Kodėl vieni žmonės atranda pašaukimą, o kiti ne?
Kaip čia taip yra, kad vieni žmonės, atrodo, jau nuo gimimo žino ką nori gyvenime daryti ir tai daro, kad ir kaip tai būtų keista ir visuomenėje nepriimtina (pavyzdžiui, tapo paveikslus, arba šoka baletą), o kiti skaito straipsnius, tokius kaip šis, pildo visokius klausimynus, eina pas kaučerius ir niekaip nesugeba to savo pašaukimo sužinoti, o net jei ir sužino, jiems labai sunku įveikti tą visuomenės pasipriešinimą. Kaip čia yra, kas tuos žmones skiria?
Čia pateiksiu 5 punktų sąrašą, kuris, galbūt, padės susivokti, kur yra skirtumas ir kokie Tavo šansai tą pašaukimą atrasti. Su motyvacija čia nespirgėsim – bus daug realybės.
Iš kur aš viską žinau?
Svarbu žinoti, iš kur atėjo mano žinios apie šituos pašaukimo dalykus.
Gyvenime teko sutikti daug žmonių veikiančių tai ką labiausiai nori veikti – darbe buvo daug verslininkų, kelionėse buvo daug užkietėjusių keliautojų, šiaip pakeliui mačiau daug visokių visuomenininkų, aktyvistų ir netgi politikų. Paskutiniu metu tenka daug bendrauti su muzikantais ir įvairiais kitų rūšių menininkais, paskutiniu metu prisidėjau prie ne vieno meninio renginio suroganizavimo.
Tačiau aš, kaip ir visi kiti mačiau daug žmonių, vis pasvajojančių apie vienus ar kitus smagius dalykus, bet taip nieko ir nepadarančių, nes vis trukdo objektyvios priežastys. Besiskundžiančių darbais, mokslais, draugais, gyvenimu, sutuoktiniais. Arba pasimetusių. Tokių žmonių pilna, toli ieškoti nereikia.
Taigi, mačiau visokių žmonių, dabar belieka apibendrinti pamatytus dėsningumus ir parašyti straipsnį.
Ne visi išvardinti punktai tiks absoliučiai visiems žmonėms, nes juk aišku, kad verslininkas dirbantis bet ką, kad tik turėtų pinigų ir muzikantas grojantis už bet kiek, kad tik galėtų groti, savo kelią pasirinko vedini truputį skirtingų motyvų.
Lygiai taip pat ir Tau nebūtinai tiks visi punktai. Išsirink tuos, kurie aktualūs Tau, tuos, kurie stabdo Tave. Ir tada žiūrėk ką galima su jais padaryti.
Priežastys kodėl vieni atranda pašaukimą, o kiti ne
1. Pasirinkimo nebuvimas
Nebūtinai žmonės dirbantys keistus dalykus buvo sutverti tiems keistiems dalykams. Tiesiog gali būti, kad jie daugiau nieko kito nemoka.
Galbūt šokėja kurią matai per televiziją nieko daugiau ir nemoka, tik šokti. Galbūt tas nuostabus cirko artistas gebantis žongliruoti liepsnojančiais kardais daugiau nieko ir nemoka. Tai gali būti visai ne pašaukimas, tiesiog vienintelis kelias kuriuo šie, įprastų visuomenėje priimtinų talentų stokojantys žmonės galėjo nueiti.
Pagalvok, gal Tavo viršininkas, kuriam taip pavydi užimamos padėties ir atlyginimo, daugiau nieko kito ir nemoka – tik vadovauti? Gal universitete viskas ką jis sugebėdavo padaryti, tai organizuoti vakarėlius? Organizuoti vakarėlius irgi sunku, juk reikia ir vietą surasti ir gėrimais pasirūpinti, ir žmones sukviesti. Vienas mūsų dėstytojas netgi rėžė motyvacinę kalbą, skirtą paskatinti atsiliekančius studentus: „Jūs galvojat, kad nieko nemokat? Bet juk sugebat suorganizuoti vakarėlį? Žmonės į jį ateina? Būna patenkinti? Jūs galit būti puikūs vadybininkai!“
Viena mano buvusi klasiokė, kuri mėgo šokti papasakojo savo gyvenimo istoriją po mokyklos baigimo. Kadangi šokis jai buvo įdomus, įstojo šitų dalykų studijuoti. Bet studijos yra studijos, ten reikia ir vadovėlį paskaityti ir referatą parašyti. Jos teigimu, „kitos mergos“ ten buvo tokios beviltiškos, kad ji turėdavo visoms padėti tuos referatus rašyti. Jos teigimu, tos „kitos mergos“ rinkosi šokį ne iš didelės meilės judesiui, bet dėl to, kad nesugebėjo absoliučiai nieko kito.
Kartais žmonės neturi pasirinkimo ne objektyviai, dėl talentų stokos, bet dėl to, kad patys taip nusprendžia. Pabandyk įsivaizduoti kokį nors įžymų verslininką – Nerijų Numavičių, Arvydą Avulį, Ramūną Karbauskį ar kurį kitą – dirbančius banke prie langelio. Gal Tau ir pavyko, gal ir juokinga, bet jiems nepavyktų. Jie tokius variantus yra eliminavę iš savo gyvenimo. Net jei verslas bankrutuotų, jie tikrai negrįžtų ieškoti kokio ramaus darbo ofise, jie kurtų verslą iš naujo. (Teisybės dėlei reikia paminėti, kad nemažai verslininkų karjeros pradžioje dirbo gana juodus darbus – vien tam, kad užsidirbtų pradinio kapitalo ar įgytų patirties.)
Tas pats yra su dauguma frylancerių, menininkų ir dizainerių. Jie negali net pagalvoti apie darbą ofise fiksuotomis valandomis. Jiems nuo to tiesiog bloga, o mintis apie kažkokį viršininką, kurio reikia klausyti sukelia alergiją. (Teisybės dėlei, reikia paminėti, kad nemažai menininkų dirba gana juodus darbus – menas ne visada neša pakankamai pajamų.)
O dabar pagalvok apie save. Jeigu turi kokį nors visuomenėje priimtiną įgūdį – popierių tvarkymas, skaičiukų dėliojimas, klientų aptarnavimas, galbūt ta galimybė rinktis kadaise sutrukdė tapti didžiu Lietuvos menininku?
O gal ir ne. Juk skaičiukai taip pat gali būti pašaukimas, taip pat žinau žmonių, kurie svaigo vien nuo minties apie darbą su žmonėmis ir dabar dirba su klientais. Gal ta veikla, kuria užsiimi dabar irgi yra mažytis pašaukimas, tik nelabai madingas?
2. Pašaukimo ryškumas
Būna, kad išgirstu tokių pasvaičiojimų: „Ak kaip būtų šaunu keliauti!“ Arba: „Aš truputį fotografuoju!“ Ne veltui sakoma: „Jeigu gali nerašyti knygos, tai nerašyk.“
Esmė tame, kad tie, kas užsiima tokiomis keistomis veiklomis kaip kelionės, meninė fotografija ar knygų rašymas tiesiog negali to nedaryti. Aš parašiau grožinę knygą net negalvodamas apie tai ar ją kas spausdins. Muzikantai apie nieką daugiau ir nekalba tik apie garsus, vibracijas, dažnius ir rezonansus. Keliautojai kiekvieną ilgąjį savaitgalį kur nors keliauja. Fotografai mato pasaulį tarsi vieną didelį paveikslą, kuri būtinai reikia įamžinti.
Klaidinga yra mąstyti, kad žmogus pašaukimą turi arba ne. Tiesa ta, kad kokį nors polinkį į kokią nors veiklą turi visi, pašaukimą turi visi, tik skiriasi pašaukimo ryškumas. Vieniems tai yra tik kažkur toli plaukiojanti fantazija, kitiems tai pagrindinis dalykas apie kurį sukasi mintys. Dėl to, kartais net kai žmogus turi kelis pasirinkimus – jis sugeba atsispirti pasaulio pagundomis ir rinktis pašaukimą. Markas Zuckenbergas kadaise gavo pasiūlymą parduoti feisbuką, bet jo nepriėmė, nes suprato, kaip stipriai nori savo socialinį tinklą kurti pats.
Tik pagalvok, kokia šauni profesija dabar yra programuotojas! Kiek jie daug uždirba! Kiek jie daug galimybių turi! O kaip buvo prieš 10 metų? Programuotojais buvo tik užkietėję moksliukai kompiuterastai – žmonės kurie rinkosi šią profesiją netgi tada, kai ji visai nebuvo madinga ir netgi susilaukdavo pašaipų – ko vertas vien žodis „kompiuterastas“. Anksčiau programuotojais būdavo tik ryškūs programuotojai, dabar tas ryškumas šiai profesijai nebesvarbus.
Taigi, galbūt tas Tavo pašaukimas yra neryškus, vadinasi neverta jaudintis, kad jis netampa gyvenimo centru, apie kurį viskas sukasi. Gal jo vieta yra rami sekmadienio popietė, kada gali paimti į rankas teptuką, ar gitarą, ar žygio batus, ar … programuoti.
3. Negalvojimas apie pinigus
Daugelis juk žinome savo pašaukimą ar ne? Nors nujaučiame! Problema ta, kad neįsivaizduojame kaip iš to pašaukimo pinigų užsidirbti! Juk dabar taip ir šaukia visuose seminaruose: „Atrask savo pašaukimą! Užsidirbk pinigų darydamas ką mėgsti!“.
Negerai. Žmonės kurie iš tikrųjų neria į savo pašaukimus apie pinigų uždirbimą dažnai negalvoja.
Kartais negalvoja dėl naivumo ir nerūpestingumo. Niekur nedirbantis muzikantas nori tik pagroti ir džiaugiasi gavęs kvietimą pasireikšti koncerte net už dyką. Mergina studijuoja visokius keistus menus ir pakėlusi galvą nuo rašomo eilėraščio pasakoja kaip tai mėgsta ir kaip jai patinka, tačiau net nesusimąsto kaip iš to galima užsidirbti.
Kartais negalvoja, nes turi kitą pajamų šaltinį. O taip! Daugelis muzikantų yra mėgėjai, skiriantys tam savo laisvalaikį – savaitgaliais užsidarantys savo sodyboje su aparatūra ir grojantys paukščiams bei medžiams! Užsidarantys kokiam garaže ir brazginantys gitaras plikoms sienoms! O dienomis neriantys į verslus, darbus, projektus… Jiems tie menai yra visai neryškus pašaukimas, tam ir skirtas, kad prasmingai užpildytų laisvą laiką ir prasmingai išleistų kitur uždirbtus pinigus. Tas pats galioja daugumai žygeivių, keliautojų, jie savo gyvenimo aistrai pinigus leidžia.
Dar yra verslininkai. „Ką argi verslininkai negalvoja apie pinigus?“ – paklaus skaitytojas. Nagi galvoja, bet ne taip kaip Tu. Pinigų darymas verslininkui yra tas pats kas paveikslų tapymas dailininkui. „Kiek paveikslų nutapei šiemet?“ bus tas pats kas „Kiek pinigų uždirbai šiemet?“, arba „Kiek kilometrų nužygiavai šiemet?“. Pinigai reikalingi ne tam, kad maisto ir daiktų nusipirkti, jie reikalingi kaip matavimo vienetas pamatuoti ar gerai sekasi.
Taigi, kviečiu mesti į šoną tas iš Amerikos atėjusias idėjas apie tai, kad iš pašaukimo būtinai reikia užsidirbti, net kai jis visai neryškus. Palik jį ten, kur jis turi būti. Jei tai gyvenimo centras – gali dėl jo dirbti, jei tai tik nedidelė atsipalaidavimo veikla – telieka jai sekmadienio popietės.
Neretai iš pašaukimo uždirbantys žmonės yra laimingieji, kuriems pasisekė turėti pašaukimą, turintį paklausą. Vadovavimas yra gerai apmokamas, bet labai sunkus darbas, kurio be pašaukimo nepadirbsi. Man juokinga, kai valgyti gaminti mėgstančiam žmogui siūlo kurti restoranų verslą, samdyti kitus virėjus ir jiems vadovauti. Tokie pamokslautojai nesuvokia, kad vadovavimas irgi yra pašaukimo reikalaujanti veikla, jau geriau toks žmogus būtų eiliniu virėju – tikrai bus laimingesnis.
Jei muzikantas groja popsą – jis gali iš to užsidirbti, o ką jeigu jo pašaukimas groti abstrakčią nestruktūrišką muziką? Kiek mokėtum už štai šio atlikėjo, sukūrusio šį muzikos kūrinį išleistą meniškai apipavidalintą kasetę ar bilietą į koncertą? Ar norėtum jo pasirodymo savo įmonės vakarėlyje? Ar leisi jam užsidirbti iš savo veiklos?
Jeigu jis galvotų apie pinigus, spjautų į pašaukimą ir grotų popsą.
Nedidelė pastabėlė – kartais menininkai NENORI užsidirbti pinigų iš savo veiklos. Menas yra grynoji saviraiškos forma, kai žmogus išreiškia tai, kas yra jo viduje (o viduje gali būti ir popsas, ir avangardas). Verslas yra tobulas prisitaikymas prie kliento ir jo norų tenkinimas. Jei menas tampa verslu, žmogus nustoja išreikšti save ir imasi taikytis prie auditorijos. Jei žmogui rūpi pati saviraiška, jis ima vengti pinigų, nes pinigai iš karto verčia nustoti daryti tai, dėl ko viską pradėjai – užsiimti saviraiška. „O man kartais norisi užleisti tokių dažnių, kad klausytojai išsilakstytų!“ – pasakė vienas muzikantas. Jis kuria ypatingą patirtį! Vargu ar tokią sukurtų, jei galvotų apie pinigus.
Ar Tavo pašaukimas yra saviraiška ar tarnystė žmonėms?
4. Aukojimas
Ką gali atiduoti už savo svajonę? Ar gali atiduoti saugumą? Ar gali atiduoti sveikatą? Ar gali atiduoti gyvybę?
Čia prieiname prie tokių momentų, kai žmogus vardan idėjos už kurią kovoją pasiryžęs gyvybę atiduoti! Vardan revoliucijos, vardan idealo! Vardan tėvynės! Kartais chuliganai iki kraujo kovoja už savo futbolo komandą, už muziką, už ideologiją. Jiems tai taip svarbu, kad būna pasiryžę paaukoti bet ką.
Su pašaukimu yra taip pat, už jį reikia daug atiduoti. Jei nori keliauti po pasaulį – sunku bus su šeima ir darbais. Jei nori verslo – pamiršk saugumą ir ramų miegą naktimis. Nori šeimos – ir dėl jos gali tekti pasiaukoti vieną kitą laisvalaikio veiklą. Karjeros? – atiduok sveikatą! Dvasingumas? – reiks apriboti materialinius malonumus.
Taip ir aukoja tie žmonės šeimą dėl karjeros, karjerą dėl šeimos, sveikatą dėl saugumo, saugumą dėl pinigų, pinigus dėl sveikatos.
Daugelis ant slenksčio pašaukimo link stovinčių žmonių, kai lieka tik vienas paskutinis žingsnis, pradeda abejoti būtent todėl, kad ima suprasti ką reikės atiduoti. Tuo momentu ir paaiškėja, ar tas tariamas pašaukimas yra stiprus ar visgi nori likti kur buvai. Jei tai baimė, jei tai prisirišimas, juos galima įveikti. Bet kartais ateina suvokimas, kad būsima nauda neverta kainos.
5. Mes nematome dramų
Iš tiesų, mes nematome dramų, kurios atvedė žmogų link to kelio, kuriuo jis dabar eina. Galbūt tai buvo savo beviltiškumo suvokimas, kai žinai, kad nieko daugiau gyvenime nesugebėsi, tik šokti. Galbūt tai buvo išmetimas iš darbo, kai suvoki, kad niekur dirbti nepriims, lieka tik verslas. Galbūt tai buvo ilgas ir lėtas lipimas karjeros laiptais, galbūt skausminga ir nusivylimų kupina kova už pripažinimą.
Net jei svajonė yra šeima – kiek skausmingų išsiskyrimų gali tekti patirti, kol atrandi žmogų, su kuriuo jauti santykių harmoniją.
Tiesa sena kaip pasaulis: tai ką mes matome yra tik ledkalnio viršūnė. Besišypsantis veidas žurnalo viršelyje kadaise verkė, entuziastingais prakaito purslais scenoje besitaškantis atlikėjas šlifavo kiekvieną savo veiksmą nuobodžiose repeticijose penkiolika naktų iš eilės. Renginys į kurį užsukai smagiai praleisti vakarą, tai mėnuo bemiegių naktų ir galvos skausmo jo organizatoriams.
Netgi seminarai kuriuos pats organizuodavau – gali atrodyti, kad čia tik ateiti ant scenos ir pašnekėti. Niekas nemato kaip ruošiu medžiagą, kaip ieškau patalpų, kaip kuriu registracijos sistemą, kaip nerimauju dėl to ar kas nors iš viso ateis. Va todėl aš labiau mėgstu kai mane pakviečia.
Pašaukimo atradimas gali būti viso gyvenimo ledkalnis. „Pabandžiau ir patiko“ – yra ta magiška frazė nuolatos pasigirstanti iš savo gyvenimu besidžiaugiančių žmonių lūpų. Kiek jie turėjo visko praeiti ir kiek jie turėjo visko išbandyti, kad atrastų tai, kas patinka!
Ir vėl čia įžengia laimingas atsitiktinumas, leidžiantis kai kuriems tą savo patinkančią veiklą atrasti greičiau, kitiems gi tenka ieškoti ilgai.
Galbūt Tu esi teisingame kelyje? Laikykis!
Atsipalaiduok
Vienu žodžiu, dirbk ką dirbi, veik laisvalaikiu tai ką mėgsti. Jeigu paaiškės, kad tai ką mėgsti yra vertinga kitiems, gali pradėti dėl tos veiklos ką nors aukoti, aukoti vis daugiau ir daugiau, kol nebeliks kito pasirinkimo, tik paversti tai pragyvenimo šaltiniu.
Čia lėtas sprendimas, tiems, kurių pašaukimas neryškus.
Jei jis ryškus, atmesk visus kitus pasirinkimus ir aukok jau dabar.