Tai ką dabar papasakosiu taip stipriai pakeitė mano gyvenimą ir mąstymą, kad teko ilgai galvoti kokią gi vieną problemą mano pasiūlymas sprendžia. Iš tiesų sprendžia visas!

Kaip pakelti gyvenimo kokybę?
Kaip padidinti savivertę, pasitikėjimą savimi?
Kaip atsikratyti bejėgiškumo jausmo?
Kaip geriau padaryti viską, ką jau darai dabar?
Kaip pagerinti santykius su žmonėmis?
Ir taip toliau, ir panašiai…

Viską apibendrinu į vienu klausimu: „Kaip iš nevykėlio tapti … vykėliu?“ Mano nuomone, pats skirstymas į nevykėlius ir tuos, kuriems sekasi, yra kvailas. Juk kiekvienas sėkmę matuoja savaip.

Taigi kaip atlikti šią transformaciją, kuri, tikiu, yra daugelio žmonių, laikančių save nevykėliais, svajonė?

Iš karto perspėju. Jei perskaitysi ir paspausi like – rašinys Tau nepadės (bet malonu kai paspaudi). Reikia taikyti, dirbti su savimi, stebėti ir koreguoti. (Kaip aprašyta ČIA).

Viskas, ką rašau, galbūt jau seniai atrasta ir aprašyta kitais žodžiais kokiose nors vedose, bet aš pasakoju viską remdamasis vien savo patirtimi.

Kada norisi teisintis?

Įsivaizduok, kad pametei piniginę su visom savo gyvenimo santaupom. Ar tikrai taip svarbu kodėl? Svarbu tai, kad nebėra babkių ir klausimas, kuris turėtų būti sprendžiamas,  skamba taip: „Kaip gyventi toliau?“

Kodėl pametei, tampa svarbu tik tada, kai galvoji, ką daryti, kad nepamestum ateityje. Būti dėmesingesniu, laikyti daiktus prie savęs, nelaikyti visų pinigų vienoje vietoje…

O kas yra pasiteisinimas? Kai pasakai sau: „Ai, aš pamečiau piniginę, nes tuo metu mano dėmesį nukreipė praskrendantis malūnsparnis ir nežinau kas dar nutiko.“ Nuodėmė išpirkta, viskas. Tu nieko negalėjai padaryti. Nė velnio neišpirkta, pinigai juk neatsirado!

Ai, kas tie pinigai, – sakysi. Gerai, įsivaizduok, kad padarei avariją ir žuvo Tau artimas žmogus. Ką duos atsakymas į klausimą, kas kaltas? Žmogaus nebesugrąžinsi.

Pasiteisinimas yra įvykusios situacijos užglaistymas žodžiais, dažnai atsakomybės permetimas išorinėms aplinkybėms – nieko negalėjau padaryti.

Beveik visada yra svarbu žinoti, kodėl įvyko tai kas įvyko, bet tai naudinga galvojant tik apie ateitį – kaip blogų įvykių išvengti ateityje.

Taigi teisintis norisi tada, kai įvyko kas nors negero ir norisi susigrąžinti dvasinę ramybę, atsikratyti kaltės jausmo, rasti išorines priežastis, dėl kurių viskas įvyko kaip įvyko – nieko negalėjau padaryti.

Kai nustosi teisintis, pamatysi, kiek daug iš tiesų galėjai padaryti – viskas Tavo rankose. Ir Tu gali pasirinkti, ką daryti, o ko ne.

Taip pat norisi teisintis, kai kas nors siūlo daryti tai, kas Tau nepriimtina, bet Tu to nesakai ir meluoji, kad YRA išorinė priežastis. Kitaip tariant, paverti save bejėge aplinkybių auka kitų akyse.

Kai nustosi teisintis, pamatysi, kad Tu gali pasirinkti, ką daryti, o ko ne, nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių.

4 idėjos, kaip nustoti teisintis

1. Nesiteisink kitiems

Dažnai autobuse girdžiu graudžias istorijas – nepažymėjau bilieto, nes esu silpnaregis ir neįžiūriu skaičiukų ekrane. Koks skirtumas kontrolieriui, kodėl nepažymėjai – neturi bilieto, moki baudą!

Taip, yra žmogiškumo faktorius, būna situacijų, kai zuikiams galima atleisti. Bet šiuolaikiniame technologijų prigrūstame ir automatizuotame pasaulyje žmogiškumo faktorius kartais neveikia.

Tarkime, kepi pyragą ir užsimiršti žiūrėdama serialą. Pridegė. Koks skirtumas kodėl – šeima liko be vakarienės. Ir ji tikrai nebus sotesnė, jei pasakysi – bet serialas buvo toks įdomus.

Darbdaviui tikrai mažai rūpi, kodėl tu neatlikai vienos ar kitos užduoties, jį patį spaudžia terminai ir užsakovai. Žmogiškumo faktorius yra tikras galvos skausmas versle ir ypač finansuose, geriau jo išvis nebūtų! Svarbu pats faktas – neatlikta.

Taigi, jei kas nepavyko, neieškok pasiteisinimų ir nepasakok kitiems graudžių istorijų. Geriau atsiprašyk. Ir pasakyk kaip žadi ištaisyti susidariusią situaciją. (Tai yra pozityvaus mąstymo požymis, plačiau apie jį štai ČIA)

„Pyragas pridegė“ (konstatuoji faktą), „einu kepti kito“ (pozityvus veiksmas), „atsiprašau“ (apeliuoji į žmogiškumą).

Kodėl pridegė? Jei kas norės – paklaus.

„Darbo neatlikau“ (konstatuoji faktą), „prisiimu visą atsakomybę“ (apeliuoji į žmogiškumą), „dirbsiu šiandien per naktį ir padarysiu“ (pozityvus veiksmas).

Darbdaviui nesvarbu kodėl nepadarei darbo, jis tik žino, kad rytoj užsakovas jam nupjaus galvą ir jokie pasiteisinimai nepadės.

„Egzaminui nepasiruošiau“ (konstatuoji faktą), „būkit, dėstytojau, toks geras“ (apeliuoji į žmogiškumą), „leiskit perlaikyti“ (pozityvus veiksmas).

Dėstytojui nesvarbu, ar gėrei per naktį, ar ruošeisi kito dalyko egzaminui, bet jo egzaminui nepasiruošei.

Ar tikrai Tau būtų svarbu, jei būtum dėstytojo vietoje?

2. Nesiteisink sau

O dabar tą patį principą iš kalbos perkelk į savo mintis!

Tai ką sakai, formuoja Tavo įvaizdį kitų akyse. Štai šis žmogus atrodo atsakingas, visada ieško sprendimų kaip ištaisyti susidariusią situaciją.

Bet iš „atrodo“ „yra“ link reikia perlipti vieną laiptelį. Pradėti galvoti taip, kaip kalbi. (Tai yra harmonija – apie ją plačiau ČIA).

Tai yra, nustoti teisintis SAU. Juk savęs apgauti neįmanoma! Jeigu kartosi sau visokias nesąmones, kaip „nedaviau kraujo nes neturėjau laiko“, kai tikroji priežastis „o man nerūpi“, jausi DISKOMFORTĄ. Prisipažink, kad nerūpi, konstatuok faktą. Koks skirtumas, kodėl nerūpi, ar Tu koks Froidas, kad kapstytum kiekvieną smulkmenėlę savo galvoje?

Pamiršai nupirkti kam nors gimtadienio dovaną? Kas kaltas, kas kaltas? Radau! Va tas ir anas kaltas, nes netikėtai paskambino, kai lyg ir buvau atsiminęs. Koks skirtumas, kas kaltas – žmogus liko be dovanos.

Kaip ištaisyti susidariusią padėtį? Ką daryti, kad taip nenutiktų ateityje? Tai du pagrindiniai klausimai, kurie turėtų suktis galvoje.

Nejučia mintys taps veiksmais ir pamatysi, kaip išorė vis mažiau ir mažiau kaišioja pagalius į ratus, nes tiesiog šiuo mąstymo metodu neleidi jai to daryti.

Stebėk savo mintis. Tau padės meditacija (patarimai, kaip medituoti ČIA).

3. Nesiteisink, bet neprisiimk svetimos atsakomybės

Tas, kuris prisiima atsakomybę už kitus, yra lyderis. O mes tik pirmą žingsnį iš nevykėlio zonos žengiam, taigi kol kas apsieikim be jos.

Kartais Tu iš tiesų perduodi darbą kažkam kitam, ir dabar tai jo atsakomybė. Vėlgi, jokių pasiteisinimų – perduota atsakingam žmogui, ne mano reikalas. Žinoma, visada gali paskambinti, pasiteirauti, pakontroliuoti, bet gal ir tai ne Tavo reikalas? Svarbu žinoti, kam atiduota ir kas dabar atsakingas.

Nepadaryta, atsiprašau, bet nebe mano reikalas, kreipkis ten ir ten (pozityvus nukreipimas – labai svarbu!).

Kartais turi reikalų su valstybinėm įstaigom, neveikiančia technika, ligom, nelaimėm. Nesiteisink, kai nėra Tavo kaltės. Tiesiog žinok, kas vyksta – paklausk, kaip einasi su tomis VMI užstrigusiomis deklaracijomis, kaip sekasi remontuoti kompiuterį, kaip sveikata to, kuris serga.

Nepadaryta, atsiprašau, situacija šiuo metu tokia ir tokia. Gal Tau reikia pagalbos, patarimo? Paprašyk. Atsiprašau, bet nežinau, ką daryti toliau. Tiesiog žinok, kokia yra situacija ir galbūt toptels idėja, kad visgi gali ką nors padaryti. (Čia jau lyderystės ir didelių pasiekimų link)

Tavo kaltės nėra nė lašo. Niekada. Todėl nesiteisink. Prisiimk atsakomybę, kai ji Tavo, nusikratyk, kai Tau kabina svetimą.

4. Nesiteisink, bet įvardink priežastis

Priežastis reikia įvardinti, nes tada žinosi, kaip išvengti nemalonių situacijų ateityje. Labai svarbu įvardinti tikrąsias priežastis. Ir tas priežastis, kurioms Tu gali daryti įtaką.

Pavyzdžiui, išėjai su šeima iškylauti į gamta, bet prasidėjo lietus, visi sušlapo ir dėl to susirgo. Oi tas lietus! Negali daryti įtakos lietui. Bet ar pažiūrėjai orų prognozę? Galėjai daryti ką nors kitą, eiti kitą dieną arba nusiteikti lietaus nuotykiui :)

Tikrosios priežastys turbūt visada yra vidinės. Ko nors nepadarei greičiausiai todėl, kad tingėjai, neįdomu ir nerūpi.

Kodėl tingi? Todėl, kad neturi energijos. Gal sergi? Gal reikia pirma ją atgauti? (Keletas idėjų ČIA)

Kodėl neįdomu ir nerūpi? Gal neatitinka Tavo vidinių vertybių? Gal išvis reikia nutraukti šitą veiklą?

„Varom tūsintis, prisigersim, jėga“. „Negaliu, nes reikia važiuoti į kaimą pas močiutę“. Tuojau pat stabdyk, kai tik pasigirsta žodis „NES“. „Nenoriu. Taškas“. Ir to pakanka.

Žmonės kūrybingi, jie sugalvos Tau tūkstantį ir vieną būdą, kaip išvengti važiavimo pas močiutę į kaimą.

Ne visada gali kitiems rėžti į akis, kad Tau nusišvilpt ant benamių šunų ar badaujančių Afrikos vaikų, egzamino, darbo, kurį reikėjo padaryti. Bet sau reikia įvardinti.

Mano nuomone, benamius šunis reikia naikinti. Taškas. Galite bausti mane už nuoširdumą, bet aš sakau taip, kaip iš tiesų jaučiu.

Nenoriu. Taškas. Neįdomu. Taškas. Nepatinka. Taškas. Neisiu. Taškas. Jokių pasiteisinimų. Tik nuoširdumas, kuris kartais gali pasirodyti grubus.

Galima ir švelnau:
„Ačiū už pasiūlymą, bet šįkart ne“ (nepasakai, kad kitą kartą irgi ne). „Negaliu“ (bet nesakai kodėl, o jei klausia – dėl asmeninių priežasčių (ta priežastis – Tau giliai dzin)). „Hm, gal kitą kartą?“

Arba pozityvumo olimpas:
„O gal nedarom šito, darom tą? Ne prisigerti varom, o į žygį? Nenorit??? Kodėl???“
„Ne benamių šunų šerti, o surinkti šiukšles miške?“
„Ne aukoti pinigų politinei partijai, o ką nors nupirkti maisto bankui?“
Pozityvi alternatyva pribaigs visus nesąmoningus pasiūlymus! Aišku, geriausia, jei Tu iš tiesų ruošiesi daryti tai, ką sakai.

„Nenorit kartu??? Kodėėėėl?“

Ir pamatysi, kaip netikėtai visi sprendimai atsidurs Tavo rankose. Baisu? Man irgi. Bet smagu.

Kokia iš viso to nauda?

Iš karto sakau, – nepavyks to, kas čia parašyta, pasiekti akimirksniu, bet tai yra gana nesudėtingas mąstymo metodas. Jei nori nustoti vertinti ar galvoti per daug – teks dirbti ilgai. Nesiteisinimas pasiekiamas greičiau, nes tai visų pirma yra kalbos, bendravimo su kitais įprotis, jis keičiamas lengviau nei giluminiai mąstymo įpročiai.

Taigi, kokią naudą pajaučiau iš retesnio teisinimosi:

1. Geriau žinau, kodėl darau tai, ką darau, nes neužglaistau to pasiteisinimais.

2. Geriau žinau, ko nenoriu daryti, nes mažiau galvoju apie išorines priežastis, kurios atseit „neleidžia“.

3. Geriau moku klausyti savo vidinio balso, kuris pasako, ką reikia daryti, nes daugiau atsižvelgiu į vidines savo veiksmų priežastis nei pasiteisinimus.

4. Kai ką nors darau, jaučiuosi labiau užtikrintas, nes geriau  žinau, kodėl tai darau.

5. Lengviau pasakyti NE, nes nebereikia galvoti pasiteisinimų.

6. Labiau pasitikiu savimi priimdamas sprendimus ir atlikdamas veiksmus, nes labiau remiuosi vidinėmis priežastimis nei išorinėmis.

7. Lengviau priimti sprendimus, nes nereikia iš anksto galvoti pasiteisinimų jiems, užtenka tik priežasčių.

8. Atrodau tvirtesnis kitų akyse (spėju, tikiuosi), nes lengviau priimu sprendimus, esu labiau užtikrintas ir galiu pasakyti NE.

Dėkui už dėmesį!
Sėkmės kelyje!

P.S.
Nesiteisink dėl to, kad sėdi feisbuke ir skaitai nesąmones. Geriau užduok sau klausimą: „Ką aš noriu daryti toliau?“