Galima įrodinėti iki nukritimo, kad visokių mistinių energijų nėra, tačiau tuojau pat prisistato būrys žmonių, kuriems žiniuonis pagydė vieną ar kitą ligą vien uždėjęs ranką. Tokie žmonės ir toliau, nepaisant skeptikų grūmojimo moksliniais vadovėliais, eina pas žiniuonis ir moka pinigus už jų žiniuonystę. Kaip čia yra? Kodėl jiems tai veikia?

Aš net nekeliu klausimo, AR veikia. Aš keliu klausimą, KAIP ir KODĖL veikia.

Po mano straipsnio apie apsišaukėlius ir šarlatanus gavau daug laiškų ir komentarų, kuriuose žmonės ginė visas tas mano užsipultas keistas praktikas ir netgi dvasinį stuburo ištiesinimą – pasirodo, žmonėms suveikė. Gerai, metas paanalizuoti rimčiau.

Aš pats, kaip tikras smalsautojas esu nors truputėlį pabandęs tokias ezoterines praktikas: meditacija, joga, tai či, cigūnas, reiki, pranajama, dzešin, būrimai taro kortomis ir ožkų dantimis (nejuokauju), mantros, akupunktūra (ar tinka prie šitų?), ir netgi darbo stalą savo kambaryje pasistačiau pagal feng šui (nes labai jau logiškai atrodė tas pasiūlymas – statyti taip, kad nei nugara, nei veidas nebūtų atsukti į duris).

Kaip tikras analitikas dabar suskaidysiu visas ezoterines praktikas į visiškai neezoterinius komponentus. Yra dar toks fenomenas, kaip placebo efektas, kai žmogus pagyja nuo netikrų vaistų. Aš kartais girdžiu, kai prakalbus apie vienos ar kitos praktikos poveikį, koks skeptikas iš karto sušunka: „Placebas!“ Pirma, man įdomu, iš ko pats placebo efektas yra sudarytas (geras straipsnis angliškai čia, o lietuviškai čia). Antra, tai jeigu jis taip jau veikia – kaip juo pasinaudoti? Juk nemokamas.

Tai štai tie komponentai:

1) Natūralus organizmo gebėjimas pagyti

Padaryk labai paprastą bandymą – įsipjauk pirštą ir kokias tris dienas nieko su juo nedaryk (nešlapink, nepurvink, nejudink). Nepatikėsi, bet jis sugis. Rimtai. Be jokių vaistų.

Toks jau tas mūsų organizmas, kuris sugeba pats ir žaizdas užsigydyti, ir virusus bei bakterijas uždusinti. Ne veltui sakoma, kad gydoma sloga praeina per septynias dienas, o negydoma – per savaitę. Tikiuosi, čia nereikia nieko daugiau įrodinėti.

Taigi, kartais ezoterinė praktika panaudoja šį natūralų organizmo gebėjimą pagyti tiesiog niekaip mūsų nepaveikdama ir nesikišdama į natūralų procesą, galbūt netgi mus paskatindama nesikišti: pabūti ramiai, pagerti vandens. Tarkime, homeopatiniai vaistai neveikia visiškai (šaltinių yra labai daug), tačiau žmonės nuo jų pagyja, nes jie tiesiog patys savaime pagyja.

Problemos prasideda tada, kaip mes imame pervertinti šį gebėjimą. Yra tokie gyvūnai vardu Aksolotlai, jie gyvena Meksikoje. Tai yra tokie po vandeniu gyvenantys driežiukai, kurie gali atsiauginti ne tik nutrauktą uodegą, bet ir beveik bet kurią kitą kūno dalį. Nutraukei koją – o ji paėmė ir ataugo. Žmogus tokių savybių vis dar neturi, todėl, kai tikim, kad organizmas gali natūraliai pagydyti sunkias traumas, ar įveikti tokias komplikuotas ligas kaip AIDS ar vėžys, tai sukeliame pavojų sau patiems, o gal ir aplinkiniams. Gamtos galios didžiulės, bet mes ne Aksolotlai, mes viso labo Žmonės.

Aš pats galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų man prireikė vaistų per paskutinius dvejus metus, nes tikiu, kad organizmas dažnai gali pagyti pats. Paguliu, pageriu arbatos ir lengvos ligos praeina. Bet kai būna rimtesni dalykai – einu pas gydytoją ir geriu antibiotikus.

2) Dėmesys

Ar labai stipriai reikia įrodinėti, kad dėmesingai atliktas darbas bus kokybiškesnis už tep-lep principu atliktą darbą? Ne veltui ir patarles turime: „Galvok, ką darai“, „Skubos darbą velnias renka“. Susikaupus ir dėmesingai dirbant ir sekasi lengviau, ir dirbti maloniau.

Daugelis ezoterinių praktikų labai labai labai akcentuoja dėmesį. Kai darai cigūną ir tapšnoji sau per makaulę – būtina apie tą tapšnojimą ir galvoti. Kai gydai ką nors su reiki energiją vien rankos prisilietimu – reikia apie tą gydymą ir galvoti. Kai darai kokią nors juokingą jogos pozą – reikia ją daryti dėmesingai.

Visų dėmesingumo praktikų karalienė yra meditacija, tai yra tiesioginė dėmesio koncentravimo ir išlaikymo treniruotė (jau gana daug apie ją prirašiau). Jeigu žmogui sunku išlaikyti dėmesį, jam sunkiai seksis daryti viską, ką jis daro (dirbti, mokytis, šienauti, sportuoti). O jeigu jis treniruosis išlaikyti tą dėmesį – laikui bėgant jį išlaikyti bus lengviau ir lengviau.

Tą ezoterinės praktikos dažnai ir daro – mokina išlaikyti dėmesį. Taigi, kai darome tą pačią mankštą, bet dėmesingai – tikėtina, rezultatas bus geresnis. Kai naudojamės #1 punkte paminėta organizmo galia, visai racionalu tikėtis geresnio rezultato ir čia.

Kaip sakė Super Gentis:

Problema bus tada, kai dėmesys ne tik koncentruojamas, bet dar į ką nors ir nukreipiamas. Pavyzdžiui, į kokių nors simbolių ar dievybių vizualizavimą. Kartojant mantrą susikoncentruoti tikrai lengviau, bet kartais jos naudojamos ne tam, kad palengvintų koncentraciją, bet kad įtikintų žmogų vienos ar kitos mitinės asmenybės viršenybe prieš kitas. O čia tiesus kelias į kitų menkinimą ir konfliktus.

„Galvok, ką darai“ – vienintelis patarimas, kurio pakanka klausyti. Jeigu tai sunku – siūlau užsiimti kokia nors praktika, kuri tiesiogiai dirba su dėmesiu.

3) Ketinimas

Šio stebuklo poveikį suprasti padeda senas geras pratimas, kurį gal jau teko daryti. Tiesiog apžiūrėk savo kambarį ar kitą vietą, kurioje esi ir suskaičiuok raudonus daiktus.

Dabar užsimerk ir prisimink visus matytus mėlynus daiktus.

Sunku šį pratimą pateikti tekstu, bet jei pavyko padaryti, turbūt pastebėjai, kad raudonų daiktų prisiminei daug, nes daireisi po kambarį su ketinimu rasti jų kuo daugiau, o mėlynų prisiminei gal tik vieną kitą. (Bent jau man taip buvo.)

Kai turime aiškų ketinimą atlikti kokį veiksmą, tai lengviau ir tą dėmesį sukoncentruoti, ir šiaip lengviau pastebime visas galimybes. Juk jei vis galvoji, nuolatos galvoji, dieną ir naktį galvoji, kaip išspręsti kokią nors problemą darbe, būna paukšt ir šauna gera idėja kokioje nors netikėtoje vietoje (pavyzdžiui tualete). Įsivaizduok, kad ketini kitą vasarą keliauti į kokią nors šalį, bet dar nežinai, kaip tai padarysi. Jei netyčia beskrolinant feisbuke bus skelbimas siūlantis dykai atiduoti bilietą į tą šalį, tikrai didelė tikimybė, kad tą skelbimą pastebėsi. Jei tokio ketinimo neturėsi, tai ir pravažiuosi.

Tai va, ezoterinės praktikos išnaudoja tą ketinimo galią. Jei eitum sportuoti ne šiaip sau, bet su aiškiu ketinimu stiprinti sveikatą (arba priaugti-numesti svorio), o dar ypač jei tai pasakytum sau balsu prieš veidrodį prieš pat prasidedant užsiėmimui – tai Tavo sportas iš karto pavirstu ezoterine praktika. Cigūnas – tai gal truputėlį egzotiška, bet visgi mankšta, tačiau ketinimas ten yra kiekviename žingsnyje.

Mane pribloškė, kad visose šventyklose rytų šalyse kiekviename kampe reikia sugalvoti po norą. Sugalvoji norą ir pasmilkai smilkalą. Sugalvoji norą ir muši gongą. Sugalvoji norą ir paleidi žibintą skristi (būna tokie – skraidantys žibintai, labai gražu, kai vienu metu jų pakyla labai daug). Ir taip toliau. Po du tris kartus apeigų metu. Tas nuolatinis savo noro priminimas sau yra ne kas kita, kaip ketinimo stiprinimas. Materialistinėje kinų kultūroje tai išvirto į tokį privalomą apsilankymą šventykloje prieš kiekvieną verslo sandėrį (reikia gi tos sėkmės paprašyti), bet daug žmonių visgi prašo sveikatos ir laimės artimiesiems.

Jei yra ketinimas, tai lengviau nukreipti dėmesį ir į tą verslą, ir į tuos artimuosius.

Problema būna tada, kai žmogus tik ketina, ketina, o nieko nedaro. Ketinimas – kaip automobilio vairas, gali sukioti jį stovinčiame automobilyje kiek tik nori, niekas nepasikeis. Bet jei automobilis važiuoja, vairo pasukimas nulemia, kur galiausiai atsiduri.

Pažvelk, kaip apsipirkinėja vyrai ir moterys. Vyrai nueina ir nusiperka – jų ketinimas yra apsipirkti. Moterys gi ilgai vaikšto po parduotuvę ir viską matuojasi. Jų ketinimas – gerai praleisti laiką. Veiksmas tas pats, o ketinimas skirtingas.

4) Įtaiga

Vienas iš esminių placebo veikimo mechanizmų, kuris, deja, nėra gerai ištirtas, yra įtaiga. Kuo tiki, tas ir veikia, kitaip tariant. (Turiu šiokį tokį straipsnį apie tikėjimą).

Jei tiki, kad gali ką nors padaryti, tai ir tą ketinimą lengviau turėti, o kai yra ketinimas ir dėmesį lengviau sutelkti. Kai netiki, kad ką nors gali padaryti, kaip iš viso gali tai ketinti? Pažiūrėk, kaip absurdiškai skamba:

„Aš ketinu apiplaukti pasaulį su burlente, bet netikiu, kad tai išvis įmanoma.“

„Aš planuoju verslo plėtrą vakarų Europoje, bet visiškai netikiu, kad man gali pavykti.“

Čia gan akivaizdūs pavyzdžiai, tačiau ezoterinės praktikos išnaudoja subtilesnį veikimą, panašų kaip placebo tabletės – jei įtiki, kad beskonis kreidos gabaliukas gali pagydyti kokią ligą, kažkaip, neaišku kaip, aktyvuojasi ta #1 punkte aprašyta organizmo galia ir jis pagyja. Jei įtiki, kad popiežiaus Jono Pauliaus II prisilietimas gydo, paimi, nuo jo prisilietimo ir pagyji (tokia Marie Simon-Pierre pagijo nuo parkinsono ligos). Labiausiai mane nustebino, kad žmogus pagyja nuo netikrų vaistų net žinodamas, kad jie netikri (čia aprašyta). Valio! Ir būdamas skeptikas turiu šansą pasigydyti vien rankos uždėjimu!

Stebuklai? Ne, nestebuklai. Tai – kol kas nepaaiškinti reiškiniai.

Taip ir būna, kad žiniuoniu tikime, o tablete ne, todėl pagyjame nuo žiniuonio. O jei žiniuoniu netikime, bet tikime tablete, pagyjame nuo tabletės.

Čia kaip ir visur yra paslėptų problemų. Pirma, kai įtikime visiškai pagrindo neturinčiomis paikystėmis, kaip nusiviliame joms nesuveikus! Neveikia gi viskas taip tiesiogiai, žr. analogiją su ketinimu ir automobilio vairu. Antra, kai tikėjimas vienų ar kitų procesų poveikiu (gydomuoju, sėkme nešančiu) yra paverčiamas tikėjimu kokiu nors faktu (pasaulį sukūrė dievas, po žeme yra pragaras, kuriame gyvena velniai, žemė yra plokščia), tai tiesiog nutolstame nuo pirminių priežasčių, kam tie faktai kadaise buvo sugalvoti.

Su tuo tikėjimu yra sudėtinga. Ne visiems įtikėti lengva, ne visi ir nori, būna apsigimusių skeptikų. Aš vis mėginu įtikėti, koks esu sveikas (tačiau ir sportuoju bei sveikai maitinuosi tuo pačiu metu), tačiau niekaip nenoriu atiduoti savo gyvenimo sėkmių ir nesėkmių į Krišnos rankas. Kitam gi – „Harė Krišna“ – ir viskas kaip sviestu patepta.

Neįtikinėkime kitų tuo, kuo jie nenori tikėti. Reiks ir patikės.

Likus keliems mėnesiams iki mirties Vytautas Kernagis pasakė: „Tegul Dievas nors truputį yra.“

5) Prisilietimo poveikis

Kažkaip dėl masažo poveikio niekas nesiginčija. Dėl apsikabinimų naudos irgi mažai skeptikų, vienas po kito pateikiami apsikabinimų naudą patvirtinantys tyrimai (google jų labai daug). Išvis skepticizmą pribaigia vaikų elgesys – jie kažkaip intuityviai nori apsikabinti, būti ant rankų.

Kaip tas prisilietimas veikia – nežinau. Bet aišku, kad kai kūno vieta yra dirginama, ten suaktyvėja kraujotaka, susijudina nervų galūnės, dar kokie nors procesai pradeda vykti. Be to, per kūną teka elektra gal ir tai kokį poveikį turi?

Vienu žodžiu, bet kuri praktika, kuri panaudoja prisilietimą, turi šansų turėti nors kokį poveikį. Visokie masažai, akupunktūros, rankos pridėjimai ir paglostymai – visa tai yra šioks toks prisilietimas.

O dar jeigu jis dėmesingas, ir su ketinimu, tai ir prasideda visi tie stebuklai.

Problemos bus tada, kai jo, kaip ir visų kitų elementų poveikis, bus pervertintas. Yra kas masažu gydo vėžį, gal geriau neik ten. Netinkamai atliekamas masažas, be kita ko, gali ir pakenkti. Visa, kas turi teigiamą poveikį, gali turėti ir neigiamą poveikį, taigi, reikia žinoti, pas ką eini.

Yra kas nemėgsta apsikabinimų su nepažįstamais žmonėmis, taigi, nereikia pulti visų glėbesčiuoti. Turi artimuosius – apkabink juos.

6) Bendravimo galia

Vienas iš placebo efekto elementų yra bendravimas su gydytoju. Buvo padarytas tyrimas (čia, žr. punktą 6), kurio metu paaiškėjo, kad kai gydytojas skiria pacientui daug dėmesio, šypsosi, bendrauja maloniai, pacientai pagyja šiek tiek greičiau(!).

Kartą teko spaudoje skaityti tokį pagrindimą, kodėl verta eiti pas žiniuonę, o ne pas gydytoją, argumentai buvo paprasti, tokie, sakyčiau, žmogiški. Visų pirma, gydytojo rankos yra šaltos, o žiniuonės šiltos, gydytojo dėmesys skirtas popieriams, o žiniuonės pacientui. Va ir viskas.

Net nepasakyčiau, kad tai yra dalykas, kurį visokie ekstra-para-gyduoliai „išnaudoja“. Sakyčiau, kad tai yra dalykas, kurį gydytojai pamiršo. Net neabejoju, kad kadaise apsilankymas pas gydytoją buvo toks pat magiškas, kaip dabar pas gyduolį.

Gyduolis uždės ranką, paglostys, pasakys gražius žodžius – pajausi dėmesį, patikėsi juo, aktyvinsis  #5 ir #1 galios ir pagysi. O jei tą patį padarytų gydytojas!

Va čia ir yra problema, kartais viskas, ką gauname yra tik tas dėmesys. O jau minėjau, kad nei #3, nei #4 poveikis nėra visagalis. O jei poliklinikos gydytojai turėtų galimybę pildyti mažiau popierių ir skirti daugiau dėmesio pacientui!

Ne bet koks bendravimas gydo. Gydo dėmesingas ir su ketinimu.

7) Eksperimentinis pagrindas

O kartais ezoterinės praktikos tiesiog apibendrina eksperimentų ir stebėjimų rezultatus. Kartą Kinijos valstietis kauptuku vožė sau per koją ir pagijo nuo ilgai jį kamavusios ligos (taip pasakoja legenda) ir jis sugalvojo, kad galima besti adatas žmogui ir taip gydyti.

Tiesiog tie apibendrinimai padaryti seniai, pasinaudojant anų laikų žiniomis apie pasaulį. Čia kaip Žemės trauka – Izaokas Niutonas ją aprašė formulėmis, kurios yra beveik teisingos, bet principą nusakė neteisingai. Einšteinas tą principą kiek pakoregavo, bet vis tiek akivaizdu, kad jo pateiktas paaiškinimas irgi nėra galutinis. Ir nors žmonės nežino, kas ta Žemės trauka, jie vieną po kito siunčia palydovus į kosmosą ir puikiai sugeba ta trauka manipuliuoti.

Nieko neišmanydami apie elektromagnetines jėgas, žmonės kūrė laužus ir nieko nežinodami apie prisilietimo poveikį, vienas kitą glostydavo.

Gražus pavyzdys yra čakros. Neradau jokio įtikimo šaltinio pagrindžiančio čakrų buvimą, tačiau kaip gražiai jos suskirsto žmogaus gyvenimą į septynias dalis: baziniai poreikiai, seksas, sveikata, meilė, saviraiška, intelektas, dvasingumas. (Interpretacijos skiriasi ir dalys gali skirtis.  Gūglinau 5 minutes, kad šį sąrašą sudaryčiau!) Man netgi atrodo, kad daugiau naudos ir logikos bus, jei įsimylėjėliai tikrins ne horoskopų suderinamumą, o čakrų (horoskopai yra kita žymi stebėjimus apibendrinanti sistema).

Dabar ir kiti veikėjai skirsto žmogaus gyvenimą į visokias dalis, pavyzdžiui, A. Maslow poreikių piramidė, bet jie šitų savo atradimų čakromis nebevadina.

Problema bus tada, kai laikysimės įsitvėrę savo seno supratimo tada, kai jau bus akivaizdu, kad atėjo metas tą supratimą pakeisti. Kita problema ta, kad daugelis šiame straipsnyje aprašytų poveikių yra mažai tyrinėti, o esami tyrimai – kontraversiški, taigi, kol kas visų praktikų praktikuotojai nemato pagrindo atsisakyti savo įsitikinimų. Tai, kad kažkas dar neatrasta nėra pagrindas sakyti, kad to nėra.

Todėl visuomet stengiuosi apibendrinti savo paties patirtį ir interpretuoti ją pagal savo turimas naujausias žinias. Tą kviečiu padaryti ir Tave.

8) Chemikalai

Kad chemikalai daro poveikį žmogaus organizmui, pasakoti turbūt nereikia visai. Smegenyse išsiskyrus dopaminui, žmogus būna laimingas, o pilve atsidūrus kalio cianidui jis numiršta. Vaistai taip pat yra padaryti iš chemikalų.

Bet ezoterinėse praktikose irgi gali būti panaudoti chemikalai. Gal smilkaluose, gal kokiuose nors žolelių antpiluose ar tepaliukuose. Daugelis žmonių sukurtų vaistų yra nukopijuoti nuo gamtos, taigi, gali būti, kad bobutės padarytas žolelių antpilas gydys taip pat gerai, kaip ir gydytojo išrašytas vaistas, nes jame yra tų pačių chemikalų. O taip – neapsigaukite, žolelėse irgi yra chemikalų, kitaip jos neveiktų! Žmonės pardavinėjantys „natūralius preparatus be chemikalų“ patys nesupranta, ką šneka.

Problema yra panaši kaip su #5 punktu. Tai, kas turi poveiki – gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą poveikį. Chemikalai tikrai turi labai stiprų poveikį, taigi išgėrus netinkamų žolelių antpilo gali atsitikti kas nors netinkamo. Čia jau klausimas, kurio labiau bijai – ar kad žiniuonis supainios ir duos netinkamų žolelių, ar kad gydytojas supainios ir duos netinkamą tabletę. Abu kartais prašauna.

Apibendrinimas

Ar aš noriu pasakyti: „eikim visi pas žiniuonis“? Ne, nenoriu. Aš noriu pakviesti kartas nuo karto pasinaudoti placebo galia savarankiškai ir nepulti gerti tabletės vos nusičiaudėjus. Būti dėmesingiems. Turėti gerus ketinimus. Apkabinti artimuosius, rodyti jiems dėmesį.

Dabar ir aš galiu gydyti rankos prisilietimu, ir ne todėl, kad man buvo atidaryti reiki kanalai (patyriau ir tokią procedūrą), bet todėl, kad:

1. žmogui nieko nedaryčiau ir leisčiau gyti natūraliai,
2. liepčiau jam kreipti dėmesį į tas vietas, kurioms to labiausiai reikia,
3. liepčiau daryti viską su aišku ketinimu pagyti, galbūt netgi išsakytu žodžiais,
4. nukabinėčiau savo „kabineto“ sienas kiniškais manuskriptais, kad būčiau „įtikinamesnis“,
5. uždėčiau ranką pacientui ant probleminės vietos,
6. maloniai su juo bendraučiau, šypsočiausi ir sakyčiau gražius žodžius,

ir žmogus pagytų.

P.S.
Jaučiu, kaip įsidrąsinau ir pradėjau rašyti kontraversiškus straipsnius – apie apsišaukėlius, apie idiotus, apie dievą. Po tokių „išpuolių“ pats gaunu daug negatyvios energijos atgal, turbūt reikia ką nors mielo ir malonaus parašyti!