Turbūt daug kas yra susidūrę su tokiomis dienomis, kurios atrodo pilkos, sunkios ir nuobodžios. Tokią dieną nieko (visiškai nieko) gero ir pozityvaus nebūna įvykę. O jei tokiu metu paklaustume savęs, ar tikrai nieko? Ir jeigu iš tiesų jaučiasi, kad per dieną taip nieko ir nenuveikta, ką tokio būtų galima padaryti, kad visgi ją išgelbėti ir paversti pozityvia?

Norėdamas padėti sau ir kitiems atsakyti į šituos klausimus 2012 metų lapkritį pradėjau asmeninį projektą kurį pavadinau „365 pozityvios dienos“. Aš sugalvojau, kad kiekvieną dieną užsirašysiu koks pozityviausias įvykis man tądien nutiko ir tai darysiu lygiai metus – 365 dienas. Įsipareigojau ką nors parašyti kiekvienai dienai, tai reiškia, jei vieną dieną praleisčiau, vėliau už praleistas dienas vis tiek turėčiau atsiskaityti.

Projektas už truko truputį ilgiau nei planavau – 385 dienas. Jį pabaigiau 2013 m. lapkritį ir dabar dalinuosi savo patirtimi.

Kasdienis rašymas

Tam, kad kiekvieną dieną pasižymėti kas pozityvaus įvyko, buvo būtina pradėti rašyti kas dieną ir jokiu būdu neatidėlioti rašymo net porai dienų. Na ar gali dabar prisiminti kas buvo prieš tris dienas? Jei taip – Tavo atmintis trigubai geresnė už mano, arba tą dieną įvyko kas nors tikrai ypatingai pozityvaus. Tikrai taip būdavo, kad patingėjus ar pamiršus vakare parašyti, kelių paskutinių dienų įvykiai susipainiodavo galvoje ir reikėdavo gerai pagalvoti, kuris įvykis kuriai dienai priklauso. Dėl to, net išvažiuodamas į kelionę, žygį gamtoje – bet kur – turėdavau su savimi bloknotą, kuriame žymėdavausi pozityviausią dienos įvykį, kurį vėliau perrašydavau į švarraštį.

Ilgainiui šis įprotis rašyti tiek įsišaknijo, kad pradėjau žymėtis daugiau visokių dalykų ir mano pozityviausių įvykių sąrašas pavirto tikru dienoraščiu. Taigi, nors savo pozityvumo projektą jau pabaigiau, pajutau dienoraščio rašymo naudą ir dabar jį rašau toliau.

Iš karto gali kilti natūralus klausimas, o kada geriau yra rašyti? Ryte ir vakare? O šis dalykas toks pats individualus kaip pirštų antspaudai. Didelei daliai žmonių rytas yra sunkus metas, kuomet sunku suprasti kur atsibudai, ką jau kalbėti apie kokias nors vakar dienos įvykių analizes. O man kitaip. Mano protas ryte yra toks aštrus, kad aš net nesugebėdavau parašyti vaizdingo teksto, smegenys spjaudydavo trumpus suvirškintus analitinius teiginius apie vakarykštę dieną, juos belikdavo tik užregistruoti. O vakare, žodžiai liejasi laisvai, kartais išsamiai aprašydavau kelis įvykius kol man pačiam paaiškėdavo kuris gi iš jų yra pozityviausias.

Kiekvieną dieną užduodamas sau klausimą „Koks yra pozityviausias šiandienos įvykis?“ supratau kiek daug galios slypi klausimo uždavime. Kartais atrodo lyg ir nėra įkvėpimo rašyti, o jau temų rašymui tai tikrai jokių, tačiau uždavus sau klausimą smegenys automatiškai pradeda ieškoti atsakymų ir aš galiu samprotauti raštu. Net nesuradęs atsakymo aš jau galiu būti prirašęs puslapį ir ne vieną. Moralas – jei trūksta įkvėpimo, užduok sau klausimą.

Kitas pamokymas – jei galvoje chaosas, rašyk. Todėl, kad minčių dėstymas raštu yra gerokai lėtesnis samprotavimo būdas nei tiesiog mąstyti. Galvoje mintys lyg uodų spiečius zyzia aplinkui ir neduoda ramybės, nesupranti nei kiek jų, nei kur jos yra, o kai mėgini pagauti ir susikoncentruoti, tai tas pats kas mėginti pagauti uodą už straublio – gali mojuoti rankomis kiek nori, tačiau zyzimas nesiliauja. Raštu gi viskas kitaip. Viskas vyksta gerokai lėčiau nei galvoje, be to negali sau leisti išplaukusių vaizdinių, turi formuluoti prasmingus sakinius. Raštu yra lengviau priimti sprendimus, išsirinkti vieną alternatyvą iš kelių ar ką nors apibendrinti. Tiesiog lengviau.

Pozityviausias įvykis

Atrodytų kas čia tokio – paėmei ir užrašei kas pozityviausio tą dieną atsitiko. Tačiau kartas nuo karto, paslapčia ir netikėtai atslenka tokios dienos, kurios atrodo niūrios ir pilkos. Tokiais momentais ateina suvokimas, kad negali kiekvieną dieną užkopti į kalną ar nuvažiuoti 100 km su dviračiu. Yra tokių dienų kurios nėra „OHO!“. Ir tos dienos taip pat turi pozityviausią įvykį, tiesiog jo pozityvumo lygis yra šiek tiek žemesnis. Tokios dienos išmokina džiaugtis smulkmenomis, tokiomis kaip sniegas už lango, dienos pietūs valgykloje, išgirstas geras žodis, gabaliukas šokolado prieš pat einant rašyti. Kartais tekdavo atmintyje perkratyti visą dieną nuo ryto iki vakaro, kad atkasti nors kokią smulkmeną kuri pilkai dienai suteikė nors šiek tiek ružavumo ar kitų spalvų. Ir man visada pavykdavo, nebuvo taip, kad pozityvaus įvykio nebūtų.

Kartais būdavo ir taip, kad mintis apie tą momentą kai reikės ką nors užrašyti į dienoraštį versdavo mane stebėti aplinką ir galvoti: „ar nevyksta dabar kas nors pozityvaus?“, „o ar aš galiu padaryti ką nors pozityvaus?“. Padarius ką nors tikrai šaunaus iš karto ateidavo ramuma ir atsipalaidavimas, tarsi būčiau nuveikęs pagrindinį dienos darbą.

Laiko planavimo įgūdžius taip pat šiek tiek pasitobulinau. Žinodamas, kad viena ar kita diena neturės jokių ypatingų įvykių, specialiai stengdavausi laiką planuoti taip, kad pozityvių įvykių tą dieną vis vien būtų. Dienos, o kartais ištisos savaitės pavirsdavo iš anksto suplanuotų pozityvių įvykių virtine. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja o dievas juokiasi. Ir kartais mane gyvenimas nustebindavo netikėtais įvykiais, kurie būdavo kur kas pozityvesni už tai, ką sugebėdavau suplanuoti pats.

Dar vienas labai įdomus pastebėjimas yra skirtumas tarp rutininės ir neįprastos (atostogos, savaitgalis, renginys, prezentacija) dienos. Jeigu rutininę dieną dažniausiai tekdavo ieškoti kas gi gero įvyko, ir nors kokį pozityvų įvykį prisiminęs iš karto puldavau jį rašyti, tai neįprastą dieną aš turėdavau didžiulį sąrašą įvykių iš kurių galima rinktis. O dar įsivaizduok, kad tokį dienoraštį rašai jau ne pirmą mėnesį ir moki džiaugtis smulkmenomis. Kiek pozityvių įvykių pastebėsi? Oho! Lyg gyvenimo energiją sugertum kiekviena savo ląstele!

Skaitymas

Argi atlikus tokį darbą nekamuoja noras iš šono pažiūrėti į tai kas gavosi? Noras nekamuoja, jis motyvuoja! Praleidau keletą tikrai įkvepiančių ir pozityvių dienų skaitydamas pozityviausiu kiekvienos savo dienos įvykius. Tik įsivaizduokite! 385 dienos ir visos pozityvios! Visose įvyko kas nors gero!

Ar Tau yra tekę susidurti su Facebook atostogų efektu, kuomet atrodo, kad visi draugai visą laiką atostogauja ir įkėlinėja fantastiškas nuotraukas? Tiesiog Facebooke visą laiką kas nors vienas būtinai atostogauja ir įkėlinėja fantastiškas nuotraukas, o tas nuotraukas žiūrėdami mes nuolatos pavydime (jeigu nepavydi – aš būsiu Tavo mokinys). O jautei kada pavydą sau? Aš skaitydamas apie savo paties nuolatinius nuotykius ir džiaugsmus, gyvai juos prisimindamas, vėl ir vėl išgyvendamas turbūt pirmą kartą gyvenime rimtai užpavydėjau sau. Oho kaip tas žmogus, kuris yra aš nerealiai pavarė! Ir aš taip norėčiau! Vėl ir vėl! Nors iš tikrųjų mes visi žinome, kad buvo ir šilto ir šalto, tiesiog užrašydavau tik tai kas man atrodė pozityvu. Dabar pats galėjau patirti kaip atrodo Facebooko atostogų efektas iš abiejų pusių – to kuris įkėlinėja nuotraukas ir to kuris jas varvindamas seilę žiūri.

Analizė

Ir galų gale, atlikau savo 385 pozityvių dienų statistinę analizę.

Kiekvienos dienos įvykiui priskirdavau nuo 1 iki 3 žymų (užtaginau). Ir suskaičiavau kokios žymos buvo paminėtos daugiausiai kartų. Daugiausiai kartų buvo paminėti:

• Žmonės
• Darbas
• Kelionė
• Žygis
• Gamta

 

Ar tai reiškia, kad daugiausiai pozityvumo man suteikia kelionės ir žygiai gamtoje, darbas, bendravimas su žmonėmis? Gal ir taip, o gal ir ne. Aš atrinkau geriausią kiekvienos savaitės pozityvų įvykį ir tada suskaičiavau žymas. Žiūrėk, kaip keičiasi rezultatai:

• Gamta
• Žygis
• Kelionė
• Nuotykis
• Menas

 

Darbe ir tarp žmonių praleidžiame tiek laiko, kad natūraliai dauguma pozityviausių įvykių yra gaunami iš jų, tačiau jei darbas ir supantys žmonės nėra įkvepiantys jų kuriami įvykiai yra nustelbiami kitų tos savaitės įvykių. Manau, kad džiaugsmą suteikia ne žmonės kaip patys savaime, o tai ką veiki kartu su jais (žygis, kelionė, nuotykis).

Kokį įkvėpimą man teikia rutininės darbo dienos galima suprasti suskaičiavus kokiomis savaitės dienomis buvo daugiausiai pozityviausių savaitės įvykių. Taigi, savaitgaliais įvyko net 58% pozityviausių savaitės įvykių. O nemažai kitomis dienomis buvusių įvykių nutiko atostogų metu. Tikrai norėtųsi savo kasdieninei veiklai suteikti daugiau pozityvumo, kad nesinorėtų savaitgaliais nuo jos bėgti į žygį, kelionę ar nuotykį…

Taip pat suskirsčiau kiek pozityviausių įvykių man „nutiko“, kiek „sukūriau“ pats. Taigi, aš sukūriau pats 46% pozityviausių dienos įvykių. Tačiau mano kūryba yra net 60% pozityviausių savaitės įvykių. Kitaip tariant mano paties idėjos ir veiksmai dažnai nustelbė aplinkoje įvykstančius įvykius. Štai čia ir slypi mūsų visų tikroji galia – mes galime patys kurti savo gyvenimo įvykius kurie mus labiausiai veža, ir tą, bent jau remiantis mano eksperimento rezultatais, iš tiesų ir darome.

Pasidalinimas

Visą šį projektą atlikau pats vienas ir apie tai niekam nesakiau. Tiesiog žmonėms paklausus ką aš čia rašau, atsakydavau – dienoraštį arba kelionės aprašymą. Vienu žodžiu, dariau vieną, o sakiau kitą, toks labai neharmoningas veiksmas. Man atrodė, kad visas šis projektas yra nesąmonė, atsiradęs iš „neturėjimo kas veikti“, įdomus tik man pačiam ir niekam nenaudingas.

Pirmą kartą pasidalinus projekto rezultatais mane nustebino žmonių reakcija. Jie mane gyrė už atkaklumą rašyti kasdien, gyrė pačią idėją, davė paskaityti savo draugams, vaikams, antroms pusėms ir net tėvams. Aš netgi įgijau pasekėjų, kurie šį mano projektą pakartojo patys ir kuriems projekto dėka kilo verslo idėjų.

Ką tai reiškia? Tik pagalvok, kiek palaikymo aš būčiau gavęs jeigu būčiau paskelbęs apie projektą ankščiau? Galbūt ir pasekėjų būčiau radęs anksčiau, galbūt rašytume kartu ir galėtume reguliariai susitikti ir aptarti ką parašėme.

Jeigu Tau kilo beprotiška idėja, kuri yra nesąmonė, atsiradusi iš „neturėjimo kas veikti“ ir įdomi tik Tau – pasidalink ja. Gali tiesiog čia, komentaruose. Perspėjimas! Aš dalinausi savo projektu su žmonėmis pozityviai žiūrinčiais į tokius dalykus. Žiūrėk su kuo daliniesi ir Tu, nesakyk bet kam!

Rezultatai

Šio eksperimento rezultatas esu aš pats. Dabar aš esu geresnis pozityvumo ekspertas, galintis įžvelgti ką nors pozityvaus bet kuriame laiko intervale (galiu pakonsultuoti, jei kas jaučiasi negatyviai). Esu geresnis pozityvių įvykių sau ir kitiems kūrimo bei įgyvendinimo specialistas. Daugiau išmanau apie pozityvumą, nes esu jį matęs įvairiais kampais. Iki tol buvau tik optimistas-mėgėjas :)

Ir dabar galiu paneigti vieną mitą. Pozityvus požiūris kaip pats savaime gyvenimo džiaugsmo neatneša. Jis tik palengvina judėjimą gyvenimo džiaugsmo link.

(2017 kovą pridėtas komentaras: Vis dar rašausi pozityviausius įvykius, tačiau dabar apsiriboju trimis pozityviausiais savaitės įvykiais.)

Ar radai šiame straipsnyje ką nors sau? Jei taip, tai žinok – toks ir buvo tikslas. Jei ne – džiaugiuosi, kad man pavyko Tave atitraukti nors kelioms minutėms nuo kasdienybės :)