Ar turi kokią nors nedidelę svajonę, apie kurią vis pagalvoji – būtų smagu tai padaryti? Bet vis nesiryžti įgyvendinti, nes ji atrodo kvaila, nenaudinga, per maža, neverta dėmesio? Ir nesiryžti jau seniai, gal net nuo vaikystės?

Aš turėjau vieną – pasiekti su dviračiu Taliną. Tai atrodė toks tolimas ir neįtikėtinas iššūkis, kuris ilgą laiką buvo tikrai ne man. Tikrai ne man. Man neužteks jėgų, skaudės kojas. Aš gi nemoku darytis valgyti kelionės sąlygomis. Mano dviratis tam nepritaikytas. Ir apskritai visa ši kelionė yra kvaila (o kas tame gali būti protingo), nenaudinga (o kas Tau iš to, kad aš kažkur važiavau), per menka (va apvažiuoti Kiniją žiemą – čia tai kelionė, o Talinas vasarą – vaikų žaidimas) ir, žinoma, neverta dėmesio (juk geriau pailsėti kur nors prie ežero).

Bet kelionė įvyko.

Aš jau kuris laikas savaitgalius leisdavau su dviračiu važinėdamas po Vilniaus apylinkes – mano žemėlapis visiškai sutrintas, suklijuotas ir vėl sutrintas. Taip įgijau reikiamos fizinės ištvermės.

Aš prisijungiau prie žmonių keliaujančių į kalnus ir sėmiausi iš jų patirties kaip gyventi ir savimi pasirūpinti gamtos apsuptyje.

Sužinojau kokia įranga reikalinga norint išsiruošti į ilgą kelionę, ją nusipirkau ir išmokau naudotis.

Nusiteikiau, kad padarysiu kai ką kvailo. Nenaudingo. Neambicingo. Ir padariau.

Dabar galiu apie tai parašyti ir savo įžvalgomis pasidalinti su Tavimi.

Tai kas gi čia įvyko

Aš sugalvojau, kad noriu vieną mėnesį praleisti keliaudamas dviračiu ir gyvendamas šalia civilizacijos.

Šalia civilizacijos, tai reiškia negyventi viešbučiuose, nevalgyti restoranuose, nevažinėti autobusais ir traukiniais. Vien tik palapinė, savos gamybos maistas, dviratis. Bet tai nereiškia visiško ištrūkimo į laukinę gamtą – aš lankiau miestus, parkus, pilis, pirkau maistą parduotuvėse, naudojausi kelto paslaugomis, turėjau telefoną, kompiuterį, gaudžiau wifi ir rašiau tinklaraštį.

Visa kelionė užtruko 33 dienas, birželio – liepos mėnesiais. Maršrutas nusidriekė per tris Baltijos šalis: Vilnius – Utena – Rokiškis – Jekabpilis – Maduona – Gulbenė – Alūksnė – Tartu – Poltsamaa – Talinas – Haapsalu – Hijuma sala – Saarema sala – Muhu sala – Pernu – Ryga – Jūrmala – Jelgava – Anykščiai – Vilnius.

Toks ištrūkimas leido kitaip pažvelgti į kasdienybę. Taip, kaip neįmanoma pažvelgti prasmegus joje. Naujų žinių apie pasaulį ir jo dėsnius aš neįgijau, nes ir taip viską jau žinau (ČIA viskas surašyta). BET aš galėjau tai patirti, suvokti visu savo kūnu, įsisąmoninti kiekviena ląstele. Kai kurie knygose randami sudėtingi, apie aukštas materijas kalbantys žodžiai tampa savaime aiškūs.

Tik įkvėpimas

Bet suprask, kad ši patirtis yra mano patirtis. Aš, kad ir labai norėdamas negaliu to ką patyriau perteikti žodžiais. Suvokimai yra mano suvokimai. Aš, kad ir kaip norėdamas negaliu priversti Tavęs suvokti ką suvokiau pats.

Viskas ką perskaitysi bus dar vienas įdomios kelionės aprašymas. Dar vienas gyvenimo principų sąrašas.

Suprask, kad tai, ką Tu gali pasiimti iš šio rašinio yra įkvėpimas. Įkvėpimas siekti savo mažos ir nereikšmingos svajonės. Iš lėto jai ruoštis. Nebūtina daryti čia ir dabar, nereikia „just do it“. Iš lėto, metodiškai sužinoti tai ko nežinai, išmokti tai ko nemoki ir padaryti tai, ką nori padaryti. Net jei tai kvaila ir nenaudinga.

Suprask, kad tai, ką Tu veiki šiame pasaulyje Tau yra kur kas vertingiau nei tai, ką veikia kiti. Tau jokios naudos iš to, kad aš kažkur važiavau. Tau svarbu, kur važiuoji Tu. Gerai, jei mums pakeliui :)

Taigi, apie kelionę.

Tikslai

Na, nebuvau prieš išvažiuodamas iš namų susirašęs kelionės tikslų. Jų užuomazgos buvo tik galvoje, bet paskui jie išsigrynino ir man teko juos užsirašyti.

1) Išbandyti gyvenimą šalia civilizacijos.
Sužinoti kokios yra galimybės ilgą laiką negyventi kaip civilizuotas žmogus, tačiau palaikyti su ja glaudų ryšį, naudotis jos pasiekimais.

Tam, kad būtų aišku kas yra gyvenimas šalia civilizacijos įsivedžiau apribojimą: stoti kempinge ne dažniau kaip kas trečią dieną ir niekada nepirkti paruošto maisto.

2) Išsiaiškinti tikruosius savo poreikius. Patirti tikrą minimalistinį gyvenimo būdą.
Juk paprastumas ir minimalumas yra valtininko vertybė. Ko verta ši vertybė? Ar ji racionali?

Tam, kad būtų aiškiau kaip šio tikslo siekti, įsivedžiau apribojimą: paros išlaidų vidurkis turi neviršyti 5 eurų.

3) Sužinoti ar įmanoma kelionės metu rašyti tinklaraštį.

Taip – valtininko straipsniai turi išeiti kaip visada, po vieną per savaitę.
Ir dar turi būti pildomas kelionės puslapis facebooke. (buvo ir toks)

4) Sužinoti daugiau apie save ir pasaulį.
Kaip puikiai čia tinka valtininko įvaizdis! Jis tarsi plaukia į kitą civilizacijos krantą, pažvelgti į viską iš šono. Į kitus ir ypač į save.

Kad nieko nepraleisčiau ir nepamirščiau kas vakarą nuoširdžiai pildžiau išsamų kelionės dienoraštį. Be jo šis rašinys neišvystų kompiuterio ekrano šviesos.

Manau, Tau turėtų būti įdomiausios žinios apie pasaulį. Nuo jų ir pradedu.

Ką sužinojau apie pasaulį

Paprastos svajonės yra vertos įgyvendinti, net jei jos neypatingos. Ar aš galiu rimtiems dviratininkams, apsukusiems Islandiją, perkirtusiems Turkiją, ar važiuojantiems skersai Pietų Ameriką papasakoti apie savo kuklų, vos mėnesį trukusį žygelį? Vargu.

Bet svajonė nėra skirta ką nors priblokšti ar nustebinti, ji skirta patirti, išmokti, sužinoti, pajausti. Nukeliauti į kitą krantą ir grįžti atgal su naujomis idėjomis.

Jei mėginsi sugalvoti ką nors absoliučiai beprotiško – tai jau įgyvendinta. Daugybę kartų. Geriau padaryk ką nors paprasto, apie ką jau seniai galvoji, bet nedrįsti. Tai irgi bus įgyvendinta, daugybę kartų, tikrai surasi kas Tau padės ir patars.

Galutinis gyvenimo taškas yra mirtis. Skamba kraupiai, ar ne? Išvažiavus iš Vilniaus man kilo noras minti pedalus greičiau, kad greičiau pasiekčiau tikslą. O koks tas tikslas? Talinas? Bet paskui važiuosiu į Saremą. O po to į Rygą. Tai gal tiesiai pjauti į Rygą? Bet paskui grįšiu į Vilnių…

Suvokiau, kad jeigu noriu kuo greičiau pasiekti galutinį savo kelionės tikslą aš turiu apsisukti ir tuojau pat grįžti namo, į Vilnių. Bet tikrasis tikslas yra grįžti į Vilnių su nauja patirtimi, o tam aš turiu įveikti ilgą kelią. Vilnius tėra galutinis taškas, ne tikslas.

Taip ir su gyvenimu. Gyvenimo pabaigoje laukia ne kokie apdovanojimai už nuopelnus, o mirtis, bet iki jos – ilgas ir nuostabus kelias!

Kuo ilgesnė kelionė, tuo mažiau laiko iš tikrųjų judi. Ką aš turiu omeny? Jeigu važiuoji į žygį pusdieniui – gali pasiimti porą sumuštinių ir užtenka. Jeigu važiuoji savaitgaliui – jau reikia daugiau sumuštinių, palapinės ir rūbų persivilkti. Tai sveria – važiuoti sunkiau, važiuoji lėčiau. Jei važiuoji mėnesį – maistą reikia gamintis kelionės metu, skalbti kelionės metu. Tai užima laiko. Važiuoji dar lėčiau.

Jei važiuoji dienai, gali sau leisti išsekinti savo organizmą iki nulio ir numinti 150 kilometrų, paskui griūti į lovą. Jei važiuoji mėnesiui, stengiesi nepavargti iš viso ir neviršyti 80 kilometrų per dieną.

Tas pats su bet kokia veikla. Jei mezgi kojines savo vaikams, tai mezgi ir viskas. Jei visiems Lietuvos žmonėms – turi rūpintis finansais, personalu, mokesčiais, apskaita, logistika ir tt. Galbūt iš viso nepaimi virbalų į rankas.

Jei laisvalaikiu groji gitara, tai pagrojai ir gali padėti į šoną. O jei tai Tavo darbas – turi rūpintis sceniniais rūbais, apšvietimu, įgarsinimu, vadyba ir tt. Galbūt nebelieka laiko kada repetuoti.

Būk čia ir dabar. Aš supratau, ką tai reiškia, nes kitaip gyventi tiesiog nebuvo įmanoma.

Negali tikėtis, kad rytdiena bus geresnė nei šiandiena, nes jei nebus – jausies sumautai. Negali tikėtis, kad rytdiena bus blogesnė nei šiandiena, nes jausies sumautai jau dabar. Apie rytdieną galvoti yra absoliučiai beprasmiška, svarbu tik tai kas yra čia ir dabar.

Kelyje yra nuokalnės ir įkalnės. Būna saulėtos ir lietingos dienos. Aš galiu važiuoti pro miestą, upę ar laukus. Jei nuokalnė, aš galiu ilsėtis ir neminti pedalų, arba kaip tik minti ir surinkti didesnį greitį. Jeigu šviečia Saulė, aš galiu išsidžiovinti rūbus. Jeigu privažiuoju upelį – galiu išsiskalbti. Jei randu wifi, galiu įkelti nuotraukas. Jei esu parduotuvėje – galiu nusipirkti maisto.

Ir darau visą tai ne tada kada noriu, o tada kada galiu. Čia ir dabar.

Bet po nuokalnės ateina įkalnė. Po Saulės ateina Lietus. Upelio galiu ir neprivažiuoti. Wifi galiu ir nerasti. Parduotuvė gali ir nedirbti.

Ir aš negaliu laukti kol ateis geresni laikai, nes reikia reaguoti. Pavyzdžiui, apsaugoti daiktus nuo staiga užklupusio lietaus. Kiekviena sekundė svarbi. Jei įkuriu stovyklą laukuose – galiu išgerti tik tiek vandens, kiek turiu su savimi. Čia ir dabar.

Tačiau po Lietaus vėl ateina Saulė. Po įkalnės vėl ateina nuokalnė. Anksčiau ar vėliau pasiekiu naują miestą. Ir aš negaliu užsimiršti ir niekuo nebesirūpinti, gerą laiką reikia išnaudoti geriausiai kaip įmanoma. Kiekviena sekundė svarbi.

Po įkalnės VISADA ateina nuokalnė, o po nuokalnės VISADA ateina įkalnė. Visą laiką užtenka tik reaguoti į aplinkybes. Žiūrėti kas yra čia ir dabar ir reaguoti, prisitaikyti, nelaukti kol kas nors pasikeis.

Bet aš negaliu neturėti plano ir tikslo. Aš juk turėjau aiškų maršrutą, kurį sudariau pats. Bet pakeliui – vien tik prisitaikymas prie mano paties pasirinkto kelio, prie to ką jis man paruošė čia ir dabar.

Detalus planas – tik trumpalaikis. Taip, aš turėjau ilgalaikį planą, tai yra maršrutą. Tačiau nežinojau kurią dieną kokį miestą privažiuosiu ar kur nakvosiu. Net nežinojau kiek tiksliai dienų truks mano kelionė (nujaučiau, kad bus apie mėnesį). Ir man tikrai sunkiai sekdavosi nuspėti nors apytikslę nakvynės vietą bent trims dienoms į priekį.

Daugybė faktorių įtakojo kelionės greitį – savijauta, orai, kelio kokybė, netikėti lankytini objektai, todėl po kurio laiko aš pradėjau planuoti tik vieną dieną į priekį. Žinodavau kiek nuvažiuosiu ir kur būsiu rytoj, bet ne poryt. Nes planuoti dvi dienas į priekį buvo beprasmiška. Bet ir šie planai kartais spėdavo pasikeisti ir užleisti vietą improvizacijoms. Tiesiog nepajėgiau atsispirti tobulai įrengtam paplūdimiui Pernu užmiestyje ir Latvijos sienos nebeprivažiavau, nors planavau. Ir ką? Ir nieko, kelionė pailgėjo viena diena.

Taip ir kasdieniame gyvenime – ar tikrai verta viską detaliai planuoti pakankamai ilgam laikui į priekį? Ar tikrai verta rytoj iškilsiančias problemas spręsti jau šiandien? Ar racionalu būnant Taline spręsti ką veiksiu Rygoje?

Manau, kad ne. Ilgalaikė tik kryptis, kelias, kad išsitraukus kompasą būtų galima pasitikrinti ar nepaklydau. Nežinia kas gali gyvenime nutikti rytoj, kokias netikėtas galimybes gali sutikti. Jeigu jos veda Tavo pasirinkta kryptimi – puiku. Bet jos niekada neatitiks Tavo detalių planų.

Kartais reikia stabtelėti. O taip, aš buvau pasiryžęs lėkti, važiuoti, skubėti. O kur keliavimo smagumas? – staiga susivokiau. Kartais pralėkdavau įdomius miestus, lankytinas vietas, paminklus – nesgi turiu tikslą, važiuoju link jo. Bet vėliau nebeskubėjau. Leisdavau sau pagulėti paplūdimyje, vaikščioti po apleistas pilis, gulėdamas pievoje skaityti knygą, nukrypti nuo maršruto vien tam, kad ką nors įdomaus pamatyti.

Sprendimas – galingiausia jėga visatoje. Taip jau yra kelyje, kad reikia žinoti kur važiuoji. Gerai, kad turėjau maršrutą. Bet pakeliui tekdavo priimti daug smulkesnių sprendimų dėl to, kuriuo keliu važiuoti – ar geriau mažiau kilometrų, bet žvyrkeliu, ar ilgesniu, bet asfaltuotu keliu? Pirkti maistą dabar, krauti į kuprinę ir vežtis su savimi, ar važiuoti lengvai ir pirkti vėliau? Keltis keltu į kitą salą jau šiandien ar laukti rytdienos?

Ir kol sprendimas nepriimtas, praktiškai neįmanoma pajudėti iš vietos. „Pažiūrėsim kaip gausis“ čia negalioja, nes jeigu reikia į parduotuvę, vadinasi reikia ieškoti parduotuvės. Juk netyčia neišdygs parduotuvė kur nors važiuojant miško keliuku.

Dažnai atrodo, kad vienas sprendimas yra geras, o kiti blogi ir gaištama labai daug laiko apsvarstyti visas aplinkybes ir galų gale nuspręsti kuris gi sprendimas yra tas gerasis. Ir dažniausiai tai beprasmiška, nes svarbu tik apsispręsti, sprendimo laikytis ir judėti toliau. Visi sprendimas bus netobuli.

Todėl aš išmokau priimti bet kokį sprendimą tiesiog remdamasis nuojauta. Kartais skirtumai tarp alternatyvų būdavo tokie menki, kad reikdavo išsamios analizės norint sususivokti ar čia man važiuoti į parduotuvę šiandien ar rytoj.

Lengva klaidžioti, kai turi kryptį. Yra žmonių, sugebančių klaidžioti po miestus ir juos apžiūrinėti be kokio nors konkretaus tikslo. Bet visiems kitiems reikalingas kryptis, maršrutas. Ar aš galėčiau išbūti ant dviračio 33 dienas jeigu neturėčiau maršruto? Vargu, jau po savaitės man atsibostų ir aš pasukčiau namo.

Atvažiavęs į Tartu miestą mėginau jį apžiūrėti klaidžiodamas. Iš tiesų – gan greitai atsibodo. Tačiau, kai nusprendžiau palikti miestą ir judėti toliau – rimtai paklydau. O beieškodamas kelio, turbūt pamačiau daugiau miesto įdomybių negu ieškodamas pačių įdomybių.

Norint nuo visko atitrūkti, nebūtina užsidaryti. Yra žmonių, kuriems atrodo, kad norint atitrūkti nuo pasaulio, būtina užsidaryti savo namuose. Bet iš tiesų galima tai padaryti ir ištrūkstant iš namų. Šitaip atitrūkstama nuo savo namų pasaulio. Galbūt jis labiausiai ir užknisa.

Stogas virš galvos teikia milžinišką psichologinį komfortą. Net jei visą dieną lijo ir gulint palapinėje vis dar lyja ir yra šalta – vis tiek jausmas yra puikus. Kodėl? Nes palapinės suteikiamas stogas virš galvos suteikia tą prieglobstį, kurio nebuvo visą dieną. Po dienos praleistos lietuje tapti sausam – vienas didžiausių žygeivio džiaugsmų. Savo dienoraštyje radau keletą labai pozityvių įrašų parašytų būtent gulint palapinėje per lietų.

Kartais lietus geriau nei šviečianti saulė. Kai lyja lietus yra šlapia ir vėsu, tačiau minant pedalus kūnas savaime šyla, todėl niekada nebūna tikrai šalta. Kai svilina saulė ir nėra jokio šešėlio (teritorija tarp Pasvalio ir Anykščių – atviri laukai), nežmoniškas karštis atima jėgas, ima skaudėti nusvilusią odą ir visas kūnas vis tiek pasidaro šlapias nuo prakaito. Mėgaudavausi kiekvienu užplaukusiu debesėliu.

Nėra vieno atsakymo į visus klausimus. (Arba aš jo dar neradau). Kiekvienoje situacijoje sprendimą reikia priimti iš naujo, nes kiekviena situacija yra unikali. Nereikia laikyti įsikibus kokio nors skambaus teiginio „Visada daryk taip ir taip“, kad ir kaip protingai jis skambėtų. Kiekvieną kartą reikia priimti naują sprendimą.

Noras išvengti sprendimų verčia žmones kurti taisykles, konstruoti dirbtines sistemas ir atiduoti savo sprendimo galias toms sistemoms, aklai jų laikytis. Aš irgi susikūriau sistemą – susidariau sąrašą darbų kurį reikia padaryti kiekvieną vakarą ir aklai juo vadovaudavausi. Bet sprendimus dėl tikslaus maršruto pasilikau sau – tai per daug svarbu mano kelionei, kad leisčiau kažkokiai sistemai už mane nusrpęsti.

Kelias yra visos klaidos ir paklydimai. Kartais būna, kai žmogui staiga susišviečia, kad kelias kuriuo jis iki šiol ėjo yra „ne jo“. Tai yra nesąmonė. Jei kas norės atsekti Tavo gyvenimo kelią, atseks visas klaidas – jos taip pat Tavo gyvenimo kelio dalis.

Visi mano paklydimai ir kelio ieškojimai taip pat buvo kelio dalis, prisidedanti prie bendro nuvažiuotų kilometrų skaičiaus. Jei kas sektų man iš paskos – turėtų sukti ratus tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis klaidžiojau aš.

Tai tiek įžvalgų apie pasaulį, o dabar metas patyrinėti poreikius.

Kokie yra tikrieji poreikiai?

Taigi, išsikėliau tikslą sutilpti į 5 eurus per dieną ir leisti juos tik tam, kas tikrai reikalinga.

Ir netilpau.

Per 33 kelionė dienas išleidau 804 litus, tai yra maždaug24 litai arba 7 eurai dienai. Į šią sumą įeina ir užraktas dviračiui už 22 eurus, kuris man sugedo ir teko pirkti naują, ir batai už 5,5 euro (netikri kroksai), kuriuos teko pirkti, nes manieji pasirodė nepatogūs ir netgi dviračio padangos už 21 eurą, kurias kelyje visiškai sudrožiau. Netikėtų ir neplanuotų išlaidų suma stipriai viršijo mano lūkesčius ir nors maistui išleidau 3 eurus dienai vietoj planuotų 4, tačiau būtini vienkartiniai pirkiniai išpūtė mano išlaidas.

Taigi, kokie tie tikrieji poreikiai?

Maistas. Pirkdavau tik tai kas būtina – dujos kelioninei krosnelei, įvairios kruopos, pieno produktai, žuvies konservai, daržovės, greitai paruošiamos sriubos, duona.

Dešros, mėsos – nereikalingos, vegetarai gali būti ramūs. Bet man būtų smalsu sužinoti, kaip tokiomis sąlygomis maitintųsi žaliavalgiai? (Be jokios pašaipos – man tikrai smalsu, jei kas žino – pasidalinkit komentaruose, būsiu dėkingas).

Po kurio laiko noras taupyti privedė prie to, kad pagavau save valgantį vandenyje virtas kruopas. Supratau, kad tolimesnis kapeikų skaičiavimas gali baigtis sveikatos problemomis ir kitą kartą parduotuvėje jau pirkau daugiau daržovių ir kitų „papildomų“ produktų, kurie neretai būna brangesni. Kilogramas ryžių – 1 euras ir jo užtenka ilgam. Bet pridėjus sviesto, riešutų, morkų ir kondensuoto pieno ryžių košė tampa delikatesu.

Iš pat pradžių, po savaitės važiavimo ėmiau jausti bendrą organizmo silpnumą, taigi puoliau didinti maisto porcijas ir valgymų skaičių dienoje, nusprendžiau valgyti tiek kiek reikia ir ne mažiau, nes tai kaip kuras mašinai – nėra kuro, nevažiuoji.

Saldumynai – teko prie jų sugrįžti, nors planavau atsisakyti. Po savaitės be jokių saldėsių galvoje savaime atsirado idėja paieškoti parduotuvėje nors kokių pigių „bonbonkių“. Ar tai priklausomybė ar tikras angliavandenių poreikis po padidinto fizinio krūvio nežinau, bet nusprendžiau nerizikuoti ir patenkinti savo norus.

Nakvynė. Turėjau tokį planą kas tris-keturias dienas stoti kempinge. Turėjau tokią iliuziją, kad kempingas turėtų būti pigus (keli eurai), o jame ir tik jame galia gauti tokių dalykų kaip elektra, internetas. Bet paaiškėjo, kad kempingo kaina siekia keliolika eurų, taigi per visą kelionę stojau nakvoti tam pritaikytoje įstaigoje tik du kartus.

O kitomis dienomis, sėkmingai, kaip ir planavau, nakvojau palapinėje. Jos visiškai pakako, kad apsaugotų nuo lietaus ir uodų, miegmaišis patikimai apsaugojo nuo šalčio.

Paaiškėjo, kad elektros pasikrauti įrenginiams galima gauti autobusų stotyse, nemokamas wifi internetas yra daugumoje miestų. Ir dar supratau, kad šitie du dalykai man reikalingi tik tam, kad galėčiau įkelti nuotraukas ir rašyti. Kitu atveju – pakaktų tik retkarčiais įsijungti telefoną.

Vanduo – gyvybės ir švaros šaltinis. Grįžęs namo negalėjau patikėti tuo, kad galiu maudytis pilnoje vonioje GERIAMO vandens. Kelionės metu turėjau porą butelių kuriuos vis pasipildydavau degalinės tualetuose. Bet kai buvo karštos dienos visą tą vandenį išgerdavau ir nelikdavo kuo vakare nusiprausti (retai pasitaikydavo stoti prie vandens). Suvokiau kaip žmogus yra priklausomas nuo vandens ir kad tai yra pagrindinis resursas išgyventi.

Ne viskas vertinga, kas brangiai kainuoja. Pernu mieste pamečiau savo brangiuosius alpinistinius akinius. Tai sunervino, bet aš galėjau judėti toliau. Man baisu buvo net pagalvoti, kas būtų, jei kur vidury laukų pamesčiau pompą ir man nuleistų padangą. Va čia tai košmaras, nežinočiau ką daryti! Nors pompa ir kainavo penkis kartus pigiau už akinius, bet šioje kelionėje ji buvo kur kas vertingesnė.

Šokoladiniai ledai. Kartą parduotuvėje užtikau akciją – pusė litro šokoladinių ledų su sausainukais už eurą. Jie buvo tokie skanūs ir taip maloniai susivalgė, kad tapo vienu prasmingiausių pirkinių ir vienu giliausių kelionės įspūdžių. Prisiminsiu šiuos ledus ilgai.

Kelionei artėjant į pabaigą, nusprendžiau, kad paskutinę dieną leisiu sau pasilepinti ir nusipirksiu parduotuvėje „ko nors skanaus“. Bet aš nebesugebėjau sugalvoti kas tai galėtų būti. Net pasitelkus brainstorm metodiką nepajėgiau susivokti, kas čia galėtų suteikti tokio malonumo mano skrandžiui.

Manau, tai reiškia, kad man pavyko sugrįžti prie tikrųjų savo poreikių. Ryžių košė su riešutais arba grikių košė su žuvies konservais buvo tokios skanios, kad galėjau jas valgyti pietums tiek dienų iš eilės. Leisdavau sau ir saldainių ir ledų nusipirkti. Man iš tiesų buvo sunku sugalvoti ką nors ypatingo, ko norėčiau. Taip nieko ir nenusipirkau.

O kaip tinklaraštis?

Taigi, tinklaraštis buvo vienintelė rimta priežastis kam man reikėjo elektros ir interneto. Kartais kildavo noras mesti šį reikalą ir ramiai sau važiuoti toliau, nes STOVĖTI kokioje nors stotyje, gintis nuo estiškai euro prašančių čigonų ir laukti kol pasikraus kompiuteris tikrai užknisdavo.

Man pasirodė, kad turbūt negalėsiu piešti piešinukų važiuodamas ar jų skanuoti. Taigi, prisipiešiau jų iš anksto. Bet iš tiesų norint ir tai buvo galima padaryti, tiesiog papildomai kainuotų.

Važiuojant parašyti straipsniai buvo šie:
Kaip pozityviai mąstyti?
Kaip dvasiškai tobulėti?
Kaip keisti pasaulį?
Maestro de revolver pamokos

Vėliau juos peržiūrėjęs pastebėjau didžiulį žioplų rašybos klaidų kiekį. Taip atsitiko dėl to, kad spausdinau su mažulyte ir nepatogia kelionine klaviatūra, be to, iš skubėjimo (neaišku kur) tingėdavau dar kartą perskaityti straipsniuką ir paieškoti klaidų.

Ir dar mano pasiryžimas kaip įmanoma dažniau įkėlinėti nuotraukas stipriai paveikė pačią kelionę. Aš turėjau galvoti ne tik kaip nuvažiuosiu ten ir ten, bet ir ką šiandien įkelsiu. Taigi, ne tik žiūrinėjau gražias vietas, bet ir atlikdavau prievolę fotografuoti.

Itin atsakingai žiūrėti į šį reikalą pradėjau tada, kai tris dienas nieko neįkėlus (nes lijo – pateisinama priežastis) sulaukiau skambučio iš namų: Kodėl nieko neįkeli? Gal tau kas atsitiko?

Kiekvienas įkėlimas tapo tarsi pranešimu – man viskas gerai, esu čia ir čia, važiuoju toliau.

Tai kaip su ta civilizacija?

Važiuojant į priekį, prireikė geros savaitės kol galva išsivalė nuo visokių „civilizacijos“ reikalų ir liko tik kelionės rutina.

Paskui ta kelionės rutina pradėjo atsibosti. Juk kiekvieną rytą tas pats daiktų tvarkymas, palapinės pakavimas. Kiekvieną vakarą tas pat stovyklavietės įkūrimas. Kiekvieną dieną važiavimas vienodais asfaltuotais keliais.

Paskui nuobodulys dingo ir viskas buvo tik čia ir dabar. Ryto rutina tapo ryto ritualu. Vakaro rutina tapo vakaro ritualu.

Paskutinę savaitę vėl ėmė sugrįžti mintys apie civilizacijos reikalus. Jau pradėjau galvoti ką darysiu iš karto grįžęs, o ką darysiu sekančią dieną ir taip toliau.

„Nejaugi viskas truko tiek trumpai?“, pagalvojau, „Noriu dar!“. Atitrūkimas nuo civilizacijos tapo tiek įprasta būsena, kad nebenorėjau jos keisti. O ne, man teks atsisakyti savo palapinės! Nebegausiu ryžių su kondensuotu pienu pietums! Kaip įmanoma be viso to išgyventi???

Tai jeigu atsiranda toks prisirišimas, ar tikrai buvimas šalia civilizacijos yra išėjimas iš komforto zonos? Man tai buvo komforto zonos pakraštys. O kaip būtų Tau? Kaip jaustumeisi po dviejų savaičių važiavimo?

Manau, kad žmonės renkasi jiems priimtinus išėjimus iš komforto zonos, nes koka prasmė išeiti vien tam, kad išeiti?

Išeini tam, kad išmokti, o mokiniesi ne bet ką, o tai kas Tau reikalinga. Ir tai, kas vienam yra buvimas komforto zonos pakraštyje, toje magiškoje vietoje kur vyksta mokymasis ir tobulėjimas, kitam tai gali būti pasinėrimas stačia galva į priešo teritoriją, tą nemagišką vietą, kur galima gauti traumą visam gyvenimui.

Dėl to grįžtu prie to, kas parašyta straipsnio pradžioje. Nesistenk peržengti kitų žmonių komforto zonos, perženk tik savo. Jei Tavo svajonė atrodo menka ir neambicinga kitų žmonių akyse, nesvarbu. Jeigu jos pakanka, kad galėtum ko nors išmokti ir patirti ką nors naujo – pirmyn. Ambicingesnės svajonės atsiras vėliau.

Ir neversk kitų žmonių peržengti Tavo komforto zonos. Tegu jie daro kas reikalinga jiems.

Yra dar vienas straipsnis apie šią kelionę, kuriame pasakoju nuotykius šiaip, be filosofijų. Jis prieinamas tik prenumeratoriams, bet gali lengvai prenumeruoti. Straipsnis pasiekiamas čia. Jis buvo spausdintas žurnale „Kelionės ir Pramogos“.