Nesistebime girdėdami, kad depresija yra toks paplitęs sutrikimas, kad jau tuoj reiks skelbti pasaulinę epidemiją. Visai gali būti, kad mane ir Tave supa ne vienas ja susirgęs ar į ją linkęs žmogus.

Tačiau dažnai tai, ką vadiname depresija, visai nėra depresija. Depresija yra nuotaikos balanso sutrikimas žmogaus smegenyse. Tai reiškia, kad bloga nuotaika visai nėra depresija, bloga nuotaika yra tik bloga nuotaika. Nors bloga nuotaika mus ištinka dar dažniau nei tikra depresija, vis dar nežinome, ką su tokiais žmonėmis daryti, tai lyg ir paliekama natūraliems bendravimo instinktams. Vadinasi, metas pakabėti apie tai, ką daryti, kai žmogui bloga nuotaika – nesvarbu, ar dėl depresijos ar šiaip.

Pradėsiu kaip visada, nuo šiokio tokio pasigilinimo į esamą situaciją, o tada duosiu vieną idėją kaip bendrauti su žmogumi, kurį ištiko bloga nuotaika. II straipsnio dalyje duosiu visą sąrašą dalykų, kuriuos gali sakyti tokiam žmogui.

Straipsnius recenzavo Rasa Venckutė – psichologė ir pasitikėjimo savimi stiprinimo programos „Lūšis“ kūrėja. Prašiau jos pagalbos, nes nenorėjau nuklysti į filosofines lankas ten, kur yra aiškus psichologinis pagrindas.

Milijonas gydymo būdų

Visų pirma, čia nemėginsiu Tavęs gydyti, jei bloga nuotaika ištiko Tave. Tokiu atveju šis straipsnis labiausiai tiks Tave supantiems žmonėms.

Arba tiks Tau, jei kas nors iš Tavo artimųjų jaučiasi blogai.

Yra milijonas depresijos (taigi ir blogos nuotaikos) gydymų būdų, tačiau čia atsiduriame ezoterinių kovų lauke, kur viena pusė šaukia, kad negalima vartoti jokių antidepresantų, reikia tik basomis pavaikščioti po žolę nors po valandą per dieną gryname ore šviečiant saulei ir visos depresijos praeis. Mat depresija gi tinginių liga! Kiti tvirtina, kad negalima šitaip klaidinti žmonių, depresija yra rimta ir sudėtinga smegenų liga, žmogui reikia tabletės ir jokie magiški užkalbėjimai nepadės!

Nesiimu spręsti kur tiesa. Aš tikiu, kad jei žmogų ištiko problema, artimųjų pagalba ir palaikymas tikrai padės, nesvarbu, ar eitume kartu žolės pamindžioti, ar iškilmingai po tabletę išgerti.

Kur problema

Bet toliau susiduriame su labai rimta bėda. Kartais mums atrodo, kad viskas ką depresijos (ar tiesiog blogos nuotaikos) ištiktam žmogui reikia padaryti, tai nusišypsoti.

– Taigi nusišypsok ir viskas!

– Ak, ačiū! Pagydei! – nepasakė dar nė vienas kenčiantis žmogus išgirdęs tokį pasiūlymą. Gal ir pasakė, bet tuo pačiu ant savo patarėjo išpylė kibirą pikto sarkazmo.

Yra tokia teorija, kad žmogaus kūno judesiai įtakoja jo nuotaiką, bet nuotaiką taip pat galima paveikti kūno judesiais (pvz. šitas video). Atsistok tiesiai, iškelk rankas į viršų ir pasijusi geriau!

Tiesa ta, kad tokie mikrotriukai veikia. Jeigu prieš kokią nors prezentaciją jaudinuosi, iš tiesų padeda pavaikščiojimas ištiesus rankas į šalis ar į lubas (dangų), tarsi pats sau bandyčiau įrodyti – „štai koks aš didelis ir stiprus“. Tiesa ta, kad šypsena taip pat turi labai gerą ir pozityvų poveikį, bet tas poveikis pasireiškia per ilgą laiką ir jį reikia išauginti (apie tai rašiau čia).

Kaip čia yra, kad kartais visokiems tinklaraštininkams ar paskaitas skaitantiems lektoriams tokie dalykai veikia, o depresijos pakirstiems – ne?

Tuoj paaiškinsiu, bet iš karto peršokime prie dar vieno gydymo būdo – ogi pozityvių teiginių (vadinamųjų afirmacijų).

„Aš save giliai priimu, myliu ir gerbiu.“

„Aš galiu!“ (Vis prisimenu, kaip pirmoje serijoje Kempiniukas ėjo darbintis mėsainių kepėju pas poną Krabą šaukdamas sau „Aš galiu! Aš galiu! Aš galiu!“)

„Aš geriausias!“

Šituos teiginius galima sakyti ne tik sau, bet ir kitiems: „TU gali!“, „TU ištversi!“.

Kodėl tiek prievartinis nusišypsojimas, tiek pozityvūs teiginiai nesuveikia? Tyrimai lyg ir sako, kad iš dalies kalta žmogaus savivertė.

Jei žmogaus savivertė yra žema, pozityvūs teiginiai tokiam žmogui nuotaiką tik sugadina.

Jei žmogaus savivertė yra pakankama, pozityvūs teiginiai jį paveikia teigiamai.

Dar svarbu nuoširdumas – jei žmogus sugeba nuoširdžiai pats sau pasakyti, kad save myli… bet tikrai nuoširdžiai – aišku, kad toks teiginys jam padės. Jei jis tik bukai kartoja po penkis kartus ryte ir vakare prieš valgį kaip kokias tabletes – argi nuo to gali kas nors pasikeisti?

Ne karta yra tekę girdėti, kad pozityvūs teiginiai tik erzina, „verčia vemti“ ir visaip kitaip nepagerina gyvenimo. Turiu teoriją, kodėl taip vyksta, bet tuo pačiu ši teorija pasako ir ką daryti.

Harmonijos teorija

Apie harmoniją ir straipsnį rašiau, ir seminarus vedžiau, ir knygoj jai paskyriau visą skyrių. Tikiu, kad tai atsakymas į daugelį klausimų apie psichologiją.

Jeigu žmogus netiki savimi, netiki pasauliu, niekuo netiki, tačiau kartoja pozityvius teiginius arba atlieka pozityvius veiksmus (tokius kaip šypsojimasis arba skėsčiojimas rankomis), jis daro tai, kuo pats netiki. O kai žmogaus kūnas daro tai, kuo protas netiki, arba burna kartoja tai, kuo protas netiki, tuomet atsiranda vidinis nesutarimas – viena dalis daro vienaip, kita dalis daro kitaip. Viena dalis sako, kad: „aš galiu“, kita sako, kad: „aš niekam tikęs“. Aš tai vadinu vidinės harmonijos praradimu ir tai yra NEMALONU, tai sukelia diskomfortą.

Žmogus ima jaustis tarsi meluotų, tarsi prabyla sąžinė: „Kodėl meluoji???“. Daugybę kartų teko girdėti, kaip pozityvūs teiginiai negatyvių žmonių yra vadinami „savęs apgaudinėjimu“. Jie teisūs, nes jie taip jaučiasi.

Bet čia pat mes turime ir sprendimą.

Įsivaizduok, kad labai ant ko nors supykai, tačiau būtinai reikia nusiraminti, nes laukia kontrolinis, egzaminas, prezentacija, darbo pokalbis, pasimatymas – bet kas, kas tikrai gyvenime svarbu.

Visi žinome, kad nusiraminti tikrai padeda muzika.

Tarkime, užleidi ramią muziką, tačiau viduje viskas taip sujaukta, kad ta muzikos ramybė tik dar labiau nervina (Ak, muzikante, sakai jautiesi ramus??? Kad tave kojotai sugraužtų!!!) Pozityvas neveikia, harmonijos nėra. Kas toliau?

Tada užleidi piktą muziką. Iš tiesų, veidą perkreipia demoniška šypsena, kūną užplūsta energijos antplūdis, protas tuojau pat prisiderina prie pragariškų garsų – visiška harmonija. Bet, po galais, nėra rezultato! Kai reikalinga vidinė ramybė ir susikaupimas, savo darbą atlieki lyg steroidų pripumpuotas nevėkšla ir viską sugadinti!

Sprendimas? Ogi pradėti nuo muzikos, kuri derinasi su sujauktu vidumi ir po truputėlį pereiti prie ramesnės ir ramesnės ir ramesnės ir ramesnės ir ramesnės

Kodėl tai suveiks? Todėl, kad sujauktas protas ras ryšį su pikta muzika, leisis jos užvaldomas. Kai muzika jau valdys protą, tada sąmoningai galima mažinti apsukas ir judėti ramybės ir susikaupimo link.

Turbūt supranti, kad tas pats galioja ne tik muzikai, bet ir mintims, teiginiams, veiksmams.

Pradėk pokalbį taip, kad jis derėtų su pašnekovo nuotaika. „Pasaulis – šūdo krūva?“ Gerai. „Mano tėvai kvaili?“ Gerai. „Mano žmona išsikraustė iš proto?“ Gerai. O tada, kai žmogus jau mato, kad neatstumi jo su ta bėda kurią jis turi, kai mato, kad jau priimi jį tokį koks yra čia ir dabar, tada jis bus pasiruošęs klausyti.

O dabar jau galima šypsotis, pakelti rankas į viršų ir kartoti kokie esame laimingi?

Ne ne. Čia tas pats kaip su muzika. Ar tikrai nuramintų, jei po klaikaus metalo staiga pradėtų groti maloni melodija? Tai tik sukeltų juoką, atrodytų kaip pokštas. Tas pats ir su bendravimu, kalba.

Ar tai koks NLP triukas? Aš nežinau. Bet toks triukas yra geriau negu bukas tvirtinimas: „Nagi nusišypsooook!“. Pats kartą mačiau, kaip draugės merginą, buvusią visiškai be nuotaikos įkalbinėjo eiti į vakarėlį: „Nagi einam, bus smaguuuu, užsimirrrrrrši!“ Koks gali būti smagumas, kai viduje tamsumos? Bet jei jai pasiūlytų kartu paliūdėti – visai gali būti, kad ji sutiktų, o po tokio paliūdėjimo jau visos kartu smagiai juoktųsi iš to, kokia visgi šūdo krūva yra pasaulis.

Išsikalbėjimas padeda labiau nei užsimiršimas, tik tas įsipareigojimas vaidinti stiprius neleidžia to daryti. Vyrams ypač, bet moterims irgi.

Išklausyti

O ką visgi konkrečiai žmogui reikia sakyti? Na, tai jau antros straipsnio dalies tema, bet kol kas užvesiu ant kelio atskleisdamas slaptą pusiau magišką strategiją.

Kai iš tiesų norime padėti kenčiančiam žmogui, mes neprabėgame pro šalį kvatodami ir nešūktelime atsisukę: „Ei, ko toks liūdnas, nusišypsok, juk pasaulis nuostabus!“.

Mes prie jo sustojame, įsiklausome į tai, ką jis kalba, leidžiame sau priimti jį tokį, koks jis yra tuo metu – su liūdesiu, su negatyvumu, su neteisingomis mintimis. O tada įvyksta beveik stebuklas. Tada iš tiesų pasidaro aiškiau, ką tokiam žmogui reikia sakyti!

Galbūt dėl to, kad prisimeni save kai buvai panašioje būsenoje. Ar tikrai, kai jautiesi blogai, pirmas dalykas ką mėgini, tai nusišypsoti? Ar tikrai bėgi smagiai praleisti laiko vakarėlyje? Ar tikrai užleidi pozityvią melodiją? Patikėčiau, jei pasakytum, kad įsijungi kompiuterinį žaidimą, kuriame rankomis galima nurauti demonams galvas (kai pikta), arba apmąstai būdus emigruoti į Plutoną (jei liūdna).

O galbūt dėl to, kad tada iš tikrųjų imi suprasti žmogų ir ko jam reikia. Gal jo gyvenime iš tiesų tiek daug negatyvių dalykų, kad net labiausiai besišypsantis lektorius nuo tiekos palūžtų? Gal tėvai iš tiesų reto kvailumo? Gal žmona tikrai išsikraustė iš proto ir pavirto ragana?

Pirmas ir svarbiausias dalykas yra išklausyti, žmogus pasakys pats visas bėdas kurios jį kamuoja ir netgi pats pasakys kaip jas reikia spręsti. Sakau tai iš patirties, nes žmonės man rašo tokius laiškus!

Išklausyti!

Net ir psichoterapeutas pradeda nuo šito – išklauso.

Tai taip svarbu, kad dabar darysime pertrauką ir II straipsnio dalis su teiginiais kuriuos galima sakyti paskelbta kaip atskiras straipsnis.

Išklausyti! Pirma išklausyti, suprasti kas vyksta ir tik po to sakyti! Geras gydytojas iš pradžių paklausia, kas kamuoja, apžiūri, siunčia tyrimams ir tik tada išrašo vaistus. Geras investavimo konsultantas pirma paklausia kiek uždirbti, kiek išleidi, kokie ilgalaikiai tikslai, finansinis išprusimas ir tik tada sudaro strategiją.

Tiesa, pozityviam žmogui gali būti sunku klausyti negatyvaus žmogaus negatyvo – jo mintys atrodo tokios neteisingos! Jautresniam žmogui taip pat bus sunku išklausyti, nes jis gali pats perimti tą negatyvią nuotaiką. Sunku bus ir nekantriam, juk tai truputėlį nuobodu. Sunku bus ir arogantiškam – juk jis nori arba kalbėti pats, arba, kad kiti kalbėtų apie jį. Išklausyti ir priimti yra sunku, todėl yra mažai tai galinčių.

Visgi kviečiu tapti dar vienu galinčiu, nors savo artimųjų labui!