Ar Tau gera daryti gera? Jei taip ir nori sužinoti kodėl, tai šiame straipsnyje rasi vieną neblogą paaiškinimą.

Juk turbūt nerasime nė vienos filosofijos, nė vienos religijos, kuri nesakytų, kad reikia daryti gera kitiems. Kas tie „kiti“ kartais būna apibrėžta – tik musulmonai, tik tie kurie apipjaustyti, ne gėjai, arijai, proletarai ir panašiai. Bet principas yra gana aiškus – daryti gera yra taip gera ir taip gerai, kad visi kas netingi puola manipuliuoti šituo stebuklingu sąryšiu.

Manipuliuoti – tikrąja ir negerąja šito žodžio prasme. Iš draugų, dirbusių Londone girdėjau apie įvairiausius Anglijoje privisusius labdaros fondus, kurių savininkai važinėja Ferariais. O kas matė (ar skaitė) „Lūšnynų Milijonierių“ žino, kaip Indijoje yra luošinami vaikai, kad tik sukeltų praeiviams gailestį ir gautų išmaldos.

Bet visgi gera ir pinigų SMSu paaukoti ir pora kapeikų elgetai įmesti. Kodėl taip gera? Dalai Lama ir kiti panašūs pamokslininkai nepaliauja tvirtinti, kad daryti gera kitiems yra naudinga pačiam žmogui. Kodėl?

Asmeninė patirtis ir įžvalga

Esu susidūręs su meditacijomis, o jos labai nuramina protą, tuomet, jei kreipi dėmesį į kūno pojūčius galima visko labai daug jausti. Pavyzdžiui – įkvepiamo ir iškvepiamo oro temperatūros skirtumą. Jis yra visada, jį galima pajausti, bet tiesiog nejauti, nes tai neaktualu. Sąnarių girgždėjimą judant. Kraujagyslių tvinksėjimą. Užslėptą senų, jau seniai pagijusių traumų skausmą.

Va šitaip giliai viską jaučiant ima darytis labai aišku ir labai akivaizdu, kad kai tik galvoje ima suktis negeros mintys, kūne iš karto atsiranda įtampos – gniaužiasi kumščiai (nes kam nors snukį norisi išdaužyti), raukiasi antakiai, stipriau susikanda žandikaulis.

Kai sukasi geros, malonios mintys – kūnas atsipalaiduoja. Tarsi viskas būtų gerai, pavojaus nėra, grobuonys nepuola, urvinis žmogus gali ilsėtis.

Tačiau pradėjus galvoti apie gero kitiems darymą – apima ypatingas malonus virpulys! Tas virpulys, tai ne koks nors dangiškas virpėjimas ar „aukštesnio lygio vibracijos“, tai yra visiškai realus fizinis pojūtis, toks pat realus kaip realios yra įtampos ar atsipalaidavimas. Įtariu, kad tai yra tas pats ar bent jau labai panašios prigimties pojūtis, kurį jaučiame, kai ką nors gero padarome labai mylimam žmogui. Tik tada tas malonus virpulys būna ryškus, permuša visus kitus pojūčius, tada dėl mylimo žmogaus atrodo kalnus nuverstume ir upes perbristume.

Kasdienybėje šis pojūtis yra vos pastebimas, tačiau kelias dienas medituojant atsiskyrus nuo išorinio pasaulio jis po truputį išryškėja. Juk ilgą laiką pabuvus prieblandoje akys pripranta ir imame geriau matyti, regos pojūtis paaštrėja. Tai čia tas pats.

Galbūt tai yra tik mano asmeninė patirtis, tačiau visgi nesu ateivis iš Jupiterio, esu žmogus, o žmonės panašūs, taigi, tai ką jaučiu aš, gali jausti ir kitas. Įtariu, kad kitas žmogus radęs savo gyvenime momentą išvažiuoti į meditacinį „retrytą“ ir jo metu ėmęs galvoti ką nors gero pajaustų panašius dalykus.

O dabar pagalvok – jei gera vien nuo minties, kaip tuomet būtų gera nuo veiksmo!

Šis malonus pojūtis ir paaiškina, kodėl gera daryti gera – tiesiog tai yra fiziškai malonu. Juk kiek daug žmogus daro dėl fizinio malonumo! Apsiryja, prisigeria, prievartauja, pavagia! O kodėl negalėtų tiesiog daryti gero?

Bet yra ir kita pusė, tai tos kūno įtampos, atsirandančios galvojant negatyvius dalykus, piktinantis ir linkint kitiems blogo. Jos irgi yra tokios subtilios, vos jaučiamos, jos tai pat lydi mus kasdienybėje. Ypač blogai tai, kad įsitempęs raumuo gali ir neatsipalaiduoti savaime. Juk būna, kad po streso kupinos dienos jaučiamės įsitempę, per dieną sukaupta įtampa būna tokia stipri, kad permuša viską ir netgi imame sąmoningai galvoti, kaip čia dabar atsipalaiduoti? Pasirodo, reikia atsipalaiduoti tikrąją tiesiogine to žodžio prasme!

Bet grįžkime prie malonaus pojūčio ir pabandykime atsakyti iš kur jis atsiranda ir kam jo reikia? Kad tai suprastume, reiks peržvelgti, ką paskutiniu metu šneka mokslinčiai.

Mokslas lyg ir sako štai ką

Pradėkime nuo to, kad kūne visą laiką vyksta visokie procesai, o tuos procesus mes sugebame jausti. Sugebame jausti įkvepiamo oro temperatūrą, bet nekreipiame dėmesio, kol ji neperlipa tam tikrų ribų – nepradeda, pavyzdžiui, deginti. Kai prakaituojame irgi jaučiame, bet nekreipiame dėmesio, kol nepradedame skęsti savo paties prakaite. Ir širdies plakimą jaučiame, bet dėmesį atkreipiame tik tada, kai ji jau ruošiasi lipti lauk gerai prasibėgus.

Tai štai: daug visko jaučiame, bet į nieką nekreipiame dėmesio.

Bet yra tokie procesai kūne, kurie vyksta automatiškai. Ir širdis plaka pati, ir kvėpavimas vyksta savaime, ir prakaitavimas. Turbūt nenustebinsiu pasakydamas, kad kūno procesai tarpusavy dar ir susiję – jei pradedi bėgti, visas kūnas ima reaguoti – ir kvėpavimas, ir širdis, ir prakaito liaukos.

Gal kada yra tekę skaityti apie tai, ką reikia daryti, kai šuo nori tave aploti ir tai aktyviai daro? Koks yra esminis patarimas tokiu atveju? Tas patarimas yra labai juokingas, nes jo įgyvendinti kaip ir neįmanoma, bet patariama neišsigąsti. Na kaip galima neišsigąsti, kai link tavęs bėga gauruotas padaras stačiomis ausimis ir išvieptais dantimis?

Kodėl nereikia išsigąsti? Todėl, kad šuo sugeba pajausti žmogaus išsigandimą, o išsigandęs žmogus jam atrodo vertas dar didesnio aplojimo. Kaip šuo pajaučia išsigandimą? Tiesiog užuodžia vos vos padidėjusį prakaitavimą. Mes patys nepastebime, o šuo pastebi ir daro išvadas.

Moksliniai prietaisai pritvirtinti prie žmogaus pajunta dar daugiau nei šuo. Kartą mokslininkai sugalvojo ištirti žmogaus intuiciją (va čia). Kaip ją pamatuoti? Ogi tiesiog pajungė elektrodus prie rankos delno ir matavo nedidelius elektrinio laidumo pokyčius odoje, kai prakaito liaukos atsiveria vos vos labiau. Juk jauti kaip delnai prakaituoja, kai jaudiniesi? Tai va, jie matavo tokį mikrojaudinimąsi, kuris yra labai subtilus ir kurio praktiškai nesugebame išskirti kitų pojūčių jūroje.

Tyrimo rezultatai parodė, kad kai koks nors veiksmas (pavyzdžiui, traukti kortą) atrodo truputuką pavojingas (korta bus negera) – atsiranda mikrojaudinimąsis ir delnai ima truputuką prakaituoti. Žmogus gali ir nereaguoti į mikrojaudinimąsi, bet jei daug nemąstęs pasielgia neva „bet kaip“ iš tiesų jo elgesį būna galima nuspėti pagal tuos elektrinius signalus odoje. Suprantama, jei veiksmas būtų labai pavojingas (pavyzdžiui, traukti krokodilą iš kūdros) delnai prakaituotų gerokai stipriau, bet vis viena gali atsirasti koks didvyris kuris nepaisytų kūno signalų ir stvertų traukti žaliąjį laukan.

Esminė išvada yra tokia, kad kūne vyksta subtilūs procesai, mes juos jaučiame, bet nekreipiame į juos dėmesio, tačiau jie daro įtaką mūsų veiksmams.

Dabar paskutinis dalykas: tai kodėl visgi turime tą subtilų malonų pojūtį įtakojanti mūsų veiksmus ir verčianti daryti gerus darbus kitiems, kodėl gamta mums jį davė?

Na, yra tokia teorija, kuri dar tik skinasi kelia į pripažinimą ir vadinasi „veidrodiniai neuronai“. Beždžiones tyrę mokslinčiai atrado, kad jei beždžionė kaip nors elgiasi (pavyzdžiui rodo kokias nors grimasas) arba mato kitą beždžionę šitaip besielgiančią – tam tikri smegenyse esantys neuronai reaguoja vienodai. Tai reiškia, kad smegenys iš principo nesugeba atskirti ar beždžionė pati šitaip elgiasi, ar tiesiog mato kitą šitaip besielgiančią beždžionę, tarsi tai būtų jos pačios veidrodinis atvaizdas.

Vieni mokslininkai tvirtina, kad tai nesąmonė, tyrimo rezultatai netikslūs ir tai netinka žmonėms, kiti gi aiškina, kad šitie veidrodiniai neuronai yra esminis procesas leidžiantis žmonėms mokytis, atjausti ir suvokti.

Kol kas nežinia kaip yra iš tikrųjų, bet jei tai tiesa – tai puikiai paaiškina tą malonų pojūtį darant gera kitiems. Kai darome gera, smegenys tiesiog regi haliucinaciją, kaip kitam žmogui bus gera nuo mūsų pagalbos, o veidrodiniai neuronai čia pat ima signalizuoti kūnui, kad tas pajaustų, ką turėtų jausti ir mūsų gėrio gavėjas – malonumą.

Kam gamta suteikė mums tokį mechanizmą? Nagi, kadaise, bandymų ir klaidų metodu gamta atrado, kad skruzdėlių būrys pastato didesnį skruzdėlyną ir geriau apsisaugo nuo užpuolikų nei pavienės skruzdėlės, kad vilkų būrys medžioja efektyviau nei vienišiai vilkai, žąsų būriui lengviau migruoti į šiltus kraštus nei pavienėms žąsims. Kaip priversti tokius save sudėtingais laikančius organizmus kaip žmonės bendradarbiauti? Va ir įdiegė šį stebuklingą gebėjimą pačiam pajausti kito genties nario jausmus.

Pajausti ant scenos dainuojančio dainininko entuziazmą. Pajausti verkiančios muilo operos gražuolės liūdesį. Pajausti laiminčios krepšinio komandos euforiją. Kenčiančio skausmą. Lektoriaus motyvaciją. Vienuolio ramybę.

Tam, kad visi būtume susiję ir vienas kitą gintume bei saugotume.

Ne visi turi šį gebėjimą, ne visų jis vienodai stiprus. Juk vienas yra gurmanas, kitam tinka ir vakarykščiai sumuštiniai, vienas klauso ir supranta klasiką, kitam užtenka ir bumčiko, lygiai taip pat vienas sugeba akimirksniu pagauti kito žmogaus emociją ar net pojūčius, kitas gi tarsi aklas tokiems dalykams. Ir nereikia jų už tai teisti – nes tai fizinis pojūtis, o ne kokia dvasinė dimensija. Ne visi mato puikiai, kai kurie nešioja akinius.

O jei darai gera bet gaunasi kaip visada?

Po tokių gražių pasakojimų privalau atsiskaityti ir skeptikams. O ką jeigu žmogui atrodo, kad jis daro gera, bet gaunasi kaip visada, taip vadinama „meškos paslauga“? Gal visgi reikėtų geriau nedaryti to „gero“, jei nežinai kaip?

Šio straipsnio tikslas buvo paaiškinti kodėl žmogui pačiam yra gera daryti gera, tačiau kaip pasiekti, kad tas gėris dar būtų naudingas ir kitiems yra kitas žingsnis, kurį reikia žengti.

Reikia pažinti pasaulį, jo žmones, jo dėsnius ir tada remiantis šiomis žiniomis daryti gerus darbus. Norėti gero kitiems reikia geros širdies. Bet gebėti sugalvoti kas gera kitiems – reikia intelekto.

Daug kas garbina Žaką Fresko – nuostabų vizionierių mėginusį projektuoti tobulą pasaulį be pinigų, kuriame nereikėtų dirbti! Ak, kokia nuostabi fantazija! Bet klausant jo video įrašų norisi krapštyti galvą ir klausti: „Žakai, ar tu žmonių nepažįsti? Pakelk galvą nuo savo brėžinių!“. Čia kaip komunizmas – ant popieriaus gal kadaise atrodė nuostabiai, bet realybėje neveikia nors tu ką, nes ignoruoja vieną kitą žmogaus galvoje įstrigusį gamtos dėsnį. Ir tokių gražių vizijų turime daug.

Nuolatos susiduriu su įvairiais patarimais ir pamokymais, kad ir ką daryčiau – nuo tinklaraščio rašymo iki šiaip gyvenimo. Kartais tie patarimai puikūs, kartais ne. Net neabejoju, kad visi tie žmonės jaučiasi labai gerai duodami patarimą – juk stengiasi dėl manęs. Na, mėginu džiaugtis galėdamas pabūti tuo gero darbo objektu, nors kartais tai vargina.

Jei trumpai – net jei darysime nesąmones vedami geros širdies ir netyčia kenksime kitiems, vis viena patiems bus gera. Čia ne pamokymas, čia greičiau susipažinimas su pasauliu. Ką su šiomis žiniomis daryti, tesprendžia kiekvienas sau, aš tiesiog stengiuosi daryti gera protingai. Manau, kad nuo to bus geriau ir man, ir kitiems.