Ar jau atradai savo pašaukimą? Jei dar ne, turiu Tau gerų naujienų. Pajudėti link jo galima jau rytoj. Ar ne per daug paprasta? Galbūt paprasta, o gal ir ne, kiekvienam gausis skirtingai.

Tarkim, kad jau susipažinai su klausimų rinkinių, į visus juos atsakei, kai kas paaiškėjo, bet užstrigai. Galbūt supratai, kad turi penkiolika skirtingų pašaukimų, kuriems tiesiog neužtenka laiko paroje. Arba turi kelis abstrakčius pašaukimus, kurių nežinai kaip įgyvendinti realiame gyvenime. O galbūt taip nemėgsti rašyti, kad pats rašymo procesas neleidžia Tavo pašaukimui atsiskleisti. Vadinasi, klausimai padarė viską ką galėjo, užvedė ant kelio, dabar reikia imtis kito metodo.

Žinoma, gal būt tie klausimai buvo kaip tik tai ko Tau ir trūko, atsakei į juos ir dabar žinai ką nori veikti gyvenime. Sveikinu! Tik perspėju – norai keičiasi, gyvenimas keičiasi. Jei vėl pasimesi – sugrįžk čia.

Ką man pasakė intuicija

Beieškodamas gyvenimo džiaugsmo analizavau kaip sudarytas ir kaip veikia pasaulis. Skaičiau įvairias filosofines ir religines knygas. Per daug nesistengdamas (nes pastangos atitolina rezultatą) mėginau suvokti kaipgi viskas veikia ir ką iš tiesų reikėtų daryti gyvenime kiekvienam žmogui, kad gyvenimo džiaugsmas nedingtų?

Ar reikia klausyti visuomenės normų ir jų laikytis? Ne, visuomenės normos pačios neretai priešiškos žmogui ir gamtai. Ar reikia leisti save užvaldyti instinktams? Ne, instinktai yra trumpalaikiai, ilgainiui jie gali privesti prie savęs sunaikinimo. Ar reikia viską apmąstyti intelektu? Ne, intelektas geba apdoroti labai ribotą kiekį informacijos, galima pasinerti į begalinius apmąstymus ir nieko nenuspręsti.

Ir vieną dieną aš suradau gyvenimo džiaugsmą. Jis būna tada, kai žmogui tiesiog nekyla klausimai nei apie gyvenimo džiaugsmą, nei „apie gyvenimą“. (Klausimai nėra keliami – jie kyla patys, apsimetimas, kad nekyla nepadės.) Kai žmogus geba „tiesiog gyventi“. Kaip to pasiekti? Reikia užmiršti šituos klausimus.

Ar tai reiškia užsimiršti ir atitrūkti nuo pasaulio alkoholio ir narkotikų pagalba? Nepadės – tai laikina. Užsidaryti vienuolyne ir nekišti nosies laukan? Abejoju – tam turi būti specialus pašaukimas.

Galima būti užimtam prasminga veikla. Tokia veikla, kuri jauti, kad yra prasminga.

Ar tai reiškia pasinerti į darboholizmą? Ar tai reiškia kiekvieną savaitgalį ir po darbo slaugyti neįgalius vaikus? Žinoma, kad ne.

Primenu, kas mano požiūriu yra gyvenimo prasmė. Tai yra darymas to, kas teikia džiaugsmą, darymas to, kas naudinga kitiems ir darymas to, kas tobulina esamus dalykus ar kuria naujus. Ir nesvarbu, kaip yra iš tikrųjų, svarbu kaip Tu jauti. Nesvarbu, kad ėjimas į mokyklą ar universitetą iš tiesų yra Tau naudinga (visgi tai mokymasis, tobulėjimas), bet jei nejauti, kad tai prasminga, įsijungia intelektas ir užduoda klausimą: „O kur mano gyvenimo džiaugsmas?“.

Tai ką tada daryti?

Ieškotojo kelias

Jeigu nori rasti gyvenimo džiaugsmą reikia eiti ieškotojo keliu. Jeigu nepavyko suvokti savo pašaukimo atsakius į kelis klausimus, reikia eiti ieškotojo keliu.

Aš ieškotojo kelią aprašiau pats, bet vėliau radau literatūros, kurioje jis jau aprašytas, taigi iš esmės nesukūriau nieko naujo. Išradau dviratį.

Šis kelias susideda iš trijų veiklų. Jas galima išvardyti bet kokia seka, tai esmės nekeičia, nes reikia daryti visas tris vienu metu. Tai nėra sudėtinga, nes dvi iš jų visiškai pasyvios ir tik viena aktyvi. Bet nėra lengva.

Sunku perteikti žodžiais, tai kas turi būti perteikta, todėl nesistebėk poetiniais išsireiškimais. Įsijausk į mintį.

1) Leisk įvykti tam, kas turi įvykti. Atlik veiksmus, kurių negali neatlikti. Priimk tą ko negali pakeisti. Pakeisk tą, ko negali nepakeisti. Leisk idėjoms, kurių vertę jauti tapti veiksmais. Leisk sau tekėti kaip vandeniui – nesipriešinant, bet aplenkiant visas kliūtis, praneriant pro smulkiausius plyšius, gludinant akmenis pakeliui, bet ant jų nepykstant. Daryk tai, kas geriausia šią akimirką. Jei nežinai, ką daryti – nedaryk nieko, leisk viskam įvykti.

2) Stebėk kas vyksta. Stebėk ką jauti. Stebėk kaip jautiesi. Klausyk ką galvoji. Klausyk ką kalbi. Stebėk ką darai. Atsitrauk į šoną ir stebėk. Tu nesi Tavo veiksmai – Tu gali juos stebėti. Tu nesi Tavo mintys – Tu gali jas stebėti. Ir jausk tai ką jauti iš tikrųjų. Ne tai ką intelektu išmąstai, kad turėtum jausti, ne tai kaip jaustis būtų logiška, o taip kaip jautiesi iš tikrųjų.

3) Tobulink, keisk ir koreguok savo vidinį pasaulį, vidinę proto sąrangą. Suprask kodėl darai tai ką darai. Suprask kaip dėl to jautiesi. Išsiaiškink vidines vertybes ir norus, koreguok įpročius, pasisemk naujų jėgų, pasisemk naujos patirties. Suprask kaip darai tai ką darai. Nuolatos judėk į priekį, ieškok būdų daryti viską geriau ir paprasčiau. Eksperimentuok, išbandyk, judėk į priekį.

Įdomiausia, kad Tu ir taip viską darai. Šie principai aprašo ne kokią nors gudrią filosofiją, bet tai, kaip viskas iš tikrųjų nuolatos vykstą. Tai yra gamtos bandymų ir klaidų metodas. Gamta sukuria kokį organizmą ir paleidžia į laisvę, jam nesiseka, jis neranda maisto ir numiršta. Arba sukuria kokį organizmą, jam sekasi rasti maisto, gyvenamąją vieta, daugintis ir jis išgyvena. Tada nukrinta meteoritas ir užtemdo saulę – jie visi išdvesia (kaip nutiko su dinozaurais).

Taip ir žmogus – jis sugalvoja, kad darys tai ir tai, čia bus jo pašaukimas. Jis tai daro, bet nesijaučia gerai. Šią veiklą apleidžia ir imasi kitos veiklos – jaučiasi gerai, jam sekasi, bet gyvenimas netikėtai pasikeičia ir ta veikla nebetenka prasmės. Tarkim – gavo labai gerą darbą užsienyje, kokiame nors didmiestyje su dangoraižiais ir pomėgį vakarais žvejoti tenka paaukoti.

Net jei nesutinki, kad šitų principų reikia laikytis, pirmieji du vis tiek vyksta. Kartais, kad ir kaip stengtumeis Tu nesugebi užblokuoti tų veiksmų, kurių negali nepadaryti. Ir kartais, kad ir kaip stengtumeis Tu nesugebi pakeisti to, ko negali pakeisti. Kad ir kaip užsimirštum, vis tiek kartais pastebi kas vyksta, pastebi, kad kažką darai negerai, pastebi, kad šneki nesąmones, pastebi, kad jautiesi nemaloniai ir nori pabėgti.

Tik kartais neatsižvelgi į tai ką pastebėjai ir nekeiti savęs. Kenti toliau.

Kas manęs laukia?

Jei tikrai leisi sau viską daryti, greičiausiai pajausi kaip kūną valdo pirmykščiai impulsai – svaiginimasis, seksas, maistas, miegas, prisirišimas, godumas, dar kas nors. Galbūt Tau tai nepatiks, jausiesi blogai dėl to. Bet tai galima pakeisti. Tiesiog pasidarys aišku, kad gali ko nors nebedaryti ar daryti mažiau.

Galbūt viskas gerai – tai Tavo pašaukimas. Galbūt maisto gaminimas restorane, pinigų kalimas spekuliuojant valiutomis, pati paprasčiausia meilė dirbant darželio auklėtoja yra tai ką Tu nori daryti.

Paskui greičiausiai pajausi, kad netelpi visuomenės rėmuose. Norisi daryti ką nors tokio, kas ne visai tradiciška. Galbūt Tau nepatiks, jausiesi blogai dėl to. Bet tai galima pakeisti. Viskas užknis, spjausi į visuomenės normas ir darysi taip kaip iš tikrųjų nori.

Galbūt viskas gerai – tai Tavo pašaukimas. Galbūt Tu labiausiai nori saugoti tvarką ir stabilumą, dirbti teisme, policijoje, valdžios įstaigoje, būti dvasininku.

Toliau pamatysi, kad nurimus instinktams ir nebekreipiant dėmesio į visuomenės nuomonę ima siautėti intelektas. Labai greitai jis sumąsto kaip viskas turi būti ir ko Tu turi norėti. Logiška, kad žmogui reikalingi pinigai ir kitos materialinės vertybės, valdžia ir galia. Vadinasi jų reikia kuo daugiau! Galbūt tai gadins Tavo gyvenimą ir jausiesi blogai dėl to. Bet tai galima pakeisti. Visada yra veiklų, už kurias ir pragyventi galima ir kurios širdžiai mielos.

Galbūt viskas gerai – tai Tavo pašaukimas. Galbūt Tu labiausiai nori uždirbinėti pinigus ir siekti valdžios – būti verslininku, bankininku, politiku, karininku.

Toliau pamatysi, kad visi tie norai yra nieko neverti, nes ne pinigų žmogui reikia, o to, ką jis gali su tais pinigais daryti. Ne formalios valdžios prieš kitus, o laisvės daryti ką nori sau. Tada pradėsi tenkinti savo bazinius biologinius poreikius – duonos ir žaidimų. Galbūt ims ko nors trūkti, jausiesi blogai dėl to. Bet tai galima pakeisti. Visada galima rasti veiklą kuri maloni pačiam, bet duoda naudos ir visuomenei.

Galbūt viskas gerai – tai Tavo pašaukimas. Galbūt Tu nori vien tik keliauti po pasaulį ir niekam neįsipareigoti, fotografuoti kokias nors beždžiones džiunglėse, arba dirbti kokiame nors ūkyje Afrikoje. Arba būti ekstremaliu sportininku, važiuojančiu per dykumas ar lipančiu į kalnus ir nuolatos finansuojamu įvairių rėmėjų.

Toliau gali pradėti trūkti prasmės ar krypties visame tame ką darai. Įlipai į visus kalnus, aplankei visas šalis, kas toliau? Toliau, protingi dėdės iš senovės sako yra meilė. Nesavanaudiškas darbas dėl kitų gerovės. Nespragtelėsi pirštais ir nepradėsi staiga mylėti pasaulio – link to yra kelias. Ir jei manai, kad link meilės pasauliui niekada neprieisi, gal ir neprieisi, iš kur man žinoti kokie Tavo gebėjimai?

Meilė pasauliui ir nesavanaudiškas gero darymas dėl kitų. Gero darymas savo iniciatyva, kai nieks neprašo. Gero darymas su džiaugsmu.

Dažnai girdžiu, kad kartais žmogus geriau nieko nedarytų, nes tas jo noras padėti kartais tik trukdo kitiems. Sakykim, esi krikščionis ir matai, kad kitas žmogus netiki dievu ir labai gyvenime kenčia. Nori jam padėti ir aiškini apie Jėzų. Na, nepadėsi jam, tik sunervinsi. Arba žmogui liūdna ir jis nori parymoti prie lango, o Tu jį tempi į miestą „prasiblaškyti“. Nepadėsi, tik sunervinsi.

Kelias čia nesibaigia, jis yra begalinis. Toliau Tu išmoksi įsiklausyti į žmones, suprasti ko jiems iš tikrųjų reikia ir ką Tu gali padaryti, tada iš tikųjų darysi ne tik tai kas atrodys gera pačiam, bet tai, kas bus iš tiesų naudinga kitiems. Tai aš vadinu pusiausvyra su pasauliu.

Tada pamatysi, kad ne viską ko reikia gali daryti, kai kas yra nemalonu, prieštarauja Tavo vertybėms. Galbūt nustosi daryti bet ką, o darysi tik tai kuo iš tiesų tiki. Tai aš vadinu vidine harmonija.

Tai ką darai, išmoksi daryti vis geriau ir geriau, pasieksi neregėtų aukštumų.

Tavo sukaupta patirtis, įgyti nauji įpročiai keis Tavo vidines vertybes. Jų kryptis ims vis labiau sutapti su visuomenės, gamtos, paskui ir visatos vystymosi kryptimi.

Visuomenė skirta tam, kad bendradarbiautume – turėtume bendrą tvarką, padėtume vieni kitiems.

Gamta skirta tam, kad išgyventume ir užimtume vis naujas teritorijas. Žmogus – tobuliausias gamtos kūrinys, vien dėl to, kad tik žmogus pajėgs išplėsti gamtos valdas už Saulės sistemos ribų. Kur eis žmogus, nešis ir gamtos dalelę su savimi. Kol kas gamta dėl mūsų kenčia, bet ji tiki mumis.

Visata nestovi vietoje ir nuolatos vystosi. Jei po didžiojo sprogimo (ar atšokimo?) tebuvo tik kelios rūšys elementariųjų dalelių ir viena sąveikos jėga, tai dabar turime keturias sąveikos jėgas ir neaprėpiamą spektrą įvairiausių objektų – galaktikos, telefonai, planetos, dalelių greitintuvai, internetas, voverės, grybai ir net dantų krapštukai. Todėl kūrybą – tobulinimą to kas yra sukurta ir naujų dalykų kūrimą aš laikau aukščiausia vertybe.

O tobulumas nėra vieta į kurią reikia ateiti. Yra tik kelias link tobulybės. Keliu gali eiti vis toliau ir toliau, padaryti dar vieną žingsnį, po to dar vieną.

******

Galbūt šie etapai išsidėlios kita tvarka. Galbūt Tu nesutinki su mano pateiktais profesijų pavyzdžiais. Viskas yra individualu – aš turėčiau rašyti laišką kiekvienam atskirai.

Esmė yra bandymai ir klaidos. Tu mėgini ir žiūri kas gaunasi. Jei nesigauna – darai kitaip. Nesakau, kad nereikia pagalvoti prieš darant. Galbūt užtenka tik truputėlį pagalvoti ir supranti, kad nereikia ko nors daryti. Neignoruok proto, naudokis juo kaip naudojiesi rankomis ar ausimis.

Gamta veikia bandymų ir klaidų metodu – o pažiūrėk kokia! Tu esi gamtos bandymas. Lašas bangoje, bandančioje nuplauti klibantį akmenį. Tu esi smiltelė akmenyje, bandančiame atsilaikyti prieš nenuilstančias bangas.

Keletą etapų esu praėjęs pats ir pasakoju tai ką žinau. Keletą etapų matau žmonėse. Keletą etapų perskaičiau knygose. Keletas etapų yra grynai teoriniai, filosofiniai.

Tai kur tas „rytoj“??

Aš pažadėjau, kad galėsi aprašytą metodą taikyti jau RYTOJ. Tai ar staiga turi pasidaryti taip, kad perskaičius šias eilutes pajusi vienovę su visata ir imsi plaukti kaip banga? Nieko panašaus.

Tai ką aš aprašiau yra kelias. Tos visos visatos ir bangos atrodo kaip tikslas bet taip nėra, jos yra kelio dalis. Tu negali pasiekti tikslo per vieną naktį, tačiau Tu gali pradėti eiti keliu.

Tu jau atsakinėji į mano atsiųstus klausimus (tikiuosi). Tu jau stebi kas vyksta Tavo gyvenime. Tau liko imtis veiksmų ir ką nors keisti. Pavyzdžiui išmokti leisti sau daryti tai ką darai. Ar sugebi stebėti savo kvėpavimą, bet leisti sau kvėpuoti natūraliu ritmu. Ar sugebi šokti natūraliai ir laisvai, bet tuo pačiu stebėti savo judesius?

Jau rytoj gali pradėti stebėti savo veiksmus – ką darai? kaip jautiesi? kodėl tai darai? kaip jausies po 5 metų dėl to, ką darai dabar?

Jau rytoj gali leisti sau atlikti kokią nors smulkmeną, kurią giliai širdyje nori atlikti. Tik smulkmeną.

Jau rytoj gali ką nors pakeisti. Pavyzdžiui išlipti iš lovos kita koja. Tyčia, šiaip sau. Ir pažiūrėti kaip jautiesi. Nusišypsoti prieš veidrodį ir pažiūrėti kaip jautiesi.

Jau rytoj gali pasistengti padaryti geriau tai, ką jau ir taip darai. Ir pažiūrėti kaip jautiesi, kaip jaučiasi aplinkiniai.

Tai yra kelias, kuriuo einant patiriamas gyvenimo džiaugsmas ir atrandamas pašaukimas. Teoriškai jis yra absoliučiai universalus ir tinka bet kam. Jei kas prieštarauja ar nori papildyti – jūsų komentarai labai laukiami, man tikrai įdomu.

Pabaigai – citata smegenų laužymui: jeigu mano tikslas yra kelias, vadinasi eidamas keliu pasiekiu tikslą kiekvieną akimirką. (Pasakė bičas iš Indijos prieš 2,5K metų)