Nuotykiai keliaujant po Baltijos šalis
Esu prisižadėjęs Tau savo kelionės dviračiu aplink Baltijos šalis aprašymą be flosofinių išvedžiojimų, tiesiog pasakojimą apie patirtus nuotykius ir aplankytas vietas.
Buvo viena sąlyga, šis aprašymas prieš tai turėjo pasirodyti kokioje nors su kelionėmis susijusioje žiniasklaios priemonėje (tarsi patvirtinimas, kad tekstas vertas dėmesio).
Išaušo ta diena, kai kelionės aprašymas buvo išpausdintas žurnalo „Kelionės ir pramogos“ 2014 m. lapkričio mėnesio numeryje, taigi, galiu dalintis tekstu ir su Tavimi.
Jeigu nežinai apie ką eina kalba, užmesk akį į štai šį rašinį:
33 dienos ant dviračio šalia civilizacijos. Įžvalgos apie kasdienybę, kurių kasdienybėje nerasi.
O dabar – metas nuotykiams!

Kelionės žemėlapis skirtas užsieniečiams parodyti.
Kelias iki kelionės
Kai pirmą kartą pagalvojau apie tolimą kelionę dviračiu – supratau, kad nežinau nei kaip tai padaryti, nei kaip tam pasiruošti. Taigi, pradėjau ieškoti informacijos. Netrukus mane vaizduotėje jau supo Nepalo kalnai, Islandijos sniegynai ir Pietų Amerikos džiunglės. Jei jau važiuoti į ilgą kelionę su dviračiu – tai tik ten. Žinoma, paskaičius apie tokius tolius motyvacija dingo ir dviratis toliau buvo naudojamas tik trumpiems savaitgalio pasivažinėjimams.
Po metų atsipeikėjęs susivokiau, kad arba aš įgyvendinsiu savo kelionę, arba gailėsiuos visą likusį gyvenimą. Išpuolė labai dėkingas metas, kada turėjau laisvą vasaros mėnesį ir nusprendžiau jį išnaudoti pedalų mynimui. Kur? Pietų Amerika? Islandija? Nesvarbu kur, svarbu važiuoti. Kodėl gi ne kaimyninės Latvija ir Estija?
Taip ir prasidėjo didysis nuotykis. Susikroviau daiktus ir išvažiavau tiesiog iš savo namų, kaip į kokį eilinį savaitgalio žygį.
Beje, iš anksto pasirūpinau, kad visose kelionės metu darytose nuotraukose būtų kas pozuoja – savęs fotografuoti ir selfių daryti nemėgstu. Taip atsirado mano kelionės bendražygis oranžinis kiškis. Jo darbas buvo tiesiog pozuoti ir šį darbą jis atliko puikiai.
Kelionė prasideda
Kelios pirmosios kelionės dienos nebuvo niekuo ypatingos. Europos centrą ir Struvės geodezinį punktą prie Molėtų plento jau lankiau anksčiau ir ne po vieną kartą. Pakelės miške jau esu statęs palapinę ir ne po vieną kartą. Ir žinau, kaip malonu sustoti pailsėti pakelės autobuso stotelėje.
Visas įdomumas prasidėjo, kai po trijų dienų važiavimo pagaliau pasiekiau Lietuvos pasienį. Kaip tik ties siena baigėsi asfaltas, o Latvijoje jau plytėjo dulkėtas žvyrkelis. Tai iš karto nuteikė nuotykiams.
Pagrindinis nuotykis Latvijoje buvo lietus. Per tas kelias dienas kol pravažiavau šalį lijo nuo ryto iki vakaro. Sušlapo visi pakaitiniai rūbai, o progų išsidžiovinti buvo mažai – visą laiką buvo apsiniaukę ir saulė išlįsdavo tik trumpam. Supratau, koks nepaprastas dalykas yra stogas virš galvos, vakare įlindęs į palapinę pasijausdavau kaip namie, nepaisant, kad tas namas buvo laikinas ir tirtėjo nuo lietaus ir vėjo.
Mano maršrutas driekėsi per rytinę Latvijos pusę, pravažiavau Jekabpilio, Gulbenės, Maduonos ir Alūksnės miestus. Jekabpilyje mane netikėtai nudžiugino aptiktas dar vienas Struvės geodezinis punktas. Prie Maduonos pirmą kartą stojau kempinge pasikrauti elektroninių įrenginių ir normaliai nusiprausti.
Turiu pripažinti, kad važiuodamas į priekį kaimyninę šalį pralėkiau gana greitai ir beveik nieko neaplankiau ir nepamačiau. Užtat atsigriebiau grįždamas.
Kadangi keliavau jau daugiau kaip savaitę, pasijuto rimti organizmo nusilpimo požymiai, man ėmė darytis sunkiau minti pedalus, apėmė keista apatija ir nieko nebesinorėjo. Nusprendžiau, kad šito priežastis yra paprasčiausias maisto medžiagų trūkumas: nors dviratis ir labai neintensyvi, bet visgi fizinė veikla, todėl valgyti tiek pat kiek namie sėdint prie kompiuterio negalima. Taigi, ėmiau didinti maisto porcijas ir po kelių dienų problema išsisprendė, vėl buvau pilnas jėgų.
Žemyninė Estija
Kirtęs Estijos sieną pasukau link pirmojo manęs laukiančio kelionės punkto – Tartu. Šis miestas man pasirodė mielas ir savas, tarsi kažkada praėjusiuose gyvenimuose būčiau jį lankęs. Išskirtinis architektūros bruožas yra nedideli kompaktiški triaukščiai namai užpildantys visą senamiestį ir išplintantys po miesto pakraščius, tarsi guvūs nykštukai. Nors jie ir panašūs, tačiau kiekvienas savitas, tai suteikia miestui gyvumo.
Tartu – labai intelektualus miestas, jo širdis yra universiteto pastatai. Prie universiteto esančiame parke puikuojasi įvairių barzdotų dėdžių vokiškomis pavardėmis skulptūros, visai gali būti, kad tai kadaise Tartu universitete dirbę mokslininkai.
Labiausiai mane sudominęs paminklas buvo abstrakčių trikampių formų monumentas skirtas Struvei. Šis mokslininkas mėgino nustatyti žemės formą ir tuo tikslu pastatė geodezinių punktų tinklą nusidriekusį nuo Norvegijos iki Ukrainos. Tartu universitete buvo įrengtas vienas iš jo punktų.
Palikęs Tartu pajudėjau link tolimiausio mano kelionės tikslo – Talino miesto. Tarp Tartu ir Talino nutiestas greitkelis tapo pačia nuobodžiausia visos kelionės dalimi. 200 kilometrų teko važiuoti be rimtesnių lankytinų vietų – nors netoli įvairių miestelių buvo nemažai, tačiau, kad į juos užvažiuoti reikėjo išsukti iš pagrindinio greitkelio vieną, du kilometrus. Kartais tingėdavosi, norėjosi greičiau pasiekti šios atkarpos pabaigą.
Išimtis buvo nusukimas į Poltsama miestelį. Jis mane sudomino tik dėl to paties pavadinimo sulčių, kurių galima nusipirkti ir Lietuvoje. Šiame mieste galutinai įsitikinau, kad pagrindinis daugelio miestų Estijoje, įtraukiant ir Tartu, lankytinas objektas yra kokios nors senos bažnyčios griuvėsiai. Jie kartais netgi būna paramstyti ir apkabinėti užrašais, skelbiančiais, kad konstrukcija yra griūvanti. Visi Poltsama lankytini objektai yra sukoncentruoti tokiame griuvėsyje: ir muziejus, ir biblioteka, ir pilis, ir bažnyčia, ir wifi internetas.
Įveikęs šią atkarpą, pagaliau atsidūriau Estijos sostinėje. Dviračio privalumas tas, kad tokius, gana nedidelius miestus galima per pora dienų pilnai iššniukštinėti. Talino senamiestis yra labai mažytis, taigi greitai patraukiau į rytų pusę žiūrėti Kadriorgo parkų ir paplūdimių.
Tenai antrąjį ir paskutinįjį kartą stojau kempinge. Tiesiog įgijau kelionių patirties ir supratau, kad elektra ir vanduo prausimuisi nėra tokie jau nepasiekiami dalykai. Elektros buvo galima gauti stotyse ar kituose dideliuose viešuose pastatuose, jei tik pavykdavo rasti rozetę. Vandens prausimuisi gamtoje kiek nori: įvairiausiuose ežeriūkščiuose ir upeliūkščiuose, upeliuose ir ežeruose. Prausimasis duše turi tik vieną pranašumą – vanduo visada šiltas. O visas kitas komfortas yra tik įpratimas.
Talinui daug dėmesio neskyriau, mano širdis traukė link salų. Taigi, susiruošiau palikti sostinę ir nustačiau kursą link nuostabaus pajūrio miestuko Hapsalu. Dar nespėjus išvažiuoti iš miesto gatvėje sutikau vieną olandą. Jis pamatęs mane važiuojantį su krūva krepšių smagiai užklausė kur aš bevažiuojantis, o aš jam labai rimtai atsakiau „Į Saremą“. Žmogus labai suglumo išgirdęs tokį atsakymą ir iš pradžių negalėjo manimi patikėti, bet už tai aš jam pasidariau įdomus ir mes kurį laiką pabendravome. Paaiškėjo, kad jis vienas iš tų pasigavusių šiuolaikinę klajoklių mada ir negyvena jokioje konkrečioje vietoje tik keliauja.
Pakeliui Estija mane sugebėjo nustebinti dar vienu dalyku. Nors oras Estijoje buvo geresnis nei Latvijoje, bet kartais truputėlį palydavo, tačiau pakeliui į pajūrį mane netikėtai atakavo kruša, pažėrusi žirnio didumo ledukų. Man pasisekė, ne čia pat radau dengtą autobuso stotelę. Šioje stotelėje laikiną prieglaudą rado vietinė dviračiu važiavusi mergina ir blizgančiu motociklu važiavusi pagyvenusi porelė. Mes visi trumpam susibūrėme po vienu stogu pralaukti gamtos stichiją, o jai praėjus pamažėle išsiskirstėme kiekvienas savo keliais.
Hapsalu miestas mane nustebino keliais ypatingais radiniais. Jei keliaučiau kaip įprastas turistas, tame nebūtų nieko ypatingo, tokie dalykai tikrai būtų paminėti bet kuriame kelionių vadove. Tačiau aš viską atradau pats, taigi prie radinių grožio dar prisidėjo ir atradimo džiaugsmas. Pirmasis radinys buvo labai smulkmeniškai išdailintas Hapsalu geležinkelio stoties pastatas, šalia kurio puikavosi geležinkelių muziejus su visokiausiais senoviniais garvežių modeliais. Antrasis radinys buvo nuo Hapsalu ligi uosto einantis idealiai tiesus dviračių takas nutiestas ant buvusios geležinkelio vėžės.
Šiuo ypatingu taku pasiekęs uostą, persikėliau į nutylėtą kelionės tikslą – Hijumos salą.
Estijos salos
Pakliuvęs į salą pasijutau lyg pasiekęs kelionės tikslą. Apėmė toks palaimos ir palengvėjimo jausmas, kad visiškai atsipalaidavau ir visas per porą savaičių sukauptas nuovargis man smogė pilna jėga – aš susirgau. Kadangi oras buvo tiesiog fantastiškas – šilta, švietė saulė – nusprendžiau, kad niekas geriau manęs neišgydys kaip pušyno oras ir tiesiog pušyne įsirengiau stovyklavietę, kurioje visą dieną praleidau gulėdamas ligos patale. Prietarai padėjo ir kitą dieną jau buvau ant kojų ir pilnas jėgų.
Salose be senų bažnyčių griuvėsių mane pasitiko kitas estiškas architektūros stebuklas – malūnai. Salose, tiek Hijumoje, tiek Saremoje jų pilna. Jie stovi įvairiose keistose vietose – pakelėse, vidury laukų, po vieną ir po kelis. Jie yra saugomi valstybės, matyt todėl negalima jų griauti ir būtina gražiai juos apeiti. Lietuvio ausiai įtartinai skambantis estiškas malūno pavadinimas „tuulik“ netrukus tapo įprastas.
Ypatingo grožio vieta Hijumos saloje yra Saretirp pusiasalis. Tai yra palengva siaurėjantis labai ilgas žemės ruožas, pavirstantis į jūrą prasmengančiu akmenų taku. Kurį laiką netgi galima eiti po vandeniu esančiais akmenimis ir nutolti nuo kranto. Toje vietoje buvo ypatingai tylu, nes buvo labai toli nuo visų civilizacijos triukšmų, o jūra buvo rami ir lygi kaip stiklas. Tai buvo viena iš ypatingiausių mano šioje planetoje aplankytų vietų. (2016 m. žiemą grįžau šios vietos aplankyti, norėjosi pamatyti kaip ji atrodo aptraukta ledais.)
Kita sala į kurią persikėliau buvo Sarema – didžiausia Estijos sala. Ši sala turi keturis labai aiškius lankytinus objektus. Tai Anglos kalva, Sorvės pusiasalis, Pangos uolos ir Kali krateris.
Ant Anglos kalvos yra labai daug vėjo malūnų. Kadangi man vėjo malūnų jau buvo per akis, šį reginį praleidau.
Sorvės pusiasalis pasižymi gamtos grožiu ir jame esančius švyturiu. Kad aplankyti švyturį teko važiuoti 50 kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal. Tikėjausi, kad šis pusiasalis bus tiek pat įspūdingas kaip ir Saretirp Hijumoje, tačiau nebuvo. Ir pats švyturys įspūdingas nebuvo – tai tiesiog švyturys. Ši vieta ypatingai atrodo tik žemėlapyje, bet ne realybėje.
Prie Pangos uolų aš kaip reikiant pasilinksminau. Pačios uolos yra gražios, įspūdingos, pažiūrėti yra į ką. Šalia uolų yra didelis parkas kuriame galima gan ilgai vaikščioti takeliais ir žiūrėti į jūrą. Bet aš užsiėmiau kitais reikalais – fotosesija. Iš virvės savo bendražygiui kiškiui pagaminau apraišus ir leidau apsimesti, kad jis laipioja uolomis, o pats fotografavau. Keletas nuotraukų pavyko visai neblogų, atrodo, tarsi jis iš tiesų laipiotų kaip koks alpinistas.
Netoli Kali miestuko yra labai taisyklingos formos apvalus ežeras apsuptas labai taisyklingos formos pylimu. Tai yra maždaug prieš 3,5 tūkstančio metų išmuštas krateris. Grynai estetiniu požiūriu ši vieta turi šiokio tokio žavesio vien dėl ežero simetriškumo. Tačiau jeigu norite dar ir ryšį su kosmosu pajausti – čia yra kaip tik tam tinkama vieta.
Palikęs Saremą į Muhu salą persikėliau pylimu. Šiuo, prieš daugiau kaip 100 metų pastatytu pylimu abidvi salos yra sujungtos ir persikėlimui nereikalingas keltas. Muhu sala visai mažytė, su dviračiu ją galima iš lėto apvažiuoti per pusantros dienos. Aš paskyriau truputį mažiau laiko ir aplankiau tik priešistorines kapines, panašias į iš akmenų sudėliotą ornamentą, pilies liekanas, kurių visai neliko, nes pilies akmenys buvo panaudoti pylimui statyti, ir akmenimis grįstą kelią. Šis kelias iš pradžių atrodė mielas ir gražus, bet vėliau dardėjimas per stambiais apvaliais akmenimis grįstą kelią rimtai prailgo ir ėmė nervinti.
Maloniausia Muhu salos staigmena visgi buvo neaprėpiami žemuogių laukai šalia mano nakvynės vietos. Niekada specialiai neieškodavau gamtos gėrybių ir dėl jų nestodavau, bet šį kartą jos buvo tiesiog po nosimi, taigi nuodėmė buvo neprisirinkti.
Verta paminėti, kad salose su savo dviračiu jaučiausi ypatingai saugus. Kartais prie parduotuvės palikinėdavau dviratį visiškai neprirakintą, nes vietiniai irgi taip darė. Kitur taip daryti neišdrįsdavau.
Rygos link
Baigėsi mano klajonės po salas ir aš persikėliau atgal į žemyną. Nuo šio momento apėmė toks „grįžimo į namus“ jausmas. Salos buvo nutylėtas kelionės tikslas, jas aplankyti norėjau labiausiai iš visų, taigi, jas palikus atrodė, tarsi kelionė baigėsi.
Betgi manęs laukia Pernu, Ryga, Jūrmala!
Pirmiausia atsidūriau Pernu mieste. Norą patyrinėti miestą aptemdė pamesti saulės akiniai. Tai buvo ne šiaip akinukai, o geri, alpinistiniai. Kad ir kokiu išsilaisvinusiu iš materialinių poreikių aš save laikyčiau, visgi šis smulkus nemalonumas nedavė ramybės ir neleido koncentruotis į šio miesto, turinčio ilgus ir malonius palei upę einančius dviračių takus grožybes.
Palikęs Pernu ir savo akinius patraukiau pajūrio keliu Latvijos link. Pakeliui man netikėtai iš krepšio iškrito dviračio padangų pompa, tačiau aš tai pastebėjau. Nors ji kainavo dešimt kartų mažiau nei akiniai, bet jei ją pamesčiau – skubiai ieškočiau kur pirkti kitą. Tuo tarpu be akinių apsiėjau visą likusią kelionės dalį. Vertinga ne tai kas brangiai kainuoja.
Mano planus greitai kirsti Latvijos sieną sutrukdė pajūrio trauka. Pajūrio ruožas buvo malonus ne tik akiai, pušynai jame teikė malonų pavėsį, o stovyklavietė prie kranto buvo gerai įrengta – ir pastogės, ir kepsninės, ir tualetai, ir net geriamo vandens sifonas. Jau ne pirmą kartą susidūriau su tokiomis stovyklavimui pritaikytomis vietomis Estijoje ir jau ne vieną kartą tokiose nakvojau. Kadangi oras buvo fantastiškas, nusprendžiau, kad nėra kur skubėti ir galima pusdienį praleisti tiesiog vartantis kopose ir skaitant knygą. Tą ir padariau. Tikrai ne dažnai leisdavau sau pusdienį visiškai nieko neveikti.
Oras nuo įvažiavimo į salas vis gerėjo ir gerėjo, įvažiavus į Latviją prasidėjo pati tikriausia vasara – žydras dangus, kaitinanti saulė, o aš be akinių.
Pakeliui į Rygą geram pusdieniui sustojau Salacgrivos autobusų stotyje. Įsikūriau stoties laukiamajame kaip kokiuose poilsio namuose, pasistačiau šalia savęs dviratį ir puoliau krauti visus savo elektroninius įrenginius, valgyti, naršyti internete. Džiaugiuosi, kad niekas ne tik kad nevarė lauk, bet ir šiaip nesikabinėjo.
Pravažiavęs Saulkrasti pajūrio kurortą pagaliau pasiekiau Rygą. Kadangi buvau tvirtai apsisprendęs nebestoti jokiuose kempinguose, reikėjo susirasti kur nakvoti. Gamtoje paprasta – pasistatei palapinę ir viskas, o mieste juk vidury gatvės nestatysi, reikia rasti nuošalią vietą.
Mano sprendimas buvo Mangalu pusiasalis, tai vieta, kurioje Dauguva išteka į Baltijos jūrą. Toje vietoje dieną yra nemažai žmonių, ypač ant molo šaunančio į jūrą, kaip Palangos tiltas. Bet aš tikėjausi, kad naktį jie visi išsivaikščios. Ir neklydau. Tačiau ir tai nebuvo būtina, nes nuo pakrantės mano dviračio visai nebuvo matyti. Vėliau, eidamas tvarkyti gamtinių reikalų kopose aptikau dar vieną palapinę. Pasirodo mūsų čia daug.
Pati Ryga mane pribloškė dydžiu. Aš esu buvęs šiame mieste jau du kartus, tačiau kaip pėsčias turistas, taigi mačiau tik centrinę miesto dalį. Dabar, būdamas su dviračiu įsitikinau, kad kelionė iš Mangalu pusiasalio iki centro yra pakankamai ilga ir varginanti. O jeigu apima noras prasivažiuoti miško keliuku, tame miške galima netgi pasiklysti.
Apie Rygą kaip miestą daug nepasakosiu. Tikrai įspūdinga yra bažnyčių ir kitų senovinių pastatų architektūra, tikrai verta paskirti vieną savaitgalį, kad šį nuostabų miestą aplankyti.
Kitas mano kelionės tikslas buvo Jūrmala – kurortas apie kurį daug girdėjau, bet kuriame niekados nebuvau. Jūrmala yra vos 10 kilometrų nuo Rygos, į ją nutiestas plačiausias greitkelis ir jis visas pilnas mašinų. Visgi oras buvo puikus, visi skubėjo lepintis gamtos teikiamais malonumais.
Pirmiausiai nuskubėjau ieškotis nakvynės. Man patiko nakvynė kopose Rygoje, taigi, tą patį sugalvojau padaryti ir Jūrmaloje. Aišku, ieškojau atokesnės vietos ir … atsidūriau nudistų pliaže. Man prireikė laiko susivokti kas čia per vieta, nes žmonių buvo pakankamai nedaug ir jie visi išsibarstę dideliais atstumais. Aš netrukau pasinaudoti galimybe išsimaudyti be apatinių, kad nereikėtų jų paskui džiovinti. Maudytis be apatinių per visą kelionės laiką pripratau, bet gulėti paplūdimyje buvo per daug keista, taigi grįžau į įprastinę būseną. Nakvynė praėjo ramiai, tik naktimis jau darėsi labai karšta.
Jūrmaloje mane pasitiko ištaigingi turtuolių namai, kartais moderniai prabangūs, o kartais primenantys žydras pasakų pilis. Kadangi aš keliauju dviračiu ir beveik neleidžiu pinigų, šis prabanga tviskantis miestas man pasirodė svetimas ir nejaukus. Aš paskubomis nufotografavau savo bendražygį prie dviejų pagrindinių lankytinų objektų – vėžlio bei gaublio ir patraukiau tolyn. Man kilo klausimas, kurią kalbą buvo galima dažniau išgirsti gatvėje – rusų ar latvių?
Palikus Jūrmalą prasidėjo dviračio nelaimės. Sulūžo užraktas, taigi negalėjau dviračio saugiai prirakinti, kad nueiti į parduotuvę. Prakiuro kamera taip, kad nebebuvo prasmės lopyti. O dar dujos, kurias naudojau maisto gamyboje ėjo į pabaigą.
Ir štai privažiavau Jelgavos miestą. Jis mane pasitiko su šviečiančia saule, dviračių ir kelionės reikmenų parduotuvėmis. Nusipirkau užraktą, kamerą, dujų ir … ledų su nuolaida. Kad ir kaip būtų karšta, bet ledus pirkdavau retai, nes jų privalgius paskui sunku minti, bet šį kartą padariau išimtį ir leidau sau pasilepinti.
Nežinau kodėl, ar dėl sėkmingo apsipirkimo, ar dėl savitos architektūros miestas man labai patiko. Architektūra ypatinga tuo, kad dauguma pagrindinių pastatų (bažnyčia, rotušė) yra tarpusavy suderinti – panašaus stiliaus, panašios spalvos. Per visą miestą eina labai plati pagrindinė gatvė, kuri iščiustyta kaip koks Gedimino prospektas ar Laisvės alėja, o miesto parke lankytoją pasitinka metalinė oranžinė miesto simbolio briedžio skulptūra.
Kad ir kaip malonu būtų šiame mieste, palikau jį ir per Bauskę pajudėjau link Anykščių.
Vėl Lietuva
Tai jau buvo visiškas grįžimas namo, skaičiavau iki Vilniaus likusias dienas ir kilometrus.
Po egzotiškų potyrių Estijoje ir Latvijoje Lietuva jau atrodė tokia seniai pažįstama, nors važiavau per tas vietas, kuriose dar nebuvau. Dar Lietuvos įvaizdį gadino nežmoniška kaitra, kuomet norint apsiginti nuo svilinančios saulės teko vilktis rūbus ilgomis rankovėmis, nes priešingu atveju rankų oda tiesiog svilte svilo. Nuo Bauskės link Anykščių beveik nėra jokių miškų, visur tik atviri laukai, važiuojant nebuvo jokio pavėsio. Aš ėmiau nuoširdžiai abejoti ar tikrai saulė yra geriau už lietų. Juk lietui lyjant nešalta, kūnas šyla nuo pedalų mynimo. O kaitinant saulei nebelieka kur slėptis.
Anykščiuose aplankęs Laimės Žiburį pajudėjau link Molėtų. Pakeliui man nuleido padangą ir aš sustojau ją pasikeisti. Pro šalį dviračiu važiavęs vyriškis sustojo man padėti, bet man pagalbos nereikėjo, tai mes tiesiog pasikalbėjome. Aš jam papasakojau kur buvau pats, o jis papasakojo kur važiuoja. Pasirodo, jis atvažiavo net iš Vilniaus (o buvo ankstyvas rytas, gal 9 ar 10 valandų) ir važiuoja pas draugą į sodybą. Kaip tikras sportininkas jis suskubo manęs paklausti koks gi mano kelionės vidutinis greitis, bet aš neturėjau ką atsakyti, nes nežinau, nematuoju. Štai tuo man ir patinka dviračiai – kiekvienas gali jais važinėti pagal savo pomėgį ir supratimą. Kas didžiuliu greičiu įveikti trumputį atstumą, o kas lėtai, bet ilgą.
Pravažiavęs gerai žinomu Molėtų plentu grįžau į Vilnių tiesiai į savo namus, kaip iš kokio savaitgalį trukusio žygio. Artėjant prie namų negalėjau patikėti, kad viskas jau baigiasi. Aš taip pripratau ir man buvo taip gera, kad norėjosi dar. Gal kam pasirodė, kad kelionė buvo sunki, bet man norėjosi dar.
Visa kelionė truko 33 dienas, prasidėjo birželio viduryje, baigėsi liepą.
Baltijos sesės
Šios kelionės metu turėjau galimybę pažvelgi į visas tris Baltijos šalis, jas palyginti.
Estija iš trijų šalių labiausiai išsiskiria savo kalba, kuri gimininga tik suomių ir vengrų kalboms. Kelis, dažnai matomus žodžius pramokau, bet ne daugiau. Tokios kelionės metu užrašai ir iškabos yra pagrindinis dalykas leidžiantis suprasti, kad esi kitoje šalyje. Mane nustebino estiški kaimyninių šalių pavadinimai: Lietuva yra Leedu, Švedija yra Rootsi, Rusija yra Venemaa. Kai kurie, atrodytų, tarptautiniai žodžiai turi savo estiškas versijas, pavyzdžiui, atvažiavęs į naują miestą vis ieškodavau kur yra „keskus“ – centras.
Su legendomis apipintu estų lėtumu susidurti neteko, tačiau šunys tenai – tikrai ramesni. Jei Lietuvoje nepririštas šuo atsiveja iš paskos, tai Estijoje jis vienąkart amtelį ir daugiau nebesijudina.
Estijoje ir Latvijoje visai kitokios bažnyčios nei Lietuvoje. Jei mes didžiuojamės savo katalikiškomis barokinėmis ir gotikinėmis bažnyčiomis, tai ten yra paprastos, neištaigingos, protestantiškos. Dėl architektūros, tai visoje Estijoje man tik šiek tiek įstrigo Tartu miestas. Tuo tarpu Latvija pasirodė gerokai turtingesnė. Įspūdingi yra Rygos, Jelgavos pastatai. Šalyje yra nemažai išlikusių pilių ir dvarų, iš kurių įspūdingiausią radau Cesvainėje. Bet tokių didelių mažuose miesteliuose esančių bažnyčių kaip Lietuvoje turbūt niekur nėra.
Ką radau tik Latvijoje – tai buvo nesibaigiantys smėlėti paplūdimiai palei jūrą, tačiau šiaip gamta visose trijose šalyse iš esmės nesiskiria. Visgi, kiekvienos šalies viduje galima rasti nemažai skirtumų. Kaip skiriasi lygumos ties Pasvaliu nuo ežerų ties Molėtais, taip skirsis ir Jūrmalos kopos nuo miškų ties Gulbene, kalvos ties Tartu nuo pušynų Saremoje. Man tik pasirodė, kad Lietuvoje miškas yra tvarkingiausiai ir labiausiai prižiūrėtas, čia tikrai paprasčiausia rasti nakvynės vietą – yra daug takelių, proskynų, tuo tarpu kaimyninėse šalyse tekdavo brautis per kemsynus.
Pati įspūdingiausia kelionės atkarpa visgi buvo Estijos salos. Tikra ramybės oazė, kurioje galima palikti neprirakintą dviratį. Išskirtinė gamta stebinanti neįprastais vaizdais. Ir meteorito krateris – kosmosas arčiau tik Molėtų etnokosmologijos muziejuje.
Pasikeitimai galvoje
Turėjau tokią idėją, kad kai grįšiu, tai bėgsiu į parduotuvę ir nusipirksiu ką nors pasilepinti. Juk pinigus taupiau, nepirkdavau ko nereikia, beveik nevalgiau ledų, ne visada turėdavau saldainių, o apie šokoladą iš vis pamiršau. Bet aš taip ir nesugalvojau ko noriu. Matyt per tą mėnesį taip atpratau nuo visokių lepinimųsi, kad to nebereikėjo. Juk kelionės metu visgi buvau nusipirkęs ledų, ir tų saldainių kartais turėdavau, ir kondensuoto pieno ne vieną skardinę suvartojau.
Taip pat supratau, kad mano paprasta svajonė nuvažiuoti iki Talino pasirodo buvo visai verta dėmesio. Gal ir neaplankiau egzotiškų kraštų, bet už tai pats pabuvau egzotiškose gyvenimo sąlygose – lyg ir atitrūkęs nuo civilizacijos, bet lyg ir ne – tiesiog pabuvau šalia civilizacijos, šalia kasdienybės. Ši kelionė galėtų būti įkvėpimas visiems turintiems paprastų svajonių. Nagi nuvažiuokit kaip paprasti turistai į Rygą, Saremą, Tartu. Visai nebūtina kankintis tūkstantį kilometrų su dviračiu.
Kelionės metu supratau, kokia yra sprendimų svarba. Štai pavyzdžiui būdamas Voru mieste Estijoje, turėjau apsispręsti kuriuo keliu važiuoti link Tartu – trumpesniu ar smagesniu. Kol sprendimas nepriimtas negaliu važiuoti iš viso. Visada turėdavau tokią dilemą – ar pirkti daug maisto ir tampytis su savimi, ar tiesiog dažniau eiti į parduotuvę? Laikui bėgant išmokau priiminėti sprendimus greitai, nesvarstydamas begalybės už ir prieš, nes nei vienas sprendimas nebuvo tas „teisingasis“.
Kasdienybė
Pagalvojus apie kelionę, atrodo, kad tai turėtų būti tarsi nesibaigiantis nuotykis, tačiau iš tiesų joje daug rutinos. Atsikėlus ryte, reikdavo ne sėsti prie kompiuterio, bet sėsti ant dviračio ir minti. Dažniausiai važiuodavau asfaltuotais kelias, o jie yra gana nuobodūs. Vengiau didelius atstumus važiuoti kaimo žvyrkeliais, vien dėl to, kad taupyti padangas ir savo sveikatą, tačiau vieną padangų komplektą po kelionės vis vien teko išmesti. Nuobodžiausia ir tuo pačiu pavojingiausia buvo važiuoti pagrindiniais greitkeliais, kuriais važinėja sunkvežimiai, dažniausiai rinkdavausi asfaltuotus, bet nepagrindinius kelius.
Kiekvieną dieną tekdavo atlikti tą pačią palapinės statymo vakare ir surinkimo ryte procedūrą. Visą mano mantą sudarė trys krepšiai po 30 litrų ir maža kuprinėlė. Statant stovyklą reikėdavo beveik visko, tai viską ir išversdavau ant žemės, ryte vėl susirinkdavau. Vienas krepšys buvo „pulsuojantis“ – jame kraudavau maistą. Nusipirkus kilogramą ryžių ar grikių, prisipildžius visus butelius vandens, ji akivaizdžiai pasunkėdavo. Tačiau paskui po truputį vis lengvėdavo.
Taip aktyviai leidžiant dienas pagrindinis „laisvalaikis“ buvo knygų skaitymas vakarais. Vežiausi elektroninę skaityklę ir joje perskaičiau ne vieną knygą.
Pabaigai, keletas atsakymų į dažniausiai užduodamus klausimus. Žmonės išgirdę mano pasakojimą paprastai klausia kelių pagrindinių dalykų: o kur nakvojai, o ką valgei, ar nebuvo jokių incidentų, kiek kainavo kelionė, ar nebuvo liūdna vienam?
Nakvojau palapinėje, tik vieną kartą kopose bandžiau nakvoti miegmaišyje be palapinės, tačiau tai buvo bloga mintis, nes buvo sunku atsiginti uodų, bet buvo karšta ir norėjosi būti išlindus iš miegmaišio, o ne į jį susisupus. Palapinę dažniausiai statydavau nusukęs iš pagrindinio kelio į mišką. Kartais statydavau pievose, kitose atokesnėse vietose.
Valgiau maistą gamintą ant kelioninės dujinės krosnelės. Dažniausiai virdavau įvairias kruopas su daržovėmis arba kondensuotu pienu ir riešutais. Beveik visos kelionės metu maitinausi vegetariškai išskyrus vieną kartą kai nusipirkau latviškų lašinių. Buvo labai skanūs, tirpo burnoje tikrąja to žodžio prasme.
Ar nebuvo incidentų? Ne nebuvo, visiškai jokių. Vieną kartą pro šalį ėjo briedis, bet jis manęs išsigando ir pabėgo. Jūrmalos paplūdimyje mane kalbino nuogas vyras, bet tai normalu, nes veiksmas vyko nudistų pliaže, tačiau vis tiek buvo keista. O daugiau nieko. Kelionės metu bijojau kelių dalykų. Visų pirma eismo įvykių, taigi tiesiog važiuodavau laikydamasis kelių eismo taisyklių, atsargiai. Bijojau palaidų šunų, taigi turėjau dujų balionėlį. Bijojau laukinių žvėrių, bet jie manęs bijojo dar labiau. Ir bijojau agresyvių žmonių, taigi nakvynę kurdavau nuošaliose vietose. Šitaip išvengiau galimų incidentų.
Kiek kainavo kelionė? Kelionė kainavo 807 litus. Iš jų 365 litus išleidau maistui, 262 litus pirkdamas įvairius daiktus, kaip užraktas dviračiui, padangos, batai, kojinės. Visa kita – nakvynė kempinguose, keltai į salas, medicininių išlaidų draudimas. Kaip už mėnesio kelionę su nuotykiais visai neblogai.
Ar nebuvo liūdna? Na, turėjau kompiuterį, elektroninį paštą, feisbuką, ryšį su civiliacija palaikiau. Tačiau su gyvais žmonėmis bendravau mažai. Man liūdna nebuvo, galbūt noras pabūti kurį laiką vienam, nuo visko atitrūkus ir buvo tas tikrasis kelionės tikslas?
Aš ir dviratis
Aš dviratį atradau vėlai, išmokau juo važiuoti paskutiniuose universiteto kursuose. Tačiau netrukau pajausti, kokias galimybes atveria ši transporto priemonė. Dviratis man patiko, nes leidžia įveikti pakankamai didelius atstumus, tačiau tuo pačiu leidžia išklysti iš pagrindinių kelių ir atsidurti gamtos apsuptyje, prasivažiuoti miško keliukais.
Lietuvoje esu keliavęs nemažai, ypač Vilniaus apylinkėse, nes pats esu iš ten.
Tebūna ši kelionė įkvėpimas Tau, nuveikti ką nors įdomaus!