Turbūt tenka susidurti su tokiais žmonėmis, kurie tiki visokiomis nesąmonėmis arba netiki tuo ką jiems aiškini ir įrodinėji. Tarsi kokie užsispyrę ožiai, užmerkę akis ir nenorintys pamatyti teisybės. Idiotai!

Ką su jais daryti? Juk taip nervina, kai bandai žmonėms ką nors įrodyti, o jie netiki! Pasakoji jiems apie sveikos mitybos naudą, apie dvasingumą, apie tai už kurią partiją reik balsuoti, o jie netiki ir viskas!

Nepapasakosiu čia kaip pakeisti jų nuomonę. Kaip keisti kitų žmonių nuomonę yra labai išsami tema verta atskiro straipsnio, tačiau pirmas to straipsnio punktas skelbtų, kad reikia dirbti su tais žmonėmis, kurie leidžiasi į diskusiją. O ką daryti, jei koks idiotas net nesileidžia į tokią ir vis kartoja savo dogmą?

Prieš atsakant į tokį klausimą reikia panagrinėti priežastis, kodėl kartais žmonės būna tokie užsispyrę ir nenori klausyti.

Kodėl žmonės nenori klausyti?

1) Kartas problema tiesiog per sudėtinga suprasti

Juk galima aiškinti ilgai ir nuobodžiai apie tai, kad panaikinus mokesčius ekonomika nesuklestės arba kad genetiškai modifikuoti organizmai rizikingi ne dėl poveikio žmogaus sveikatai, bet dėl subtilių poveikių ekosistemai ir ekonomikai, tačiau tokiems dalykams suvokti reikia atitinkamo išsilavinimo tam tikroje srityje. O kai žmogus to išsilavinimo neturi, jam problema bus per sudėtinga ir jis griebsis paprasčiausio, nors nebūtinai teisingiausio paaiškinimo.

Būna ir taip, kad žmogui šiaip neduota kai kurių dalykų suprasti. Matematikas gali nesuprasti literatūros naudos ir grožio, o literatas tvirtins, kad jam nėra svetimesnio dalyko už skaičius ir griežtai atsisakys planuoti savo išlaidas.

Tai reiškia, kad kai kurių idėjų žmogus tiesiog iš principo negali, neturi gebėjimų priimti. Tam, kad tokiam žmogui ką nors paaiškinti, reikia eiti per aplinkui, su pavyzdžiais, su pasakaitėmis – kaip vaikui. Tačiau tada jis tikės ne tuo kas yra tikra ir teisinga, bet ta pasakaite, kuri yra pati gražiausia.

2) Kartais yra sunku atsisakyti senų įsitikinimų

Kita problemėlė kurią turime yra įsitikinimai. Žmogaus protas yra labai tingus padaras ir vieną kartą kuo nors įtikėjęs tų savo įsitikinimų griežtai laikosi. Dėl šios priežasties vyksta labai daug negerų dalykų: bereikalingi konfliktai prasidedantys barniais su artimaisiais, kai vaikų realybė ima nebesutapti su suaugusiųjų įsitikinimais ir besibaigiantys karais tarp valstybių kai viena įsisenėjusi ideologija niekaip nesiderina su kita įsisenėjusia ideologija. Iš ten pat ateina ir pokyčių vengimas, dėl kurio žmonės bijo keisti darbo vietą, net jei naujoji būtų geresnė, bijo keisti savo gyvenimą, bijo mokytis naujų dalykų ir šiaip visko bijo, nes… reikės keisti įprastus mąstymo šablonus. (čia nuoroda į labai šaunų komiksą apie įsitikinimus angliškai)

Šiaip jau tie įsitikinimai yra geras ir naudingas daiktas, juk jei kenktų nebūtų tokie iš vis atsiradę. Įsitikinimų dėka nereikia kiekvieną kartą permąstyti kiekvienos smulkmenos, galime greitai priiminėti sprendimus remdamiesi patirtimi ir judėti toliau, įsitikinimai padeda atlaikyti visus blaškymus, atkalbinėjimus ir trukdžius judėti pasirinktu keliu.

Taigi, įsitikinimai yra geras dalykas, tačiau kaip ir visos lazdos, turi du galus ir kartais kenkia, ypač kai kelių žmonių įsitikinimai ima nesutapti. Tenka pripažinti, kad įsitikinimų keitimas yra priimtinas ne kiekvienam žmogui, o kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau jo smegenys linkusios tuos įsitikinimus keisti.

Vadinasi, susiduriame ne šiaip su kokių nors „tiesų įrodinėjimu“, kai bandome žmogui ką nors paaiškinti, kartais susiduriame su įsitikinimų keitimu. Juk nesunku įrodyti žmogui už kurią partiją reikia balsuoti, kai jis visiškai neapsisprendęs. Tačiau jei jis yra užkietėjęs Brazausko fanas – įtikinti balsuoti už liberalus gali būti sunku. Lengva būtų įrodyti futbolu nesidominčiam žmogui už kurį Londono futbolo klubą reikia sirgti, bet pabandyk įrodyti kauniečiui, kad reikia sirgti už Vilniaus krepšinio komandą!

3) Kartais Tu esi tas kuris nesupranta

Čia Tave pagaunu už nosies – ar tikrai teisybė Tavo pusėje? Gal tai tik dar vienas įsitikinimas? O gal Tau per sudėtinga suprasti ir viskas ką žinai, tai kieno nors pasekta pasakaitė?

Atrodo, Sokratas pasakė: „Aš žinau, kad nieko nežinau“. Tai suprasti dažniausiai yra sudėtingiausia, ir mes visi norime tikėti, kad tikrai esame protingi ir daug suprantame. Senovinėse samurajų knygose mokinama, kad aukščiausias kokios nors srities išmanymo lygis yra tada, kai išmanome tiek daug, kad imame suprasti kaip mažai išmanome. Juk jei užlipi ant savo trobos stogo, gali matyti visą savo kaimą – žinai viską. Kai įkopi į kalną – matai kad yra dar aukštesnių kalnų, bei platus horizontas, o už to horizonto dar kažkas yra, tik nežinai kas.

Aš nenoriu įrodyti, kad reikia savimi abejoti, niekada nesiginčyti ir su visais sutikti. Aš noriu parodyti, kad mąstymas turi būti atviras ir pasiruošęs priimti naujas mintis. Ne, ne visas, tik tikrai vertingas. Leisk ir kitiems Tau ką nors įrodyti.

Tai ką su jais daryti?

Taigi, išsiaiškinome, kad yra trys gana objektyvios priežastys, kodėl tam tikrais atvejais neverta iki paskutinio kraujo lašo įrodinėti savo tiesos. Bet neretai su tokiais žmonėmis, su kuriais nuomonės nesutampa tenka gyventi ir dirbti. Visi pažįsta veganų, vis bandančių aplinkinius įtikinti tapti veganais, mėsėdžių, nesiliaujančių tuos veganus erzinti, roko ar techno muzikos gerbėjų, nepraleidžiančių progos pasišaipyti iš popso mėgėjų intelekto žemumų, užkietėjusių vienos ar kitos partijos fanų, itin religingų žmonių arba netgi aršių ateistų.

Aplinkui gausybė žmonių pasirinkusių „neteisingą“ gyvenimo būdą: vergaujančių Sistemai ir nesiekiančių išsilaisvinti ar nuo realybės atitrūkusių svajotojų svaičiojančių apie laisvę, įspūdžių ištroškusių nuotykių ieškotojų, nepripažįstančių pasisėdėjimo prie alaus bokalo su draugais, ar paprastų žmonių težinančių alaus išgerti ir nesuprantančių ko ten blaškytis su tais įspūdžiais.

Galima būtų dirbti su išvardytomis konfliktų  priežastimis: šviesti žmones, dirbti su įsitikinimais, kvestionuoti save pačius, bet tai yra viso gyvenimo darbas reikalaujantis ryškaus pašaukimo. O kaip gyventi jau šiandien?

Kaip man neretai būna, atsakymą randu literatūroje. Šį kartą literatūra šiek tiek netradicinė, tai yra japonų filmų autoriaus Hajao Mijazakio (tas kur princesę Mononokę ir Šihiros kelionę į dvasių pasaulį nufilmavo) komiksas, kurį jis nupiešė labai seniai, dar tik pradėjęs kurti filmus.

Tas komiksas vadinasi „Nausikaja iš Vėjų Slėnio“ ir pasakoja apie mažytės šalies Vėjų Slėnio princesę Nausikaja, kuri dėl tėvo ligos turi pavaduoti jį kariniame žygyje. Vėjų Slėnis yra didelės imperijos dalis, todėl priverstas dalyvauti tos imperijos politiniuose ir kariniuose žaidimuose.

Nausikaja yra vaikiškai naivi, tačiau tuo pat metu princesiškai tvirta (čia tau ne Disnėjaus princesė, čia kiečiausia moteris herojė, kokią kada esu kur nors matęs). Dėl tokių savo savybių, ji sugeba atstovauti labai paprastas bendražmogiškas vertybes karo, politinių intrigų, kovos dėl valdžios ir tiesioginio pavojaus gyvybei akivaizdoje.

Esmė tokia – tiek paties Vėjų Slėnio, tiek imperijos, tiek priešininkų karalystės paprasti žmonės yra neišsilavinę kaimo tamsuoliai, tikintys visokiais prietarais ir propaganda, o valdžioje esantys žmonės paskendę savo intrigose ir tarpusavio vaiduose, tačiau Nausikaja vis vien už tuos žmones kovoja, vis vien jiems padeda. Ji gelbėja nuo pavojų žmones kovojančius abiejose pusėse. Ji netgi už rankos į pomirtinį pasaulį (mistika!) veda priešiškos šalies generolą pagarsėjusį savo žiaurumu. Titulai jai įspūdžio nedaro – imperatorius, dvasininkas ir valstietis jos akyse yra lygūs. Ji tiesiog kovoja už gerumą ir spinduliuoja meilę.

Va tai ir yra vienintelis dalykas, kurį galime su tais visais mus supančiais idiotais daryti. Mylėti. Pakeisti, atvesti į protą – gal ir pavyks, bet ne taip greitai. O mylėti galima jau šiandien. Ir visai neturėtų būti keista, kad su gera, teigiama emocija ir savo tiesą įrodyti bus lengviau, ir įsitikinimai bus lengviau pakeisti.

Ne visi turi išsilavinimą ir intelekto pajėgumus kaip Tu, todėl mylėk juos kaip myli savo jaunesnį broliuką ar sesutę. Ne visi jaučiasi saugiai atsisakydami senų įsitikinimų, todėl mylėk juos kaip savo senelius neprisijungiančius prie snapčiato. Netgi ne visada teisybė Tavo pusėje, todėl tuos, kurie Tau bando ką nors išaiškinti mylėk kaip myli nuolatos pamokslaujančius tėvus.

Ar realybėje tai įmanoma?

Skamba gražiai, bet ar būna tokie dalykai realybėje?

Pakeiskime žodį „mylėti“ nors žodžiais „gerbti“, „būti draugais“, „nesipykti“.

Tinklaraštininkų tarpe gausu daugiau ar mažiau pagrįstų nuomonių ir jos neretai kertasi, tačiau tinklaraštininkai vis vien sugeba draugauti. Pavyzdžiui Debesyla rašo, kad „asmeninis tobulėjimas“ yra tokia labai negera sąvoka ir jos iš viso nereikia. Tačiau vis vien kartas nuo karto bendradarbiauja su Tobulėjimo Klubu. Tokių pavyzdžių gausu.

Šio pasaulio problemos kyla dėl trijų pagrindinių priežasčių: neišmanymas, tinginystė ir savanaudiškumas. Taigi, savo tiesų įrodinėjimas sprendžia tik vieną iš šių problemų – neišmanymą. O kaip dėl kitų dviejų?

Kartais geri ketinimai svarbiau už tiesą, kartais meluojame mylimiesiems sakydami, kad jie gražūs ir šaunūs, nes norime, kad jie jaustųsi gerai, norime juos paskatinti. Nors gal kaip tik tuo metu depresijoje ir neviltyje paskendęs žmogus nėra nei gražus, nei ką.

Galima juoktis iki nukritimo iš gatvėmis žygiuojančių ir savo skanduotes skanduojančių krišnaistų, tačiau kol jie nesikabinėja prie praeivių, kol nedaro nieko blogo, kol linki kitiems gero, tegu sau žygiuoja. Priešingai būna su ateistais – aštriadančiai tiesos sergėtojai retai praleis progą piktai pasišaipyti ar išsityčioti iš kitaip manančių.

Esu linkęs atleisti žmogui neišmanymą, jeigu jo ketinimai yra geri (nesavanaudiški) ir jeigu jis geba savo geras idėjas gerai įgyvendinti.

Daug išmanantį ir labai veiklų žmogų, kartais reiktų pamokinti atjautos. Daug išmanantį altruistą, kartais reiktų pastūmėti link veiklos. Veikliam altruistui praverstų viena kita paskaita apie pasaulį. Bet tiek vienas, tiek kitas gali nepasiduoti poveikiui, taigi, belieka juos gerbti, būti draugais ir nesipykti su jais.

Vienu žodžiu, jeigu negali skleisti išminties, skleisk gėrį ir atjautą. Tegu geri jausmai pripildo širdį, net jei tie jausmai skirti idiotams.

P.S.
Tik parašęs pagalvojau, kad kai kurios šio rašinio pastraipos gali įsiutinti ateistus ir krišnaistus, kaimo gyventojus ir progresyvų miesto jaunimą, GMO priešininkus ir alaus mėgėjus, roko ir Brazausko fanus. Taigi, tebūna šis straipsnis instrukcija jums ką daryti su manimi.

P.S.S.
Nagi tikrai, šis rašinys susilaukė kur kas daugiau negatyvių atsiliepimų nei būna įprastai. Vis tiek natūrali reakcija būna pyktis: „Kaip drįsti vadinti žmones idiotais?“. Aš noriu ne tik vadinti, bet ir už ausų papurtyti. Tik tvardausi.