Daug kas tokio straipsnio iš manęs nesitikėjo, bet man labai knieti atkreipti visų dėmesį į fundamentalius žmonių mąstymo skirtumus. Pastebėjau, kad kartais pažvelgus į jauną žmogų pasidaro akivaizdu, kaip jam gyvenime seksis ir šiomis įžvalgomis norisi pasidalinti. Paskaitysi ir galėsi sužinoti kaip Tau gyvenime seksis, arba kodėl jau sekasi. Arba kodėl nesiseka ir ką daryti toliau.

Kartais žmonėms tiek pripučiama miglos apie tą vienintelį metodą kaip uždirbti milijoną, kad jis pamiršta visa tai, ką iš tiesų norėtų gyvenime veikti. Ir ko tas milijonas nė kiek nepalengvintų. Kartą teko skaityti jauno milijonieriaus pasakojimą apie save. „Na štai, – sako jis, – užsidirbau tiek ir tiek, ir tada sugalvojau, kad visada norėjau mokytis groti gitara, taigi, užsirašiau į kursus. O paskui susivokiau, kad aš į kursus galėjau užsirašyti ir neturėdamas tų milijonų!“ Nepamenu kas jis, bet mintis tokia.

Tas turtas apie kurį čia kalbėsiu dažniau yra tik vienas iš šalutinių produktyvaus ir prasmingo gyvenimo produktų, joks ne tikslas ar laimės garantas.

Šios įžvalgos surinktos lyginant įvairių žmonių gyvenimo istorijas, remiantis savo ekonomikos mokslo žiniomis ir viena kita knyga. Įžvalgos nebūtinai apie verslą, juk pakankamai turtingi tampa ir įvairių sričių specialistai – vadovai, konsultantai, tampa ir menininkai, sportininkai, kartais netgi mokslininkai. Kas juos visus sieja?

Greičiausiai, kai perskaitysi straipsnį iki 7 punkto, jau pasidarys aišku ar turi prielaidų būti turtingu žmogumi ar ne. O kai perskaitysi punktą nr. 8, tada paaiškės, tapsi juo ar ne.

Taigi, pirmyn.

1) Daryti ne tai kas liepta

„Jeigu žmonių paklaustų ko jie nori, jie atsakytų – greitesnių arklių“. – kadaise nepasakė Henris Fordas, vienas iš automobilių pramonės kūrėjų (nors ši frazė priskiriama jam). Tai reiškia, kad netgi nereikia klausyti ko nori vartotojai, galima kurti tai, ko jie nesitiki.

Jau nekalbant apie tai, kad standartinis žmogaus gyvenimo kelias sukurtas pramonės perversmo laikotarpiu ir prasidedantis mokykloje daugiausiai yra orientuotas į darbą fabrike, taigi, norėdami neatsidurti ten, turime padaryti ką nors kitaip. Net jeigu norime padaryti gerą karjerą fabrike reikia daryti ne taip kaip daro visi, o kaip nors geriau, sugalvoti ką nors naujo.

Kartą vienas protingas žmogus nubraižė man va tokią schemą:

„Va tie viršuje, galvoja ką turi veikti tie apačioje, o tie apačioje daro kas liepta. Pagal tai kur nori būti viską ir susidėlioji.“ Kitaip tariant, būtina galvoti pačiam ir priimti sprendimus pačiam.

Daugelis žmonių daro kas liepta ir tikisi, kad bus gerai.

2) Kurti

Organizacinė veikla, mano požiūriu yra kūrybos rūšis. Tik šita kūryba apima ne dažus ar teptukus, tačiau žmones ir procesus. Neretai verslo modelis yra toks pats meno kūrinys, kokiu gali būti laikomas taburetės dizainas ar pastato brėžinys. Gal daug kam architektūra ir neatrodo kaip menas, bet sutikim, vis vien į tą pusę!

Nekalbu tik apie tuos žmones, kurie savo kūrybos dėka tampa iš tiesų įžymiais menininkais ir dailininkais – unikalaus produkto sukūrimas taip pat yra neblogas žingsnis turtų link! Juk kažkas sugalvojo tokius konceptus kaip socialinis tinklas, telefonas su lietimui jautriu ekranu ar kroksai. Visa tai yra kūrybos, žmogaus fantazijos vaisiai!

Bet yra vienas niuansas – tuos savo kūrybos vaisius dar reikia patiems ir valdyti. Jei dirbi animacijos studijoje ir pieši Žmogaus-voro komiksus, gausi pinigus už valandas. Bet jei pats sugalvosi savo personažą, kuris kausis su tuo Žmogumi-voru, gausi pinigus nuo pardavimų, kurių bus kur kas daugiau.

Daugelis žmonių atiduoda savo darbo vaisius kitiems ir patys nieko su jais nedaro.

3) Rizikuoti

Turbūt nereikia ilgai aiškinti, kad verslas yra rizika. Rizika kiekviename žingsnyje. Netgi tokį paprastą dalyką kaip seminariūkštį suorganizuoti lydi rizika – ar susirinks pakankamai žmonių, kad atsipirktų ir salės nuoma, ir užkandžiai, ir paskirtas laikas? Ar pakankamai žmonių nupirks knygą, kad atsipirktų korektūros, maketavimo ir spausdinimo išlaidos?

Ilgiau reikia aiškinti, kad kuo didesnė rizika, tuo didesnis yra pelnas. Karo ir nelaimių metu, kada rizika yra iš vis neapsakomai didelė, krinta ir iškyla didžiulės naujos įmonės. Teko girdėti, kad šokolado gamintojas „Hershey“ iškilo didžiosios depresijos metais, kai gyvenimas buvo toks kartus, kad pigiausias būdas pasisaldinti buvo plytelė šokolado. Šis principas ypač ryškus investavime – kuo didesnė rizika pralošti, tuo didesni pelnai laukia (plačiau – šiame straipsnyje).

Girdėjau, kad rašytojas Gabrielis Garsija Markesas rašydamas savo pirmąjį romaną „100 metų vienatvės“ pardavė beveik visus daiktus, kad tik šeima turėtų ką valgyti, bet vis vien teko papildomai skolintis. Romanas tapo įžymus ir Marksesas tapo turtingas. O galėjo jam ir nepasisekti! Jis – rizikavo. Kiek yra tokių rašytojų, kuriems nepasisekė!

Dalis žmonių tiesiog dėl savo mąstymo aparato sandaros netoleruoja rizikos ir bet koks neapibrėžtumas jiems sukelia didžiulį diskomfortą. Dalis drąsiai neria ir mėgina savo šansus.

4) Turėti savo filosofiją

Atrodo, kad tie šalti verslininkai mažiausiai apie ką galvoja, tai apie filosofiją. Net jie patys taip įsitikinę, bet tai netiesa.

Skaitome vieną sėkmingo verslininko istoriją po kitos, gaudome kiekvieną Stivo Džiobso frazę kaip tyro oro gurkšnį vien todėl, kad šie žmonės turėjo savo ryškią filosofiją kaip tą verslą daryti ir mes norime tą filosofiją perimti. Kiek tenka įsitikinti, visi geriausi savo sričių specialistai turi savo filosofiją kaip daryti tai, ką daro ir netgi neretai yra pajėgūs tą filosofiją glaustai išdėstyti kokiame interviu žurnalui.

Keliskart NBA čempionas LeBronius Džeimsas turi savo minčių apie tai, kaip reikia žaisti krepšinį, „Titaniko“ režisierius Džeimsas Kameronas turi savo minčių apie tai, kaip reikia kurti filmus, Juozas Statkevičius turi savo minčių kaip reikia siūti rūbus, o Andrius Tapinas turi savo minčių apie viską. Jie visi turi kokį nors „savo metodą“, kaip „iš tiesų reikia dirbti“!

Visų pirma, šitas savo minčių turėjimas leidžia kitiems žmonėms patikėti tuo ką darai, prisidėti, o tai leidžia pasinaudoti punktu nr. 5. Visų antra, kai turi savo filosofiją, paprasčiau į ją atsiremti ir nesivadovauti tuo ką liepia kiti, kitaip tariant pasinaudoti punktu nr. 1.

5) Naudotis kitais

Aha! Štai čia ir paaiškėja, kodėl verslininkai taip nemėgstami! Jie naudojasi kitais!

Bet be šito – niekaip. Kai žmogus dirba vienas, jis gali nudirbti tik tiek, kiek pajėgus vienas žmogus. Jei žmogus naudojasi kitais, jis gali nudirbti tiek, kiek pajėgi nudirbti didelė žmonių grupė, atitinkamai ir pinigų užsidirbti daugiau.

Man vis imponuoja Rusijos oligarcho Romano Abramovičiaus istorija. Nežinau, tikra ji ar ne, bet skamba šitaip: Kai jaunasis Romanas artėjo prie tarnystės armijoje pabaigos, jis gavo užduotį iškirsti tam tikrą miško plotą. Kai iškirs tą miško plotą, jis galės keliauti namo. Bėda buvo ta, kad miško plotas didžiulis – vienam žmogui ne pagal jėgas. Tada jis nuėjo pas kaimiečius ir pasakė, kad tam tikroje miško vietoje už tam tikrą mokestį jie gali nusipirkti medienos, tik su sąlyga, kad išsikirs patys. Rezultatas – kaimiečiai iškirto visą jam priskirtą plotą ir dar už tai susimokėjo.

Didžiuliai projektai niekaip neįsigyvendina dirbant po vieną, o dirbant komandoje, net ir paprastučiai projektai yra užbaigiami greičiau. Net jei norėčiau savarankiškai išleisti knygą, vis vien samdyčiau redaktorę, nes juk nemoku sužiūrėti kablelių, samdyčiau maketuotoją, nes nemoku maketuoti. Dirbčiau kitų žmonių rankomis, o paskui visi sakytų: „Ai kaip gražiai tavo knyga sumaketuota!“.

Hiperveiklios Holivudo aktorės Džein Fondos, kuri dar buvo ir mama, ir sporto laidų vedėja, ir dar bala žino kas, kadaise paklausė kaip ji viską spėja. „Taigi aš turtinga, aš galiu deleguoti darbus kitiems!“ – buvo jos atsakymas.

Ir dar vienas geras pavyzdys yra tinklaraštis Debesyla iš kurio jo autorius rimtai užsimojo užsidirbti. Jis ir redaktorių įdarbino, ir turi kas už jį interviu paima, ir netgi savo tinklaraštyje skelbia kitų žmonių straipsnius! Savo tinklaraštį jis vysto kitų rankomis.

Ir dar vienas niuansas. Neretai žmonės kuria verslus netgi naudodamiesi ne savo pinigais. Investuotojas ir verslininkas dažnai būna du skirtingi žmonės. Verslininkas ateina pas investuotoją su idėjomis, kaip kadaise atėjo Sergejus Brinas ir Laris Peidžas pas milijonierių Endį fon Mauchenheimą Bechtolsheimą (tikrai toks vardas) ir pasakė: „Mes kursim Google“. „Na, gerai“, pasakė Endis ir ištraukė jiems šimtą tūkstančių dolerių iš pinigų maišo, kurį visad nešiojosi prie savęs.

Ne už savo pinigus ir ne savo rankomis uždirbami milijonai!

6) Neišgyventi

Tuo pat metu, kai paprastas žmogus galvoja apie tai, kaip išgyventi iki rytdienos, kitas gi galvoja, kaip geriau padaryti tai ką jis daro. Šitai knygose perskaičiau, bet net versle yra toks momentas, kad tos įmonės, kurios tiesiog stengiasi kaip nors išgyventi ir išsilaikyti, taip ir plūduriuoja kažkur paviršiuje, o auga tos, kurios stengiasi augti ir tobulėti.

Labai pasikeičia darbas ir darbo kokybė tada, kai mintis nukreipi nuo prieš nosį padėtos lėkštės link didesnių tikslų, tokių kaip „padėti žmonėms“, „pakeisti pasaulį“ ar tiesiog „tapti turtingu“. Kartais šie didingi teiginiai išmuša iš vėžių, bet kartais žmonės iš tiesų galvoja tokiomis kategorijomis.

Turtingų žmonių mintys dažnai yra didžiulės, ambicingos! Užimti rinką! Būti geriausiu!

Ir čia, mielieji, svarbi žinia – turtingi žmonės retai dirba dėl babkių. Tos babkės dažnai būna šalutinis efektas, arba viso labo projekcija kitų tikslų (apie projekcijas čia). Jie nori garbės, jie nori pripažinimo, jie nori pasiekimų. Žmogelis klausia: „Kodėl verslininkai vis eina į politiką, ką mažai prisivogė?“. Tokį žmogelį belieka tik atjausti dėl jo neišmanymo! Ne, ne pinigų jiems reikia, jiems reikia garbės ir pripažinimo! O kur didesnis pripažinimas, būnant savo įkurtos įmonės vadovu, ar Lietuvos prezidentu? Atsakymas turėtų būti akivaizdus.

O apie ką iš karto pagalvoja daugelis žmonių? Apie tai, „kiek prezidentas uždirba“!

7) Daryti tai, ko reikia kitiems

Va čia niuansas, kurį mažai kas supranta. Visų pirma, akivaizdu, kad jeigu sukūrei programėlę, kurios niekam nereikia, tai kažin ar tokia programėlė padės praturtėti. Jeigu sukūrei programėlę, kurios visiems reikia – šansų praturtėti yra.

Tai atrodo, kad reikia dirbti kitiems, dėl kitų ir visiškai negalvoti, kas įdomu pačiam? Yra žmonių, kurie taip sugeba, tas tiesa. Niuansas yra tame, kad geriausiai sekasi dirbti tada, kai dirbi tai, kas iš tiesų įdomiausia pačiam, bet kartais taip atsitinka, kad visiškai atsitiktinai pataikome į tai, ko reikia ir kitiems!

Tarkime, aš kuriu muziką. Tos muzikos stilius nėra labai populiarus, taigi užsidirbti iš jo nėra šansų, nes niekas tiesiog už ją nemokės. Jei norėčiau užsidirbti, man reikėtų pasukti į popsą ar šokių muziką ir pradėti „gaminti“ gabalus žmonėms. Bet šito aš daryti visiškai neturiu jokio intereso ir nusiteikimo. O be intereso ir nusiteikimo ir tie gabalai ne kažin kaip skambės.

Buvo tokia grupė ŽAS, kurie pradėjo nuo metalo muzikos, o paskui ėmėsi kurti stačiai kvailą popsą. Vienas grupės narys Tru Sabaka sakė: „Jei laisvalaikiu pradėčiau dainuoti kokią ŽASų dainą – apsivemčiau“. Bet ta muzika jiems atnešė šlovės ir pinigų turbūt dėl to, kad jie niekad neprarado ironiško požiūrio į tą savo perdėtą pataikavimą auditorijai.

Kitaip tariant, reikia arba pamėgti tai ko reikia kitiems, arba įtikinti kitus, kad jiems reikia to ką darai.

 

Dabar jau turėtum daugmaž žinoti, ar yra Tavo gyvenime prielaidų tapti turtingu žmogumi. Ir štai paskutinis punktas:

8) Dar yra atsitiktinumas

Amerikoje įsisukus visokiems „verslo realybės šou“, kuriuose įvairūs ekscentriški milijardieriai, tokie kaip Donaldas Trumpas mokino kitus daryti verslą, atsirado ir tokio projekto parodijų.

Buvo nufilmuotas realybės šou su tikrais dalyviais, tačiau vietoj milijardieriaus buvo pasamdytas aktorius ir jam buvo liepta elgtis kuo kvailiau ir laidos dalyvius visaip statyti į kuo nepatogesnes situacijas. Dalyviai iki pat šou pabaigos ir nesužinojo, kad jie yra apgaudinėjami ir ekscentriškasis verslininkas yra netikras.

Įdomiausias momentas būdavo tada, kai kiekvienos laidos pabaigoje tekdavo spręsti klausimą kurį iš dviejų ant „karštųjų kėdžių“ sėdintį žmogų išmesti. Milijardierius neva eidavo pasitarti į slaptą kambarį su savo slaptu verslo partneriu, kuris neva nenorėjo rodytis viešai. Net ir TV žiūrovai nematė kas tas žmogus, kol galų gale, paskutinėje laidoje viskas buvo atskleista.

Pasirodo, kad tas paslaptingasis verslo partneris yra beždžionė pasukanti laimės ratą ir burtų keliu išrenkanti kuris dalyvis iškris. Laidos vedėjo teigimu – beždžionė simbolizavo atsitiktinumo galią.

Kaip turbūt sąžiningiausias pasaulio tinklaraštininkas Paul Jarvis pasakoja, visas jo kelias į sėkmę buvo atsitiktinumų ir sutapimų virtinė.

„Tai atrodo lyg kokia epidemija užpuolusi interneto verslininkus, kurie tampa sėkmingi kelių laimingų atsitiktinumų dėka (įskaitant ir mane patį), o tada pažiūri atgal ir racionalizuoja savo pasiekimus, tarsi viskas būtų buvę taip ir suplanuota!“

Atsitiktinumas. Net jei turi visas prielaidas būti turtingu, gali ir nepasisekti. Net jei vienos kitos prielaidos trūksta – gali rasti maišą pinigų tiesiog šalikelėje. Kita vertus, tam, kad rastum maišą šalikelėje, reikia jau būti kelyje. Reikia tų prielaidų. Ir atkaklumo reikia, laukti gali tekti ilgai.

Na o dabar, gali peržiūrėti dar kartą punktus ir išsirašyti tuos, dėl kurių netapsi turtingu.

O tada pasirašyti ką gali padaryti, kad šituos punktus pakeistum.

Man, pavyzdžiui, reiktų išmokti naudotis kitais (5) ir labiau dirbti dėl kitų (7), va tada tapčiau turtingas.