Šis straipsnis yra adaptuota ištrauka iš knygos „Kaip apginti savo svajonę“

---

Ar norėdami sukurti verslą turime aukoti šeimą, ar siekdami išsaugoti šeimą turime aukoti verslą? Svarbiau solidi sąskaita banke ar kelionių troškulys? Tokie ir panašūs klausimai neretai kamuoja žmones gyvenančius šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame viskas įmanoma ir viską galima pasiekti. Gal ir Tu turi tokią pačią dilemą, kurios niekaip negali išspręsti?

Žmonės aplinkui nepaliauja dalinti patarimų ir aiškinti, kas iš tiesų svarbiausia. Kartais jie remiasi tiesiog savanaudiškomis mintimis apie tai, kas svarbu jiems, todėl įmonėje retai išgirsime raginimą  anksčiau eiti namo ir pabūti su šeima, o vaikai retai norės pasiųsti tėtę ir mamą į darbą, nebent jie yra paaugliai ir ką nors rezga. Kartais žmonės mano, kad tai, ką jie patys žino, ir yra tiesa, todėl puola pasakoti apie tikrąsias vertybes ir aiškinti, koks svarbus geras išsilavinimas (arba atvirkščiai – koks nesvarbus išsilavinimas) norint gyventi turtingai.

Vadinasi, prioritetus reikia nusistatyti patiems. Tiesiog žinoti, kurios jau atliekamos veiklos yra svarbiausios. Jie leidžia geriau orientuotis kasdienybėje, tiesiog kiekvieną kartą reikia mažiau svarstyti ir būna lengviau nuspręsti, ar eiti į parduotuvę, ar vis dėlto pasportuoti.

Tam, kad nustatyti gyvenimo prioritetus aš pasiūlysiu penkių klausimų metodą. Tačiau prieš tai būtina žinoti kelis dalykus.

Ką būtina žinoti

Prioritetai visų pirma yra skirti tam, kad nesiblaškytume tarp kelių pasirinkimų, kad žinotume, į kurią veiklą sutelkti dėmesį šią akimirką.

Tikrai nėra taip, kad nustatome prioritetą, pavyzdžiui, šeimą, ir tada netgi darbo posėdyje galvojame apie šeimą, nes toks gi mūsų prioritetas. Visai ne. Darbo metu prioritetas skiriamas darbui – tai natūralu. Bet kiek to darbo turi būti gyvenime? Koks jis turi būti? Štai klausimai, į kuriuos galime atsakyti.

Būtina žinoti, iš ko renkamės.

Ką reiškia nustatyti prioritetus? Tai reiškia, kad renkamės veiklą, – aiškinamės, kuri yra svarbi ir kuri ne tokia svarbi. Kad galėtume išsirinkti, reikia žinoti, iš ko renkamės, todėl visų pirma turėtume surašyti visas svarbias savo gyvenimo sritis. Tai galėtų būti darbas, šeima, draugai, buitis, maistas, miegas, sportas, saviraiška, dalyvavimas bendruomenės gyvenime, dvasinė praktika, mokymasis, kelionės, investavimas. Ir daugybė kitų dalykų. Skirtingų žmonių sąrašas bus vis kitoks, tačiau tikrai atsiras bendrų dėmenų, tokių kaip miegas arba maistas.

Kiekviena veikla gali įgyti įvairiausių pavidalų – pavyzdžiui, saviraiška gali būti ir dainavimas, ir tapymas, ir programavimas. Sportas gali būti sunkumų kilnojimas, aerobika ar pasivaikščiojimas. Kai šis sąrašas bus baigtas, galėsime pridėti kokią nors naujai sugalvotą veiklą. Čia ir bus tas sąrašas, iš kurio rinksimės.

Penki klausimai

Kai jau turime sąrašą, apimantį visas gyvenimo sritis, galime pradėti dirbti su prioritetais. Čia siūlomas prioritetų nustatymas paremtas penkiais klausimais:

1. Kas labiausiai atitinka mano gyvenimo kryptį?
2. Kas yra didžiausias pozityvus žingsnis į priekį?
3. Kas yra vertingiausia ir kitiems, ne tik man?
4. Ko nepaisyti būtų blogiausia?
5. Kas man suteiks daugiausia laimės po penkerių metų?

 

Klausimai sudėlioti taip, kad tarsi ištrauktų informaciją iš paties žmogaus: o kas gi iš tiesų jam yra svarbiausia? Ir ištrauktų tokiu būdu, kad būtų aišku netgi intuityviai. Paaiškinsiu kiekvieną klausimą plačiau.

1) Kas labiausiai atitinka mano gyvenimo kryptį?

Kai jau žinai ką labiausiai nori gyvenime daryti, turimą veiklų sąrašą galima palyginti su ta kryptimi – kas atitiks, o kas ne?

Galbūt yra net kasdienių veiklų, atitinkančių kryptį? Tarkime, gyvenimo kryptis yra keliauti po pasaulį – tokiu atveju aišku, kad metus trunkanti kelionė autostopu labiausiai atitiks kryptį, tačiau galbūt darbas, kuriame būna daug komandiruočių, taip pat yra pakeliui? Arba nusprendei išbandyti tapybą – akivaizdu, kad paveikslų tapymas pasislėpus rūsyje tiesiogiai įgyvendins svajonę, tačiau galbūt tapymas pirštais kartu su vaikais irgi yra veiksmas, nukreiptas ta pačia kryptimi?

2) Kas yra didžiausias pozityvus žingsnis į priekį?

Žingsniu į priekį čia vadinu bet kokį pasiekimą, kuris leidžia išmokti ko nors naujo ar patobulinti turimus įgūdžius. Ne tik fizinius įgūdžius, bet ir, pavyzdžiui, dėmesio valdymo, kantrybės gebėjimus.

Grįžkime prie paveikslų tapymo – galima tiesiog piešti taip, kaip moki dabar, o galima kokį pusmetį skirti tapybos studijoms. Jei tik pradedi domėtis kuria nors sritimi, rimtas mokymasis bus didžiulis ir labai reikalingas žingsnis. Panašiai gali atsitikti netgi su šeima – jei iš tiesų nori turiningai praleisti laisvalaikį kartu, labai tikėtina, kad televizoriaus žiūrėjimas nedžiugins taip, kaip drauge išbandomos naujos pramogos – kad ir jau minėta tapyba pirštais.

3) Kas yra vertingiausia ir kitiems, ne tik man?

Siekiant prasmingo gyvenimo, verta pasitikrinti, ar tai, ką darome, yra naudinga tik mums patiems, ar kam nors daugiau.

Puikiausias pavyzdys yra programuotojas, kuris nori žengti žingsnį į priekį ir sugalvoja kurti naują programą. Juk tai galėtų būti ir naujas kompiuterinis virusas, ir kokia nors naudinga programa. Kitiems naudinga veikla labiau džiugina ir užpildo gyvenimą, nes tokiu atveju dirbame ne vien dėl primityvaus malonumo, bet ir dėl gilesnio malonumo, atsirandančio iš pojūčio, kad esame naudingi.

4) Ko nepaisyti būtų blogiausia?

Kai kurios veiklos yra tiesiog būtinos – jos palaiko žmogų kaip organizmą, kaip visuomenės narį. Galime prisigalvoti labai šaunių ar naudingų veiklų, tačiau nederėtų pamiršti ir tų, kurios iš pirmo žvilgsnio neatrodo šaunios.

Pavyzdžiui, pradėti rūpintis sveikata niekada ne per anksti. Sportuoti taip pat naudinga. Šeimos poreikių nepaisymas ir dėmesio skyrimas vien „pasaulį keičiantiems“ projektams gali baigtis iširusia santuoka.

Tas pats galioja ir darbui – jei iš tiesų bandai nekreipti į jį dėmesio, tada geriau iš karto mesti, nes dėl darbo taip pat verta stengtis. Reikia pagalvoti, kas atsitiks, jei šiai veiklai visiškai neskirsiu dėmesio, – bus baisu ar nelabai?

5) Kas man suteiks daugiausia laimės po penkerių metų?

Jeigu svarstysime, kaip jaučiamės šiandien, dažnai šausime pro šalį, nes gali būti, kad žingsniai pirmyn mūsų visai nedžiugins, o kitų žmonių reiškiama padėka nešildys. Mums rūpi, kaip jausimės ateityje.

Kodėl visgi penkeri metai, o ne dešimt? Todėl, kad nė tų penkerių nepavyks įgyvendinti taip, kaip dabar įsivaizduojame. Juk viskas keičiasi, greičiausiai ir mūsų kryptis po penkerių metų kur nors netikėtai pasisuks. Vis dėlto mesti žvilgsnį į ateitį yra būtina. Atsakyti į šį klausimą gali būti sunkoka, nes reikia truputėlio vaizduotės, bet jeigu jau atsakei į kitus klausimus, vaizduotė tikriausiai jau bus išjudinta.

Kaip Tavo veikla atrodys po penkerių metų? Kaip jausiesi pasiekęs vieną ar kitą tikslą? Ar džiaugsiesi, kad visgi ryžaisi ir ką nors padarei? Ar bent prisiminsi, kad tai darei? Gal po penkerių metų vis dėlto džiaugsiesi, kad nemetei darbo ir nepradėjai verslo? O gal atvirkščiai – kad metei darbą ir pradėjai verslą, nors ir buvo sunku?

***

Visa tai tinka ne tik esminiams gyvenimo pasirinkimams, bet ir kasdieniams planams. Lygiai taip galima išsirinkti ir savaitės ar mėnesio prioritetus. Ar savaitgalį tvarkyti kambarius, ar skaityti knygą? Ar vasarą atlikti praktiką, ar važiuoti prie jūros?

Specialus klausimas aktyviems

Aktyvesni žmonės dažnai susiduria su kasdienybės iššūkiais – užgriūva šimtas darytinų darbų ir tikrai nėra laiko jiems iš eilės peržiūrėti ir užduoti po penkis klausimus. Tokia problema sužlugdo apie devyniasdešimt procentų laiko valdymo priemonių, tačiau maždaug aštuoniasdešimt procentų sprendimų yra būtent tokie.

Taigi, atėjo metas pagreitinti prioritetų nustatymą kasdieniams darbams. Tereikia užduoti vieną klausimą ir iš to šimtuko atlikti pirmą darbą, prie kurio atsakymas bus teigiamas. Ką reiškia teigiamas? Ogi negali būti jokių „lyg ir taip“ – turi nuspręsti, arba „tikrai taip“, arba eik prie kito darbo. Tas vienas klausimas toks: ar tai pozityvus žingsnis į priekį?

Turėtume imtis pirmo darbo, prie kurio atsakymas bus teigiamas. Jei nėra „degančių“ darbų ir visgi turime galimybę rinktis, geriausia daryti tą, kuris mus nors truputį kilsteli į kitą lygį. Ar tai nors kiek pagerina gyvenimą? Ar patobulina įgūdžius? Ar padidina mano ir aplinkinių gerovę? Ar priartina prie svajonės?

Esu girdėjęs labai sudėtingų neva pagreitintų klausimų: „Ar tai padės man įgyvendinti kuo daugiau mano poreikių pačiu aukščiausiu lygiu, kartu sukuriant daugiausia vertės kitiems?“ Tokį klausimą vien suvokti užtruks ilgai, o kaip dar išsiaiškinti, ar tas darbas atitinka poreikius aukščiausiu lygiu, ar neaukščiausiu?

Jei jau maždaug aiški gyvenimo kryptis, maždaug aiškūs bendrieji prioritetai, tada reikia žengti tuos pozityvius žingsnius, ir viskas. Dar gudriau siūlo D. Alenas knygoje „Produktyvaus darbo paslaptys“. Jis siūlo remtis intuicija, ir tiek. Tai puikiai veikia tada, kai kryptys ir prioritetai iš tiesų yra labai aiškūs. Jei prabyla intuicija, dažniausiai nė jokių metodų nereikia.

***

Svarbiausia yra suprasti, kad niekada negalėsime padaryti visko. Kai dirbame, nesame su šeima, kai esame su šeima, galbūt nesiekiame svajonės, kai siekiame svajonės, tikriausiai nesirūpiname sveikata. Ir tai yra normalu, taip vyksta gyvenimas. Nebūtinai numatyta kryptis, svajonė, siekiamybė turi būti aukščiausias prioritetas. Tai gali būti trečias ar ketvirtas dalykas pagal svarbą, tačiau jo pakaks, kad mūsų dienos įgytų daugiau džiaugsmo ir ramybės.

---

Straipsnyje panaudota ištrauka iš knygos „Kaip apginti savo svajonę“, kurioje dalinamasi 7 užtikrintais žingsniais per gyvenimo kliūtis ir negandas. Aiškių gyvenimo prioritetų nustatymas yra vienas jų. Jei nori sužinoti daugiau, pasidomėk šia knyga, ten rasi įkvėpimo pradėti judėti savo svajonės link!