Būna, kad imamės keisti savo gyvenimą ir daryti visokius aplinkinių požiūriu keistus dalykus. Tai gali būti ne tik tokios „raganystės“ kaip joga ar meditacija. Tai gali būti ir „nerūpestingas“ frylancerio gyvenimas ar dar blogiau – pusmečio kelionė po visokias „nenormalias“ šalis.

Beje, tapimas suaugusiu yra natūralus pokytis, taip pat puikiai tinkantis prie šitos temos ir dažnai gąsdinantis tėvus.

Aišku, kad tie aplinkiniai gali mėginti reikšti nuostabą ar netgi nepasitenkinimą ir mėginti žmogų gražinti į tiesos kelią. Kelis kartus manęs paklausė – o ką daryti, kai žmonės manęs nesupranta ir nepriima mano pokyčių?

Gal nieko tokio, kai nesupranta pažįstami ar bendradarbiai – numojai ranka ir toliau darai savo. Bet kur kas blogiau, kai nesuprasti ima artimiausi žmonės!

1)

Visada yra radikalus sprendimas keisti savo aplinką iš esmės. Esu matęs išyrančių porų ir netgi besiskiriančių šeimų dėl to, kad vienas žmogus keičiasi ir juda pirmyn, o kitas lieka kaip prikaltas (prie sofos) arba netgi juda atgal (grimzta į alkoholizmą, pavyzdžiui). Norėtųsi, kad taip būtų kuo rečiau, bet kartais jau būna tiesiog per vėlu, atotrūkis tarp žmonių tampa didžiulis ir vis auga.

Draugų kompanija – ji ima keistis, jei tik imi keisti savo veiklas. Nebesilankai kavinėse ir baruose, o pradedi eiti į žygius ir žiūrėk, draugų ratas jau visai kitas, pokalbio temos visai kitos. Nebeužsuki į klubus, bet užsuki į seminarus apie sveiką mitybą – staiga su naujais žmonėmis imi leisti ir savaitgalius, o seniesiems neberandi laiko. Ir taip toliau, ir vis stipirau.

2)

Bet grįžkime prie tų atvejų, kada tikrai negali apsisukti ir visko mesti. Jei esi dinamiška asmenybė, nuolatos išbandanti ką nors nauja, gali būti, kad tas pojūtis neapleis visą gyvenimą – vis esi pokytyje, vis esi judesyje, o aplinkiniai vis nesupranta ir nesupranta.

Aišku, kad nesupranta, jie įprato matyti Tave taip, įprato Tave mylėti šitaip ir dabar jiems keista, kodėl reikia ką nors keisti. Juk jei artimas žmogus keičiasi – tarkim, išbąla ar būna kokios neįprastos nuotaikos, tai dažniausiai yra ligos ar išgyvenamų sunkumų požymis. Artimieji žino, kokia Tavo spalva būna paprastai, todėl jei ji yra baltesnė, pasiūlys prigulti ir vaistukų. O pašaliniams nė motais, jie juk nežino kokia Tavo natūrali spalva!

Tai todėl artimieji tų Tavo pokyčių ir bijo.

Su jais nieko kito nepadarysi, reikia pratinti. Sakoma, kad tai, kas pakartojama 100 kartų – atsibosta, tai, kas pakartojama 10000 kartų – tampa savaime aišku. Gal niekas niekada iki galo ir nesupras, bet jei už save kovosi, tai nors priims tai ką sakai.

Įsivaizduok anūkę, kuri pradėjo valgyti veganišką maistą ir jos močiutę, kuri visą gyvenimą kapodavo vištoms galvas ir skrosdavo kiaulių vidurius, nors visas kiaules pažinojo iš veido ir vadindavo vardais. Kaip močiutė supras tokį posūkį anūkės mityboje? Niekaip, bet ji gali priprasti prie tokio elgesio, priimti tai kaip normą. Juk nuolatinį anūkės lindėjimą telefone irgi priima kaip normą.

3)

Bet čia yra ir priešinga medalio pusė. O kaip anūkė turi bendrauti su močiute? Ar smerkti už tai, kad ji nepriima anūkės ideologijos? Jau rašiau straipsnį su labai agresyviu pavadinimu (Ką daryti su idiotais?), kurio pagrindinė mintis ta, kad galime mylėti netgi tą žmogų, kuris mūsų idėjoms nepritaria. Toks gražus pavyzdys su anūke ir močiute! Bet galėtų ir ne tokiais artimais ryšiais susiję žmonės nesipešti ir vienas kito idiotais nevadinti!

Esmė ta, kad reikia užjausti ir suprasti tuos, kurie Tavęs nesupranta. Jiems gal baisu. Jiems gal atrodo, kad sergi. Jiems gal atrodo, kad pasiklydai gyvenime. Jiems gal atrodo, kad čia ne pokytis, čia mutacija ir iš Tavęs išaugs monstras, kaip filme „Musė“ (tame filme žmogus pavirto didžiule muse) ar Kafkos „Metamorfozėse“ (tame apsakyme žmogus pavirto vabalu).

Ką daryti kai kas nors Tavęs nesupranta? Suprasti tą, kuris nesupranta.

Čia labai aktualu vaikams – ir jūs supraskit, kad tėvams baisu, kai vaikas dar vos prieš dvidešimt metų kakojęs į pampersus dabar imasi savarankiško gyvenimo ir priima savarankiškus sprendimus. Jiems baisu ir keista.

Draugams baisu ir keista.

Artimiesiems baisu ir keista.

Kaimynams baisu ir keista.

Visuomenei baisu ir keista.

Po truputį iš lėto pratinkime žmones prie savo pokyčių ir švieskime juos apie savo pasirinkimą, kad meditacija neatrodytų kaip raganystė, veganiška mityba kaip badavimas, o frylancerio amatas kaip nerūpestingas žaidimas.
Jei yra galimybė, gali būti visai sveika įgyti naujų draugų, kurie supras ir palaikys.
Bet ir mes supraskime kitus, jiems baisu ir keista.