Ar Tau įdomu kaip gyvenimą galėtų pakeisti pati paprasčiausia šypsena? Yra tokių tinklaraščių, kurie visus ar bent jau daugumą straipsnių parašo iš savo asmeninių eksperimentų. Kaip pavyzdžiui šitas. Valtininkas gi yra filosofinis tinklaraštis, bet visokie eksperimentai man taip pat nesvetimi.

Kartą man vienas žmogus pasakė, kad, jei ryte pats sau prieš veidrodį nusišypsosi, diena bus geresnė. Aš nesu tas, kuris tiki visokiomis ezoterinėmis nesąmonėmis, tačiau jau ne vieną kartą teko man pažinti paslaptingas organizmo galias, taigi, nusprendžiau pabandyti pats sau nusišypsoti ir pažiūrėti kas iš to bus.

Eksperimentas

Visų pirma, nusprendžiau, kad man pilnai pakaks 30 dienų ir nėra ko čia įsipareigoti 365 dienas daryti tą, kas nežinia kaip veikia ir ar iš viso veikia.

Nusprendžiau, kad visą tą laiką, kiekvienos dienos rytą prieš išeidamas iš vonios žvilgtersiu į veidrodį ir nusišypsosiu. Pats sau.

Iš pradžių tas maivymasis atrodė labai keistai. Niekas, visiškai niekas gi nemato, bet atrodo, kad va tas žmogus žiūrintis iš kitos veidrodžio pusės žiūri ir kreivai juokiasi iš manęs, kai aš bandau nutaisyti kreivią šypseną. Veido raumenys man pačiam nepaklūsta ir šypsena nesigauna. Jaučiuosi kaip idiotas.

Keistas jausmas…

Na, aš tik šyptelsiu, kilstelsiu lūpų kampučius į viršų ir tiek, pagalvojau. Ne, po galais, tai turi būti normali šypsena (aš juk matau veidrodyje, kaip tai atrodo ir į ką tai panašu). Po ilgos kovos su savimi, pagaliau įskaitau tai kas gavosi. Tokios veido raumenų mankštos tęsėsi kokią savaitę. Kuo toliau, tuo šypsotis buvo lengviau. Aš iš tiesų sugebėdavau nuoširdžiai pats sau nusišypsoti, parodyti dantis, taip sakant. Atrodo, tarsi šypsenos skleidžiama pozityvi energija atsispindi nuo veidrodžio ir grįžta man pačiam.

O paskui aš pradėjau pamiršti savo eksperimentą. Na taip, aš turėjau lapuką, kuriame žymėjausi varneles, kai man pavykdavo padaryti tai ką noriu padaryti. Tačiau kai trys iš eilės langeliai liko tušti, be varnelių, supratau, kad reikia ką nors daryti, nes eksperimentas nepavyks ir reikės daryti iš naujo. Tai ką padariau, tai supykau ant savęs ir pasiryžau daugiau nepamiršti šypsotis! Ir ką manai? Aš ir toliau taip pat sėkmingai pamiršdavau savo užduotį. Juk iš vonios taip norisi kuo greičiau pabėgti! Juk visi pasaulio darbai laukia!

Aš vėl ant savęs supykau, bet nuo to pasijutau tik blogiau ir suėmė šiokia tokia nedidukė neviltis (juk ir eksperimentas nedidukas). Todėl ėmiausi paprastesnių priemonių, nes, juk sako, kad genialu yra tai, kas paprasta. Tiesiog ant popieriaus nupešiau šypsenėlę ir prisiklijavau prie veidrodžio. Šio paprasto triuko dėka nebepamiršdavau šypsotis iki pat eksperimento pabaigos.

Rezultatas

Tai kas gi vyksta kai šypsaisi prieš veidrodį? Ogi paimk ir pagalvok apie save. Bet kokioje situacijoje – darbe, paskaitose, mokykloje. Kaip Tu atrodai iš šalies? Gali būti (nebūtinai taip bus, bet gali), kad Tu prisiminsi savo veidelį kokį matai iš ryto veidrodyje. Koks jis? Apsimiegojęs? Susivėlęs? Prisimerkęs nuo ryškios šviesos? Susiraukęs dėl to, kad reikėjo keltis? Nieko gero, ar ne?

O dabar įsivaizduok, kad kai tik pagalvoji apie save iš karto prisimeni ne ką kitą, o savo šypseną! Nieko kito prisiminti ir negali, nes ryte tai darydamas jautiesi kvailai, labai kvailai. Tas jausmas buvo ryškus, todėl vaizdas, kurį matei labai stipriai įsirašė į atmintį. Iš atmintyje iškilusio besišypsančio atvaizdo ima atsispindėti pozityvi energija ir bombarduoti Tave, kad ir kur būtum. Kai tik pagalvoji „o kaip aš atrodau iš šalies“, Tave užlieja pozityvios energijos užtaisas iš Tavo atminties. Ir ta energija ateina ne iš išorės, ne iš įkvepiančių žmonių ar citatų, o iš Tavęs!

Šypsena atneša energiją, gerą nuotaiką ir… norą nusišypsoti. Juk lygiai taip pat Tavo nuoširdi šypsena gali pakelti nuotaiką ir kitam žmogui, sumažinti jo pyktį ar susirūpinimą. Ir šypsena bus nuoširdi, neamerikoniška, vadinasi tikra ir įkvepianti.

Visai netikėtai paaiškėjo, kad šis šypsenos metodas gali kuklius ir susikausčiusius žmones kamuojantį klausimą „o kaip aš atrodau kitiems“ apsukti iš kitos pusės. Tas pilkas, nematomas ir susigūžęs vidinis aš, pasirodo, gali pradėti šypsotis. Nuo šiol ir aš dažniau tyčia pagalvoju kaip aš atrodau kitiems ir pajuntu, kad žmonės mato ne kokį apsijuokiantį nevykėlį, o tiesiog besišypsantį žmogų. Ką jie apie tą žmogų galvoja toliau, tai jau jų reikalas. Gal jie galvoja, kad nuolatos šypsotis kvaila, o gal vis tiek mato nevykėlį, tačiau tas nevykėlis šypsosi, jaučiasi gerai, pozityviai ir įkvepiančiai.

Aš Tavęs neagituosiu daryti to paties eksperimento. Aš jį jau padariau ir rezultatus aprašiau. Aš Tave agituosiu dažniau šypsotis. Kai tik nuotaika nėra bloga – leisk sau nusišypsoti. Kai nuotaika gera, juk šypsaisi ir taip :)

Prisimink savo šypseną!