi, nes stato dangoraižius vidur dykumos.

O Islandai dangoraižių nestato, nes tiesiog nebūtų kam juose gyventi, be to, juos greičiausiai nupūstų vėjas. Taip, Islandijoje valdo gamta. Išėjęs į lauką žingsniuoji atsargiai nes visos gatvės ir šaligatviai padengti ledu. Tiesa, ledas pabarstytas kažkokiomis juodomis žemėmis (gal vulkano pelenai?) ir nėra toks slidus. Nors kiek tolėliau pavažiavus už miesto, keliautoją pasitinka nežmoniško stiprumo vėjas, sugebantis supurtyti net autobusą.

Žiemą ten tamsu. Vieną kartą sugalvojau per pietus grįžti į viešbutį, pailsėti ir pavalgyti – daugiau šitos klaidos nedariau, nes pratūnojau kambaryje pusę šviesaus paros meto, kuris trunka nei daug, nei mažai – 5 valandas, o kalnų apsuptame Isafjordure – dar trumpiau.

Žiemą kai kurie keliai yra uždaromi ir vienintele susisiekimo priemone lieka lėktuvas – tas kiekvienais metais atsitinka ir su Isafjorduru į kurį kas dieną du kartus skrenda mikroautobusas su sparnais.

Gamta tą šalį valdo ir maitina. 99 proc. elektros energijos ten išgaunama iš karštųjų versmių, o kiekviename miestuke yra atviras šilto vandens baseinas, taip pat maitinamas karštųjų versmių vandeniu. Kaip juokauja patys islandai: šalyje yra tik du pigūs dalykai – elektra ir karštas vanduo.

Gebėjimas prisitaikyti prie gamtos, o ne ją nugalėti, buvo šios šalies kelias į sėkmę. Man atrodo, kad aukščiausias Reikjaviko pastatas vis dar yra Halgrimo bažnyčia, o ne koks stiklinis dangoraižis.

(Papildymas – Islandijoje visi vaikščiojo su barzdomis dar prieš tokiai madai ateinant pas mus. Barza apsaugo veidą nuo sniego ir šalto vėjo, Islandijoje tai ne mada, tai praktiškumas.)

Sunkios sąlygos gyventi

Kodėl Islandai tokie turtingi? Todėl, kad Islandijoje visą laiką buvo ypatingai sunku gyventi. Kai ten atsikėlė pirmieji gyventojai, pasaulio klimatas buvo šiltesnis ir ten augo medžiai, buvo normalu kaip ir visur. Vėliau klimatas atšalo, medžiai išnyko ir žmonės neturėjo nei ko kūrenti, kad pasišildyti žiemą, nei pakankamos saulės šviesos, kad galėtų ką nors auginti. Kaip jie šildydavosi? Apsivilkdavo daug vilnonių megztinių ir sėdėdavo namie. Ką jie valgė? Žuvį. Apie kokias nors daržoves galėjo tik pasvajoti. Buvau įmonės, kuri augina pomidorus šiltnamiuose, tai tenai esanti įranga man labiau priminė Žvaigždžių karus, nei mano senelės šiltnamį.

Gyvendami sudėtingose sąlygose islandai išmoko kovoti už save, ir kai tik atsirado techninės galimybės – jie pasinaudojo savo šansu ir įdarbino geoterminę energiją žmogaus labui, jie pasinaudojo pasauline finansų sistema ir įkūrė pasauliniu mastu įtakingus bankus, jie sukūrė tobulą turizmo industriją.

Nereikėtų skųstis, kad blogai gyvename, reikia kaupti patirtį, ugdyti ištvermę ir ieškoti galimybių.

Svarbiausia – žmogus

Šis, vienos partijos rinkiminis šūkis puikiai tinka visai tautai. Jau lėktuve skrendančiame iš Oslo pasitinka video siužetai apie tai, kad nuostabiausia Islandijoje yra ne ledynai, ne ugnikalniai, ne šiaurės pašvaistė, ne kiti gamtos objektai ar reiškiniai, o žmonės. Žmonės, kurie naudoja 99 proc. atsinaujinančios energijos, žmonės, kurie kuria roko grupes kasmet šturmuojančias pasaulinius reitingus (bent jau Bjork ir Sigur Ros tai jau visi žino), žmonės, kurie tiki elfais ir taip toliau.

Islandai nėra surūgėliai sėdintys savo iš akmenų ir smėlio suręstose trobelėse (pameni – šalyje ilgai nebuvo medienos), jie stengiasi džiaugtis gyvenimu patys ir džiuginti kitus. Kiek teko skaityti apie Grimsei salos gyventojus (jų yra apie šimtą, pati Grimsei sala yra 40 kilometrų km nuo pagrindinės salos, į ją netgi kursuoja lėktuvas), tai toje saloje esantys kultūros namai yra labiausiai užimti kultūros namai visoje šalyje, ten nuolatos vyksta renginiai ir pramogos.

Ir visa tai – nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų.

Islandai didžiuojasi savo šalimi.

Islandai supranta, kad jie yra saloje užsilikę norvegai, pati islandų kalba realiai yra senoji norvegų kalba (Old Norse). Bet jie vis tiek didžiuojasi, kad yra islandai. Jie didžiuojasi savo keistenybėmis, turistams siūlo pirkti marškinėlius su jų abėcėlės raidėmis æ, ð ir þ, erzina siūlydami ištarti jų ilgus ir sudėtingus vardus ar ugnikalnių pavadinimus. Nepaisant to, jie visi be problemų kalba angliškai.

Ką mieste esančiuose plakatuose reklamuoja didžiausi šalies drabužių gamintojai yra sunku pasakyti – savo rūbus ar Islandiją? „66 north“ gaminami rūbai mūsuose yra pardavinėjami turbūt tik specializuotose žygeiviams pritaikytų rūbų parduotuvėse (tokiose kaip Montis Magija), bet pas juos tai yra normalūs kasdieniniai rūbai. Prisimink, ten valdo gamta – sniegas, lietus, vėjas. Miestai pilni šios įmonės reklamų su ironiškais pokštais apie šalį ir jos klimatą. („Naujausia vasaros drabužių kolekcija tinka ir žiemai“. „Pritaikyta arktinėms ekspedicijoms, bet tinka ir autobuso palaukti“.)

Islandai iš vis labai išradingai reklamuoja savo šalį. Reklama pasitinka jau lėktuve, nepaleidžia, oro uoste ir neleidžia nė akimirkai suabejoti, kad šalis į kurią atvykai yra absoliučiai nereali ir fantastiška. Gamtos vaizdai, bukletai su beprotiškomis veiklomis (glacier hiking, northern lights monster truck tour ir panašios) pasibaigia tik ištrūkus autobusų terminalo.

Nei turizmo industrija, nei šiaip sutikti žmonės neleido nė akimirkai suabejoti šalies nerealumu ir fantastiškumu. Lyg kiekvienas islandas būtų savo šalies ambasadorius.

Islandai yra tolio nuo visko.

Taip, jie tikrai toli nuo visko, todėl gali elgtis kaip jiems šauna į galvą. Jie gali patys pirmieji pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Pareikšti, kad bankrutavusio banko skolos Didžiajai Britanijai bus negražintos. Iškabinti didžiulius plakatus su Europos Sąjungos vėliava ir prierašu Nei takk (ačiū ne). Pas juos šalta ir tamsu, niekas ten nevažiuoja. Juodaodžių kiekis Norvegijoje mane pribloškė, tačiau Islandijoje tik vienas kitas tailandietis pardavinėja makaronus.

Islandai labai didžiuojasi Eyjafjallajökullio išsiveržimu. Jiems – tai pokštas. Šalyje pilna marškinėlių ir suvienyrų su šio ugnikalnio nuotraukomis, bei instrukcijomis kaip reikia ištarti pavadinimą (ei-ja-fja-dla-jio-kiu-dl – kas neaišku?). Tas garsusis išsiveržimas, dėl kurio buvo atšaukti skrydžiai visoje Europoje ir dėl to patirti milžiniški nuostoliai, pačiai šaliai jokios žalos nepadarė, šalia esančiame kaimelyje gyvenantys žmonės pasakoja apie dūmus ir žaibus, tačiau nepanašu, kad išsiveržimas būtų kaip nors paveikęs jų gyvenimą. Juk tai eilinis išsiveržimas, nieko ypatingo.

Dabar įsivaizduok, kas būtų jei Lietuvoje staiga išsiveržtų ugnikalnis ir dūmuose paskęstų Švedija, Lenkija ir Vokietija. Kuklūs lietuviai turbūt ir koją bijotų įkelti į tas šalis ir atsiprašinėtų kiekvieno sutikto švedo.

O ten? Tai ar mokat ištarti Eyjafjallajökull? Taigi paprasta.

Lietuva nėra Islandija, bet galimybių turi ne mažiau

Gali susidaryti įspūdis, kad aš menkinu Lietuvą ir noriu pasakyti, kad Islandija yra geresnė. Taip, aš aukštinu Islandiją ir jos žmones, bet Lietuvos nemenkinu. Aš atskleidžiu kokį potencialą turi mūsų šalis.

Tik pagalvok – kokia graži pas mus gamta: miškai, pievos, ežerai, vien tik lygumos ir jokių kalnų! Ir visi keturi ryškūs metų laikai – fantastika, kur dar taip rasi? Turistas gali važiuoti į Lietuvą keturis kartus ir kiekvienas kartas bus skirtingas.

Pagalvok kokia sunki mūsų šalies istorija su rusų okupacija, trėmimais, kalbos draudimu. Mes stiprūs ir užsigrūdinę, dabar tik reikia surasti galimybę kur savo stiprybes pritaikyti.

Kadangi neturime daug gamtinių išteklių, koks gi dar išteklius gali būti svarbiausias mūsų šalyje jei ne žmogus ir jo protas?

Ar mes didžiuojamės savo šalimi? Jei ne, tai metas būtų pradėti! Kas gali būti šauniau, nei pasakyti „I’m from Lithuania“ ir išvysti susiraukusį veidą nesuprantantį kas čia per planetos dalis. Bent jau aš pasijuntu toooks išskirtinis. USA, UK ir Germany pilna visur, o būdamas lietuvis jau savaime esu unikalus.

Kaip Islandai vis dar gyvenantys be pavardžių, tik su tėvavardžiais, taip ir lietuviai yra unikalūs su savo moteriškomis ir mergaitiškomis pavardėmis. Manau, nereikėtų jų vengti. Ir ė raide, kuria retoje kalboje galima sutikti. (Islandai turi ð ir þ). Nereikėtų rašyti šveplai. Pasigilinus, tokių smulkių įdomybių būtų galima atrasti ir daugiau.

Ko mes dar nedarome, tai nereklamuojame išradingai savo šalies. Tik Zuokas su tanku per Gedimino prospektą prasineša. Tačiau padėtis keisis. Kaip sakė viena mano pažįstama studijavusi Pietų Korėjoje ir dirbusi Indonezijoje bei Pietų Afrikoje, užsieniečiai lietuvius neretai apibūdina kaip „crazy lithuanians“. Tikiu, kad crazy lithuanians dar pridirbs nemažai įdomių dalykų.

Na o mūsų geopolitinė padėtis nuo islandų skiriasi. Jų kaimynai nėra lenkai, su kuriais nuolatos pykstamės. Jų kaimynai nėra paskutinė Europos diktatūra Baltarusija. Jų pašonėje nėra motulės Rusijos. Be čia ir yra erdvė pasireikšti mūsų pozityvumui – kad ir kokioje nepavydėtinoje padėtyje atsidursime, vis tiek judėsime pirmyn, ar ne?