Visiškai netikėtas ir netradicinis klausimas vedantis prie labai svarbių išvadų.

Kai keliamas klausimas apie išėjimą iš proto, tai man atrodo, kad mes pasineriame į kalbininkų žaidimus.

Čia tokia lietuviška frazė, kad tarsi atsidarai proto duris ir kažkur iš jo išeini. Kitom kalbom viskas skamba visai kitaip. Pavyzdžiui kiniškai išprotėjimą reiškiantis hieroglifas atrodo taip:

Jis sudarytas iš dviejų dalių: kairėje yra šuo, o dešinėje – karalius. Taigi, kai karalius elgiasi kaip šuo – jis yra išprotėjęs. Čia viskas vyksta atvirkščiai – ne karalius išėjo iš proto, bet karaliaus protas išėjo, o šuns protas atėjo į jo vietą.

Tai kas kur išeina? Ir kas turi ateiti vietoj šuns proto, kad išprotėjęs taptų šuo? Kalbininkai mus įstumia į nepatogią padėti.

Aš nesiimsiu rašyti apibrėžimo, kas yra išprotėjimas, nes tai yra tradicinis visų protus užimantis žaidimas „sugalvok žodį, o paskui paaiškink ką jis reiškia“. Kas yra dievas, kas yra socialinis teisingumas, kas yra meilė, kas yra bogemonas ar iš vis baisiausia – kas yra TIKRAS vyras, TIKRAS keliautojas, TIKRAS dar kas nors.

Savo straipsniuose stengiuosi pirma apibrėžti reiškinį, o po to sugalvoti jam pavadinimą. Nes priešingu atveju tampame kalbininkais (su visa pagarba jiems). Taip mano kalboje atsiranda tokie naujadarai kaip pseudomotyvacija arba vidinė sąranga. Kiti tinklaraštininkai irgi sugalvoja savo žodžių ar frazių, pavyzdžiui „emocinė erdvės inercija“.

Ko noriu palinkėti, tai nesivelti į apmąstymus ką IŠ TIKRŲJŲ reiškia vienas ar kitas žodis. Kur kas daugiau prasmės sugalvoti kaip gražiai pavadinti vieną ar kitą nepavadintą reiškinį.

P.S.
Tai kaip reikia vadinti ū es bė atmintinę?