Nors meditacija ir naudinga praktika, tačiau čia kaip ir visur kitur siaučia nuomonių įvairovė, neretai atbaidanti abejojančius ar netgi pabandyti nusprendusius žmones. Didelę kaltę už tai turi prisiimti neva „dvasingi“ žmonės vis siekiantys kitiems, „mažiau dvasingiems“ įpūsti nevisavertiškumo kompleksą: „Va koks aš – spinduliuoju meilę ir gėrį, o tu čia darai darai tą savo jogą, medituoji medituoji – tik laiką gaišti!“

Ne, net nekalbu apie šarlatanus ar apsimetėlius, kalbu apie iš tiesų savo vidų gerai sutvarkiusius žmones, kurie vis vien nieko nesusigaudo apie kitų žmonių vidų ir vis vien šneka visokias keistybes. Kodėl taip yra? Kaip viskas yra iš tikrųjų? Čia pasidalinsiu savo įžvalgomis gautomis pačiam medituojant ir skaitant rimtus rašinius apie kitų rimtų žmonių rimtas patirtis.

Pasakojimas apie du protus

Jei „dvasingumo“ liūnas nors kiek buvo įtraukęs ar užkabinęs, net jei skaitei tik keikūno ir nepraustaburnio Marko Mansono straipsnį apie meditaciją ar intelektualaus smalsumo genamas waitbutwhy straipsnį apie religiją žinai, kad žmogus turi du protus.

Vienas protas yra reaguojantis, nuolatos šokinėjantis nuo vieno laikino malonumo prie kito, nuolatos bėgantis nuo vieno gresiančio nemalonumo prie kito. Kadangi jis toks nepastovus ir besiblaškantis, neretai yra pavadinamas „beždžionės protu“. Šiek tiek privengiu šaipytis iš bene protingiausių gyvūnų ir vadinsiu šį protą tiesiog protu A.

Antras protas turi visiškai ne magišką gebėjimą stebėti protą A. Jis gali proto A veiksmus koreguoti ir nutraukti, pakeisti kokia nors kita, mums tinkamesne linkme. Čia bus mūsų protas B.

Tai jau turbūt žinai, kad protas B yra stiprinamas ir lavinamas meditacijų metu. Protas A kaip šokinėjo taip ir šokinėja, tačiau protas B sėdint, kvėpuojant ir giliai susikoncentravus tarsi ima matyti visus A išsišokimus iš šalies. Galime jį tiesiog stebėti, o galime kokį nenorimą elgesį ir nutraukti. Naudinga? Man atrodo, kad taip.

Galbūt kas nors jau paaiškino, kad šitas stebėjimas nė kiek nesumažina žmogaus spontaniškumo, kaip tik šituo būdu išlaisvinamos visos kūrybinės idėjos, nes juk protas B gali tiesiog stebėti ir leisti protui A reikštis.

Ir gal net susidūrei su tuo, kad šitas protų A ir B atskyrimas labai padeda kasdieniame gyvenime, kai užplūdus emocijoms ar stresinei situacijai ir protui A ėmus siautėti, protas B išlieka ramus ir geba suvaldyti situaciją.

Čia yra priežastis, kodėl medituoju aš, kodėl medituoja dauguma hipsterių ir kodėl medituoti patariu visiems. Tarsi prieš pradedant praktikuotis protai A ir B būtų susipynę, kaip pavaizduota kairiajame piešinyje, o po ilgalaikės praktikos jie atsiskiria kaip pavaizduota dešiniajame piešinyje. Gera, patogu ir malonu.

Čia prasideda Pirmasis Meditacijų Karas.

Karts nuo karto tenka susidurti su žmonėmis kalbančiais apie visokias energijas, apie spinduliuojamą meilę ir, kad neva meditacija tai ne visokios durnos praktikos, o dangiška dovana, kad medituoji visada, kai nuoširdžiai šypsaisi žmogui, tai kam čia iš viso sėdėt. Aš susiduriu (žr. šio straipsnio komentarus), galbūt susiduria ir kiti. Metas pasidalinti gilesnėmis įžvalgomis.

Trečiasis protas

Niekur nemačiau, kad kas nors kalbėtų apie tris protus, taigi pralaužti ledus tenka man. Taigi, dar yra trečiasis protas C. Ką jis daro?

Ogi nieko nedaro – tai yra grynasis stebėjimas. Protas B gali kištis ir koreguoti A atliekamus veiksmus, o C nesikiša, tiesiog stebi. Protas gali B vertinti A atliekamus veiksmus (gerai, negerai), o C tiesiog stebi. C netgi stebi ir patį protą B, kol tas atlieka visokius neva sąmoningus apmąstymus ir apskaičiavimus – keistokas jausmas suvokti, kad visokie sudėtingi logiški ir racionalūs samprotavimai taip pat vyksta savaime. (Jau yra keletas mažučių tyrimų, tą lyg ir galbūt patvirtinančių).

Turbūt nesunku bus patikėti, kad tas protas C yra visuomet aktyvus, mes gi visuomet save stebime, visą laiką. Nesvarbu, protai A ir B susipynę, susimaišę ar yra tobuloje harmonijoje, protas C vis tiek iš viršaus viską stebi lyg koks visagalis dievas (ak štai kur jis!). Brėžinyje viskas atrodytų šitaip:

Aš negaliu tvirtinti, kad šitas protas C yra atskleistas štai šiame video apie vienos smegenų traumą patyrusios neuromokslininkės išgyvenimus, tačiau neabejoju, kad ryšys yra labai artimas.

Tiems, kas nesupranta angliškai yra subtitrai, o tiems kas tingi žiūrėti (aš irgi tingėčiau, bet tikrai verta) trumpai nupasakosiu esmę: neuromokslininkei vieną rytą į vieną smegenų pusrutulį išsiliejo kraujas ir užspaudė pusę smegenų. Likusi tik su puse smegenų ji prarado gebėjimą suprasti žmonių kalbą ir skaičius, jai sunkiai sekėsi priimti logiškus sprendimus, tačiau visgi sugebėjo susiprasti, kad reikia imti mobilų telefoną ir skambinti, kviestis pagalbą. O ką veikė likusi smegenų pusė? Likusi pusė nekreipė dėmesio į aiškų fizinį negalavimą, generavo neišpasakyto malonumo pojūčius, neva viskas yra tekanti energija, neva visa visata yra vieningas vienis, neva viskas yra gražu ir nuostabu, o nesibaigianti meilė srūva tiesiai iš širdies – akmeninio veido mokslininkė scenoje pasakodama šituos dalykus net apsiverkė.

Tai va, kai dirba tik viena pusė smegenų, jos tik stebi, nieko nedaro ir viskas atrodo kaip savaime tekanti energija.

Taigi, ką paaiškina šitas trijų protų modelis?

Pirma. Jei užsiimame įvairiomis meditacijomis,  tai tiesiog bandome atpainioti A ir B raizgalynę.

O tada ateina nušvitusieji ir ima tvirtinti, kad to daryti visai nereikia! Žinoma, kad jiems nereikia, nes sugeba tą savo raizgalynę stebėti iš šalies, viskas jiems atrodo tarsi tekanti energija. Gera jiems, kai sugeba atjungti pusės smegenų veikimą! …o mes liekame su savo siūlu kamuoliu.

Antra. Jei užsiimame įvairiomis meditacijomis, tikime, kad siekiame neva kokio nors nušvitimo ar kitokių panašių saldainių.

O tada ateina nušvitusieji ir ima tvirtinti, kad žmogus yra nušvitęs jau dabar ir medituoja visada. Tai žinoma, tas C protas yra aktyvus visada. Juk abi smegenų pusės veikia nuolatos.

Bet mūsų tikslas neretai nėra nušvitimas, ne dėl to viską darome! Tai darome dėl labai konkrečių naudų, labai praverčiančių šiuolaikiniame pasaulyje: gebėjimo išlaikyti ramybę, aiškumą, aštresnio dėmesio.

Lyg ir nebėra prasmės kariauti Pirmojo Meditacijų Karo?

Antrasis Meditacijų Karas

Indiškuose tekstuose yra dvi sąvokos, kurias čia išversiu savaip, kad niekam nesukeltų jokių asociacijų: Įžiūrėjimas ir Pabuvimas. Įžiūrėjimas būna tada, kai esi susikaupęs ir įžiūri procesus kurie vyksta. Pabuvimas būna tada, kai pabūni ypatingoje būsenoje – gal smegenų elektrocheminis aktyvumas sulėtėja (čia tos vadinamosios alfa, beta ir teta smegenų bangos), gal dar kas nors pasidaro.

Kai įžiūri procesus kurie vyksta irgi būni ypatingoje būsenoje, tik ne tokioje ypatingoje. Kai būni ypatingoje būsenoje, tai irgi šiek tiek įžiūri tuos procesus kurie vyksta, bet ne taip gerai.

Kai sugrįžti iš to Pabuvimo – dalelę tos ypatingos būsenos parsineši ir gali su ja gyventi. Ji atneša aiškumą, ramybę ir visas kitas meditacijos naudas. Kai įžiūri procesus ir išmoksti juos pažinti, tai irgi atneša aiškumą, ramybę ir visas kitas meditacijos naudas.

Kuo daugiau pabūni arba kuo daugiau įžiūri, tuo daugiau tos ramybės ir aiškumo gyvenime paskui turi. Tai ko čia kariaut?

Karo esmė yra ta, kad pabuvimo meditacijos šalininkai tvirtina, kad įžiūrėjimo meditacija yra menkesnė, nes nepabūni taip aukštai. Žinomiausias pavyzdys yra transcendentinė arba ACEM meditacijos, bet prie šitų papuola ir pojūčių eliminavimas (apie mano patirtį čia), taip pat visokie šamanai duodantys grybų gėrimų ar rūkalų iš žolių – išneša taip toli, kad ohoho. Įžiūrėjimo meditacijos šalininkai tvirtina, kad pabuvimo meditacija yra menkesnė, nes jos metu mažiau įžiūri. Šitų flagmanas yra vipasanos meditacija. O kaip yra iš tikrųjų?

Negaliu žinoti kaip yra iš tikrųjų, abiejų gerai neišbandęs, bet tikrai poveikį turi abidvi, abi meditacijų rūšys veda prie panašaus rezultato kasdienybėje.

Mums aktualus skirtumas tas, kad medituojant Pabuvimo būdu į ypatingą būseną esame išnešami, tarsi teleportuojami, nuvežami autobusu užklijuotais langais. Įžiūrėjimo būdu turime patys sau prasiskinti taką, kelią – kiek prasiskynei, tiek turi. Dėl to Pabuvimas yra malonesnis.

Lyg ir skaičiau, kad pažįstantys kelią yra naudingesni visuomenei už aukštai pabuvusius, nes jie ir patys supranta kas su jais darosi ir kitiems paaiškinti gali. O pabūnantys tai viską ką gauna, gauna tik patys sau ir niekaip negali pasidalinti. (Nebent pasidalina iš šamano parsinešto grybukų gėrimo receptu). Bet būtent tuo aš ir skundžiuosi! Žmonės būna tam tikrose būsenose, patys nežino nei kodėl, nei kaip ten pateko ir vis nori ką nors patarti kitiems, nes juk jiems gera, o geru dalintis irgi gera, bet iš to noro kaip geriau – gaunasi kaip visada. (Na, kontrargumentuoti galima komentaruose.)

Pabuvusieji ypatingai dažnai painioja būseną su praktika, būseną linkę apipinti magiškais žodžiais būtinai ją visiškai sutapatindami su praktika. „Iš tikrųjų medituoji tik tada, kai … (išvardina meditacijos rezultatus ir būsenas) …, o kai sėdi sau ir darai visokius pratimus, tai čia ne tas!“ „Jeigu nesi būsenoje (indiškas žodis) tai nė negali sakyti, kad medituoji.“

Na taip, yra tam tikros ypatingos būsenos, susijusios su neuroreceptorių veikimu, neuromediatorių apykaita, smegenų elektrocheminiu aktyvumu, bet tai nėra meditacija, tai yra būsena. Meditacija yra pratimas ir gana paprastas, mezgimas irgi gali būti meditacija.

Girdžiu, kai medituotojai sako – o aš sėdžiu be minčių ir esu šiame momente! Tai nuostabu! Sugebėjai ištrūkti iš A ir B pinklių ir atitraukti savo dėmesį link proto C! Kitų dar laukia Kelias.

Kaip gauti vitamino C?

Kaip visgi yra pasiekiama, kad žmogus sugeba savo dėmesį atitraukti nuo minčių taip toli, kad visiškai nustoja su jomis susitapatinti? Čia gali staiga iškilti klausimas, o kam tą dėmesį atitraukinėti? Prisimink neuromokslininkę – taigi atsiranda tas meilės jausmas! Neišpasakytas malonumas jausti vienovę su visata! Beribis džiaugsmas!

Dalis meditacijos būdų koncentruojasi tik į A ir B atpainiojimą – tam tinka ir Pabuvimas, ir Įžiūrėjimas. Tas atpainiojimas yra ilgas procesas reikalaujantis nuolatinių pastangų, be to, padarius pertrauką praktikoje, tie A ir B netrunka vėl susipainioti.

Tam, kad atsitraukti į C zoną, reikia tiesiog ten peršokti. Va čia ir prasideda indiški, dzeniški ir ypač tibetietiški praktikų ir praktikėlių margumynai! Aš truputuką pramokęs vienos meditacijų rūšies galvojau, kad viską suprantu ir žinau, bet paskui prieš akis atsivėrė ištisi neištirti plotai! Šitų visų praktikų tikslas savo protą pastatyti į tokią keistą ir nepatogią padėti, kad jis tiesiog imtų ir išsisuktų, išsinertų pats iš savęs.

Istorinis Buda, pavyzdžiui, septynias dienas be pertraukos Įžiūrėjimo būdu atliko A ir B atpainiojimo meditaciją, kol jam galų gale išmušė saugiklius. Yra tokia praktika, kuri vadinasi konganas, kai žmogus pats sau užduoda neatsakomą klausimą ir labai stengiasi sugalvoti atsakymą. Paukšt ir susisuka galva nuo tokių apmąstymų. Kiek teko skaityti psichinių sutrikimų turinčių žmonių įspūdžius, meditacijos metu patiriami jausmai yra panašūs. O kaip žmonės išprotėja? Paukšt ir išprotėja – Biliūno „Liūdnoje pasakoje“ parašyta kaip tai įvyksta. Žinau žmogų, kuriam išmušė saugiklius nuo persidirbimo. Ir galų gale turime savo neuromokslininkę, kuriai smegenis užspaudė išsiliejęs kraujas.

Įvairiuose senoviniuose tekstuose nuolatos pabrėžiama, kad praktika tik atitolina rezultatą, geriau viską palikti savieigai. Čia be jokios abejonės kalbama apie protą C. Kituose gi, sakoma, kad praktikuotis reikia nuolatos. Čia jie užsiima A ir B atpainiojimu. Geriausias patarimas kurį girdėjau yra toks: „Daryk ką darai, o rezultatus palik gamtai.“ Gal ir Tau išmuš saugiklius, o gal ir ne.

Manau, kad esu kelis kartus tai labai trumpai patyręs. Tuomet apima suvokimas, kad esame srauto dalis – tarsi lašas vandenyne, bet tuo pačiu visas vandenynas tarsi tėra lašo vaizduotės vaisius. Nelogiška ir paradoksalu, ar ne?

Pagrindinė mintis

Viso šito pasakojimo pagrindinė mintis yra ta, kad žmogaus protas yra labai sudėtingas ir labai mažai suprastas mokslininkų. Mes savo protą galime šiek tiek pažinti per įvairias praktikas, bet giluminius jo sluoksnius pasiekti vis viena yra labai sudėtinga, todėl neretai imame skirtingus dalykus vadinti tuo pačiu vardu, arba tą patį dalyką vadinti skirtingais vardais. Va tada prasideda ginčai, diskusijos ir karai.

Neabejoju, kad daugeliui aprašytų dalykų jau yra sugalvoti indiški pavadinimai. Protai A, B ir C, Pabuvimas, Įžiūrėjimas, Būsena, Kelias – ne aš ir ne dabar juos sugalvojau.

Ir iš vis, tebūna šis straipsnis viso labo sukauptos patirties užfiksavimas, kad nepasimirštų. Net ir aš pats po kokių 10 metų jį atsidaręs juoksiuos iš savo neišmanymo. O gal ir ne. Bet bent jau kol kas – paerzinsiu nušvitusiuosius.