Ar būna taip, kad pasižiūri, kaip gyvena kaimynai, o gal Lietuvos žvaigždės bei asteroidai, ir suima toks nežmoniškas pavydas bei nepasitenkinimas savo gyvenimu? Spėju, kad būna, visiems būna. Ir man būna – kartais knieti pasilyginti su kitais Lietuvos tinklaraštininkais ir apverkti save, kiek mažai turiu skaitytojų ar koks prastas mano tinklapio dizainas.

Ir dar galiu drąsiai tvirtinti, kad gal kokius 50 kartų matei tokią genialią, Tave nuo visų gyvenimo problemų išlaisvinančią frazę:

Nustok lyginti save su kitais.

Atrodo, lyg ir viskas tvarkoj: paėmiau ir nustojau, o nepasitenkinimas savo gyvenimu kaip mat pasibaigė. Ech, netikiu aš tokiais dalykais…

Lyginimasis su kitais yra labai giliai įrašytas proto įprotis. Norint tą įprotį išrūkyti nepakanka vieną kartą perskaityti gražios citatos. Nepakanka ir 10 kartų perskaityti. Reikia daug dirbti su meditacija, disciplina, savitaiga ir panašiai.  Arba pritaikyti Čekuolio metodą – jis tikrai palengvina šį virsmą.

Kas čia per išradimas? Prie ko čia Čekuolis? Kaip žinia, Čekuolis yra protingiausias visų laikų Lietuvos žmogus po Vytauto Didžiojo, tačiau šį metodą sukūrė ne jis. Jis tik apie šitą metodą kalbėjo viename interviu, kažkokiame spausdintame leidinyje, kurio jau nebeturiu. Leidinys pasimetė, o Čekuolio pamokymas liko ir gelbėjo mane nuo negatyvių minčių. Daug kartų.

Tačiau, kaip visada, kad tikrai būtų aišku, kaip viskas veikia, kalbėsiu nuosekliai ir nuo pradžių.

Kuo blogai lyginti save su kitais

Pradėsiu nuo to, kokią žalą daro savęs lyginimas su kitais.

Jau mokykloje mums aiškino, kad geriausia, jeigu nesidomi kitų mokinių pažymiais. Paprastas pavyzdys – niekaip netikėjai, kad iš kontrolinio gali gauti daugiau nei šešetą, bet gavai septynetą. Kaip jautiesi? Gal ir nieko toks jausmas. Bet tada sužinai, kad visi gavo devynetus. Kaip jautiesi dabar? Tavo rezultatai ir pasiekimai nepasikeitė, tačiau puiki nuotaika kaip mat išgaravo.

Lygiai taip pat būna ir vėliau gyvenime. Vienas draugas man trumpai pasigyrė, kokį gerą darbą rado (galima nieko neveikti ir žaisti žaidimus), o paskui ilgai skundėsi, kad va tas pažįstamas uždirba tūkstantį eurų, va tas uždirba du.

Lyg ir akivaizdu, kad lyginti save su kitais blogai, ar ne? Kaip čia viskas vyksta?

1) Didėja Tavo lūkesčiai

Tikrai žinai šią magišką formulę, kurią kadaise išvedė Einšteinas:

Einšteinas įrodė,  kad jei lūkesčiai auga, pasitenkinimas mažėja. O jeigu stebi tuos, kuriems už Tave sekasi geriau, matai, kiek jie daug visko turi, kokie jie nuostabūs ir šaunūs – Tavo lūkesčiai šauna į viršų kaip pasiskraidyti sumanęs Supermenas. Blogai.

2) Tave supa iliuzijos

Visų pirma dėl to, kad žmonės sąmoningai parodo tik savo gerąją pusę. Ypač žvaigždės ir asteroidai.

Tai reiškia, kad jei bandai nusižiūrinėti nuo kitų žmonių, Tavo lūkesčiai išauga iki nepasiekiamų aukštumų. Nereikia ilgai pasakoti apie tai, kad žmonės į feisbuką įkelia tik geriausias ir gražiausias akimirkas, nes taip greičiausiai darai ir Tu. Dar labiau savo įvaizdžiu rūpinasi įžymybės ir politikai.

Visi tie žmonės, kuriuos matai žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir net REALYBĖJE tėra Tavo galvoje susikurti personažai, nes mes iš tiesų nežinome, kokios bėdos juos kamuoja ir kokie jie nesėkmingi.

Visų antra, dažnai tiesiog nepastebime ar nekreipiame dėmesio į tamsiąją pusę.

Kartą vieno sėkmingo verslininko paklausiau: „O kodėl tu toks jaunas, bet jau turi žilų plaukų?“. Na jis ir papasakojo, iš kur tie žili plaukai tokiam amžiuj. (Pasirodo, pinigų uždirbimas yra streso kupina veikla).

Tų pinigų norisi, o žilų plaukų ne.

Jei pavydi žmogui sėkmės, pavydi tik mažytės asmenybės dalelės, kuri viešai matosi. Jei manai, kad Tau reikia pasiekti tiek, kiek kitas žmogus, gali būti, kad pasirašai neįmanomai misijai.

Galų gale, iliuzijas kuriame patys.

Aš labai mėgstu keliauti, todėl feisbuke visada matau, kai kas nors kur nors keliauja ir įkėlinėja nuotraukas, ir jiems pavydžiu. VISADA kas nors keliauja. Vasarą vartosi Turkijos paplūdimiuose, rudenį lanko Prancūzijos architektūros paminklus, žiemą slidinėja Austrijoje, o pavasarį tranzuoja po Kroatijas. Jei mėginčiau save lyginti su vienu žmogumi – gal dar įmanoma ištverti, bet su visais – niekaip negaliu keliauti daugiau nei visi kiti kartu sudėjus.

Tai, ko mums trūksta, matome visur. Jei trūks pinigų – visi aplinkui atrodys turtingi. Jei trūks laimės – visi atrodys laimingi. Bet taip tiesiog objektyviai nėra.

3) Konkurencija gali visai demotyvuoti

Nors sklando tokia „tiesa“, kad konkurencija žmones motyvuoja, ir, net neabejoju, kad didelei daliai taip ir bus, bet gali būti ir priešingai. Yra gi tokių, kurie nemėgsta būti dėmesio centre, išsišokti, rodytis geresni už kitus, na, tiesiog kuklių žmonių.

„Laimėk ir mes tave pastatysim ant pakylos, kad visi matytų!!!“ „Ai, gal aš tiesiog ties finišu pristabdysiu…“

„Įveik šį priešininką ir pergalė bus tavo!!!“ „Bet jis toks stiprus, nežinau ar sugebėsiu…“

Toks žmogus pasilyginęs su kitai nugrims giliai į savigraužos liūną – ir šiaip gyvenimas blogas ir dar aplinkui visi tokie stiprūs konkurentai…

Bet, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad lyginimas savęs su kitais gali būti naudingas. Nepasilygindami tarpusavy šį bei tą prarandame.

Kuo blogai nelyginti savęs su kitais

1)  Jei nelygini savęs su kitais, prarandi (žr. pastraipą aukščiau) … būtent! Energijos šaltinį!

Jei matai, kad kitam sekasi geriau, tai ima kirbėti tas nedidelis noras, kad sektųsi ir Tau. O noras yra galinga energija išjudinanti žmones. Jei nesi depresuotas, itin žemos savivertės individas (kuriam jau reikia profesionalo pagalbos, o ne tinklaraščius skaityti), noras neatsilikti gali būti ilgalaikis energijos šaltinis, padedantis judėti pirmyn darbuose, veiklose ir moksluose.

2) Jei nežiūri kaip sekasi kitiems, netenki daug informacijos ir idėjų

Aš pats labai ilgai skaičiau įvairių žmonių kelionių pasakojimus ir labai ilgai jiems pavydėjau. Bet tuo pačiu metu kaupiau žinias apie keliones ir apie tai, kur keliauti. Juk reikėjo iš kur nors tos informacijos prisirinkti? Teko žiūrėti į kitus.

Lygiai taip pat, jei kas nors nepatinka gyvenime – nepatinka darbas, nepatinka atlyginimas, galima žiūrėti į kitus ir semtis iš jų idėjų. O ką dirba Tavo draugai? Kokį atlyginimą jie gauna? Ką jie išvis veikia? O ką Tu gali pritaikyti sau?

3) Jei nesidairai į kitus – gali likti be idealo

O dabar, tai, kad matome tik gerąją kitų žmonių pusę, tampa naudinga. Būtent – jei žiūrime į kokį nors daug pasiekusį žmogų, ar įkvepiantį personažą, galime pasisemti iš jų įkvėpimo! Kadangi nematome jų blogųjų savybių, jie atrodo kaip tobuli sektini pavyzdžiai.

Kai nežinai, kad Džonas Lenonas mušė moteris, jis atrodo genialus muzikantas. Jei nežinai, kokio bjauraus charakterio buvo Styvas Džiobsas, jis atrodo kaip genialus verslo inovatorius.

Arvydas Sabonis, nepaisant jokių jo charakterio savybių, yra ir turbūt ilgai bus daugelio krepšininkų idealu – įkvepiančiu pradėti sportuoti ir siekti aukštumų.

Nepasiekiamas idealas – įžiebia motyvacijos ugnį viduje ir neleidžia sustoti. O judėjimas, kaip žinia, yra gyvenimo džiaugsmas.

Tai ką daryti? (tai čia jau tas metodas)

Ar man pavyko Tave supainioti? Iš pradžių pasakiau, kodėl lyginti save su kitais yra blogai, paskui pasakiau, kodėl gerai, tai kaip iš tikrųjų?

Iš tikrųjų taip ir yra, blogai ir gerai tuo pačiu metu. Tie, kas aklai pataria nelyginti savęs su kitais, tiesiog ignoruoja šio pratimo naudas. Labai norėčiau, kad išmoktum pamatyti pasaulio spalvas – ne vien tik juoda ir balta.

Bet visgi budistai ir Čekuolis moko nesilyginti. O ką reikia daryti? Kaip paimti tas naudas, bet negauti tų blogųjų pasekmių?

„Kiekvieną kartą kai rašau, stengiuosi parašyti geriau nei praėjusį kartą“ – čia laisvai cituoju perskaitytą Čekuolio frazę.

„Aš nežiūriu ar kiti laikosi Kelio. Aš tik žiūriu ar gerai tai, ką darau aš.“ – čia laisvai cituoju Budos pamokslą.

Štai su kuo reikia lygintis – su savimi. Jei tai, ką darai, šiandien darysi 1% geriau, po metų tai darysi jau tris kartus* geriau. Jei šiandien būsi nors truputėlį geresnis – po metų jau spinduliuosi gėriu. O po dešimt – transliuosi tą gėrį į kosmosą.

(*nesigilinkim į tą matematiką. Realiai tai 38 kartus geriau.)

Ir taip bet kurioje srityje – santykiai, sveikata, pinigai, pasiekimai, kūryba. Šiandien viską daryk nors truputėlį geriau nei vakar.

Žiūrėk, kaip viskas vyksta:

1) Jei lyginiesi su savimi, Tavo galimybės ir lūkesčiai auga kartu, taigi pasitenkinimas gyvenimu nenukenčia. Nes Tu žinai kokios yra Tavo galimybės. Jei kažką nuveikei gerai anksčiau, vadinasi yra didžiulė tikimybė, kad gali tai padaryti vėl.

Kaip man buvo: kai antrą kartą gyvenime dalyvavau 100 kilometrų žygyje, ties pusiaukele man labai norėjosi pasiduoti. Toks žygis yra labai sunkus ir sekinantis, kadangi tą šimtą kilometrų reikia nueiti per vieną parą – be miego ir normalaus maisto. Tačiau, kai jau visai neturėjau jėgų, – staiga prisiminiau, kad tokiame žygyje dalyvauju jau antrą sykį ir vieną kartą tokią trasą jau įveikiau, nors jaučiausi lygiai taip pat.

Nebebuvo kur dingti, aš žinau, kad galiu. Ne todėl, kad man kas pasakė ar parodė, bet todėl, kad tai jau dariau.

Lygiai taip ir Tu – žinai, ką gali. Tereikia tik padaryti vos vos geriau, nei vieną kartą jau padarei.

2) Jei lyginiesi su savimi, tai lyginsi save su realia asmenybe, kurią pažįsti kaip nuluptą.

Jei ką nors pasieksi – žinosi, kiek tai kainavo jėgų ir ką už tai teko atiduoti.

Labai geras pratimas, kurį labai rekomenduoju, yra rašytis savo pasiekimus. Aš 365 dienas iš eilės rašiau kas man tą dieną nutiko geriausia, ir po to buvo labai keista pačiam tai skaityti. Aš pats sau pavydėjau, nes atrodė, kad skaitau apie vieno ypatingai laimingo žmogaus gyvenimą. Nors tai tiesiog aš pats.

Svarbiausia tai, kad aš žinojau, kas slypėjo už kiekvieno pasiekimo. Žinojau, koks būdavau pavargęs, žinojau, kaip nebūdavo laiko, žinojau, kaip tingėdavosi ir reikdavo save priversti.

Susirašyk savo pasiekimus. Žiūrėk, ir Debesyla taip daro. Bet nepavydėk jam, susirašyk SAVO pasiekimus.

3) Jei lyginsiesi su savimi, niekada nepritrūks motyvacijos.

Jei darai tai, kas iš tiesų Tau svarbu, tikrai norėsis šiandien padaryti geriau, nei pavyko vakar. Pavyks labai retai, bet kiekvienas toks proveržis bus pasiekimas, kuriuo norėsis džiaugtis.

Tarkim bėgioji ir Tavo tikslas yra nubėgti 5 km. Ir štai pavyko šiandien nubėgti šešis! Koks jausmas? Aišku, jei žinai, kad Tavo draugė nubėga penkiolika, tai ne kažin koks, ir iš to pasiekimo lieka tik nusivylimas. Bet jei žinai, kad šiandien nubėgai 1 km daugiau, nei nubėgai vakar – tai TAVO pasiekimas.

Aišku, jei tikslas nėra nei svarbus, nei įdomus, tai mano teorijos ir metodai Tau nepadės. Aš nusistatęs prieš savęs laužymą.

Kultūristai akcentuoja, kad, jei nori priaugti raumenų, reikia nuolatos didinti svorius. Kelti ne tiek, kiek jaunystėje keldavo Švarcnegeris, bet truputį daugiau, nei TU keldavai vakar.

Ekonomistai (ehei, moxlas!) akcentuoja nuolatinį ekonominį augimą ir jo siekia. Nepakankamą augimą paniekinamai vadina stagnacija. Ar žinai, kiek Lietuvos BVP šiais metais didesnis nei praėjusiais? (2015 m. buvo 2%. Mažai – beveik stagnacija, jau galima kaltinti valdžią.)

4) Jei lyginiesi su savimi, vis vien gali turėti idealą.

Ir tas idealas yra idealus TU.

Labai gražiai šitai aprašo Virsmai.lt ir pavadina „Vidiniu įvaizdžiu“. Tavo vidinis įvaizdis – tai ta siekiama asmenybė, kokia nori būti.

Savo vidinį įvaizdį gali konstruoti iš kitų žmonių, iš matytų personažų, iš legendinių asmenybių. Tokiu atveju nesieki būti tiesiog kaip kitas žmogus – „Noriu būti toks pat kaip Sabonis!“ (Būti 220 cm ir reklamuoti Lidlą). Ne. Čia nori turėti galbūt vieną, o galbūt kitą asmeninę savybę: „Noriu mokėti perduoti kamuolį kaip Sabonis“. „Noriu mokėti rašyti dainas kaip Lenonas“. „Noriu būti toks inovatyvus kaip Džiobsas“.

5) Jei lyginiesi su savimi, gali be jokio pavydo mėgautis kitų sėkme ir semtis iš jų idėjų.

Juk, jei vienintelis Tavo konkurentas esi Tu, tai visi kiti nebe konkurentai, o bendražygiai. Jei matai, kad kitam sekasi geriau nei Tau, ima blėsti pavydas, nes žinai, kad Tau irgi sekasi geriau nei vakar. Tu esi kelyje.

Jei kitam sekasi geriau,  gali pasidomėti kodėl, ką jie daro kitaip, pasiskolinti idėjų, metodų. Galbūt gauti įkvėpimo daryti taip, kaip jie. Galbūt motyvacijos neatsilikti.

Bet gyvenimas tampa lenktynės su savimi. Kol esi savo kelyje, tol visi kiti nenervina.

Juk sakoma: „Šunys loja, o karavanas eina“. Būk tas karavanas.

Tave gali įtikinėti priešingai

Tau sakys, kad lenktynių su savimi neįmanoma laimėti, o va kitą tai aplenksi. Numok ranka į tokias nesąmones ir viskas. Judėjimas yra gyvenimo džiaugsmas. Tikslas, konkretus pasiekimas, konkreti pergalė yra reikalinga tik palaikyti tą judėjimą.

Man nerūpi, ar Tu pasieksi savo tikslų, man rūpi Tavo gyvenimo džiaugsmas.

Tau sakys, kad, jei lyginsiesi su kitais, judėsi greičiau, nei lygindamasis su savimi. Galbūt, o paskui krisi uždusęs. Gyvenimas – tai ne sprintas, kad reiktų staigiai nubėgti ir paskui visą laiką gulėti (paplūdimyje, užsidirbus milijoną arba ligoninėje, užsidirbus du). Tai kaip maratonas – reikia bėgti iki mirties.

Aš kviečiu bėgti SAVO GREIČIU. Tu gali norėti šiandien nubėgti 1% daugiau, nei nubėgai vakar, bet gali norėti ir 100%. Tavo pasirinkimas.

Tau daug kas tvirtins, kad yra labai sėkmingi ir siūlys pasilyginti. Nes tai pelninga. „Pirk šią prekę, kurią naudoju aš“ – sako asteroidas iš TV reklamos – „ir būsi toks fainas kaip ir aš.“ „Aš važinėju ferariu (arba netgi esu vienuolis, kuris pardavė ferarį), pirk mano mokymus, galėsi parduoti ferarį ir tu!“. Pastebėk, kiek daug „sėkmingų“ žmonių pozuoja prie prabangių automobilių, egzotiškuose paplūdimiuose ar tiesiog su tamsiais akiniais.

Aš irgi pasiūlysiu nuo manęs nusižiūrėti. Aš nuolatos stebiu žmones ir semiuosi iš jų įkvėpimo bei idėjų, kaip galima gyventi geriau, harmoningiau ir visaip kitaip -iau. Stebėk juos ir Tu.

Laimė yra būti kelyje. Tikslas reikalingas vien tam, kad nestovėtum.

Ar šią akimirką esi arčiau savo vidinio idealo, nei buvai prieš 5 minutes?

Jei taip – malonu buvo žengti šį žingsnį kartu.
Jei ne – iššvaisčiau Tavo laiką. Atsiprašau.