Žmonės man sako: „Nereikia čia įžvelginėti nieko pozityvaus. Gana. Būkim realistai.“ Noriu viešai paneigti mitą, kad pozityvumas turi ką nors bendro su dirbtiniu „įžvelgimu“ ir apskritai su rožiniais akiniais. Tuo pačiu pasidalinsiu įžvalga, kaip pozityviai matyti neigiamus ir teigiamus dalykus.

Ne įžvelgti, o pastebėti.

Pozityvumas yra gebėjimas matyti galimybes, judėti pirmyn, o ne apsimetimas, kad viskas yra gerai jau dabar. Jei jauti nemalonumą ir diskomfortą toje padėtyje, kurioje esi, vadinasi yra blogai. Sutinku, kad savihipnozė padės užsimiršti, tačiau problemos neišspręs. Geriau yra imtis veiksmo ją spręsti, tada išspręsi ją ne tik sau, bet gal ir kitiems. Aš vis tik tikiu, kad judėjimas, o ne užsibarikadavimas vienoje vietoje sudaro dalį gyvenimo prasmės. Todėl akcentuoju judėjimą. (Apie gyvenimo prasmę rašiau ČIA).

Vadinasi nereikia nei įsiteigimo, kad yra gerai, nei savihipnozės, nei kitos saviapgaulės. Ir rožinių akinių nereik (mesk į šoną).

O kaip mes matome tą pozityvą, galimybę bet kurioje situacijoje? Atsakymas paprastas – pastebim.

Juk nereikia dėti pastangų, kad įžvelgti baltą šviesą sniege, mes ir taip matom – sniegas baltas (na gerai, būna ir geltonas arba pilkas, purvinas). Tačiau reikia sukaupti dėmesį, kad pastebėti mėlyną spalvą žolėje (mėlynės! mmm kaip skanu). Vien užmetus žvilgsnį, ypač prieblandoje jų gali nesimatyti. O kad pastebėti žvėrių pėdsakus žolėje, reikia dar ir įgudimo bei išmanymo.

Tas pats ir su pozityvių galimybių pastebėjimu. Kartais tik sukaupus dėmesį ką nors pamatysim. Kartais reikia pasimokinti, kad matyti. Ką rodo NASDAQ OMX biržos indekso kitimas? Kokios galimybės per artimiausią prekybos sesiją uždirbti? Yra tų galimybių, tik reikia tuos indeksus išmanyti.

O kaip su rožiniais akiniais? Įžvelk sniege rožine spalvą! Nepasitelkus vaizduotės, vargu ar pavyks. Pasitelkti vaizduotę reikia, bet ne tam, kad įžvelgti ką nors ko nėra (na, tarkim, kad žinome, kad nėra), o tam, kaip tą rožinę spalvą sniege sukurti. Reikia priskinti mėlynių iš praėjusios pastraipos, jas sutrinti, sumesti į sniegą ir pamaišyti. Va, dabar matau rožinę!

Fizikinės teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad sniege yra raudona spalva! Tiesog balta spalva yra viso spalvų spektro, tame tarpe ir raudonos mišinys. Mūsų akis, deja, nesugeba jos atskirti. Manau, rimtas fizikas sugebėtų kelių lęšių pagalba pademonstruoti sniege esančią raudoną spalvą.

Matai, net mano akivaizdus pavyzdys su sniegu ne visai tikęs, nes fizikas sugebėjo pamatyti daugiau nei vien tik baltą. Jis kaip pėdsekys, sugebantis pastebėti gyvūnų pėdsakus miške, nes apie tai mokėsi, numano kaip jie gali atrodyti.

Ech jūs, realistai

Yra žmonių, kurie turi natūralų gebėjimą matyti galimybes, jiems tai įgimta. Kaip ereliui įgimta puiki rega ir gebėjimas iš aukštai matyti mišku bėgantį kiškį. Tokie žmonės savo pozityvų regėjimą vis vien gali dar stiprinti, aštrinti.

Tačiau kitų šis gebėjimas labai silpnas, šį regėjimą, pastabumą būtina vystyti. Tobulinti gebėjimą sukaupti dėmesį į galimybes, išmokti jų ieškoti. Aš manau, kad turiu šiek tiek įgimto pozityvumo, tačiau taip pat jį tobulinau. (Kaip tai dariau, gali skaityti ČIA).

Ir dar yra tokių, kurie vadina save realistais. Neretai jie nesutinka su pozityvumo nauda. Jiems vis tiek atrodo, kad tai yra įžvelgimas to, ko nėra. Ir jie jokiu būdu nesutiks vystyti savo pozityvumo, bet kol neišvystys, tai ir naudos nepajaus. Kadangi tai yra užburtas ratas, palikime juos savo realybėje :)

Tik noriu, kad žinotum:

Realizmas – supratimas kur esi.
Pozityvumas – supratimas kur link eiti toliau.

Dar yra ketvirta žmonių grupė. Tai tie, kurie teigia esantys natūralūs pesimistai ir netiki, kad gali pasikeisti. Tas yra tikra tiesa, kol nepradėsi tikėti, kad gali pasikeisti, tol ir nepasikeisi.

Visas šis mano straipsnis bus naudingas tik tiems, kurie tiki, kad gali išmokti pastebėti gyvenimo siūlomas galimybes ir nori mokytis.

Pozityvaus mąstymo eiga

Kaip vyksta tas pozityvus mąstymas ir galimybių pastebėjimas?

Visų pirma, būname realistais ir susivokiame kokioje padėtyje esame. Padėtis mūsų subjektyviu vertinimu gali būti gera arba bloga.

Jeigu ji gera, reikia galvoti kaip kuo geriau ją išnaudoti – tai yra pozityvi mintis. Realistas sakys: tai yra gera padėtis. O ką aš siūlau sakyti? Tai yra gera padėts ir aš ja pasinaudosiu, kad sukaupti atsargą kai ateis blogi laikai. Arba: yra gera padėtis ir aš ja mėgausiuos kol galiu, negalvodamas apie blogus laikus kurie ateis.

Jeigu ji bloga, reikia ją keisti. Realistas konstatuos faktą – tai yra bloga padėtis. O aš siūlau galvoti kaip ją pakeisti.

Tik pasakyk man, kas turi būti per padėtis, kuri niekad nepasikeistų? Bent jau aš nesugebu sugavoti. Viskas keičiasi, neįtikėtniausiais būdais, visai be mūsų valios įsikišimo.

Vadinasi, padėtis gali pasikeisti į gerą arba į blogą.

Galima tiesiog sėdėti ir tikėtis, kad padėtis pasikeis į gerą. Gal taip ir įvyks, o gal ir ne. Jeigu tikrai žinai, kad įvyks, tai reikia ne tikėtis, o laukti. Bet gal galima nors kiek priartinti laiką kada tai įvyks?

Manau, kad reikia ne tikėtis ir, net, jeigu galima nelaukti, o kurti planą, atlikti veiksmus pagal planą ir TIKĖTI (ne tikėtis), kad pavyks. Jei trūksta informacijos ar žinių planui kurti – jas galima surinkti.

Paprasta veiksmų seka: Kurti planą > Atlikti veiksmus > Tikėti savo sėkme.

Na taip, planas gali būti niekam tikęs, gali paaiškėti, aplinkybės, kurios buvo neaiškios iš pat pradžių. Taigi, veiksmų seka Planas>Veiksmai>Tikėjimas turi būti kartojama vėl ir vėl.

Šiuo būdu, tikrai išauga šansai, kad viskas pasikeis į gerą.

Pozityvus mąstymas ir atominė bomba

O ką daryti, jei sėdi šalia tiksinčios atominės bombos, skaičiuojančias paskutines miutes iki sprogimo ir nemoki jos išmontuoti, o telefonas išsikrovęs ir negali paskambinti draugui, kuris moka?

Juk būna gyvenime tokių situacijų, kaip tiksinčios atominės bombos, kai žinai, kad negali nieko padaryti. Žinai, kad ateis naktis ir nusileis saulė. Žinai, kad ateis žiema ir bus šalta. Kaip tada pasireiškia pozityvus mąstymas? Ar reikia melstis ir prašyti aukščiausiojo, kad bombos mechanizmas sutriktų ir saulė naktį nenusileistų?

Žinoma, kad pasiūlysiu kai ką kitokio. Siūlau susitaikyti su esama padėtimi ir elgtis taip, tarsi būtume geroje padėtyje – išnaudoti kiekveną likusią akimirką. Na ir tegu tiksi ta bomba, o aš einu ir … (įsirašyk kas Tau patinka).

Tarkim, kaip elgtumeisi, jei sužinotum, kad po vienų metų tikrai mirsi? Sėdėsi kamputy ir drebėsi iš siaubo ar susirinksi visus pinigus ir išvažiuosi į paskutinę kelionę aplink pasaulį arba savo vaikams ir anūkams pasistengsi perteikti visą sukauptą gyvenimo išmintį ar galų gale parašysi tą atsiminimų knygą, kuriai vis nebūdavo laiko pradėti?

Man patinka Budos pasakymas: Net jei mano gyvenimas truktų tris minutes, tris įkvėpimus ar vieną įkvėpimą, aš vis tiek per tą laiką mokyčiau žmones eiti Keliu.

Kitaip tariant, kol žmogus gyvas, tol jis gyvena.

Tai ką visgi daryti?

Stebėk. Jei nepasebi nieko pozityvaus, stebėk atidžiau. Jei dar nepastebi, mokykis sukaupti dėmesį, kalbėk su žmonėmis, kurie moka pastebėti, sužinok, kaip atrodo tai, ko Tu ieškai.

Išnaudok geras akimirkas kaip tik Tau atrodo prasminga.

Kurk planus kaip blogas akimirkas paversti geromis, laikykis jų ir tikėk savo sėkme.

Jei negali nieko pakeisti – išnaudok esamą padėtį, kaip tik Tau atrodo prasminga.

Sėkmės kelyje! Aš tikiu Tavimi ir Tu tikėk Savimi.