Rašau tai ko Tu, ar bent jau Tavo kolegos tinklaraščio skaitytojai prašėte – šiek tiek apie keliones ir nuotykius. Kadangi šis mūsų tinklaraštis yra apie filosofiją, net ir apie nuotykius pasakosiu filosofiškai. Bet pažadu, kad tai nebus dar vienas straipsnis apie tai kaip man buvo smagu ir kokį didį nušvitimą patyriau. Bus arčiau kasdienybės.

Be to, viena yra skelbti „gyvenimo tiesas“ nuo scenos, visai kita yra pasakoti asmenines istorijas – norisi, kad klausytojas būtų nors kiek artimesnis, todėl šis straipsnis skirtas tik prenumeratoriams. Jei skaitai tai savo pašto programoje – kviečiu pajausti šiek tiek ypatingumo.

Jeigu nori sužinoti dar daugiau – mums teks susitikti gyvai!

Magiška kelionių filosofija

Prieš eidamas prie įspūdžių, pasakysiu pagrindinę priežastį, kodėl žmonės taip trokšta keliauti. Jie trokšta keliauti, nes kelionės jiems asocijuojasi su paplūdimiais, atostogomis ir nieko neveikimu. Ypač gerai sėdėti kokiame nors Turkijos viešbutyje, kuriame visi apie Tave šokinėja – va tada žmogus pasijaučia žmogumi.

Tačiau daug kam kelionės virsta ypatinga, magiška pasaulio ir savęs pažinimo praktika. Internete pilna pilna straipsnių, temomis „50 dalykų, kuriuos aš suvokiau aplankęs 30 šalių per 5 dienas“ – matyt tikrai galima šį bei tą apie save ir apie kitus suprasti vien peržengus savo šalies ribą, o gal ir savo namų slenksčio užtenka. Daugelio tikrai įdomių, turinčių ką apie save ir savo pasiekimus papasakoti žmonių facebook paskyrose tikrai rasime nuotraukų iš kelionių tiek užsienyje, tiek Lietuvoje (Taip taip, ir čia galima keliauti. Baidares įskaitom.)

Tai ką tos kelionės tokio padaro, kad paverčia paprastus žmogelius išminties galiūnais ir pasaulio dėsnių ekspertais?

Pirma. Jos išlaisvina iš įprastinių mąstymo normų.

Tai kas Tau yra savaime suprantama, kitoje šalyje yra keista. Tai kas kitoje šalyje yra keista, Tau yra savaime suprantama. Po kelionės kitokios kultūros šalyje išsilaisvini iš tokių šablonų kaip „Aš taip visada dariau, vadinasi tai yra teisinga“. Tokie baziniai dalykai kaip kasdien vartojama kalba staiga nebetenka prasmės. Pinigai ir kainos – visai kitokie. Miesto architektūra, žmonių kultūra, gamtovaizdis – viskas yra nauja ir Tavo smegenys turi visą šitą šūsnį naujos jutiminės informacijos apdoroti, prie jos prisitaikyti.

Galų gale Tavo protas prisitaiko ir grįžus apima nuostaba, kad tai, kas buvo įprasta – dabar atrodo kaip nauja. Grįžus iš Japonijos Vilniaus gatvės atrodo plačios ir tuščios. Grįžus iš Tailando – žmonės susiraukę ir paniurę. Grįžus iš Baltarusijos – pribloškia kapitalistinio pasaulio modernybės. Grįžus iš Helsinkio – kyla klausimas kur dingo visi metalistai.

Antra. Jos išmokina gyventi paprastai.

Jau turiu gerą straipsnį apie paprastumą. Kelionė yra vienas iš būdų to paprastumo išmokti. Pusę metų gyvenau turėdamas tiek daiktų kiek telpa į 50 litrų kuprinę ir sveria 12-13 kilogramų (įskaitant palapinę ir miegmaišį). Tenkinausi tokiais nakvynės patogumais, kokius man galėjo pasiūlyti mano per Couchsurfing sistemą surasti draugai (o buvo ir prabangių kambarių, negaliu skųstis). Šitaip pagyvenus atėjo supratimas, kad normaliai ir padoriai gyventi daiktų reikia tikrai labai nedaug. Ir tai nėra toks prievartinis apsiėjimas ar atsisakymas, kentėjimas sukandus dantis – nieko panašaus, tiesiog nebereikia tų daiktų.

Grįžus namo mane visų pirma pribloškė daiktų jūra, kuria radau įžengęs į savo kambarį. Šitiek nereikalingo šlamšto! Ir kaip su šitiek įmanoma gyventi? Iš tiesų, visus materialius daiktus, kurių reikia lamingam gyvenimui jau turiu (ir tai yra kompiuteris, dviratis ir pieštukas), nors turto realiai turiu dar mažiau nei prieš išvykdamas į kelionę (pinigų taigi mažiau).

Naudų yra ir daugiau:

• Kelionės leidžia pasijausti kitokiu žmogumi. Tarnautojas viešbutyje pasijaus karaliumi, o tranzuojantis vadovas – valkata;
• Jos leidžia atitrūkti nuo rutinos ir pagyventi improvizuotai;
• Jos išmokina atsakomybės ir pasitikėjimo savimi – ypač jei keliauji vienas;
• Jos išmokina komandinio darbo – jei keliauji su grupe;
• Jos išmokina atsargumo, ugdo drąsą, sprendimų priėmimo įgūdžius – jei kelionė nuotykinė;
• Ir leidžia suvokti pasaulio vientisumą – ypač jei skrendi į kosmosą ir pamatai Žemę iš viršaus.

Geras daiktas, ar ne? Net jei tai tik savaitgalis prabangioje kaimo turizmo sodyboje, aš sakau – geras.

Manau, kad smagiausia bus pasakoti apie tą išsilaisvinimą iš įprastinių mąstymo normų. Taigi, čia aprašau įvairius atsitikimus iš įvairių kelionių, kad ir kokie primityvūs jie būtų, kuriuose kas nors įprasto pasirodė ne visai įprasta. Kai kurie jų kerta per tokius bazinius nuo vaikystės įdiegtus suvokimus, kad man net sunku vertinti kaip tai paveikė mano psichiką. Turbūt išderino visiškai.

Labai gaila, bet į šį įspūdžių sąrašą nepakliūna slėpimasis nuo Kambodžos policijos, požeminiai žygiai Ukrainoje arba paklydimai Bulgarijos kalnuose – šiandien džiaugsimės mažais, bet prasmingais atradimais.

Įprasta yra neįprasta

1) Sriubą reikia valgyti šaukštu.

Pradedu nuo tokių elementarių dalykų kaip sriubos valgymas. Na, juk neįmanoma sriubos valgyti kaip nors kitaip ar ne?

Ši istorija nutiko Vietname. Gyvenau pas labai neturtingus brolį ir seserį. Sesė vardu Jen dirbo anglų kalbos mokytoja vakarais ir savaitgaliais, todėl dienomis buvo laisva ir mėgo priiminėti keliautojus, bei rodyti jiems miestą. Keliautojams, tokiems kaip aš, tas buvo labai patogu.

Viena dieną aš pasiruošiau vietnamietišką bomžpakį makaronų sriubos su šviežiomis daržovėmis (mano puikusis receptas), pasiėmiau šaukštą ir pradėjau kabinti. Jen manęs ir klausia – bet labai labai nustebusi klausia:

– O kodėl tu valgai makaronus su … šaukštu???

Aš pasijutau labai nejaukiai lyg daryčiau ką nors visiškai beprotiško. Ilgai galvodamas ir rinkamas žodžius mėginau paaiškinti šį savo keistą elgesį, bet taip ir likau iki galo nesuprastas.

Lazdelės mums yra toks linksmas reikalas kurį randame kiniškuose restoranuose atneštas kartu su šaukštu ir šakute. Daugelis jas paliekame nė neišpakavę. O ten – bazinis valgymo principas yra kitoks – net sriuba yra valgoma išgriebiant makaronus lazdelėmis, o skystimą sriaubiant tiesiai iš indo. Tai iš principo keičia visa maisto gamybos kultūrą – negali patiekto maisto pjaustyti lėkštėje, vadinasi jis turi būti supjaustytas kąsnio dydžiais jau gaminant. Negaliu pagriebti birių ryžių, vadinasi jie turi būti lipnūs. Ir galų gale negali sužvejoti trumpų makaronų – vadinasi jie turi būti ilgi ilgi ilgi. Atrodo paprasta, bet karbonadas ar cepelinai toje šalyje tampa neįmanomu patiekalu.

2) Sėdėti reikia ant kėdės.

Gali būti, kad Tau sėdėjimas ant kėdės yra padėtis, kurioje praleidi didžiąją dalį savo gyvenimo.

O va Japonijoje žmonės dažnai sėdi tiesiog ant grindų. Apsilankęs namuose pas savo draugą Sato ir jo šeimą aš irgi taip sėdėjau – jie turi vieną sofą svečiams, bet aš mandagiai atsisakiau (gi noriu įsijausti į vietinę kultūrą). Visi visi sėdi ant žemės – tiek vaikai žaidžiantys kompiuteriu Pokemonų žaidimus, tiek niekus tauškiančios tetulės, tiek vėliau ir visa šeima vakarieniaujanti prie stalo. Kėdžių ar taburečių namuose tiesiog nėra. Tikruose japoniškuose restoranuose netgi yra patalpų be kėdžių, juose reikia sėdėti ant žemės. (Lietuvoje šiaip jau irgi tokių galima rasti, bet ten einu tik kai nėra kitur vietos.)

Visgi keisčiausia buvo Tailande, kai pas save į kambarį pasikviečiau būrį svečių. Kol aš dar sukau galvą kaip sustatyti kėdes kad visi galėtų patogiai atsisėsti,  jie visi sutūpė ant grindų pasidėjo ten maistą ir ėmė raginti mane: „Taigi sėsk, ko čia vaikštai, vakarienė atauš“. Lietuviai, kurių protėviai nuo senų senovės gyveno namukuose su iš molio plūkta asla negali suprasti kaip čia galima ant tų grindų sėdėti ir dar valgyti.

Grįžęs iš kelionių nusprendžiau pakeisti savo darbo namuose erdvę ir persikrausčiau sėdėti ant žemės. Toks paįvairinimas tikrai pridėjo produktyvumo – dabar galiu sėdėti prie darbo stalo arba ant žemės.

3) Iš Baltijos šalių reikia emigruoti.

Net ne emigruoti – evakuotis. Tą tvirtina ir ne vienas lietuvis ir kelionės metu sutiktas latvis Andris svajojantis apie darbą Kanados fabrike, bei skaitantis knygą „Как стать хорошым руководителям“ (rusiškai – kaip tapti geru vadovu). Kažkaip abejoju ar jam ši knyga padės pasiekti savo svajonę.

Saigone sutikau tokią itin šnekią panelę vardu Duyen, jos šnekumas yra nenusakomas, aš visiškai neturėjau kada nei žodžio įterpti, galima buvo tik klausyti. Tai ji man išpasakojo visą savo šeimos istoriją. Pasirodo jos vyriausioji sesuo emigravo į … Latviją ir tuo labai džiaugiasi. Ji man netgi davė savo sesės facebook profilį – iš tiesų, ta tamsiaplaukė tetulė apsupta šviesiaplaukių Latvijos tetulių jaučiasi visai laiminga ir postina angliškai tokius dalykus, kokius postina lietuviai sėdintys Airijoj. Citata iš jos profilio: Freedom of money, job, time…. live my own life! (Pinigų, darbo ir laiko laisvė … gyvenu savo gyvenimą!). Štai kas Tavęs laukia Latvijoj!

Netgi kartu su partneriais atidarė pirmā vjetnamiešu kafenīca Rygoje. (čia nuoroda) Mėginau aplankyti, bet kai atvykau, kavinė jau buvo uždaryta, o kitą dieną anksti ryte reikėjo išvažiuoti…

Taigi, gyventi Lietuvoje ar Latvijoje vertinant objektyviai nėra blogai, blogai atrodo tik tada, kai lygini su Airija.

4) Mėsą valgyti yra nesveika ir jos reikia vengti.

Mūsuose sparčiai daugėja žmonių susirūpinusiu savo sveikata, bei gyvūnų gerove ir nevalgančių mėsos (o kartais ir daugiu visko). Nuolatos yra dalinamasi straipsniais ir nuotraukomis kaip mėsa kenkia žmogaus organizmui, kaip dėl mėsos pramonės kenčia gyvūnai ir koks žmogus yra beširdis kraujasiurbys.

Mongolijoje, mano draugas Ncgdrč pasakė taip:

– Mongoliška mėsa yra kaip vaistas, ir reikia valgyti ją kuo dažniau.

Na taip, ir ten yra kur pavalgyti vegetariškai, bet tai tik turistams, mongolai tokių dalykų nesupranta. Jie į manę įbedė nuostabos kupinus žvilgsnius kai aš nesugebėjau pasakyti kiek pas mus kainuoja kilogramas jautienos (nes neperku). Aš ėmiau mykti, kad pas mus mėsa bloga, auginta fabrike, bet labai geros daržovės, todėl mėsos nieks neperka. Jie labai stebėjosi. Labai.

Man asmeniškai yra įdomi vegetarų nuomonė – jeigu ožiukas ganosi neaprėpiamose platybėse, kvėpuoja grynu oru ir lesa tik žolę – ar galima jį nudobti ir suvalgyti? (Čia iš tos gyvūnų teisių pusės, nekreipiant dėmesio į poveikį sveikatai) O gal reikia stepėse pradėti auginti daržoves? Ar tai įmanoma?

5) Savanorystė – jaunimo džiaugsmas.

Lietuvoje ir daugelyje kitų vakarų šalių nemažai jaunų žmonių aktyviai užsiima savanoriška veikla. Tai yra visaip skatinama ir visaip naudinga. Dažnai viena iš savanoriškos veiklos formų yra rūpintis senukais.

O štai Japonija yra šalis pribloškianti nuo pat išlipimo iš oro uosto. Jau tenai pasitinka garbaus amžiaus senolis, ir tarsi didžiuodamasis ant kaklo užkabintu anglišku užrašu VOLUNTEER reguliuoja keleivių srautus prie imigracijos punktų.

Na taip, ten senukai varo geriau nei dažnas jaunuolis pas mus – jie ir su šiaurietiškom lazdom į kalną lipa ir dviračiais po miestą važinėja ir nebijo prieiti ir pradėti kamantinėti kur buvai ką matei. Aš irgi noriu būti toks kai būsiu senas – senatvė ima atrodyti visai nebaisi. Juk nepriklauso gebėjimas žygiuoti su šiaurietiškomis lazdomis nuo pensijos dydžio?

Teisybės dėlei turiu pridurti, kad mažuose Lietuvos miesteliuose senukai taip pat važinėja dviračiais ne ką prasčiau nei japonai ar Vilniaus hipsteriai.

6) Užsieniečiai yra kažkas baisaus ir keisto.

Ar bijai musulmonų? O negrų? Kaip jaustumeisi jei autobuse toks prisėstų šalimais? Kaip sakė mano brolis, pamatęs turistes su hidžabais iš kažkokios islamo šalies: „O aš bijau kad jos sprogs!“

O va pietryčių Azijoje užsienietis yra labai įdomus. Ne tiek gerbiamas ar garbinamas, kiek įdomus. Net jei žmogus angliškai moka tik 2-3 frazes, vis tiek mėgins prieiti ir pakalbėti, nusifotografuoti, paprašyti facebook adreso. Drąsūs vietnamiečiai užsieniečius kalbina tiesiog gatvėje, kukliems tailandiečiams reikia daugiau laiko, bet vis vien labai įdomu. Ir kuo mažesnis miestelis tuos jiems įdomiau, nes rečiau tokių sutinka. Vis dar turiu facebook drauguose tokių žmonių, su kuriais viso labo vieną kartą važiavome autobusu gretimose sėdynėse.

O pas mus pats mačiau, kaip Dūkštose vidutinio amžiaus litofcai nei šiaip nei taip, visai nemaloniai kalbėjo su negru. (Ką negras veikė Dūkštose???) Ko norėti, kai Lietuvoje nuo seno 99% gyventojų sudarė baltieji krikščionys. Aišku, kad bijosime kitokių žmonių ir kitokių pasaulėžiūrų.

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad nemėgstu negrų dėl jų agresyvaus ir tiesmukiško elgesio, bei kalbėjimo nuolatos pakeltu balsu. Nežinau ar kada nors kelsiu koją į Afriką.

7) Budizmas – tai tokia egzotiška sekta. O krikščionys yra normalūs.

Mane vis dar stebina, kai Lietuviai ar šiaip Europiečiai užsiima tokiomis paikystėmis kaip harė krišna, ima budistauti ar dar visokių keistų tikėjimų prisigalvoja.

Bet Tailande įvyko priešingai. Draugai mane pakvietė eiti kartu į šventykloje vykstančią budistinę ceremoniją, pažiūrėti kaip viskas vyksta, padalyvauti. Aš, aišku, labai apsidžiaugiau ir sutikau. O štai viena draugė vardu Milk pasakė: „ne, aš neisiu“. „O kodėl?“. „Nes aš – krikščionė!“ Mano reakcija buvo maždaug tokia:

O po to tokia:

Atrodo, taigi turi tą savo religiją, kam tos egzotiškos sektos? Krikščionybė ten atrodo kaip svetimkūnis, tokia keista sekta išpažįstama tik nesusipratėlių. Vienu metu universitete prie kurio gyvenau lankėsi tokia amerikiečių, kanadiečių ir futbolistų (brazilų) krikščioniška misija aiškinanti studentams apie Jėzų. Man norėjosi juos visus išrūkyti lauk, ne todėl, kad krikščionių nemėgčiau, bet todėl, kad jie ne savo vietoje.

8) Transvestitas dėstantis pradinėje mokykloje būtų skandalas ant visos šalies.

Įsivaizduok, jei Lietuvoje transvestitas sugalvotų dėstyti mokykloje vaikams. Įsivaizduok delfio antraštes. Skustagalvių kovinę parengtį. Bažnyčios varpų gausmą.

Labai dažnai kelionių metu man tekdavo bendrauti su anglų kalbos mokytojais vien todėl, kad jie normaliai moka angliškai ir nebijo ta kalba kalbėti. Štai vienos Tailando mokyklos mokytojas nusivedė mane į pamokas ir mes kartu su vaikais mokinomės tailandietiškos abėcėlės. Ją išmokau tikrai puikiai, galiu parašyti savo vardą ir daug kitų žodžių. Vėliau pertraukos metu ėjome pavalgyti, prie mūsų prisijungė ir daugiau mokytojų, nes aš užsienietis (farang), o su farangu visi nori pabendrauti.

Atėjus muzikos mokytojai(-jui) kiti ėmė mane erzinti: „Ar ji graži? Ar tau patinka?“ ir kvatojo iš mano sutrikimo. Vaikinas nešiojo ilgus plaukus, buvo nusipudravęs nelygią veido odą ir panaudojęs šiek tiem makiažo. Jo nagai buvo ilgi ir lakuoti ir dėvėjo jis sijoną. Tai buvo pradinė mažyčio miestelio mokykla, kurioje moksleiviai mokinasi iki 8 klasės, po to jie turi važiuoti į didmiestį. Beje, gabiausias mokyklos muzikantas taip pat buvo transvestitas – tačiau vaikams dar neleidžia persirenginėti, jį buvo galima atpažinti tik iš manierų, bei makiažo. Bet stiprus vaikis – kai žaidėme tinklinį, tai kamuolį paduodavo labai gerai.

9) 13 laipsnių yra dar visai normali temperatūra.

Mes labai mėgstame skųstis blogu oru ir galvojame, kad tropikų šalyse tikra pasaka – oras visada geras. Aišku, kad gera sėdėti prie 40 laipsnių paplūdimyje siurbčiojant kokteilį su ledukais, bet pabandyk kokį darbą nudirbti! Mano sąskaita už elektrą vien dėl oro kondicionieriaus naudojimo artėjo prie lietuviškos sąskaitos už šildymą žiemą. Nebepasakokit man apie blogus Lietuvos orus.

Vieną dieną pietryčių Azijos šiaurėje esančiame Laose temperatūra nukrito iki 13 laipsnių šilumos. Tai buvo košmaras. Aš sėdėjau susisupęs į antklodę ir susivilkęs visus megztinius kuriuos tik turėjau. Vietiniai išsitraukė žieminius paltus, kepures ir pirštines, visuose vidiniuose kiemuose pastatė kepsnines su žarijomis (čia toks ekologiškas šildytuvas). Bananai sušaldavo ir tapdavo nebevalgomi per dieną. O vienas prancūzas, tikėjęsis tropinio klimato pasiėmė tik keletą marškinukų, todėl turėjo nutraukti kelionę po šalį ir bėgti kur nors labiau į pietus.

Juokinga? Paslaptis tame, kad ten yra drėgna, taigi tas šaltis atrodo šaltesnis nei yra. Be to viskas yra absoliučiai kiaura – sienos, grindys, langai. Pas mus gali užsidaryti, užsisandarinti ir tada prišyla, o ten priešingai – medinės trobos ir mediniai viešbučiai-trobos pritraukia šalčio ir įšąla. Gali šildytis, nesišildyti – vis tiek visa šiluma išeina lauk.

+3 Lietuvoje tikrai yra lengviau pakeliami nei +13 Laose. Bet aš vis tiek mėgdavau sakyti, kad mūsų vasara yra kaip jų žiema, tik ne taip karšta.

10) Motociklai – turtingųjų žaislas.

Mūsų žurnaluose ir delfiuose neretai galima pamatyti turtingų verslininkų, pagaliau uždirbusių tiek, kad gali nusipirkti motociklą, pozuojančių prie savo metalinio žirgo. Dar pažįstu prakutusių programuotojų, kurie irgi gali nusipirkti motociklą. O folksvagenas – tai visiškas ne lygis.

Daugelyje Azijos šalių motociklai sudaro nuo 50% iki 90% viso transporto. Vienu motociklu galima vežti 6 žmones (4 iš jų buvo vaikai) arba 2 dideles gyvas kiaules, visa būrį paršiukų ar vištų. Ir man sunku net nupasakoti ką dar. Motociklai, aišku, pigūs, tik ten gyvenantys imigrantai amerikiečiai vairuoja prabangesnius, bet vis vien net jie nemato reikalo pirkti mašinos.

O folksvagenas – lygis. Tai ne kokia Kinijoj surinkta tojota, tai – europietiška kokybė (ir nesvarbu kur surinkta). Mano pasakojimas, kad mūsų šeima turi VW Golf sukėlė netikėtą pagarbą ir susižavėjimą.

+11) Karas keliuose.

Jau seniai norėjau tai aprašyti, ir net nežinau ar šitas pasakojimas čia tinka. Todėl jis su pliusu, papildomas.

O viskas buvo taip – nedidelė draugų kompanija vedina pagyvenusios japonų poros Naoto ir Jumiko važiavome lankyti japoniškų palocių. Sankryžoje mums reikėjo pasukti į dešinę (ten eismas kitoje pusėje, todėl tai tolygu tam sudėtingajam posūkiui į kairę). Vidury sankryžos viena mašina ėmė elgtis keistai ir užblokavo kelią tiek mums, tiek važiuojantiems tiesiai. Mašinėlė ėmė rangytis pirmyn atgal, kol „atrado savo kelią“ ir pagaliau atlaisvino užsikišusią sankryžą.

Esmė tame, kad karo keliuose sąlygomis įpratę gyventi lietuviai nors papypsėtų. Aš kaip labai santūrus ir susitvardantis žmogus tiesiog pagalvojau: „Na ir idiotas už vairo. Mauk iš čia staigiai!“ Viso labo tik tiek. Bet niekas negali lygintis su samurajaus vertu vairuotojo Naoto santūrumu. Aš kiek susinervinęs pradėjau muistytis sėdynėje ir pažiūrėjau ką daro vairuotojas (kadangi esu ilgas – man leido sėdėti priekyje, šalia jo), o jis net nekrustelėjo, net neįsitempė. Negalėjau pamatyti jo akių per tamsius akinius, bet tas žmogus tokioje kasdieniškoje erzinančioje situacijoje spinduliavo tokia oria ramuma, tarsi jaudintis dėl kažkokių kvailų vairuotojų neįsipaišančių į sankryžą yra tiesiog ne jo lygis.

Šis momentas man paliko didžiulį įspūdį. Aš akivaizdžiai pamačiau iš kur atsiranda nerimas ir susierzinimas. Ne – aplinka mūsų neerzina. Tai mes patys leidžiame jai tai daryti.

Vėliau vairuotojas Naoto labai ramiai praleido ne vietoje per gatvę bėgančius vaikus. Jis iš vis buvo ramus netgi palyginti su kitais japonais.

+12) Aplinkui vagys!

Gerai, jau paskutinis. Šitas irgi yra papildomas, nes gali netyčia paskatinti Tave elgtis neatsakingai. Taip, Lietuvoje tikrai daug vagių ir savo daiktus reikia saugoti labai akylai.

Bet Tailande niekada nebuvau prirakinęs savo dviračio. Buvo tokių atvejų kai draugai pamiršo motociklo raktelius pačiame motocikle ir nieko nenutiko. Nereikėjo saugoti nei prekių iš parduotuvės, nei šalmų – viską buvo galima kabinti ant motociklo. Paprašiau draugų, kad leistų pasaugoti mano kompiuterį ir visus kitus daiktus savo namuose – jie, žinoma, sutiko. Man atėjus padėti daiktų nieko nebuvo namie, o durys atrakintos. Ir kaip galiu čia palikti kompiuterį? Bet visgi palikau ir, žinoma, nieko nenutiko. Tačiau visi mane nuolatos gąsdindavo „Tailandas yra labai pavojinga šalis! Tu privalai ypatingai saugotis!“

Lietuviai, gal ir mes turime tokių keistų negatyvių įsitikinimų apie save?

Tarp kitko, dviračio nerakindavau ir Saremos saloje sustojęs apsipirkti prie Maximos. Nes taip darė visi kiti.

+13) Neikim į prekybos centrus 3 dienas, o po to eikim visi į Lidl.

Dar vienas – negaliu sustoti. Bet šis apie Lietuvą. Mane tik grįžusį į Lietuva pasitiko ne tik maloniai vėsia temperatūra bet ir akcija kviečiančia neiti į prekybos centrus 3 dienas, bei vėliau sekusiu Lidl atidarymu.

Kiek daug triukšmo dėl prekybos centrų! Bet yra tokių šalių kaip Kambodža ar Laosas, kur pagrindinė vieta apsipirkti yra turgus. Didžiausias Laoso „Akropolis“ vadinamas „Talat Sao“ yra sujungtas su paprastu turgumi – tiesiog nejauti kaip iš prabangiomis apsimetančių parduotuvių nuklysti prie daržovėmis prekiaujančių moteriškių, o pats jo pavadinimas reiškia „ryto turgus“. Netgi norint užsipirkti produktų ilgiems ir sudėtingiems žygiams neturėjau kito pasirinkimo kaip tik klaidžioti tarp netvarkingai suverstų prekių ir ieškoti reikiamų daiktų turguose. (Visgi sugebėjau rasti net ūkinį muilą!) Kai kuriose šalyse, dominuoja mažytės „Narvesen“ primenančios parduotuvėlės pavadintos „7-11“, jose pasirikimas yra skurdus ir vis vien reikia eiti į turgų norint nusipirkti tai ko trūksta.

Visgi patogu tie prekybos centrai. Bet grįžęs į Lietuvą pradėjau dažniau pirkti turguje.

---

Tiek šiam kartui. Be abejo, yra ir daugiau visokių keistenybių užsienio šalyse, bet čia atrinkau tik tas, kurios labiausiai krito į akis. Taip jau atsitiko, kad daugiausiai įspūdžių iš Tailando ir Japonijos, bet, manau, tai natūralu, nes tos šalys turi itin savitą kultūrą ir ją labai saugo. Nebūtina važiuoti toli, kad pamatyti ką nors neįprasto – ar žinai, kad Estijos šunys yra ramūs kaip estai ir nepuola loti? O Maskvos mafijozai išlipę iš prabangių automobilių su visais savo automatais eina valgyti kotletų į pigiausią valgyklą? Gali nustebinti ir Turkija, jei ištrūksi iš viešbučio. Ar net lietuviškas miestelis.

Kartais kelionėse nieko naujo.

Trang iš Saigono man pasakė taip: „Tau Vietnamo žmonės sakys, kad myli Hošiminą. Bet štai ką jie iš tiesų myli:“ ir išsitraukė iš piniginės banknotą. Ant visų Vietnamo banknotų pavaizduotas visų mylimas komunistų partijos vadas Hošiminas. Pinigai – jie visur.

Nori apie keliones dar? Kitas straipsnis vadinasi „Pigių kelionių būdai“. Dar kitas: „Konkretūs patarimai kaip keliauti pigiau“.