Straipsnio ir paveikslėlio autorius – biohakeris Simas Balčiūnas iš ekstremalaus asmeninio augimo projekto Raumeningas Protas.

---

Ar kada susimąstei kuo skiriasi dienos, kai nuoširdžiai tiki savo tikslais, nuo tų, kai jautiesi it naivus darželinukas? Toks, kuris negrabiai paišo kreidelėmis, pasodintas tarp trečiakursių dizainerių. Galbūt bandei stabtelėti darbo įkarštyje ir pasistengti pajausti kas yra motyvacija? Ir kuo ji skiriasi nuo įkvėpimo?

Galbūt perskaitęs šį straipsnį pradėsi kitaip žiūrėti į šiuos du reiškinius, kurie visada lydi nuoširdžiai dirbančius ir kuriančius žmones.

Manau jog asmeninio tobulėjimo rinkoje, tiek tarp augančiųjų, tiek tarp auginančių yra nemažai neaiškumo. Pasiutusiai daug informacijos ir idėjų mums pasiekia iš užsienio, kur žmonės mąsto pagal kitokius kultūrinius standartus, nes skirtingų tautų identitetas ir kultūrinės vertybės skiriasi. Visa tai mes interpretuojame per savo kalbos ir suvokimo filtrus ir galiausiai išleidžiame atgal į pasaulį.

Tuo užsiimantys žmonės privalo jausti atsakomybę už transliuojamą žinutę. Su kolegomis, kelis kartus, diskutavome kaip natūraliausiai pervadinti ir pritaikyti kai kuriuos terminus. Tikiu jog teisingas suvokimas atskleidžia gilesnį suvokimą. O tai veda prie geresnio savęs ir pasaulio pažinimo. Dėl to, kartais, užtenka vieno ar dviejų žodžių, kurie užkabina taip giliai, jog kyla noras parašyti straipsnį.

Pamenu, kaip kažkada reikėjo dirbti prie džiaugsmo nekeliančio projekto. Maždaug kas 20 min. garsiai atsipūsdavau ir įsijungdavau Youtube, pažiūrėti video, apie veiklą, kuria labai norėjau užsiimti. Gaudavau lengvą pasimėgavimo dozę, po kurios mano svajonės atrodė per centimetrą arčiau. Tai leisdavo atlikti dar vieną 20 min. darbo gabalėlį, kol susikaupę neigiami jausmai signalizuodavo protui atidėti darbus ir vėl ieškoti pasimėgavimo.

Tokias paieškas vadindavau motyvacijos paieškomis. Po šių įvykių praėjo daugiau nei metai, praleisti dirbant, ieškant ir mokantis. Mano kūrybinis procesas pasidarė daug aiškesnis, kai išskyriau tris, atsikartojančias, virsmų fazes. Paprastai, projekto metu, jos seka viena kitą. Tačiau nutinka ir taip, jog mainosi atsitiktine tvarka.

Fazė nr. 1 – Įkvėpimas

Įvairiose kūrybinėse sferose žmonės drįsta vartoti švelniai mistišką žodį – įkvėpimas. Tai procesas, kurio metu žmogus yra stimuliuojamas pajausti ar atlikti kažką konkretaus, ypatingai tai, kas reikalauja kūrybinės išraiškos.

Apie įkvėpimo paieškas tyliai mąsto jauni ir nepatyrę kūrėjai. Įkvėpimu gali būti pavadinta ta vienintelė idėja, kuri nurodys tikslią gyvenimo kryptį, leis sukurti kažką unikalaus ir atneš sėkmę. Įkvėpimas gali būti stipriai romantizuotas, o jo laukimas priimamas kaip kūrybinės kančios. Tai skamba naiviai, tačiau jaunystė, patirties stoka ir pradinuko mąstymas yra natūralūs ir būtini etapai. Pasaulis būtų labai labai nuobodi vieta, jei sugebėtume mokytis iš kitų klaidų.

Įkvėpimas yra spontaniškas ir ne daugkartinis. Todėl, stimulas, sukėlęs įkvėpimą, laikui bėgant, neteks savo galios. Pavyzdžiui, gali tik tiek kartų peržiūrėti įkvepiančią kalbą, perskaityti straipsnį ar pažiūrėti į nuotrauką, kol stimulas imtis veiklos išgaruos.

Viską puikiai iliustruoja autoriaus Chuck Close citata: „Įkvėpimas yra mėgėjams – O mes tiesiog einame prie darbo“.

Fazė nr. 2 – Motyvacija

Motyvacija – tai priežastis, dėl kurios subjektas atitinkamai elgiasi arba imasi konkretaus veiksmo.

Tikroji motyvacija veikti yra vidinis resursas. Ir šio dėsnio nepaisymas kiša koją daugeliui žmonių. Jausti natūraliai kylančią motyvaciją ir dirbti prie savo projektų yra didelio malonumo šaltinis. Kai esame motyvuoti mes linkę pulti prie darbų ir neklausinėti kodėl taip vyksta.

Motyvacija leidžia mums jaustis išties puikiai. Beprotiški tikslai tampa įmanomi, gimsta netikėtos idėjos, drąsiai žengiame už komforto zonos ribų. Smegenyse išsiskiria neurochemikalai, kurie leidžia mums stengtis ir dėl to jaustis gerai. Vidinis kritikas lieka išjungtas, o jei mokame nesiblaškyti, galime praleisti laiko tarpą labai produktyviai.

Čia slypi pavojus, nes mes esame linkę prisirišti prie bet kokių malonumą sukeliančių veiksnių. Lygiai kaip mažo vaiko, suaugusio žmogaus smegenys pasąmoningai pradeda reikalauti motyvacijos iš aplinkinio pasaulio, lyg kažkur būtų mama, kuri tuoj atskubės ir mus vėl pamaitins. Kai motyvacijos nėra, mes esame linkę ieškoti bet ko, kas ją įžiebs. Įkvėpimas, šiuo atveju, veikia kaip starteris motyvacijai ir šitaip prasideda jo paieškos.

Kaip rašiau anksčiau, įkvėpimas yra spontaniškas dalykas, kuris ateina iš išorės. Tai nereiškia jog įkvėpimo neįmanoma rasti ieškant. Veikiau tai, kad įkvėpimas dažniausiai atsiras kažkur, kažkada, visai netikėtai. Todėl paieškos gali užtrukti labai ilgai.

Fazė nr. 3 – Tuštuma

Per amžius, įvardinti ir apčiuopti motyvacijai, žmonės sugalvojo daug pavadinimų. Vienas žinomiausių yra Mūzos.

Profesionalai žino, jog laukti kol apsireikš Mūza tolygu savęs pasmerkimui numirti badu. Mūzos aplanko tuos, kurie jas pagarbina sunkiu, nuoširdžiu darbu ir ryžtu nesustoti. Tuo šventai tikintį, besikankinantį kūrėją apkabina Mūza ir tada – eureka!  Motyvacija užsidega, viskas tampa aišku ir darbas pradeda tirpti rankose.

Tačiau būna jog nei įkvėpimo, nei motyvacijos nėra. Vietoje, kur vakar buvo tikėjimas yra nejauki tuštuma. Rankos nekyla, o jei ir bandai save įtikinti dirbti – kaltas ir plaktukas patys krenta iš rankų. Kaip, tuomet, išsiųsti užklausą Mūzai?

Motyvacija negali egzistuoti be aiškaus tikslo kodėl tu darai vieną ar kitą dalyką.

Projektai, prie kurių kartais turiu dirbti, yra atliekami vardan vieno tikslo – pinigų. Finansinis atlygis yra malonus ir naudingas, tačiau vien tai manęs tiesiog nemotyvuoja. Galbūt, kai stoviu parduotuvėje prie prabangaus sūrio mane tai įkvepia užsidirbti šiek tiek daugiau, bet sūrio sukurta motyvacija yra trumpalaikė.

Galima klausti žmogaus kas jį ar ją motyvuoja, tuomet pasidalinti saviške motyvacija. Tačiau tai tas pats kaip klausti: „koks tavo vardas?“. Mano vardas Simas, bet jei tu pradėsi vadintis Simu, abejoju ar tai suteiks tau naudos. Iš patirties žinau, kad bandydamas paversti kitų žmonių tikslus ir motyvacijas asmeniniais, aš nenukeliavau toli. Motyvacija yra vidinis resursas, kuris kyla iš gilaus savo asmeninių tikslų suvokimo ir tikėjimo. Aiškus suvokimas kodėl užsiimi viena ar kita veikla yra priemonė, kuri užpildo vidinę tuštumą.

Visą šį straipsnį galima sutraukti į vieną sakinį – Įkvėpimas ateina iš išorės, motyvacija kyla iš vidaus.

Iliustracija

Yra tokia H. K. Anderseno pasaka, pavadinimu Mergaitė su degtukais. Siužetas toks – mergaitė, šaltą žiemos vakarą, pardavinėjo degtukus, kad užsidirbtų maistui. Jai nelabai sekėsi, todėl nuliūdus ji susigūžė tamsiame kampe ir nedrąsiai pradėjo įžiebinėti degtukus. Kad pasišildytų ir pasidžiaugtų šviesa. Kol degtukas degė, ji matė savo svajones ir vizijas. Šie vaizdiniai įkvėpė ir šildė ją, bet tik tol, kol sudegdavo degtukas ir vedina troškimų ji įžiebdavo dar vieną. Pasakos pabaigoje degtukai baigėsi, o mergaitė sušalo.

Šioje pasakoje nėra nei užuominos apie tai kas yra motyvacija, nes nei mergaitė, nei pasaulis to neturėjo. Degtukų kiekis dėžutėje visada yra ribotas. Degtukas yra sukurtas taip, kad užsidegtų paprastai, greitai ir bet kur, o atlikęs savo darbą užgestų. Degtukas, šiuo atveju, yra visai kaip įkvėpimas.

Motyvacija yra daug panašesnė į atvirą liepsną – tai procesas. Kuo daugiau darbo įdedi, tuo daugiau malkų pasiruoši kūrenti savo motyvacijai. Kiekviename mūsų stūkso ištisi miškai, bet reikia mokėti iš jų sukurti tinkamą kurą.

Įdėjus pastangų ir žinant koks kuras dega geriausiai, motyvacija kūrensis visada. Tikėkis jog ji priges, tačiau smilkstančios žarijos gali būti bet kada pakurstytos ir suliepsnos vėl. Bangavimas tarp aukštų ir žemų dažnių yra atsikartojantis procesas visoje gamtoje.

Motyvacija yra vidinis resursas, tačiau neįmanoma jo padidinti tiesiogiai. Nėra motyvacijos tablečių. Tikra motyvacija kyla iš …

Būtent tą „IŠ …“ mes ir turime treniruoti, auginti, šlifuoti. Tam galima pasitelkti daugybę praktikų ir kuo daugiau jų pabandysi, tuo didesnė tikimybė rasti geriausiai veiksiančias tau. Puikus kuras motyvacijai yra disciplina atlikti tam tikras kartotinas veiklas, ryte, iškart pabudus. Motyvacija seka įpročius, kurie lavina sugebėjimus atlikti kažką itin kokybiškai ir profesionaliai.

Žinoma, nereikia pamiršti ir įkvėpimo, kuris visada gali įpūsti šviežio oro. Tai puikus sąjungininkas, bet jis yra laisvas ir nepriklausomas, kaip vėjas laukuose.

Su asmeninio tobulėjimo ir motyvacijos industrija viskas tvarkoje. Tai tik įrankis. Meistrą nuo pameistrio skiria ne naudojamų įrankių kokybė, o įgūdis, kaip panaudojami tie instrumentai. Neprivalai būti ekspertas psichologijoje ar panašiose srityse, kad sugebėtum būti puikiai funkcionuojančiu žmogumi. Nepamiršk, jog ekspertai dažnai stengiasi ištraukti svarbiausius principus ir suprantamai paaiškinti juos tau.

Vienintelis reikalavimas yra būti savęs paties ekspertu. Žinoti kas užveda ir kas stabdo tave, o tada imtis veiksmų ir užpildyti tuštumą.

---

Valtininko komentaras:

Senovinėse knygose apie gyvenimą patys didžiausi išminčiai dažnai apibūdinami kaip „tie, kurie įvaldė save“. Save pažinti linkiu kiekvienam skaitytojui.

Jei patiko Simo straipsnis – aplankyk jo tinklaraštį raumeningasprotas.lt. Ten rasi ir daugiau praktiškų minčių apie ekstremalų asmeninį augimą ir biohakingą. (Negi nesmalsu kas tas biohakingas?)