Viena iš priežasčių, kodėl įsijungiame socialinius tinklus yra tokia:

Ogi reikia šiais laikais būti labai produktyviems – apie tai prirašyta begalė straipsnių, yra begalė metodikų, kaip savo gebėjimus pridirbti kuo daugiau per kuo trumpesnį laiką kelti į kosmines aukštumas, taigi, stengiamės būti aktyvūs ir efektyvūs. Tačiau buvimas aktyviu yra įprotis. Kai įpranti, tai nebegali nurimti nė akimirkai, vis norisi ką nors daryti. Bet jeigu kūnas, protas ir dėmesys pavargsta ir nieko rimto daryti nebegali, tada griebi tai, kas yra gana aktyvu, tačiau nereikalauja nei dėmesio, nei proto pastangų – telefoną su feisbuku, inštagramu ir kitomis greitus malonumo impulsus suteikiančiomis programėlėmis.

Man va šitaip ir būna. Juk poilsis tik silpniems – negali šiaip sau gulėti ir žiūrėti į lubas, reik būti AK-TY-VIAM. Nors postinti ką nors! Kaip išvengti tokio beprasmio blaškymosi?

Šiame straipsnyje papasakosiu apie savo patirtį su pojūčių eliminavimo seansais.

Pojūčių perteklius ir apribojimas

Esu aplinkai jautrus žmogus ir vaizdų, garsų, skonių ir kvapų perteklius niekada nekėlė didžiulio džiaugsmo, greičiau vargindavo. Į vasaros festivalius važiuoju tik tada, kai gaunu nemokamą bilietą, o visose šalyse kurias lankiau vis norėdavosi kuo greičiau mauti iš ūžiančios sostinės (kurioje gi visad būna oro uostas) ir aplankyti kokias nors atokias vietas – kaimus, kalnus, miškus.

Pojūčių apdorojimas užima labai daug proto pajėgumų, tarsi turėtum kompiuterį, kuriame veikia nestabili Windows versija – jis nuolat stringa ne todėl, kad turi mažai galios, bet todėl, kad Windowsai užima daug vietos ir patys savaime stringa.

Nuolatos galvodavau, o kas būtų, jeigu žmogus pajėgtų visiškai atsiriboti nuo iš aplinkos ateinančių pojūčių? Kaip sureaguotų kūnas? Kaip sureaguotų protas? Gal žmogus išprotėtų?

Netiesa, kad turime tik 5 pojūčius, jų yra daugybė, tiesiog dažnai temperatūros, spaudimo ir panašūs pojūčiai yra apibendrinami kaip „lytėjimas“, o kai kurie pojūčiai yra nesąmoningi, todėl apie juos nė nežinome, pavyzdžiui, Wikipedija rašo, kad žmogus pajėgus jausti druskos kiekį kraujyje! Aš vadovaujuosi tokiu gana apibendrintu 7 pojūčių sąrašu.

• Skonis. Šį pojūtį apriboti paprasta – nevalgyk nieko, arba valgyk prėską maistą ir nebus skonio. Ilgą laiką pavalgius prėską maistą daugelis nuobodžių maisto produktų, tokių kaip brokoliai tampa labai skanūs patys savaime, o druska tampa iš vis nebereikalinga. Aš tik juokiuosi, kai žmonės sako, kad daržovės neskanios – jų skoniai tokie turiningi, kaip ypatingai gero vyno!
• Uoslė. Šį pojūtį apriboti irgi paprasta, netgi kartais jį prarandame užklupus slogai.
• Klausa. Noras būti tyloje traukia žmones iš burzgiančių miestų į sodybas (kuriose galima garsiai įsijungti muziką), miškus (kuriuose galima dainuoti susėdus aplink laužą), bibliotekas (kuriose viskas labai aidi). Mažai kas paneigs, kad nors truputį pabūti tyloje yra labai gera ir malonu.
• Pusiausvyra. Ausyse yra tokie mažyčiai kanaliukai, tarsi giroskopai, kurie geba nustatyti kūno padėtį. Norint iš tiesų atjungti pusiausvyros pojūtį, reiktų pakilti į kosmosą ir patirti nesvarumo būseną. Deja, nesvarumo būsena sukelia daugybę nemalonių pojūčių ir, vietoje to, kad patirtume pojūčio nebuvimą, tie kanaliukai sukelia tikrą maišalynę, kuri kartu su maišalyne skrandyje sukelia įspūdį smegenims, kad gal žmogus kokių grybukų privalgė, o tai sukelia norą apsivalyti. Raketa leidžianti patirti nesvarumo būseną dažnai vadinama „Vomit Comet“ (Vėmalų kometa).
• Mintys. Šių laikų rykštė yra ta, kad mes nebesugebame pabėgti nuo minčių ir idėjų. Nors tai sudėtingi gamtoje lyg ir neegzistuojantys konceptai, lyg ir nesinori jų vadinti pojūčiais, o proto – jutimo organu, tačiau tie konceptai daro įtaką mūsų protui ir sukelia visokias reakcijas bei pakitimus. Juk viena yra žiūrėti į banguojančią jūrą, kita yra matyti banguojantį akcijų kainos kitimo grafiką, ypač dar jeigu tų akcijų turi. Grafikas savyje turi daug minčių ir idėjų, o jūra yra tiesiog jūra ir viskas.
• Rega. Labai daug mąstymo pajėgumų suryjantis pojūtis. Galbūt todėl žmonėms taip patinka vakaras ir jo prieblanda, nes kai aplinkoje mažiau šviesų, visą dėmesį galima labai lengvai sukoncentruoti į šviečiantį kompiuterio ekraną. Kitu paros metu matome visus aplinkui esančius trikdžius. Atjungti šį pojūtį nėra sunku – reikia išjungti šviesą, užtraukti užuolaidas ir užsimerkti.
• Lytėjimas. Va šito atjungti beveik neįmanoma, nes net tada, kai atrodo, kad nieko neliečiame, mes vis vien liečiame rūbus. Vis vien liečiamės prie oro, jaučiame vėją, jaučiame jo temperatūrą. Be to, kas gi norėtų būti visiškai „neliečiamas“? Čia juk ne kokia maloni tyla – žmonės kaip tik nori apsikabinti, čiupinėtis, nori masažų!

 

Ir vis dėl to buvo įdomu, o kas gi būna, kai žmogus ilgam laikui apriboja daugelį pojūčių vienu metu? Nemažai prisiskaičiau apie darytus eksperimentus su beždžionėmis, kuomet mažas ką tik gimęs beždžioniukas atskiriamas nuo mamos ir auginamas visiškai tamsiame kambaryje atskirtas nuo kitų beždžioniukų. Buvo tikimąsi šių tyrimų dėka padaryti išvadas tinkančias ir žmonėms.

Poveikis buvo košmariškas. Beždžioniukams būdavo labai sunku adaptuotis grįžus į beždžionių civilizaciją, o jei tokia beždžionė susilaukdavo palikuonio – ji tiesiog nemokėdavo savo vaiko mylėti – skriausdavo arba iš vis apleisdavo. Galbūt teko girdėti eksperimentą, kaip beždžioniukas buvo auginamas dviejų lėlių – viena lėlė buvo metalinė, tačiau duodavo valgyti, kita valgyti neduodavo, tačiau būdavo pūkuota ir minkšta. Buvo ištirta, kad beždžioniukas labiau myli tą, kuri pūkuota ir minkšta negu tą, kuri duoda valgyti. Tai čia irgi iš tų tyrimų. Šitokie tyrimai privedė prie to, kai gyvūnų teisių aktyvistai tiesiog įsiveržė į laboratoriją ir išgelbėjo ten buvusius žvėris.

Klaiku. Bet viena yra laikyti ką tik gimusį padarą tamsoje, visai kas kita yra atsiplėšti nuo maloniai švytinčio feisbuko ir pabūti tamsoje. Daug kalbama apie minimalizmą, „mažiau yra daugiau“ ir panašius dalykus. Kiekgi mažiausiai visko gali būti?

Ir šitaip aš sugalvojau išbandyti speleologiją, apie kurią skaičiau Alberto Camus knygoje „Nuopolis“. Tai toks užsiėmimas, kai žmonės lenda į požeminius urvus. Urvuose, turbūt savaime suprantame, nėra šviesos – matyti tik tiek, kiek apšviečia prožektorius. Bet jį galima ir išjungti. Kad minčių ten jokių nėra – tai faktas – civilizacija ir minčių pasaulis lieka toli už siaurų praėjimų, o viskas ką matai – tai akmuo, molis ir vanduo (dar būna gražių stalaktitų, kurie realybėje ne tokie gražūs kaip nuotraukose). Be to, ten nebetenka prasmės pusiausvyros pojūtis, nes tiesiog nebelieka tokių tradicinių įprastų „guliu“, „sėdžiu“, „stoviu“ pozicijų. Ten patiriamas pozicijas galima ilgai ir išsamiai apibūdinti kiekvieną atskirai.

Tai buvo labai įspūdinga patirtis, leidusi suprasti, kaip sąveikauja kūnas ir protas – nes sąveika su aplinka buvo labai stipriai apribota.

Seansas

Vėliau sužinojau, kad yra toks dalykas kaip paprastiems žmonėms prieinama pojūčių eliminavimo kamera, į kurią galima įlysti be specialios įrangos, ilgų apmokymų ir kelionės į Ukrainą ar Laosą. Be jokios abejonės, iš karto apie tokią išgirdęs nulėkiau bandyti. Mane pasitiko maloni tetulė, kuri akivaizdžiai neturėjo jokio supratimo nei apie proto veikimą, nei apie pojūčių eliminavimo efektus. Ji tik paklausė ar aš noriu su muzika ar be, su šviesom ar be ir pasakė, kad šita procedūra padeda besimokantiems ir nusiraminti. Dar paprašė pasirašyti už kažkokį politiką, nes buvo rinkimai. Procedūros užtrukdavo po 45 minutes, po kurių išėjęs į gatvę suprasdavau, kad čia nieko panašaus palyginus su tuo atitrūkimu, kurį žmogus patiria požeminiame pasaulyje.

Bet vėliau visą šitą biznį perėmė mano bičiulis Linas ir reikalai pasikeitė. Beje, dabar yra dar daugiau vietų kur gali išbandyti šį malonumą su (tikiuosi) reikalą suprantančiais vedliais: pvz. onlygoodvibes, ir neabejoju, kad jų atsiras dar daugiau. O ta Lino vieta, kur visą šitą malonumą išbandžiau deja nebeveikia. Bet ką patyriau vis tiek papasakosiu, kitur gal bus panašu.

Pojūčių eliminavimo kamera yra viso labo baseiniukas (kitose vietose būna kapsulė) pripildytas druskos tirpalo. Žmogus guli ant to druskos tirpalo kaip kokiuose pataluose ir jame neskęsta. Baseiniuko sienos izoliuoja garsą, o šviesos yra išjungiamos. Šitaip žmogus patiria maksimalų pojūčių eliminavimą koks tik turbūt šiais laikais gali būti:

• Skonis – nesinešk kramtoškės ir jo nebus.
• Uoslė – nusprausk prieš lipant į baseiną, o pačios druskos ypatingai nekvepia.
• Klausa – sienos izoliuoja garsą.
• Pusiausvyra – ramiai gulint tirpale, šitas pojūtis taip pat negauna jokių signalų.
• Mintys – telefono ten neštis nenorėsi – sušlaps ir nebeveiks.
• Rega – patalpoje absoliučiai tamsu.
• Lytėjimas – druskos tirpalas yra kūno temperatūros, todėl raibuliams nurimus nebesijaučia net tos ribos tarp vandens ir oro. Jei gulėtum net ir minkščiausioje lovoje, vis vien jaustum audinį, o vanduo yra praktiškai nejaučiamas.

 

Na žinoma, dauguma pojūčių nėra izoliuojami 100%, nes juk girdi savo kvėpavimą. Bet čia smulkmena!

Nors rasi daug pasakojimų apie „plūduriavimą“, bet tas žodis yra mažumėlę klaidinantis – ima atrodyti, tarsi pati esmė yra buvimas tame vandenyje ir tarsi jame būnant reikia ką nors daryti – kažkaip aktyviai „plūduriuoti“. Visos šitos procedūros esmė yra visiškai atkirsti kūno ir proto junginį nuo aplinkinio pasaulio. Taip jau atsitiko, kad gulėjimas ant kūno temperatūros druskos tirpalo yra efektyviausias būdas eliminuoti lytėjimą.

Tai kas čia įvyko

Kadangi Linas, skirtingai nei tetulė, apie proto veikimą supranta, nusprendžiau išbandyti kaipgi jis pakeitė visą procedūrą ir pažiūrėti gal aš ką praleidau. Neslėpsiu – po praėjusių apsilankymų buvau nusiteikęs taip skeptiškai, kad mane reikėjo įtikinti.

Jo sugalvota procedūra susideda iš keturių dalių:

1) Fizinis pratimas. Jis, matyt, skirtas tam, kad paryškintų patį kūno pojūtį – pajaustume visus raumenis, stuburą, balansą.

2) Kvėpavimas pagal Wim Hof metodą. Wimas yra visokių savo galimybes išbandančių biohaksterių dievukas lipantis į snieguotas viršukalnes su šortais. Tai tas jo kvėpavimo metodas skirtas suaktyvinti vidinius kūno procesus.

3) Pats „plūduriavimas“.

4) Refleksija – arbatos gėrimas bei kalbėjimas arba rašymas apie tai, kas įvyko.

Pratimas ir kvėpavimas yra papildomos dalys, kartu su plūduriavimu sudarančios tokį „smok iš visų jėgų“ rinkinį, todėl jų plačiau nekomentuosiu. Bet čia kaip ir visur kiekvienas esame laisvas susikurti savo „plūduriavimo ritualą“.

Buitiškai viskas įvyksta labai paprastai – nusiprausi po dušu, įlipi į baseiną, uždarai duris, atsiguli ir guli. Paskui įsijungia švieselės ir išlipi. Dvi valandas neveikei absoliučiai nieko, labiau nieko negu tada, kai galvojai: „Va, dabar tai tikrai nieko neveikiu!“. Čia – kur kas niekiau, bet nepaisant to, gali „užsičekinti“ kaip rimtą pasiekimą – dvi valandas plūduriavau! Tada pas tetulę buvo tik 45 minučių sesija, o dabar turėjau pilnas 2 valandas!

Atsigulus ten, iš pradžių kūnas plaukiojo pirmyn-atgal liesdamasis prie sienų ir sukeldamas nedidelius bangavimus. O paskui tarsi išnyko. Jokia kūno dalis nebesiuntė rimtų signalų protui, tai protui ėmė atrodyti, tarsi be jo paties nieko daugiau ir nėra. Meditacijos metu tokią būseną pasiekti taip pat galima, bet reikia dirbti, koncentruotis, o čia paukšt ir yra!

Vieną iš seansų (o iš viso jų buvo 4) netgi bandžiau medituoti, tai pamačiau, kiek meditacija yra aktyvi, forsuota, per jėgą dėmesį suvaldanti procedūra. Tarsi cirko liūtas už pakarpos į narvą įmetantis dresuotoją. O čia tiesiog nėra visiškai jokių kabliukų už kurių tas dėmesys galėtų užkliūti, taigi, cirko dresuotojas sėdi pats sau ramus ir nelenda prie liūtų. Viena vertus, tai leidžia labiau atsiriboti nuo aplinkos nei bet kokia kita praktika, kita vertus, negali bet kada įšokti paplūduriuoti kai tik užsimanai.

Yra du požiūriai į meditacines praktikas – vienas sako, kad reikia praktikuoti praktikuoti ir įprasti prie praktikos taip, kad bet kuriuo gyvenimo momentu galėtum į ją sugrįžti. Pavyzdžiui, netgi kapodamas malkas ar minkydamas tešlą gali kalbėti mantrą arba stebėti kvėpavimą. Kitas požiūris sako, kad reikia panirti kuo giliau, patirti kuo gilesnę būseną, ir tada, sugrįžus, tas malkas kapoti ar tešlą minkyti bus lengviau. Šis pojūčių eliminavimo seansas yra grynasis antrojo požiūrio pavyzdys. Nesileidžiu į ginčus kuris požiūris geresnis, nors Vipasanos ir Transcendentinės meditacijų šalininkai mėgsta vieni kitus apšaudyti visokiais argumentais ir laikyti save pranašesniais!

Teko girdėti daug apie tai, kad eliminavus pojūčius pakankamai ilgam laikui jaučiamos su tais pojūčiais susijusios haliucinacijos. Pavyzdžiui, vienišas žmogus, kuris niekada nieko neapkabina po kurio laiko ima jausti tarsi skruzdėlės po kūną vaikščiotų. Izoliuotoje patalpoje būnantys žmonės ima girdėti nesančius garsus ir regėti nesančius vaizdus. Čia nieko panašaus neįvyko, bet pastebėjau, kiek iš tiesų daug informacijos generuoja akys – nuolatos matyti visokie blykčiojimai, fraktalai ir kitoks triukšmas. Aišku, jie ir šiaip nuolatos matosi, bet tik būdamas visiškoje tamsoje galėjau juos pamatyti. Dabar suprantu – tą vaizdinį triukšmą protas ima interpretuoti kaip realius vaizdus ir iš čia atsiranda haliucinacijos.

Vienas ypatingas seansas užtruko net 3,5 valandos. Po jo atsistojus truputėlį svaigo galva ir akyse matėsi tokios ryškios žvaigždutės ir fraktalai, kaip kokiame akinančiame šviesų šou! Vėliau visi šitie dalykai pavirto regėjimo centre esančiu žaliu žiedu.

Mes esame taip pripratę prie akimis gaunamos informacijos, kad net tamsą akys „mato“ – atrodo, tarsi ta juoda tamsuma yra tai ką matau. Šitas įspūdis pranyksta pamirksėjus, kai vaizdas visiškai nepasikeičia, nes juk ar taip, ar anaip – vis tiek vienodai juoda.

Gana kalbėti apie pojūčius – ne juose esmė. Jų norisi atsikratyti, pabūti be jų ir žiūrėti kas vyksta.

O vyksta štai kas – pradėjau pastebėti visą tą jovalą, kuris sukasi galvoje. Kadangi esu pastebėjęs jį jau anksčiau, jis nenustebino. Ką tas jovalas daro? Rimsta. Kadangi visiškai nėra kas tą siautėjančią audrą palaikytų, audra tiesiog rimsta ir išsivaikšto.

Kartą minčių audra nurimo iki tiek, kad nejučiomis užmigau. Kartą minčių audra nurimo iki tiek, kad pasinėriau į tikrai labai gilios ramybės būseną beveik be minčių, kada tiesiog būni, matai tamsą ir net sunku paaiškinti, kaip išbaigtas yra šis būsenos apibūdinimas. Guli ir tiek tikrąja to žodžio prasme. Kiek žinau teorijos – smegenų elektrinis aktyvumas tuo metu pereina į labai žemo dažnio svyravimus. Visur girdėti – pakelk savo vibracijas, pakelk savo vibracijas! Cha! – kuo žemesnio dažnio vibracijos, tuo geriau!

Kiekvienas iš keturių seansų buvo labai skirtingas. Pavyzdžiui, pirmasis buvo ypatingai gilus. Antrojo metu miegojau. Trečiojo tiesiog nepamenu – koks neypatingas jis buvo. Ketvirtasis įsirėžė į atmintį tuo, kad pagavu save labai durnoje būsenoje – tada kai labai labai nori pasitikrinti ar kas neatsiuntė kokios žinutės. Šita būsena kaip ir bet kuri kita tiesiog po truputėlį išsivaikščiojo, kaip išsivaikšto mėlynė ar transporto kamštis naktį. Neabejoju, kad pabūti su šituo noru be jokių galimybių jį išpildyti buvo labai vertinga patirtis – dabar galiu prisiminti kaip norėjau, neišpildžiau, o jis išsivaikščiojo.

Refleksija po seanso taip pat buvo labai naudinga visų pirma todėl, kad nereikėjo iš karto šauti į gatvę su visais jos motociklais ir tramvajais! Galima pasėdėti, išdžiūti, atvėsti, užkąsti, pasikalbėti, užsirašyti. Pirmąjį kartą išlindus, pamenu, atrodė, kad net to vieno pasitinkančio žmogaus yra per daug – kiek gili buvo būsena! (Beje, intravertai šitaip jaučiasi beveik visada.) Bet po to mudu su Linu įdomiai šnekučiuodavomės. Kartais netgi atrodė, kad jis man labiau išsipasakoja negu aš jam (toks jau aš esu). O vieną kartą visą valandą po seanso rašiausi naujus atsakymus į savo paties klausimus apie gyvenimo pašaukimą.

Na gerai, eliminavau tuos pojūčius aštuonioms gyvenimo valandoms. Na ir kas iš to?

O tai kas iš to?

Pojūčių eliminavimo seanso metu proto procesai vyksta savaime, be intarpų iš aplinkos, dėl to jie pamažu rimsta.

Čia tarsi kita atsipalaidavimo dimensija – viena yra atpalaiduoti kūną išsidrėbus ant sofos prieš televizorių žiūrint laidą „Auksinis protas“, visai kitas reikalas yra atpalaiduoti patį protą. Kad išdrėbtas kūnas pailsi – niekam nekyla abejonių, bet protas irgi kartais nori pabūti išsidrėbęs.

Man pačiam labiausiai įstrigo įsipareigojimo nuolatos veikti ir būti aktyviam nuslopimas. Nebūtina būti aktyviu kiekvieną akimirką. Nebūtina neturint aktyvaus darbo iš karto pulti atrašinėti visiems žinučių. Nebūtina važiuojant troleibusu skaityti  naujienų telefone. Galima žiūrėti pro langą, stebėti žmones žiūrinčius į savo telefonus, galima žiūrėti į dangų ir skaičiuoti styrančias antenas. Ir nebekyla tokios kvailos mintys, kad eidamas į parduotuvę švaistai laiką, nes juk galėtum kaip nors ten teleportuotis, arba užsisakyti viską internetu ir dronai atskraidintų produktus tiesiai į balkoną. O jei jau eini pats, tai reikia audioknygų klausyti – vienos per dešinę ausį, kitos per kairę. Aktyvus blaškymasis visada yra blogiau nei koncentruota ramybė – man ji yra pats vertingiausias įgūdis.

Su šita koncentruota ramybe ateina ir aiškumas. Tiesiog, kai minčių kamuolys išsinarplioja, viskas pasidaro paprasčiau ir lengviau suprantama. Kartu su aiškumu ateina ir energijos antplūdis, kuris galbūt susijęs ir su tuo, kad tenka dvi valandas ilsėtis gulint, o galbūt su tuo, kad žinant ką daryti yra daugiau motyvacijos tai daryti. Vidinė ramybė, aiškumas ir energija – trys dalykai kuriuos aš išsinešiau iš šitų seansų.

Kitiems žmonėms poveikiai ir apskritai pats procesas gali būti kitokie. Pavyzdžiui, merginos kartais tame baseine apsiverkia – joms išsinarplioja emocijos, kaip kad man mintys. Paskaičius kitų dalyvių įspūdžius matosi, kad yra nemažai dėsningumų. Daug kam svarbūs tie patys dalykai kaip ir man, bet kai kurie pabrėžia ir paties fizinio kūno atpalaidavimą. Kasdienybėje žmonės būna įsitempę, o atsigulus ant vandens – ne į lovą, ne į pūkinius, Dormeo, ajurvedinius ar kokius kitus patalus, bet ant vandens – beveik neįmanoma neatsipalaiduoti, nes vanduo absoliučiai neriboja judesių. Bet kokia nenatūralia įtampą sukelianti padėtis reikalauja jėgų tą padėtį išlaikyti.

Ir kiek daug žmonių pabrėžia žodį „magija“! Magija žmonės linkę vadinti tokius dalykus, kurie veikia, bet jiems neaišku kaip. Pavyzdžiui, kaip veikia Skype programėlė, Paracetamolio tabletė ar Arūno Valinsko charizma? Visa tai – magija!

Kyla klausimas – o kuo šitas seansas pranašesnis už miegą? Yra du skirtumai. Pirmas yra sąmoningumas – visus procesus, kurie vyksta prote matome ir girdime. Antra – miegodami nesame iš tiesų atjungę pojūčių, jei kas įjungia šviesas – jas matome, jei kas triukšmauja – visa tai girdime, jaučiame ir apkloto tekstūrą, ir aplinkos temperatūrą, tik miegame ir nekreipiame į tai dėmesio.

Bet visgi skepticizmui irgi reik suteikti žodį.

Kam efekto nebus

Magija yra raktinis žodis. Tikrai sunku suprasti, kodėl poveikis yra toks koks yra. Kai aš visko prisiskaitęs, man lyg ir aišku, bet visiems kitiems tai yra kostmosas, būrtai ir automagiškas poveikis (žodžiai paimti iš atsiliepimų).

Būdamas skeptiškai nusiteikęs niekaip neišbūsi toje kameroje dvi valandas, nes jei lauksi kol kas nors pradės darytis, tai tikrai niekas nepradės. Iš vis neaišku ar darosi kas nors ten gulint ar nesidaro. Jau minėjau, kad vieną kartą pagavau save negeroje būsenoje ir laukiau kol ji išsivaikščios, bet šiaip tai atrodo, kad niekas ten nevyksta, nes panašiai ir yra, bet toks ir tikslas. Čia vienas iš tų atvejų, kada reikia leisti procesams atsiskleisti patiems.

Sako, sportuoti sveika, bet jei eisi į tą sportą suraukta nosimi ir perkreiptu veidu, tai nemalonumas ir nepasitenkinimas tikrai permuš naudą, kurią suteikia judesys. Tik pojūčių eliminavimo nauda yra dar jautresnė ir subtilesnė. Jeigu štai šis paveiksliukas sukelia alerginę reakcija (dusulys, gleivinės perštėjimas, pulsuojantis skausmas krūtinėje) – geriau neik.

Ir dar nesitikėk šio seanso metu aiškių atsakymų į intelekto padiktuotus klausimus – čia ne koks aiškiaregystės seansas ir laimingų Teleloto numerių nesusapnuosi. Nors vėliau, aiškumo dėka gimsta visokių įžvalgų.

Bendras įvertinimas

Pojūčių eliminavimo seanso metu įgyta patirtis pranyksta nepastebimai, tarsi ištirpsta įvykių sraute, tačiau „nepastebimai“ nereiškia, kad „be pasekmių“.

Visas šitas „plūduriavimu“ pakrikštytas seansas yra visiškai neezoterinis ir labai lengvas būdas pažinti savo proto veikimo pakraščius ir juos pareguliuoti. Tingisi medituoti, joga atrodo durnai, o į ekstremalų žygį į požemines tamsumas trūksta ryžto? Tai štai, savo protą galima palaužyti ir komfortiškiau. Manyčiau, čia yra vienas tų modernių išradimų, kuris, jei būtų atsiradęs senovėje, tikrai būtų virtęs rimta religija ar bent jos dalimi, kaip psichodeliniai grybukai susiję su Amerikos šamanais, pasninkas su krikščionimis, o joga su hinduistais.

Pabandyti rekomenduoju, poveikio negarantuoju, bet bent jau malonu tai tikrai. O kai pabandysi – galėsi spręsti ar tai geriau už tai ką jau darai, ar ne. Aš, pavyzdžiui, lieku prie savo kvėpavimo pratimų, nes esu ištikimas pirmajam požiūriui į meditaciją.

Kur išbandyti? Nagi surask googlėje! Nuolatos atsiranda naujų vietų!