Mūsų protas turi daug visokių įpročių, kurie kadaise labai padėjo išgyventi kai dar buvome urviniai ir laukiniai žmonės. Dabar, kai patys sau susikūrėme „patogesnį“ pasaulį, tie natūralūs proto gebėjimai ima trukdyti.

Kadaise rašiau straipsnį apie tai, kaip atsisakymas viską tuojau pat vertinti palengvina gyvenimą. Tebūna šiandienos straipsnis toks nutolęs tęsinys ir pratęsia šią „nevertinimo“ idėją.

Čia papasakosiu apie vieną, kadaise, matyt, buvusį labai naudingą gebėjimą, kuris dabartiniame streso kupiname pasaulyje yra viena iš negatyvumo priežasčių. Tai yra pasaulio matymas „juoda“ ir „balta“ kategorijomis.

K ir kitos įžymybės

Mums patinka dėl visų valstybės nelaimių kaltinti kokį nors vieną žmogų. Pavyzdžiui K.  Arba kitą K. Dar vieną K. Po kelių metų atsiradus naujai valdžiai, neabejoju, kad bus dar daug kuo papildyti šitą „nusikaltėlių“ sąrašą.

Valdžia yra sudėtingas aparatas, kuriame dirba daugybė žmonių, turinčių įvairių interesų. Pavyzdžiui – padaryti, kad Lietuvai būtų geriau, susirinkti kyšių, grįžti namo 5 valandą. Kiekvienas kas gyvenime yra turėjęs pavaldinių (ar vaikų) žino, kaip apmaudu kartais būna prisiimti kaltę už kito žmogaus eibes. Pavyzdžiui, eiti į tėvų susirinkimą ir raudonuoti klausant pasakojimų apie savo vaiko išdaigas. O tas pačioje viršūnėje stovintis žmogus susirenka atsakomybę už viską viską ką nuveikė visi visi jo pavaldiniai.

Girtas policininkas suvažinėjo vaiką ėjusį iš mokyklos? Kaltas K. Ministro patarėjas paėmė kyšį? Kaltas K. Maksima pakėlė kainas? Nagi vis tiek K kaltas – šalyje kyla kainos, o jis nieko nedaro.

Tai ar aš dabar noriu pasakyti, kad šis žmogus geras? Ar nors akimirkai kilo tokia mintis? Nes jeigu kilo – tai aš Tave pagavau mąstant tik juoda ir balta kategorijomis. Nei geras, nei ką.

Daugybė istorinių personažų nebuvo nei tokie geri kaip vaizduojama, nei tokie blogi. Pamenu, vaikystėje skaitydavau nuostabius Kosto Kubilinsko eilėraščius, bet vėliau paaiškėjo, kad šis žmogus buvo Maskvos agentas, yra išdavęs ir netgi savo rankomis užmušęs partizanų. Bet ar jo eilėraščiai nuo to tapo blogi?

Daug diskusijų kyla ir dėl Alano Wattso – daug kam jis atrodo nuostabus filosofas, tačiau kitiems kliūna jo problemos su alkoholiu. Kaip apie gamtą ir sąmoningumą rašęs žmogus gali turėti tokių problemų? Vadinsi, jis – blogas.

Itin juokinga buvo, kai garbėtroška verslininkas Viktoras Uspaskichas staiga atsivertė į vegetarizmą ir dvasingumą. Mačiau internete daugybę komentarų, besidžiaugiančių, kad jis pagaliau tapo „geras“, ir ne vieną tvirtinantį, kad jis ir toliau yra „blogas“.

Va taip ir vargsta žmonės šokinėdami nuo juodo prie balto, nuo balto prie juodo, vis negalėdami uždėti žmogui etiketės – „geras“ ar „blogas“. Nėra čia ko stebėtis, visgi, toks požiūris yra natūralus. Paprastas, greitas ir natūralus.

Atspindys kultūroje

Pamenu, jau mokykloje mus mokino, kad šitas griežtas skirstymas į gerus ir blogus personažus yra viduramžiškas. Buvo toks pasakojimas pavadintas „Tristanas ir Izolda“. Gerai nepamenu kas jame vyko – turbūt visokie riteriški dalykai, tačiau buvo ten ir būrelis raupsuotųjų. Ir ką jūs sau galvojate? Visi iki vieno raupsuotieji buvo visiškai neigiami personažai, šlykštūs ne tik savo išore, bet ir vidumi. Juk nebūna taip, kad žmogus negražus, bet geras. Nebūna ir gražių, bet negerų mergelių. Jei negera – tai baisi ragana.

Geras arba blogas. Rojus arba pragaras. Angelas arba velnias. Vienetas arba nulis. Mąstymas pritaikytas robotukams. Viduramžių robotukams!

Vėliau literatūra vystėsi ir ėmė atsirasti įvairūs personažai turintys ir gerų, ir blogų savybių. Pavyzdžiui Raskolnikovas iš „Nusikaltimo ir bausmės“, kurią, turbūt teko dar mokykloje skaityti. Nagi užmušė tas bičas seną moterį, tai vadinasi blogas, ar ne? Bet storiausia knyga parašyta apie jo kančias ir simpatizuojame šiam personažui nuo pat pradžių.

Netgi sadistas ir prievartautojas Aleksas iš „Prisukamo Apelsino“ pabaigoje lyg ir ima atrodyti visai skriaudžiamas personažas.

Paėmė vienu metu ir atsirado kinas. Jei kam teko matyti klasikinį Fritzo Lango 1931 m. filmą „M“, tai jame pagrindinis personažas buvo mažas mergaites žudantis psichopatas. Genialus režisierius taip sugebėjo viską apsukti, kad pačioje filmo pabaigoje žudikas tampa į kampą užspeista auka, kurios pasidaro nuoširdžiai gaila.

Bet šitoks modernus požiūris į žmogų taip niekada ir nepaėmė viršaus, viduramžių robotų mąstymas niekur nedingo. Kai pažiūrime naujausius filmus apie superherojus – ten dažniausiai būna visiškai akivaizdu, kas yra kilnus riteris gelbėjantis pasaulį, o kas yra savo vidumi ir išore pasibjaurėjimą sukeliantis raupsuotasis. Aišku, sugebame simpatizuoti ir intelektualiajam žmogėdrai Hanibalui Lekteriui, ir chaotiškajam Džiokeriui, ir netgi Lokiui iš „Avinžirnių“ filmo, bet esmės tai nekeičia – labai aišku, kad jie blogi.

Kartais personažas gali iš gero pavirsti blogu (taip gimsta nemažai blogiukų komiksų filmams), kartais iš blogo pavirsti geru (taip baigiasi nemažai animacinių filmų). Čia vis prisimenu filme „9-asis rajonas“ matytą šlykštų biurokratą, kuris filmo pabaigoje netgi imasi gelbėti žmonių skriaudžiamus ateivius rizikuodamas savo gyvybe. Bet vis viena aišku – iš pradžių buvo geras, paskui pasidarė blogas.

Lengviau!

Nė kiek nesiginčysiu, šis gebėjimas greitai kategorizuoti dalykus labai padeda priimti sprendimus! Lengva susivokti ar reikia bėgti nuo žmogaus, įvykio, gyvūno, ar galima su juo draugauti. Jeigu nesugebi greitai kategorizuoti – įsiveli į apmąstymus ir tada imtis bet kokio veiksmo pasidaro labai sunku!

Kartą miške sutikau šerną. Aš jam šūktelėjau ir šernas išsigandęs pabėgo. Kartą miške sutikau briedį. Aš jam šūktelėjau ir jis daug nemąstęs pabėgo. Karta vienas kalinys paskambino močiutei ir pasakė: „Tavo sūnus pateko į nelaimę, pervesk tiek ir tiek pinigų ten ir ten“. Ir močiutė daug nemąsčiusi pervedė. „Balsuokite už mane ir jūsų atlyginimai pakils“ – pasakė vienas politikas, o žmonės daug nemąstydami ir nubalsavo. Va taip veikia juoda-balta mąstymas. Sprendimus priimti pasidaro lengviau.

Kaip gali būti kitaip?

Ir visgi įdomiausia pamatyti, kad gali būti ir kitaip. Šiame straipsnyje miniu daug filmų ir kitų kūrinių, bet ne veltui – nes menas yra labai galinga priemonė, atskleidžianti žmogaus vidinį pasaulį. Populiarūs pop-kūriniai atskleidžia daugumos žmonių vidinį pasaulį, o išskirtiniai atskirų menininkų šedevrai atskleidžia tuos vidinio pasaulio pakraščius į kuriuos daug kas nė nedrįstame pažvelgti pas save.

Vis pamenu filmą „Mano kaimynas Totoro“. Tai vaikiškas nuotykių filmas, kuriame nėra nei geriečių, nei blogiečių, nieks su niekuo nekovoja, viso labo dvi mažos mergaitės pasivažinėja katinu-autobusu ir pamato tokį didelį neaiškų padarą vardu Totoro. Tai vienas geriausių animacinių filmų pagal IMDB.

O dar yra tokia „Princesė Mononokė“, kurioje personažai lyg ir kaunasi vieni su kitais, ir kovoja, bet vėliau paaiškėja, kad nė vieni nėra tie tikrieji blogiečiai, kurie dėl neaišku kokios priežasties tiesiog nori „viską sunaikinti“, ne, visi tiesiog siekia savo tikslų ir tie tikslai susikerta. Va čia ir yra esmė – visi siekia savo tikslų, niekas nėra nuoširdžiai blogas.

Lendam gilyn į rimtesnius pasakojimus: „Naujas ir drąsus pasaulis“ yra utopinė knyga apie visuomenės santvarką, kurioje visi žmonės yra paskandinti nuolatinių malonumų ir visiškai nesipriešina kontroliuojami (na, praktiškai šiandieninis pasaulis). Vienas iš pasaulį valdančių diktatorių maloniai paaiškina, kad visa tai yra vardan visuomenės stabilumo. Ima atrodyti, tarsi tie maištininkai trikdantys ramybę yra … maištininkai trikdantys ramybę! Ištremti juos!

Toliau žiūrime įvairių šalių filmus apie karą. Yra tokie saviplaka užsiimantys amerikiečių filmai kaip „Būrys“ (Platoon) arba „Šių dienų apokalipsė“, kurioje karas vaizduojamas ne iš pačios geriausios pusės, o amerikiečių kareiviai nėra visus gelbėjantys demokratijos šaukliai. Bet bus kur kas ryškesnis kontrastas, jeigu pažiūrėsime rusų, vokiečių ir japonų filmus.

„Jonvabalių kapas“ yra japoniškas filmas pasakojantis apie našlaičių brolio ir sesers istoriją, nutikusią po to, kai sąjungininkai sudegino visą jų miestą. Japonijoj būdavo mediniai miestai, tai jie lengvai užsiliepsnodavo pamėčius kokių degančių bombų. „Povandeninis laivas“ (Das Boot) pasakoja apie vieno nacių povandeninio laivo įgulą kovojančią už išgyvenimą. Ir galų gale „Ivano vaikystė“ pasakoja apie rusų berniuko dirbančio raudonajai armijai gyvenimą antrojo pasaulio karo metu.

Visi tie personažai atstovauja priešiškoms tautoms (yra blogi), tačiau įsijautus į jų asmenines istorijas imame jiems simpatizuoti. Nuplėšę „priešo“ etiketę randame žmogų su savo asmenybe, kančiomis ir džiaugsmais. Ir nors berniukas iš „Jonvabalių kapo“ eina vogti, norime, kad jam pasisektų, „Povandeninis laivas“ smagiai šaudo anglus, ir norisi, kad pataikytų, o raudonoji armija yra raudonoji armija, bet vis vien pasidaro baisu, kai atrodo, kad Ivaną tuoj tuoj pričiups vokiečiai.

Ar aš noriu pasakyti, kad raudonoji armija yra gera? Cha! Ir vėl juoda-balta mąstymas! Galbūt šį straipsnį skaitančiųjų tarpe yra tarnavusių toje armijoje. Ar turinčių artimųjų, kurie tarnavo.

Ir dabar paskutinis pavyzdys. Mums atrodo, kad gali būti tik šalta arba tik karšta, šie abu pojūčiai turėtų išsidėstyti vienoje temperatūros skalėje, tačiau tiesa yra ta, kad šalčio receptoriai ir karščio receptoriai yra skirtingi, žmogus vienu metu gali jausti ir karštį, ir šaltį. Išeik žiemos metu pabėgioti ir suprasi, nes bus karšta dėl kūno spinduliuojamos šilumos ir tuo pačiu metu šalta dėl šalto oro. Tai, kas mums atrodo tik šalta arba tik karšta, tik juoda arba tik balta iš tiesų gali būti ir karšta ir šalta vienu metu. Ir juoda ir balta vienu metu.

Ar teko ką nors mylėti ir nekęsti tuo pačiu metu?

Neatimk

Juoda-balta mąstymas gali būti geras, jei einame į parduotuvę, tačiau jei einame pabėgioti žiemą, visgi reikia turėti omenyje, kad bus ir šilta, ir šalta tuo pačiu metu, taigi, reikia apsirengti taip, kad nesušiltume ir nesušaltume. Šito nepaisymas gali baigtis plaučių uždegimu.

Juoda-balta mąstymas gali būti geras, kai rūpi vienos nakties nuotykis (graži-negraži), tačiau visgi norint ilgesnių santykių, turbūt reikės priimti žmogų su visais jo trūkumais ir privalumais.

Neatimk iš savęs gyvenimo suteikiamų galimybių keistis ir neužsirakink viso labo dvejuose kraštutinumuose. Pasaulis nėra tik juodas ir baltas, jis yra pilkas!!!

Pilka – tai visų visų spalvų maišalynė. Jei šiek tiek daugiau juodos, ji pasidaro tamsesnė, jei šiek tiek daugiau baltos, ji pasidaro šviesesnė, tačiau visad išlieka pilka.

Sugebėjimas suprasti, kad pasaulis yra pilkas suteikia imunitetą visokioms konspiracijos teorijoms apie tai, kad valdžia nori tik „apvogti žmones“, o farmacijos kompanijos (Big Pharma) „nori visus susargdinti“. Lygiai taip ir mes einame į darbus ne tam,  kad „visą dieną pratinginiautume“, kaip viršininkams atrodo, ne, norime patinginiauti tik truputį, nieko prieš valandžiukę ir padirbėti!

Kai suvokiame, kad pasaulis yra pilkas, iš karto atsiranda vietos atjautai ir supratimui. Tada suprantame, kad blogai besielgiantis žmogus iš tiesų yra kenčiantis žmogus, ir pradedame galvoti kaip jam padėti, vietoj to, kad iš karto bausti. Šaukiantys tėvai, vadovai, mokytojai, kolegos šaukia ir kelia isterijas todėl, kad jaučiasi bejėgiai kitaip ką nors pakeisti. O kaip nemalonu jaustis bejėgiu!

Lygiai taip pat suprasime, kad už demonstruojamų šypsenų gali slėptis gilios asmeninės problemos ir neišspręsti gyvenimo klausimai. Kartais tos šypsenos tik tam ir reikalingos, kad užmaskuoti tas juodas dėmes ir viskas atrodytų balta.

Na gerai, sprendimus priimti kartais bus sunkiau. Čia sutinku. Teks dažniau vadovautis logika ir nuojauta.

To ir linkiu. Dažniau vadovautis logika ir nuojauta, rečiau vadovautis juoda-balta kategorijomis.