Kaip daug nuveikti ir būti pailsėjus?
Gal teko girdėti tokią frazę: „pailsėsi, kai numirsi“? Kuo toliau, tuo madingiau darosi propaguoti lietuvišką darbštumą iki tokio lygio, kad poilsio naudą tenka įrodinėti kaip kokį naują atradimą.
Nors teko girdėti tokį skandinavišką komentarą, kad daug nudirba tas, kuris gerai pailsi, tačiau mūsuose vis dar populiari nuomonė, kad daug nudirba tas, kuris sugeba nesiilsėti.
Tai yra mitas ir tuoj paaiškinsiu kodėl.
Darbštumo antifilosofija
Jau mokykloje žinojau tokių aktyvistų, kurie nuo išsekimo ligoninėje pagulėjo. Viena pažįstama ne per seniausiai atrado, kad miegoti, pasirodo, yra sveika. Ir čia ypatingai tinka pasaulio čempiono ultratriatlonininko Vidmanto Urbono istorija, kuris persisportavo ir atsidūrė reanimacijoje (truputis jo istorijos čia).
Esmė ta, kad mes matome ypatingai sėkmingus įvairių specialybių atstovus skinančius sėkmės vaisius viešai per televizijas ar laikraščių puslapiuose, o paklausus kur ta sėkmės paslaptis, ne vienas sušunka: „sunkus darbas!“.
Tai yra teisybė, darbas tikrai yra būtinas, norint pasiekti sėkmės (kodėl jis nebūtinai turi būti sunkus – gali skaityti čia). Tikrai neretai to darbo turi būti daug ir intensyvaus. Bet kaipgi taip atsitinka, kad tie žmonės sugeba darbui paskirti šitiek jėgų?
Pirmas, itin dažnai girdimas, paaiškinimas yra tas, kad šie pažangūs veikėjai labai mėgsta savo darbą ir mėgstamai veiklai visada atranda jėgų! Vėlgi, tai nėra melas, kai veikla patinka, ją daryti tikrai lengviau ir tikrai tų jėgų atsiranda daugiau.
Bet tai ne visa tiesa.
Pirma – tai labiausiai galioja pakankamai monotoniškoms, neintensyvioms veikloms. Pavyzdžiui, aš galiu su pasimėgavimu nueiti 50 kilometrų vienu atsistojimu ir vien valios pastangomis priversti save judėti, net kai paskausta kojas. Tačiau jokia valia nepadės man įveikti 50 atsispaudimų vienu kartu. Kad ir kaip veikla patiktų – vis tiek galima prieiti organizmo ribas.
Būna, kad įsiskauda galvą ir nebegaliu rašyti, jei visą dieną jau tai dariau, arba negaliu skaičiuoti, jei visą dieną jau tai dariau. Ir valios naudojimas dar ką nors iš savęs išspausti duoda tiek rezultato, kiek prie kompiuterio pasodinta beždžionė (beždžionės, tarp kitko, labai protingos, šimpanzes netgi galima išmokyti atpažinti skaičius).
Antra – reta rimtesnė veikla yra visiškai vienalytė, ir dar rečiau būna taip, kad visiškai visos tos veiklos dalys patiktų. Kad ir kaip patiktų čiuožti rogutėmis nuo kalno – reikia jas pirma užtempti į viršų.
Norint padaryti karjerą finansų srityje, o apie tai daug skaičiau, nes norėjau tą karjerą padaryti, reikia tikrai negailėti laiko ir darbui skirti ne mažiau kaip 10 valandų per dieną. Ypač „audito“ ar „metų uždarymo“ laikotarpiu labai praversdavo važinėjimas į darbą dviračiu, nes paskutinis autobusas namo važiuodavo 11 val. vakaro, taigi, kartais bijodavau į jį nespėti. O su dviračiu galėdavau ramiai važiuoti namo ir po vidurnakčio.
Esu skaitęs ne vieno sėkmingo Wall Streeto finansininko istoriją apie tai, kaip jie padarė karjerą dirbdami po 14 ar daugiau valandų per dieną, analogiškų istorijų girdėjau gyvai iš Lietuvos verslininkų. Ir visi kaip susitarę tvirtino, kad dalies tų veiklų, kuriomis reikėjo užsiimti, jie nekentė. Tai iš kur jėgos imtis šių veiklų po ir taip ilgos darbo dienos?
Tikrai ne iš tos beribės meilės, kažkas dar turi būti.
(Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad kartais tai yra redbulis, suteikiantis sparnus studentams per sesiją ir finansininkams per „metų uždarymą“ – bet sveikatos jis neprideda, todėl apie jį daugiau nekalbėsiu. )
(Ir dar – ne visi finansininkai tokie pažangūs ir žino, kaip reikia dirbti, kartą per žiniasklaidą prasisuko istorija apie tokį Moritzą Erhardtą, kuris po trijų parų nepertraukiamo darbo paėmė ir numirė.)
Dar vienas nuosavą verslą turintis žmogus man išaiškino, kad „organizmas prisitaiko“. Čia jau arčiau mano didžiojo atradimo. Visgi tikiu, kad organizmas slepia savyje daug pamirštų galių. Net nesakau, kad galios neatrastos, aš sakau, kad galios pamirštos. Pamirštos nuo tų laikų, kai nuolatinis veikimas kovojant už būvį su gamtos stichijomis buvo pakeistas darbo intervalais su fiksuotomis valandoms ir teise į poilsį.
Dabar pereinu prie pozityviosios dalies, kur paaiškinsiu, iš kur ta papildoma energija, leidžianti aktyviai dirbti įvairius darbus po 14 valandų per dieną.
Poilsio filosofija
Skiriu šią „poilsio filosofiją“ tiems, kas nori siekti kokių nors dalykų, kokių nors svajonių, bet galvoja, kad neužteks laiko arba jėgų.
Norint užsiimti kokia nors nauja veikla vis viena prireikia jai skirti papildomo laiko ir kartais ne šiaip pasyvaus laiko, o pakankamai daug dėmesio ir energijos. Pavyzdžiui, jei nori atidaryti elektroninę parduotuvę, gali tekti rimtai pavargti kol išsuksi šį projektą.
Tiesa ta, kad visada įmanoma atrasti laiko. Tačiau neretai tas laikas, skiriamas papildomai veiklai, atimamas iš poilsio. Pavyzdžiui, iš atsipalaidavimo žiūrint televizorių. Arba iš atsipalaidavimo naršant feisbuke. Arba iš atsipalaidavimo leidžiant laiką su draugais bare ar dar kur nors kitur.
Viena vertus, esame dideli darbštuoliai, bet kitą vertus esame įsikibę šito „atsipalaidavimo“. Juk būtina kartais atsipalaiduoti, ar ne? Tai jeigu iš pradžių visiškai persidirbame, tai aišku, kad paskui reikia visiškai atsipalaiduoti.
Ne kartą teko susidurti su tokiu lietuvišku darbo metodu: iš pradžių būna labai intensyvus padrikas darbas kupinas streso ir skubėjimo, po jo būna „perekūras“, kuomet visi darbinykai visiškai atsipalaiduoja rūkydami. Neretai atsipalaidavimas užtrunka ilgiau nei planuota, nes reikia prisiversti grįžti. Grįžus – vėl streso kupinas darbas, nes laiko liko mažiau.
Šitoks nuolatinis šokinėjimas po kraštutinumus gali atrodyti visai geras, kol nepažvelgiame, kas gi vyksta iš tikrųjų.
O iš tikrųjų dalis tų vadinamų atsipalaidavimo veiksmų nėra joks atsipalaidavimas. Televizoriaus žiūrėjimas iš tikrųjų yra informacijos vartojimas – smegenys neatsipalaiduoja, jos apdoroja informaciją. Dar blogiau veikia feisbuko arba delfio margumynai. (O jei mano darbas ne intelektualinis? – paklaus skaitytojas. Gerai – jau pagauni principą.) Buvimas su žmonėmis, ypač jei jis seka po buvimo su žmonėmis kupinos dienos darbe, daug kam bus joks atsipalaidavimas, net jeigu jie yra draugai. Alkoholis, cigaretės apskritai yra stresas organizmui. Dar kartais siūloma po darbo sportuoti – betgi sportas tai iš vis sunkus dalykas.
Po šios pastraipos jau turi aiškėti, kad ilsimės tada, kai pakeičiame veiklos pobūdį. Smegenys ilsisi ne tada, kai ilsiname raumenis drybsodami sofoje ir ką nors žiūrėdami, bet tada, kai smegenys nėra naudojamos. Čia lygiai tas pats, kas visą dieną kasus griovį po darbo eiti dar „lengvai plytų panešiot į penktą aukštą“. Raumenys ilsisi tada, kada jie nėra naudojami, tada kada jie atsipalaiduoja, o ne kas nors kitas. Todėl iškasus griovį geriau eiti skaityti knygos.
Pala, kodėl knygos? Negi negalima televizoriaus žiūrėti? Tai va, šis straipsnis skirtas rasti būdą, kaip dirbti daugiau ir būti pailsėjus, todėl apie televizorių nekalbėsim. Jei norime būti tikrai produktyvūs ir dirbti daug, bet tuo pačiu metu būti pailsėję be visokių dirbtinių priedų, tai viskas, ką turime daryti – kaitalioti darbo pobūdį.
Papasakosiu tokią visiškai realią istoriją. Susitinka trys draugai. Vienas jų dirba statybose, kitas dirba vadybininku, trečias dirba finansininku. Jie visi nori ką nors smagaus nuveikti laisvalaikiu ir tas, kuris vadybininkas pasiūlo nusipirkti kokį sudėtingą stalo žaidimą. Nusipirkę ir pažaidę kelis kartus jie ima pykti ant finansininko, kad šis visiškai nesistengia. Bet kaip jis gali stengtis, jei galvodamas praleido visą dieną, ir laisvalaikiu jį vėl verčia galvoti! Jis siūlo geriau išvažiuoti pavažinėti dviračiu. Bet statybininkas prieštarauja, juk jis visą dieną sunkiai dirbo, nejaugi jis neturi teisės pailsėti?
Poilsis yra veiklų kaitaliojimas
Jeigu jau atradome šį principą, kad tikrasis poilsis yra ne visiškas atsipalaidavimas, tačiau esminis veiklos pobūdžio pakeitimas, vadinasi visą laiką galime išlikti gana darbingi ir visiškai neskirti laiko vadinamajam atsipalaidavimui.
Juk sakoma – neįsitempk ir nereiks atsipalaiduoti.
Pirmas žingsnis turi būti žengtas mūsų suvokime apie laiką. Ką reikėtų padaryti, tai nustoti skirstyti laiką į darbo laiką ir poilsio laiką. Nes poilsio laikas tai jau lyg ir įpareigoja išskysti kaip medūzai su telefonu rankoje ir pasinerti į Candy Crush Saga teikiamus linksmumus. O darbo laikas įpareigoja įsitempti ir persidirbti. Šito skirstymo atsisakymas atlaisvina daug galimybių.
O kaip tada skirstyti? Geriausia – pagal veiklos pobūdį. Galima greitai suprasti, kad veikla būna trijų pagrindinių rūšių – fizinė, protinė (intelektinė) ir emocinė (bendravimas). Patogumo dėlei galima sakyti, kad naudojame trijų rūšių energiją – fizinę, protinę ir emocinę.
Jeigu kurios nors veiklos per daug – jaučiamės pavargę. Vadinasi šią veiklą reiktų pakeisti.
Jeigu kurios nors veiklos trūksta – atsiranda visokie kitokie jausmai apie nepilnatvišką gyvenimą. Vadinasi tą pilnatvę reikia pildyti ir tą veiklą paveikti.
Šituo principu tie darbštuoliai ir gyvena. Štai pavyzdžiui kaip išgyvena „auditą“ tie finansininkai, kurie nevartoja redbulio? Visų pirma padėdavo dviratis, kuris būdavo atgaiva po darbo dienos, net jei ji baigdavosi vidurnaktį. Be to, kaip jau minėta, retas darbas yra vienalytis. Audito metu tenka ir ilgai posėdžiauti arba kalbėti telefonu su auditoriais, jiems meluojant įvairius dalykus – tai čia naudojama emocinė energija, ilgai skaičiuoti visokius įvertinimus – tai čia naudojasi protinė energija. Veiklos įvairovė tikrai didelė.
Bet koks verslo valdymas susideda iš susitikimų (emocinė energija) ir strategavimų, galvojimų, aprašymų (protinė energija). Jei verslas mažesnis, gali būti ir nemažai fizinės energijos reikalaujančios veiklos – pavyzdžiu, ką nors nuvežti, atvežti, pakuoti siuntinius klientams, kur nors nueiti.
Valstiečių gyvenimas senovėje buvo kupinas fizinės veiklos, tačiau jau pati fizinė veikla gali būti įvairi – veikla rankoms, veikla kojoms. Būdavo nemažai ir emocinės – bendraujant tiek su žmonėmis, tiek su gyvuliais, o protinė veikla tai ne tik prie kompiuterio būna, jiems taip pat reikėdavo galvoti, kur ką sėti ir visokius kitokius sprendimus priiminėti.
Va šitaip dienos metu šokinėjant nuo vienos veiklos prie kitos, kartais įterpiant nedideles visiško atsipalaidavimo pertraukėles, galima išlikti produktyviam mėnesių mėnesiais.
O kaip gyvena eilinis nesąmoningas pilietis dirbantis intelektualinį darbą? Nagi eikvoja darbe protinę energiją. Pertraukėlių metu eikvoja protinę energiją delfiams skaityti. Grįžęs namo eikvoja protinę energiją televizoriui žiūrėti. Kaip toks žmogus gali padaryti karjerą arba gyventi pilnatvišką gyvenimą?
Šiais laikais mums dažniausiai trūksta fizinės veiklos. Vien tam, kad pailsinti protą, kad smegenys geriau dirbtų yra naudinga pajudėti. Kūno formos tebūna tik šalutinis efektas. Štai kodėl net šachmatininkai sportuoja.
Dar neretai mums trūksta bendravimo, kurį impulsyviai mėginame malšinti socialiniuose tinkluose. Čia tas pats, kaip valgyti sniegą norint gerti – toks nepilnavertis pakaitalas. Sniegas užima daug vietos, bet vandens jame mažai.
Ką dar pastebėjau, tai užpildžius visą dienotvarkę prasmingomis ir subalansuotomis veiklomis bei nepaliekant laiko šitam „atsipalaidavimui“, organizmas iš tiesų prisitaiko ir to atsipalaidavimo jau ir nebereikia. Panašiai turbūt yra banginiams, jie niekada negali visiškai miegoti, nes jei užmigs – negalės išnirti į paviršių įkvėpti ir uždus. Todėl vienu metu miega tik pusė banginio smegenų.
Dingus įpročiui būti visiškai atsijungus, iš tiesų atsiranda tas laiko vertinimas ir suvokimas, kad kiekviena minutė yra brangi ir negali būti švaistoma. Kiekviena energija tampa tarsi investicija – emocinė į santykius, fizinė į sveikatą, protinė į darbą. Tuomet norint atrasti daugiau laiko papildomai veiklai – stebuklas – bet jo atsiranda daugiau.
Turbūt teko girdėti tokį pasakymą: norint, kad darbas būtų padarytas, reikia jį duoti labiausiai užsiėmusiam darbuotojui. Taip ir būna.
Kritika
Esu įsitikinęs, kad ši poilsio filosofija patiks ne visiems. Kelias galimas kritikos strėles noriu aptarti iš anksto.
Kaip čia būna, kad grįžus iš protinę energiją išsiurbiančio darbo visai nesinori į tą sporto salę eiti? Nagi vis vien reik prisiversti!
Yra toks baisus dalykas, kuris suėda visą emocinę energiją, tai yra stresas. Ir darbuose, ir visose kitose veiklose jo labai daug. Todėl nesinori eiti sportuoti, nes daugeliui žmonių, tai prievarta prieš save pačius taip pat sukelianti stresą. Galbūt stresą kelią ėjimas į sporto salę ir baimė sutikti pažįstamus. Galbūt stresą kelią išsikelti įsipareigojimai pasiekti vienus ar kitus rezultatus.
Dėl išeikvotos emocinės energijos dažnai būname irzlūs ir nepatenkinti, tai yra priežastis, kodėl tėvai, grįžę namo iš darbo, gali pulti pyktis su savo vaikais ar tarpusavy. Čia kaltas stresas. Tas pats būtų jeigu žmogus būtų mirtinai fiziškai pavargęs arba dvi paras nemiegojęs – irgi nieko nepajėgtų daryti, reikėtų visiško atsipalaidavimo.
Bet visgi prisivertus sportuoti, paskui dėkoji sau, kad tai padarei, nes emocinė energija grįžta ir stresas prasisklaido! Nors truputį. Taigi, nuovargis gali būti kelių rūšių ir jei nemokame atpažinti, koks jis, gali atrodyti, kad jis visa apimantis.
O ką daryti, jei visas mano darbas yra vienalytis, visada darau tik vieną veiklą? Kaip čia tas energijas suderinti?
Tokiu atveju šita filosofija nebeveikia. Tada jau reikia ieškoti būdų, kaip tą veiklą pamėgti arba kaip ją pakeisti.
Ne visi turi galimybę reguliuoti ir savo laiką po darbo. Norint užsiimti „energijų derinimu“ kaip aprašyta čia, reikia visų pirma perimti gyvenimo vairą į savo rankas.
Betgi bendraujant emocinė energija nesinaudoja, ji pildosi!
Tikrai nesipildo bendraujant su atsitiktiniais žmonėmis, įkyriais bendradarbiais ar pykstantis su namiškiais. Tikrai pildosi būnant izoliuotam vienumoje, jeigu ta vienuma nekelia streso.
Energijų apykaita subtilesnė nei čia aprašyta!
Taip, subtilesnė, kiekvienam individuali ir tų energijos rūšių yra daugiau, bet kas aprašyta čia yra jau pakankamai geras pradžios taškas, nuo kurio kiekvienas gali pradėti ir tuos subtilumus pažinti pats per savo patirtį.
Čia net nemėginta aprašyti „kaip viskas yra iš tikrųjų“, čia aprašyta „kaip galima tai pritaikyti“.
O kam save gyvenime šitaip prievartauti ir šitaip alinti? Kodėl negalima tiesiog atsipalaiduoti?
Tai čia ir neskirta alinti, čia paaiškinta, kaip būti visuomet pailsėjusiems ir nepavargusiems. Šis straipsnis neskirtas išspausti kažką iš savęs, jis skirtas mėgautis gyvenimu nieko nespaudžiant, natūraliai. Lyg be pasipriešinimo plaukiojantis delfinas, kuris stebi aparatais apsikarsčiusius nerangius narus ir galvoja – kodėl jie apsikarstę tais aparatais ir tokie nerangūs?
Esminė mintis tokia:
Nėra nei darbo, nei poilsio. Yra fizinė veikla, protinė veikla ir emocinė veikla. Tereikia jas visas suderinti.