Kaip atskirti tikrą meilę ir meilės iliuziją?
Lyg ir pasižadu sau, kad apie meilę ir sveiką mitybą nerašysiu, bet skaitytojos vis klausia. Vadinasi reikia atsakyti.
Šį kartą klausia apie tai, kaip atskirti tikrą meilę ir meilės iliuziją.
Norint atsakyti į šitą klausimą reikia labai aiškiai apsibrėžti kas gi yra ta meilė, o visa kita, kas nėra meilė ir bus iliuzija. Bet juk tai tūkstantmečių senumo klausimas kankinantis ir poetus, ir rašytojus, ir visokio plauko svajotojus! Klausimas verčiantis laužyti galvas mokslininkus, kartas nuo karto prieinančius išvados, kad meilė veikia panašiu principu kaip narkotikai.
Aš atsakysiu į klausimą, bet pradžiai susitarkime dėl vieno dalyko – nesistengsime atsakyti į šitą neatsakomą klausimą „kas yra meilė?“. Meilė yra toks žodis, kurį kadaise kažkas sugalvojo, o dabar vargstame mėgindami išsiaiškinti ką tas žodis reiškia. Tai yra protus temdantis žodžių žaismas, išvenkime jo.
Tiesiog susitarkime, kad kalbėsime apie žmoguje esantį labai gerą, teigiamą ir pozityvų jausmą, nukreiptą į kitus. Ne būtinai į priešingos lyties atstovą – tebūna tai meilė vaikams, meilė tėvams, meilė Lietuvai, ar dar bet kokia kita meilė. Ta va, šitą gerą jausmą ir vadinsime meile vien šio rašinio kontekste. Kai jau turime objektą, galime jį paanalizuoti, gal pradės aiškėti, apie ką iš tiesų kalbame.
Meilė – tai jausmas. Jausmas – tai toks visai nelogiškas, bet biologijos dėsniais aprašomas smegenyse vykstantis procesas, susiejantis vidinius išgyvenimus su išorėje vykstančiais procesais arba įsivaizduojamais išorėje vykstančiais procesais. Tarkime – iškrito iš rankų arbūzas ir sudužo – dėl to labai liūdna. Arba neši arbūzą ir pagalvoji: „Oi, koks sunkus, o kas būtų, jeigu jis iškristų iš rankų?“ – ir to užtenka, prasideda vidinis išgyvenimas, pasidaro liūdna.
Jausmas nėra abstrakcija – jis yra iš tiesų vykstantis procesas organizme, ten dalyvauja visokie oksitocinai, serotoninai ir visokie kitokie dalykai kurių nepasidalina chemikai ir psichologai.
Kas yra svarbu mums – mes kartais painiojame emociją su jausmu. Emocija yra trumpa – blykst ir praėjo, o jausmas išlieka ilgai. Juk kai vyras ir žmona pykstasi, tai nereiškia, kad jie vienas kito nemyli, tiesiog emocijos sukyla ir abudu trumpam nesusivaldo.
Jau pagavome tą meilės iliuziją už vieno kampo – meilė yra ilgalaikis jausmas, emocija trumpalaikė. Jei mama bara, tai nereiškia, kad nemyli, gal kaip tik reiškia, kad myli, nes rūpinasi. Jei moteris dieną kitą nenori kalbėti – tai irgi nereiškia, kad nemyli.
O kaip dažnai tą trumpą emocijos pliūpsnį priimame kaip ženklą! Ak kaip gera tuo momentu buvo kartu! Paukšt ir momento nebėra.
Meilė yra pozityvus jausmas. Kai panelė susirasdavo kokį bachūrą ir nustodavo eiti į pamokas, tai mūsų istorijos mokytoja sakydavo: „Jei suprastėjo pažymiai, tai meilė negali būti kalta, meilės dėka pažymiai gali tik gerėti“. Meilė yra pozityvus ir jėgų suteikiantis jausmas, kai norisi kam nors ar dėl ko nors padaryti ką nors gero (na, pagal savo supratimą kas yra gera, o kas ne). Kai nebaisios kliūtys ir negandos, kai atrodo, kad gali skriste skristi.
Meilės jausmo tokia funkcija – užtikrinti, kad žmogus neužsiimtų destrukcija. Todėl gamta įskiepijo jam tokį norą rūpintis artimaisiais, rūpintis savo vaikais, priklausyti bendruomenei.
Čia pagauname iliuziją už kito kampo. Tai jei jausmas neskatina daryti nieko gero, atima jėgas ir energiją, tai čia nėra meilės jausmas.
Jei kyla noras už ką nors keršyti, kam nors neatleisti, ką nors įžeisti, tai čia ne iš meilės tokie dalykai. Čia tarsi mažo pikto vaiko elgesys kai iš jo atima saldainį. Ką vaikas jaučia saldainiui, ar meilę? Matyt kažką primityvesnio.
Meilė yra nesavanaudiškas jausmas. Čia turbūt ir yra ta esminė savybė paverčianti meilę tokiu išskirtiniu dalyku – ji yra nukreipta ne į mus pačius. Tos visos gerosios emocijos – džiaugsmas, palaima, ekstazė – visa tai yra labai savanaudiški jausmai, kai kas nors įvyksta dėl mūsų ir mums nuo to geriau, dėl to džiaugiamės. O meilė būna tada, kai lyg ir darom ką nors dėl kitų, lyg ir kitiems geriau, bet džiaugiamės mes patys.
Vėl turime pora meilės iliuzijos atvejų. Pirmas būna tada, kai darome ką nors kitiems ir dėl kitų, bet ne todėl, kad tai kyla iš vidinio jausmo, bet todėl, kad privalome. Juk einame į darbus dirbti ne todėl, kad labai mylėtume savo viršininkus, bet todėl, kad pasirašėme sutartį su jais ir dabar privalu jos laikytis. O viršininkams juk atrodo, kad darbuotojai myli savo darbą, ar ne?
Galima daryti daug visokių dalykų net ir patiems artimiausiems žmonėms, pavyzdžiui pasiskaityti apie penkias meilės kalbas ir visaip stengtis palaikyti santykius, tačiau jei veiksmus atlikti verčia ne tas gerasis jausmas, tuomet visos meilės kalbos tebus manipuliacija.
Kita iliuzija – kai žmogus rūpinasi kitais tik tam, kad gautų naudos pats. Tarkime vaikinas piešia gražų atviruką merginai Valentino dienos proga su viltimi gauti sekso. Čia kalbu apie konkretų matytą atvejį ir ta pora jau seniai išsiskyrusi. Kai pataikaujame kitiems, darome gera kitiems vien todėl, kad tikimės ko nors gauti mainais – tai čia jokia meilė. Čia verslas arba manipuliacija.
O kaip su ta senove?
Bet čia dar ne viskas. Susiduriame su tokiu nuo senovės gyvuojančiu paradoksu – viena vertus meilė yra apibūdinama kaip tas pats geriausias jausmas kuriuo reikia vadovautis – nuo krikščionių sakančių, kad „mylėk savo artimą“, iki budistų Lietuvoje ir Tailande kalbančių apie „metta“ (čia tokia subtili meilės forma).
Kita vertus – sakoma, kad meilė žeidžia, meilė yra kančia. Daugeliui žmonių pasakius žodį „meilė“ jie ima galvoti būtent apie tai, apie ką dainuoja pop ir rok muzikos dainoriai – apie išsiskyrimo kančias. Ir nuo senų senovės dainuoja.
Ar nebus čia keli skirtingus dalykus reiškiantys dalykai radę pastogę po vienu žodžiu?
Pažiūrėkim – jei meilė yra tiesiog gerumas ir atjauta, tai kas tada? Visų pirma, atjauta yra ilgalaikis jausmas, o ne trumpalaikis geros savijautos pliūpsnis kai numetame valkatai kapeiką. Ar mylime valkatą? Greičiau tai užuojauta, o užuojautoje yra šiek tiek paniekos, mes netgi kartais mėgstame kokiam mums neįtikusiam žmogui pasakyti, kad jį užjaučiame dėl jo durnumo. Visų antra, linkėdami gero padaryti ką nors blogo galime tik netyčia, per kvailumą. Bet iš principo tai yra aktyvus, kuriantis jausmas, nes visgi norisi atsikelti ir padaryti ką nors dėl tos savo meilės. Ir galų gale atjauta yra nukreipta į kitus žmones, taigi, nesavanaudiška.
Nebūtina skambiai aukotis dėl ko nors, ar kaip nors triukšmingai tai deklaruoti, elgtis kaip bepročiui – jei meile pavadintume tiesiog gerumą ir atjautą, tai turėtume labai gražų žodį su labai gražia prasme.
O jeigu meilė yra įsimylėjimas? Tas laikinas hormonų siautėjimas organizme? Na va, jis laikinas – tai jau pirmas iliuzijos požymis. Nagi negali visą laiką žmogus būti tokioje pakitusioje būsenoje, kai jis pusiau aklas ir kurčias kito žmogaus trūkumams. Bet ar gali atsirasti meilė iš įsimylėjimo? Žinoma gali – gamta specialiai taip padarė, kad būtų tie hormonai ir tas įsimylėjimas, kad žmonės gautų truputį laiko vienas prie kito prisitaikyti. Kai hormonai išsenka – lieka tai, ką žmonės kartu per tą trumpą laiką sukūrė. O jie sukuria arba meilę, arba meilės iliuziją, arba išsiblaivo ir susivokia, kad sukūrė pora vaikų ir banko paskolą.
Įsimylėjimas savanaudiškas, nes įsimylėjusiam dažniausiai svarbu tai, ką jis gali gauti iš kito žmogaus, ką jis gali patirti su juo. Stengimasis dėl kito dažniau būna tik kaip priemonė atkreipti dėmesį, užsitarnauti simpatiją. Čia pradingsta didelė dalis to įsimylėjimo suteikiamos energijos. „Meilė – tai ne žiūrėjimas vienas į kitą, tai žiūrėjimas kartu ta pačia kryptimi.“ – lyg ir „Mažojo Princo“ autorius tai sakė.
Kai įsimylėjimui pasibaigus nelieka meilės, tai ir prasideda kažkas panašaus į pagirias – čia tų hormonų ilgimės. Tada tai, kas atrodė, kad yra meilė gali peraugti į neapykantą, norą keršyti.
Ak, tas įsimylėjimas, laikinas kūno ir proto pusiausvyros praradimas apsimetęs rimtu jausmu! Kiek žmonių suklaidino, tačiau, kiek jų suteikė meilės dovaną!
Tai kaip atskirti?
Gerai, viskas, einam prie reikalo. Du punktai.
1) Nesitikėk meilės ir nelauk jos.
Nes kai žmogus tikisi meilės ir jos laukia, kiekvieną netikrą signalą linksta vertinti kaip jau tą tikrąjį – viskas, jau meilė. Kiekvienas įsimylėjimas, kuris tėra pirmas žingsnis ilgame kelyje, jau ima atrodyti kaip meilė. Kiekvienas geras darbas, gal iš savanaudiškumo padarytas, ima atrodyti kaip meilė.
Šitą patarimą ne aš sugalvojau, bet jis visur kur dažai šmėkščioja ir yra labai logiškas – nelauk meilės ir ji ateis, net nepastebėsi, kaip ateis.
2) Meilė neturi objekto.
Tikra meilė, ta, kuria skatinama gyvenime vadovautis, ta, kurią siekiama ugdyti širdyje – va šita meilė objekto neturi.
Ne vaikinas merginą mylį, ne kareivis tėvynę, ne vaikas mamą myli, bet tiesiog širdis kupina meilės.
Panašiai yra su pykčiu. Va būna žmogus piktas, tai jį reikia tik kepštelti ir jis užsiplieskia. Juk būna tokių dienų, kai erzina viskas – atrodo net tas pats skambantis telefonas tomis dienomis skamba kažkaip aršiau ir pikčiau. Gal šita analogija padės suprasti ir meilę.
Jeigu žmogaus širdis kupina meilės, tai ir objekto nereikia. Laimingiausia pora bus tada, kai abu yra iš principo mylintys, tada jiems ir vienam kitą lengviau priimti, mažiau viens iš kito reikalaus ir pradiniam įsimylėjimo impulsui išsekus išliks ilgalaikis jausmas.
Jeigu meilė turi objektą – tai yra prisirišimas. „Kaip aš gyvensiu be šio žmogaus? Oi Oi!“ Ne, tai yra prisirišimas, o prisirišimas yra priklausymas nuo kito, kalėjimas, kančia apie kurią kalba visi poetai. Prisirišimas yra pati didžiausia meilės iliuzija kokia tik gali būti. Prisirišimas gali būti labai ilgalaikis, gali tęstis visą gyvenimą. Taip pat jis nuolatos skatins aukotis, daryti ką nors gero, kad tą santykį išlaikyti. Bet va čia ir esmė – prisirišimas yra savanaudiškas, jis verčia mus galvoti – o ką šitas žmogus gali dėl manęs padaryti, kuo jis man naudingas? Ei, juk be jo aš negalėsiu to ir ano, taigi, jis privalo būti su manimi!
Meilė klausia – o ką aš galiu dėl šito žmogaus padaryti?
Paprastas testas sužinoti kiek meilės Tavyje yra – atsakyk į klausimą: ar gali mylėti savo priešus? Nuoširdžiai palinkėti jiems ko nors gero? Akivaizdu, kad prisirišimo prie priešų negali būti (nebent koks mazochistinis), todėl žmonės galvoja, kad priešų neįmanoma mylėti, jų galima tik nekęsti. Bet jei suvokiame meilę kaip jausmą be objekto, tai ją galima ir priešų link nukreipti, ir į save galima nukreipti, ir į kitus žmones nukreipti, į bendruomenes, tautas, idėjas, pasaulį.
Kyla tik klausimas: Taigi labai gražus tas meilės jausmas. Bet ar toks dalykas egzistuoja realybėje? Nežinau tiksliai, bet įtariu, kad taip. Jis turėtų būti kaip natūrali gamtos įdiegta programa daugiau mažiau kiekviename iš mūsų, tik bėda ta, kad dažnai jis būna labai atskiestas visokiais prisirišimais, materializmais ar pykčiu.
Patarimas apie santykius?
Kas uždavė šį klausimą, įtariu, kad norėjo patarimo apie santykius. O aš čia pradėjau pasakoti…
Duoti patarimą apie santykius įsimylėjusiam, tai tas pats, kas mėginti apgirtusį išblaivyti kalbomis.
Patarimo apie santykius kuris tiktų visiems ir galėtų virsti viešai prieinamu straipsniu kažin ar gali būti. Jei man parašytų įmonės vadovas ir paklaustų ar jam didinti ar mažinti prekių kainą, tai aš sakyčiau: „Atsiųsk savo duomenis ir aš pasakysiu, nes turiu formulę“. Net kai turiu aiškią formulę negaliu duoti visiems to paties atsakymo. O santykiuose net formulės nėra!