Dalyvaudamas „Žinių Radijo“ laidoje gavau klausimą kokie gi yra pavojai tyko žmonių,  kurie užsiima visokio plauko tobulėjimais (dvasiniu, asmeniniu ir pan.). Aš atsakiau, kad reikia saugotis apsišaukėlių. „O kaip atpažinti tuos apsišaukėlius?“ – paklausė laidos vedėjas.

Rimtai į šį klausimą nežiūrėjau, kol per televiziją nepamačiau, kaip jauna mergina vyresnei moteriškei tiesina stuburą mojuodama rankomis ore ir naudodamasi kosminėmis energijomis. Lietuvos žmonių tamsybė kartais prilygsta viduramžių Indijos kaimui, pakanka prisiminti, kaip kadaise Lietuvos prezidentas R.P. naudodavosi aiškiaregės specialiai įkrautu tualetiniu popieriumi.

Mėginsiu nors kažkiek aiškumo įnešti sau pačiam ir visiems.

1 – Supratimas

Radijo laidoje mano atsakymas buvo labai trumpas ir labai paprastas, nes nebuvo daug laiko, aš pasakiau, kad tiesiog reikia žiūrėti ar visokius dalykus aiškinantis žmogus pats supranta ką šneka. Galima nueiti, paklausyti ir pasidarys aišku.

Bet kai ėmiau ruoštis straipsniui, supratau, kad ne viskas taip paprasta, dėl to sakau, kad mėginu šiuo straipsniu įnešti aiškumo ir sau.

Supratimas iš tiesų yra pirmasis požymis parodantis ar verta žmogaus klausyti ar ne. Kaip sužinoti ar žmogus supranta? Jei supranta – tai greičiausiai gali paaiškinti net vaikui, pateikti pavyzdžių, analogijų. Tas kuris supranta – pagauna esmę, o jei pagauna esmę, jam nereikia prisirišti prie įmantrių žodžių, gali pamėginti nusakyti viską gal ir ne visai tiksliais, bet kasdieniškesniais, suprantamesniais žodžiais. Kam vartoti žodžius samadhi, karma, ar pradžnjaparamita, kad ir kaip jie gerai nusakytų esmę, jei paprastas žmogus šitų žodžių nei girdėjo, nei supranta?

Čia tas pats kas mintinai kalti fizikos apibrėžimus. Dar šiandien prisimenu: „egzistuoja atskaitos sistemos, kurių atžvilgiu slenkantys kūnai…“ Taigi, apsišaukėlį išduoda abstraktūs pasisakymai, sudėtingi sakiniai, aukštų materijų frazės, kai aiškumo nulis.

Tai, atrodo, kad atpažinti lengva, ar ne?

Na, ne.

Juk kartais žmogus iš tiesų supranta viską, bet jis tiesiog nuoširdžiai nesugeba paaiškinti. Nejaugi neteko sutikti nei universitete, nei mokykloje puikaus savo dalyko specialisto, kuris tiesiog nesugeba išversti savo dalyko į žmonių kalbą? Nekyla abejonių, kad jis yra puikus savo srities žinovas, tačiau jo kalboje pilna tų visų gudrių žodžių ir nori nenori, tenka tik linkčioti galvą, kartoti „aha supratau“ ir galvoje tyliai kurti pabėgimo iš kito užsiėmimo planą.

Blogiau būna, kai kalbėtojas ar rašytojas tyčia įmaišo visokių žodžių, kad atrodytų protingesnis. Juk sudėtingi žodžiai iš tiesų kelia pagarbą – jei žmogus sugeba vartoti tokias frazes, vadinasi tikrai supranta apie ką šneka! O gal tiesiog žino gražių frazių?

Juk kartais dalykas yra iš tiesų sudėtingas ir mes patys nesugebėtume greitai suprasti ar jis čia gerus dalykus šneka ar ne. Ar sugebėtum atskirti sąžiningą aukštosios matematikos dėstytoją nuo apsišaukėlio? Vienas kitas adjunktas, pora determinantų, desertui l’Hôpitalis ir mes jau skęstame terminų jūroje.

Šituo požiūriu savotiškai įžymus amerikiečių dvasinis mokytojas Deepakas Chopra (video angliškai), savo mokymuose įmaišantis visokių kvantinės fizikos terminų – na, tikrai ima atrodyti, kad jis atrado kažkokią ypatingą kvantinę tiesą.

Dar būna, kad žmogus apskritai yra įtaigus – toks sugebėtų baltąją mešką įtikinti, kad ji juoda. Įvairaus plauko apsimetėliai nuolatos siautėja įvairiausiose gyvenimo srityse, pradedant Adolfu Hitleriu, įtikinusiu vokiečius kariauti, baigiant Bernardu Madoffu, įtikinusiu daug turtingų žmonių atiduoti jam savo pinigus. Tokį atpažinti dar sunkiau – jis užburia, įkvepia ir valdo.

Pabaigai, toks labai dažnas atvejis, kai žmogus nors ir nesupranta ką nori pasakyti, bet labai nuoširdžiai tiki, kad tai yra gera ir naudinga. Galbūt pats užkibo ant apsišaukėlio, o gal buvo pas sąžiningą žmogų, tačiau nesugebėjo iki galo suprasti, tik tuos gražius žodžius išmoko, bet žmogus tvirtai tiki, kad tai yra gerai. Va šituos atpažinti tai neturėtų būti sunku – jie kupini pozityvumo, geros valios, linki visiems gero, karmos, dievo malonės, čakrų pusiausvyros, bet tesugeba kartoti išgirstas frazes.

Tas „supratimas“ iš tiesų yra labai komplikuotas būdas atpažinti apsišaukėlį. Mėginkime sugalvoti dar ką nors.

2 – Klausimai

Geras būdas patikrinti žmogų yra užduoti jam klausimą ir kuo nepatogesnį, tuo geriau.

Jeigu žmogus bando paaiškinti, mėgina perfrazuoti savo teiginius, vadinasi gali būti verta klausyti jo toliau. Geras lektorius netgi apsidžiaugs gavęs klausimų, nes tada galės ilgiau demonstruoti savo išmanymą.

Tuo tarpu, jeigu žmogus vietoj aiškinimo ima atsišaudyti, menkinti klausiantįjį, kartoti tuos pačius teiginius, tada jau gali kilti abejonių.

Universitete sugebėjome demaskuoti vieną dėstytoją – vienas grupiokas, kuris vėliau baigė dar ir Kembridžo universitetą, taigi, tikrai domėjosi ekonomika, tos dėstytojos vis prašydavo, kad ji pakomentuotų truputį plačiau – bet ji, deja, tesugebėdavo vėl ir vėl perskaityti savo konspektą. Studentų pasitikėjimas ja smigo į dugną.

Matyt taip pat turėtų smigti pasitikėjimas ir tais, kurie tesugeba cituoti šventraščius. Geri kunigai sugeba paaiškinti tuos šventraščius žmonėms, o davatkos tesugeba cituoti. Net jei tai vedų ar dvasingumo davatkos. Net jei ateistų davatkos.

Bet kita vertus, pats girdėjau, kaip užduodamas klausimas: „O ką reiškia eiti Kristaus keliu?“. Paskaitos metu jaunas misionierius Tailando studentams (tarp kurių pats buvau įsimaišęs) aiškino, kad jie turi eiti Kristaus keliu, o tie vis nesuprato ir klausė ką tai reiškia. O misionierius labai maloniai atsakinėjo, jo pasiryžimas paaiškinti šiems bedieviams kur yra tiesa atrodė be galo nuoširdus, nors atsakymai buvo aukštų materijų ir sudėtingi.

Vienu žodžiu, jei mums patiems trūksta supratimo, vadinasi galime ir nesuprasti ar tas atsakinėjantis iš tiesų atsakinėja ar viską tik dar gražiau vynioja į pūkuotus žodžius. Tik vienas momentas – klausimus užduodame ne tam, kad suprasti patiems, nes tokie dalykai kaip sveika mityba, sportas, meditacija veikia net ir tada kai nesupranti ką darai, tačiau užduodame klausimus tam, kad suprasti ar supranta aiškinantysis.

3 – Aukštinimasis

Yra be galo paprastas metodas sužinoti ar žmogus buvo kada patyręs nušvitimą – tiesiog jo paklausti: „Ar buvai patyręs nušvitimą?“. Jei atsako, kad taip – vadinasi tikrai 100% nebuvo. Jei atsako, kad ne – tada negali žinoti.

Gali būti keturios tokių nušvitusiųjų rūšys.

Apsimetėliai. Tai tokie žmonės kurie tiesiai šviesiai meluoja. Gal dėl to, kad siekia kokių nors tikslų, gal tiesiog nori patenkinti savo tuštybę, tačiau jie sako tai, ko patys žino, kad nebuvo.

Nesusipratėliai. Tai tokie žmonės, kurie rimtai galvoja, kad kažką patyrė. Tarkim medituodami pamatė šviesą ir galvoja, kad tai nušvitimas. Na, medituojant nesunku pamatyti šviesą – juk žmogus ilgai sėdi užsimerkęs. Arba pajunta kokį nors lengvumą, dar ką nors. Viskas – jiems atrodo, kad jie jau viena koja nirvanoje.

Prašvitusieji. Labiausiai to nušvitimo siekia budistai ir jie šitą prašvitimo fenomeną aprašė geriausiai. Yra tokie žmonės, kurie iš tiesų sugebėjo pasiekti labai daug savo sąmonės ir proto suvaldyme. Na tikrai, tarsi kokie išminčiai žiniuonys sėdintys ant aukšto kalno ir spinduliuojantys ramybę. Bet kai jie ima laikyti visus kitus žmones menkystomis, tarsi kokiais tarakonais, valdomais gyvuliškų instinktų ir nevertais jų, dieviškų asmenybių dėmesio ir meilės, tai jų švitimas tiesiog sustoja. (Pats tokių dalykų nesugalvočiau – pasakoju ką skaičiau.)

Tai va, tokie vadinami „pratjekabuda“, tai reiškia, „pats sau nušvitęs“. Žmogus pasiekė aukštesnį proto aiškumo lygį, pamatė kad visi žmonės iš tiesų valdomi gyvuliškų instinktų ir užrietė nosį. O garbės, pripažinimo troškimas, kaip ir turto troškimas, yra troškimas. O troškimų suvaldymas ir yra visa proto suvaldymo esmė. Tai jei žmogus paleido vadžias ir ėmė laikyti save aukštesniu už visus – viskas, jis užstrigo. (Va čia labai gerai ir išsamiai psichologė apie tai rašo.)

Esmė ta, kad jie iš tiesų yra aukščiau už kitus, bet dar ne pakankamai aukštai, kad galėtų tvirtinti neva yra nušvitę. Galima jų klausyti, nes lyg ir žino ką šneka, lyg ir supranta. Bet jei ima menkinti kitus, šaipytis, tai tokį reikia palikti savo nušvitime ir eiti prie kito.

Pradedantieji. Dar yra toks fenomenas – kuo žmogus mažiau žino, tuo daugiau, galvoja, kad žino.

Paprastas pavyzdys – jeigu žmogus pradeda domėtis kokia nors sritim, pavyzdžiui kvantine mechanika ir pažiūri kelis video, perskaito kelis straipsnius, jam jau ima atrodyti, kad labai daug žino. Gali ir paskaitas vesti ir kitiems pasakoti. Jam atrodo, kad supranta.

Realybėje, tai ką jis supranta tėra tik iš tiesų suprantančių žmonių sukonstruota paprastiems žmonėms lengvai suprantama analogija. Nobelio premijos laureatas R. Feynmanas gavęs ją už kvantinę mechaniką yra pasakęs: „Tikrai niekas nesupranta kvantinės mechanikos“.

Kai paklausėme savo tai či mokytojo kas yra Dao, jis atsakė: „Nežinau“. Jo teigimu, pradinuko „nežinau“ skiriasi nuo išminčiaus. Pradinukas sako „nežinau“, nes neturi supratimo. Išminčius sako „nežinau“ nes jam darosi sunku žodžiais paaiškinti tuos visus subtilius sąryšius. Jis griebiasi už galvos ir sako: „Nebežinau!“. O „žinau“ sako tie, kur per vidurį.

Aš ką tik sulyginau Dao ir kvantinę mechaniką – elgiuosi kaip Chopra, ar ne?

4 –  Pinigai

Pinigai yra blogis ar ne? Ne, nėra, bet visgi jie trukdo.

Jeigu žmogus imasi dvasinių veiklų vardan noro užsidirbti, man tokiu žmogumi yra sunku patikėti. Geriausias pavyzdys yra nušvitę verslininkai. Kyla klausimas – ar jie iš tiesų atrado kokį tiesos kelią, ar visgi sugalvojo naują verslą, kai senasis bankrutavo?

Aišku, jei žmogus paskiria savo gyvenimą dvasinėms veikloms jam irgi reikia kažkaip gauti pavalgyti, net vienuoliai eina išmaldos prašyti. Tačiau tie pinigai, iš savo patirties vedant seminarus galiu pasakyti, jie kartais užgožia geriausius ketinimus.

Kartais norisi viską pagražinti, paskaninti, gražiai įpakuoti, kad žmonėms patiktų ir norėtų dar. Šitaip gali pasimiršti esmė – o esmė neretai yra žmogui parodyti jo paties puvinius. Nei gražu, nei malonu.

Geriausia yra tada, kai žmogus iš tiesų nuoširdžiai nori daryti tai ką daro. Net psichologas nėra koks mechanikas, kuris prisuko varžčiuką smegenyse ir viskas vėl gerai. Būtinas įsijautimas į žmogų, o įsijautimas gali būti tik tada, kai proto netemdo visokie tamsūs debesys.

Pinigai gali būti, bet jie negali būti tikslas. Galima ir be pinigų dalykus daryti, dėl garbės, bet tai lygiai taip pat negerai, nes grubus garbės troškimas irgi užtemdo tuos subtilius pajautimus.

Taigi, tikrindami ar žmogus supranta ką šneka, ar neaukština savęs, ar nedirba dėl pinigų, bei uždavinėdami visokius kvailus klausimus gal būt galime išsiaiškinti ar jis nėra apsišaukėlis.

O gal visus atsakymus turi mokslas?

Kuo gali padėti mokslas

Mokslas tai yra susistemintos žinios. Jei kokioje nors srityje nėra žinių, tai ne mokslas. Jei žinios yra, bet nesusistemintos, tai irgi ne mokslas. Bėda ta, kad mokslas labai dažnai tėra daugelio mokslininkų susitarimas kas tuo metu priimtina kaip teisinga. Tai yra įrašoma į mokyklinius vadovėlius ir dėstoma visiems.

Kai Ignacijus Semelvaisas 1847 metais sugalvojo, kad gydytojai turi plautis rankas prieš priimdami gimdymą, tai buvo revoliucingas atradimas žymiai sumažinęs mirčių gimdymo metu skaičių. Kai kuriose ligoninėse tuo metu kas trečia gimdyvė mirdavo nuo užkrėtimo. Jo idėjos iš pradžių buvo atmestos, o pats Ingnacijus gyvenimą užbaigė beprotnamyje. Tik XIX a. pabaigoje atradus bakterijas jo pasiūlymas, kad „prieš operaciją reikia plautis rankas“ buvo pripažintas.

Mokslas dar nežino visko, kaip nežinojo tada apie biologiją, taip dabar nežino apie smegenis. Žinių yra, bet jos nepakankamai susistemintos.

Buvo toks vaistas talidomidas, kuris 1957 metais buvo parduodamas kaip priemonė nėščioms moterims nuo pykinimo rytais. Šalutinis poveikis – jų vaikai gimdavo deformuotomis galūnėmis arba net negyvi. Na lyg ir tikrina vaistus, lyg ir testuoja, bet su žmonėmis bandyti gi negalime, vadinasi tas galingasis mokslas irgi gali prašauti. Šis vaistas vis dar naudojamas tokių ekstremalių ligų kaip vėžys ar raupsai gydymui, nes ką daro – daro gerai, bet nėščiosioms, žinoma, nebeduoda.

Bet geriausias pavyzdys yra lobotomija. Tai yra tokia klaiki procedūra, kuomet psichikos sutrikimų turinčiam žmogui yra nukerpama viena smegenų jungtis – psichiniai sutrikimai išnyksta, bet kartu stipriai sutrinka mąstymo funkcijos, išnyksta ir žmogaus asmenybė. Šiuo metu ši procedūra daugelyje šalių yra uždrausta, tačiau už ją 1949 metais buvo paskirta ne kas kita, o Nobelio medicinos premija. Va taip.

Aš ką tik išvardinau kelis pavyzdžius, kad mokslas prašauna pro šalį. Bet mokslas pats žino, kad jis prašauna ir stengiasi pasitaisyti. Juk dabar gydytojai plaunasi rankas, nebenuleidinėja kraujo ir nebepjausto žmonėms smegenų.

Yra tokių žmonių, kurie tvirtina, kad mokslu reikia tikėti šventai – tokia filosofija vadinama scientizmu. Scientistus siūlau įsivaizduoti kaip turbanais apsivyniojusius islamo fundamentalistus grasinančius susidoroti su kitatikiais.

Problemėlė dar būna tada, kai žmogus laikosi „taip“ filosofijos arba „ne“ filosofijos.

„Taip“ filosofija būna tada, kai žmogus į visus kontraversiškus klausimus ir sąmokslo teorijas atsako „taip“. Ar joga naudinga? Ar meditacija naudinga? Ar pasaulį valdo masonai? Ar žemė plokščia? Ar genetiškai modifikuoti organizmai kenkia sveikatai? Ar homeopatiniai vaistai padeda? Ar yra čakros? Ar yra či energija? Ar yra siela? Ar vyksta žmogaus sukelta klimato kaita? Ar galima bendrauti su mirusiais? Taip taip taip. „Ne“ filosofija yra priešinga – viskam sakome ne ne ne, nė neįsigilinus į klausimą.

Bet gi pasaulis nėra toks vienpusiškas, nėra viskas kaip valtininko piešiniai – tik juoda ir balta.

Žemė yra apvali, bet meditacija padeda. Žmogaus sukelta klimato kaita lyg ir vyksta, bet genetiškai modifikuoti organizmai lyg ir nekenkia. Či energija atsiranda tada, kai išverčiame šį kinišką žodį į lietuvių kalbą – dėmesys. Homeopatija pranyksta išsiaškinus kas slypi už šio mandro lotyniško žodžio.

Labai sunku žmogui, tikinčiam, kad Žemė yra apvali, paaiškinti kad medituoti naudinga, nes jis laikosi „ne“ filosofijos. Bet užsiimantį joga irgi gali būti sunku įtikinti, kad su virgulėmis nereikėtų ieškoti vandens šaltinių.

Kartais, vien tam, kad sugebėtume atskirti kas apsišaukėliai, o kas ne, patys turime tapti atviri, nes priešingu atveju tiesiog filtruosime „kas man pritaria“ nuo tų „kas man nepritaria“.

Mokslas kartais panaudojamas maskuoti visokias tokias teorijas. Neva moksliškai patvirtinta, kad skiepai sukelia autizmą, reikia tik pasiieškoti alternatyvių, didžiųjų farmacijos kompanijų nefinansuotų tyrimų (štai pavadinimai). Virgulių veikimas irgi, pasirodo, moksliškai patvirtintas, yra mokslinė knyga „Krankheit als Standortproblem“ viską detaliai aprašanti.

Ir kaipgi žmogui tokioje tiesos ir melo maišalynėje susiorientuoti?

Išeitį pasiūlė mokslo filosofas Karlas Raimondas Popperis, sugalvojęs, kad teorija yra mokslinė tada, kai ją galima paneigti. Jeigu paneigti neįmanoma, tai yra kas tik nori, tik ne mokslas. Ar galima patikrinti feng šui veikimą? Hm. Ar galima patikrinti meditacijos veikimą? Nagi įkiši medituojantį vienuolį į magnetinio rezonanso aparatą, skanuoji ir žiūri kas darosi.

Mano paties nuostabai Neurolingvistinis Programavimas ir Froido psichoanalizė, pasirodo, taip pat nėra tikri mokslai.

Kai kurios fizikų keliamos hipotezės, tokios kaip daugelio visatų egzistavimas taip pat kartais nurašomos kaip nemokslinės, nes jų patikrinti kol kas neįmanoma. Stebuklingi žodžiai čia yra „kol kas“ – vieną dieną tai sugebėsim ir netgi yra idėja kaip. Tai jei kitas visatas sugebėsim pastebėti, tai ir čakras vieną dieną pamatuosim, jei tik jos yra. Mįslingoji intuicija yra fiksuojama jau dabar (straipsniukas apie tai)

Mano metodas

Dažnai susiduriu su įvairaus lygio ir įvairiai interpretuota teisybe. Aš naudojuosi trijų kriterijų metodu atpažinti ar viena ar kita mintis apie gyvenimą yra verta dėmesio.

1) Pripažįstu tokią idėją, kuri remiasi dėmesio valdymu arba įtaiga. Jeigu sako, kad veikia kokios nors kosminės energijos, tai šituo netikiu. Tačiau jei kalbama apie dėmesį – tai čia yra tas instrumentas kuriuo mes valdome savo realybę, save ir savo gyvenimą. Kas valdo dėmesį, tas yra savo gyvenimo vairininkas.

Įtaiga taip pat veikia (truputį rašiau čia). Juk žmogus vien placebu (netikrais vaistais) gydomas gali pagyti. Deja, bet daugelis dvasinių praktikų veikia tik per įtaigą – koks nors dvasinis vadovas įtikina kitus, kad jis gali gydyti rankos prisilietimu. Taip ir pagydo – nes žmogus įtiki.

Kiek stiprus įtaigos poveikis? Ar ji gali gydyti stuburo iškrypimą kaip per tą mano matytą televizijos laidą? Ar galima vien įtaiga gydyti traumas? Manau, yra ribos.

2) Pripažįstu tokią idėją, kuri paprasta ir be priedų. Priedais aš vadinu visokias žmogaus prigalvotas legendas prie paprastų gamtinių procesų. Va, eini sąmoningą mankštą daryti – kam tie indiški terminai? Ar be jų joga nustoja savo galių? Bet jeigu prasideda tokie dalykai, kaip akro joga, joga su muzika, ar panašiai, tai tada sąmoningumo lieka mažiau, lieka mankšta su indiškais žodžiais. (Mankšta nėra blogai – darykit akro jogą ir džiaukitės!)

Musulmonams melstis nė mečetės nereikia, jie tai gali daryti bet kur. Šventykla yra žmogaus prote, širdyje. Tie visi stabai, atvaizdai, simboliai, kryžiai, žodžiai yra žmogaus prigalvoti ir visai nebūtini dalykai.

3) Pripažįstu tokią idėją, kuri pati pripažįsta savo trūkumus. Jeigu kas sako, kad viskas – čia jau absoliuti tiesa, tada netikiu. Tai ir Popperio mintį atitinka ir yra priešnuodis tiems, kurie save aukština. Jeigu yra garantuotas metodas numesti X kilogramų, uždirbti X pinigų ar pasiekti dvasinę pusiausvyrą, tai, matyt, jis negarantuotas.

Vienu žodžiu, kažkaip viskas labai sudėtingai gaunasi. Galų gale, kartais tiesiog tikiu tais žmonėmis kuriais pasitikėjimą jau įgijau. Juk nėra nei laiko, nei jėgų patikrinti kiekvieną teiginį, kurį girdime.

P.S.
Jei kam įdomu – video apie dvasinį ištiesinimą. Keista stebėti kaip mergina stengiasi nesusijuokti darydama dvasinę procedūrą. Kaip su tokiais dalykais kovoti? Ar reikia su tuo kovoti? Kokia Tavo nuomonė?