Kartą draugui padovanojau savo knygą „Kaip Apginti Savo Svajonę“, o jis pasakė – „Ačiū, bet aš vis tiek atsisiųsiu audioknygą – aš, matai, va šitaip dabar knygas skaitau.“ Taigi, gerbiamieji, tendencijos va tokios, kad šiuolaikinis užimtas žmogus knygas traktuoja nebe kaip pramogą, kai vakare ramiai atsisėdę prie traškančio židinio sklaidome šiugždančius lapus, o tiesiog kaip informacijos šaltinį, kurį galima vartoti bet kokiu formatu – tekstiniu ar audio.

Anksčiau jaučiausi kaip koks Garis Vainerčiukas, kuris kadaise gyrėsi, kad parašė daugiau knygų negu perskaitė – aš įrašiau audioknygą, o girdėjęs pats nebuvau nė vienos. Taigi, ėmiausi šią išsilavinimo spragą taisyti ir noriu pasidalinti rezultatu su Tavimi. Ar vertos dėmesio tos audioknygos?

Kas yra audioknyga?

Audioknyga atsiranda tada, kai koks nors skaitovas įprastinę knygą perskaito balsu įrašų studijoje, garso redaktorius iš to įrašo pagamina garso failą, o skaitytojas tą garso failą įsigyja ir atsisiunčia į kokią nors savo laikmeną.

Lietuvoje audioknygas gamina įmonė Audioteka, o užsienyje vis labiau populiarėja Audible. Mano knyga „Kaip Apginti Savo Svajonę“ taip pat išleista kaip audioknyga – ji trunka 10 valandų ir 35 minutes, nors ją įskaityti studijoje užtrukau gerokai ilgiau.

Šiųmetinėje knygų mugėje Audiotekos stendas buvo išskirtinis – jeigu kiti buvo apkrauti knygomis, tai Audiotekoje stovėjo keli bėgimo treniruokliai, o visas stendas buvo dekoruotas gamtos vaizdais. Jų žinutė paprasta – audioknyga sveikiau ir gamtai (nes nekertami medžiai popieriui), ir organizmui. Į tai – sveikiau ar ne – aš visiškai nesigilinsiu, tiesiog papasakosiu kaip aš klausiau audioknygos ir patiko man šita patirtis ar ne. Tikiuosi, kad tai padės ir Tau suprasti kas čia per šiuolaikinis reiškinys ir gal išbandyti, o gal visiems laikams pamiršti ir nebesukti galvos.

Kaip aš klausiau audioknygos?

Pirmiausia aš įsigijau knygą audioteka.lt svetainėje ir atsisiunčiau ją į savo kompiuterį. Niekas taip nedaro – ją reikia siųstis į savo išmanųjį telefoną, bet aš tokio neturiu, taigi teko atsidaryti planšetinį kompiuterį, susiinstaliuoti audiotekos programėlę, suvesti savo duomenis ir taukšt – įsigyta knyga atsirado planšetėje, tuojau pat pati parsisiuntė ir netrukus galėjau jos klausytis visiškai nejungdamas interneto.

Maniau, kartais knygą klausysiu planšetėje, o kartais kompiuteryje, bet programėlė yra tokia paprasta ir intuityvi, kad prie kompiuterio grįžti nebesinorėjo – kompiuteryje knyga atrodo kaip krūva garso failų, kuriuos turbūt patogiausia būtų atsidaryti su kokiu Winampu. Programėlės siūlomos funkcijos gali nustebinti, atrodo, kas gali norėti prasukinėti knygą po 30 sekundžių pirmyn ir atgal? Bet šita funkcija pasirodė labai naudinga ir šitą mygtuką spausdavau gana dažnai. Aš nepasakosiu ką ta programėlė gali – ji gali viską ką reikia ir ko, jei neklausai audioknygų, net nepagalvosi, kad reikia.

Pasiryžau jos klausyti kuo įvairesniais būdais – gulėdamas lovoje, sėdėdamas kėdėje, eidamas pasivaikščioti, važiuodamas dviračiu, įprastiniu greičiu ir dvigubu greičiu (turiu omeny skaitymo greitį, ne dviračio). Deja, nebėgioju, tai neteko klausytis bėgiojant. Ir dar vienas niuansas – pasirinkau negrožinę knygą, nes mano paties knyga negrožinė, man įdomu kaip protas priima informaciją ateinančią per ausis.

Buvau nusiteikęs skeptiškai, nes neabejojau, kad bus labai sunku sekti pasakojimą ir sukaupti į jį dėmesį.

Na, tai kaip sekėsi?

Rezultatas visgi pranoko lūkesčius. Pasirodo visai nesudėtinga knygos klausyti – lieka vietos ir fantazijai, spėjančiai prieš akis piešti visus tuos dalykus apie kuriuos kalbama (ypač, kai klausau užsimerkęs gulėdamas lovoje) ir suvokti pasakojimo bei minčių eiliškumą. Neabejoju, kad jei knyga būtų parašyta painiai, nebūtų taip paprasta, bet ir įprastiniu būdu skaitydami painias knygas turime vis versti ir versti puslapį atgal, kad atsekti minčių seką.

O visgi dėmesys nuklysdavo! Retai kada dėmesį nukreipdavo tas veiksmas kurį darydavau (lipimas laiptais, bato užsirišimas), dažniausiai mintys nuklysdavo nuo knygoje pasakojamų dalykų su knygoje pasakojamais dalykais susijusių minčių link. Mintys nukrypo – o knyga skaitosi toliau. Nuklydę nuo popierinės knygos nutraukiame ir patį skaitymo procesą. Va tokiais momentais labiausiai ir prireikdavo to 30 sekundžių atsukimo mygtuko. Pamaniau, kad šitaip klausyti knygų būtų labai gerai studentams besiruošiantiems egzaminui – užsidėjai ausines ir per prievartą sau knygą sutransliavai. Negali atitraukti dėmesio, nes knyga nesustoja!

Kartais visgi norėdavosi tą knygą sustabdyti ir pagalvoti apie tai, ką išgirdau, lygiai kaip darau ir su  įprastiniu būdu skaitomomis knygomis. Išgirsta įdomi mintis ką nors primena, galbūt iššaukia kitą įdomią mintį ar netgi įdomią idėją, kurią norisi apmąstyti. Taigi, stabdymo mygtuką taip pat spausdavau neretai. Manau, tokių pertraukų poreikis yra geros knygos požymis, kai jų nereikia, vadinasi nėra gilesnių apmąstymų vertų minčių.

Vienu metu pagalvojau: ar klausydamas ir vaikščiodamas parke tuo pat metu neatimu iš savęs tų kelių ramybės akimirkų, juk visą dieną reikia ką nors galvoti, o va čia, parke galėdavau stebėti šakomis bėginėjančias voveres ir klausytis lapų šnaresio! (Tų lapų kur ant medžio, ne knygos lapų). Ar neatimu iš savęs dėmesingo pasivaikščiojimo džiaugsmo, kai džiaugsmą kūnui teikia pats judėjimas? Gal ir taip, bet dažniausiai kai vaikštinėju vis viena galvoju visokius dalykus, kartais tokius, kurie sukelia negatyvias emocijas – kuo nors piktinuosi, kuo nors būnu nepatenkintas, kuo nors rūpinuosi – dėmesio judėjimui vis viena nelieka. O pamačius voverę, knygą galima ir sustabdyti, be to, šitas padaras ne taip dažnai ir pasirodo. Audioknyga tikrai yra puikus būdas permušti vidinį triukšmą. Bet žinoma, pasivaikščiojimas miesto tyloje yra vertingas dalykas, ir kiekvienas tesprendžia pats ar verta prie jos pridėti knygą. Juk vis vien judame, vis vien būname gryname miesto ore – tai geriau negu visą dieną sėdėti.

Įdomi patirtis buvo klausymas dvigubu greičiu. Kiek skaičiau komentarų, žmonės klauso dvigubu greičiu tada, kai knyga nuobodi, arba tada, kai knygą jau išklausė vieną kartą ir dabar nori tik prisiminti. Iš pradžių šitoks skaitymo greitis gąsdino, atrodė, kad nespėsiu suvokti ką skaito. Tačiau netrukau prisitaikyti ir problemų nebekilo. Tiesa, šitoks klausymas netiks triukšmingoje aplinkoje, pavyzdžiui, šalia gatvės kurioje yra automobilių ar sudėtingoje trasoje, kurioje reikia nuolatos galvoti kur pasukti toliau – tada tikrai dažniau reikės atsukinėti po 30 sekundžių.

Galiu pasakyti – vaikštant klausyti knygos yra tikras malonumas – klausyčiau ir klausyčiau! (Aišku, gera knyga turi būti.) Knygai einant į pabaigą užplūdo tas pats būsimo išsiskyrimo jausmas, kuris užplūsta skaitant gerą tradicinę knygą.

Klausyti važiuojant dviračiu taip pat mėginau. Mane nustebino Vingio parke elektriniais paspirtukais važinėjančių žmonių kiekis – ką jie ten daro? Sportuoja? Važiuojant dviračiu klausyti tikrai yra sudėtingiau. Visų pirma todėl, kad važiavimas reikalauja gerokai daugiau dėmesio – nors Vingio parkas ir nebuvo sausakimšas, bet vis viena dviratis juda greičiau už žmogų ir bendrose erdvėse juos visus reikėjo atidžiai apvažiuoti, o kur dar maklinėjantys vaikai ir moterys, kurių reikia ypatingai saugotis, nežinia kuria trajektorija jie sumanys pajudėti! Be to, važiojant dviračiu sustabdyti skaitymą ar nuspausti tą 30 sek. atsukimo mygtuką būdavo sunkiau, bet gal čia tik mano problema, nes klausiau knygos griozdiškoje planšetėje, kurios viena ranka ištraukti iš kišenės ir dar mygtuką nuspausti niekaip nepavyktų, gal su išmaniaisiais šitos problemos nėra. Vienu žodžiu – dviratis ir audioknyga man nedraugai, vieną kartą pabandžiau ir nebenoriu. O važiuoti gatve tarp automobilių ir klausyti knygos netgi draudžiu – esu įsitikinęs, kad tai taip pat pavojinga, kaip vairuoti kalbant telefonu.

Klausyti namie sėdint ar gulinti buvo visai nieko. Iš pradžių apėmė keistas jausmas, kad štai kaip aš čia pasyviai dabar klausau, nes juk tikrą knygą pačiam aktyviai skaityti reikia! Tačiau kita vertus, žiūrėti youtube filmukus juk irgi gan pasyvus veiksmas… Nors galvojau, kad sėdint ar gulint namie tikros knygos skaitymas bus gerokai pranašesnis už audioknygą, tačiau šioji sublizgo netikėtu efektu. Šitaip klausant labai norisi užsimerkti, o užsimerkus – įsijungia vaizduotė. Visus pasakojamus dalykus galima įsivaizduoti labai labai ryškiai, gerokai ryškiau, nei skaitant tikrą tekstą ir prieš akis matant raides. Be jokios abejonės šitas „vaizduotės televizijos“ efektas būtų ryškesnis klausant grožinės audioknygos! Nekantrauju išbandyti!

Audioknygos kritika

Audioknyga turi keletą akivaizdžių minusų, kurių mano ištikimas skaitytojas jau laukia.

Visų pirma, labai sudėtinga klausant teksto užsirašyti patikusias mintis, kaip aš mėgstu daryti (plačiau – čia). Reiktų stabdyti, atsukinėti 30 sek. ir tada skubėti rašant kalbėjimo greičiu arba prieš tai palėtinti skaitymą (programėlėje jį galima ne tik pagreitinti, bet ir palėtinti). O tada atlėtinti atgal ir tęsti skaitymą. Man tai yra problema, nes aš mėgstu konspektuoti, bet daugumai, manau, tai nebūtų trūkumas, nes jie vis vien klauso knygų bėgiodami. Aš nė nemėginau klausomos knygos išsamiai konspektuoti, užsirašiau tik kelias ypatingai įstrigusias mintis – tiesiog iš atminties, sustabdęs skaitymą.

Antra – o kaipgi, valtininke, su paveiksliukais? Na taip, mano popierinėje knygoje yra paveiksliukų, o audioknygoje jų nėra. Visus piešinius mėginau nupasakoti žodžiu, o tai šiek tiek iš knygos atėmė. Pačiam klausant nusišypsoti versdavo tokie momentai, kai skaitovas pradėdavo pasakoti „viršutiniame dešiniajame kampe būtų tas ir tas, o viršutiniame kairiajame – šitas ir anas“. Aha, vadinasi čia buvo brėžinys ir dabar skaitovas jį konvertuoja į žodžius. Mano giliu įsitikinimu, taikli iliustracija, net jei ji atrodo viso labo kaip pokštas, padeda geriau įsidėmėti skaitomą tekstą, aiški schema padeda geriau intuityviai suprasti apie tai kas kalbama, o lentelė leidžia labai greitai susisteminti perskaitytas mintis. Audioknyga gi tampa panašesnė į paskaitą be skaidrių ar senelio pasakojimą be jokių spec. efektų. Primenu – klausiau negrožinės knygos, klausant grožinės šitai nekeltų visiškai jokios problemos.

Trečia – perskaičius kokią nors įdomią informaciją kartais norisi dar kartą perbėgti akimis ir įsitikinti, kad tikrai tai kas parašyta yra puiku. Kartais norisi perbėgti akimis dar kartą per ilgo sąrašo punktus ieškant dėsningumų. Su knyga tai užtrunka greitai, o su audioknyga reikia viską atsukinėti ir klausyti iš naujo. O ką jei tai buvo ilgas skyrius su išvardintais punktais, toks koks yra šitas, kurį dabar skaitai? „…penkta savybė…“ staiga sako skaitovas, kai aš jau buvau visai pamiršęs, kad klausausi apie savybes ir kad jų yra daug. Nėra galimybės atsiversti kelis puslapius atgal, prisiminti, o apie ką gi ten rašė, palyginti. Įrašo atsukinėjimas – ne tas, visai ne tas.

Jeigu klausai grožinės knygos – visų šitų nesklandumų nebus – galėsi mėgautis „vaizduotės televizija“. Jeigu mėgsti greitai skaityti negrožines knygas – visų šitų nesklandumų nebus. Čia tik aš atidžiai ir analitiškai skaitydamas negrožines knygas mėgstu po jas visaip knaisiotis ieškodamas ko nepamečiau.

Ketvirta – audioknyga taip pat yra elektroninė knyga. Jai galioja visa ta kritika, kuri galioja ir elektroninėms knygoms skaitomoms skaityklėse – jos nekvepia dažais, nešiugžda, nesijaučia jų svorio. Bet čia taip pat skonio reikalas.

Penkta – čia jau problema ne pačios audioknygos kaip formato, bet Audiotekos, kaip Lietuvoje palyginti neseniai veikiančios įmonės. Tiesiog knygų pasirinkimas vis dar yra mažokas – kai reikėjo išsirinkti ką klausyti, suvokiau, kad geriausias ir žinomiausis knygas jau esu perskaitęs įprastu formatu, o kai kurias net ir originalo kalba (Meistras ir Margarita, pavyzdžiui), tai beliko remiantis atsiliepimais išsirinkti ką čia dar galima skaityti. Savo pasirinkimu nesiskundžiu, bet tikiu, kad po metų šita problema bus mažiau pastebima, o po dviejų metų dar mažiau. Tai čia viskas tik gerės.

Išrišimas

Mėginu apibendrinti.

Rekomenduoju išbandyti audioknygas jei:

• nesiknaisioji po knygas ypatingai išsamiai išrašinėjant kas antrą sakinį;
• laisvalaikiu bėgioji, vaikštinėji ar važinėji dviračiu, tačiau knygoms skaityti laiko nelieka;
• laisvalaikiu skaitai knygas, tačiau nelieka laiko pabėgioti ar pasivaikščioti, nors norėtųsi;
• ne savo valia daug laiko praleidi vaikštant ar dirbant nedėmesingą darbą, norisi tą laiką užpildyti prasmingiau;
• geriau įsidėmi pasakytą tekstą nei perskaitytą;
• galvoji, kad nemėgsti skaityti.

 

Nerekomenduoju bandyti audioknygų jei:

• tikra knyga mielesnė už elektroninę ir turi jai laiko;
• neturi įrenginio, kuriuo būtų galima padoriai klausyti;
• mėgsti meditatyvius pasivaikščiojimus (ar pabėgiojimus) tyloje;
• mėgsti knygas su paveiksliukais.

Tai štai kaip su ja. Dabar spręsti Tau.

Detalės: aš gaunu procentą nuo pardavimų už visas knygas kurias nusipirksi iš Audiotekos,  jei paspaudei ant nors vienos iš 12 Audiotekos nuorodų šiame straipsnyje. (Jei nori šią žymę panaikinti – išvalyk šiandienos savo naršymo istoriją.)

P.S. Tai kokia ten knyga buvo?

Tai buvo knyga „Trigeriai. Kodėl nedarai to, ką žinai?“ Iš pradžių norėjau klausyti Eckharto Tolle „Naujosios Žemės“, bet apie dvasingumo filosofiją jau prisiskaičiau per daug – ten iš vis mažai reikia žinoti ir daug reikia praktikuotis. O „Trigeriai“ buvo apie tarpasmeninio elgesio keitimą, labai sudėtingą ir labai komplikuotą sritį, kurioje mums visiems yra kur pasitempti. Knygos autorius yra elgesio keitimo konsultantas konsultuojantis įmonių vadovus ir padedantis jiems pasiekti pokyčių. Va čia ir skirtumas, mielieji. Daug pasiekęs įmonės vadovas sukandęs dantis mėgins pažaboti savo konfliktiškumą, valdingumą, blaškymąsi, o paprastas žmogus bus įsitikinęs, kad jo elgesys yra jo tikrasis „aš“ ir kaipgi tai galima keisti? Knygoje pateikta teorija panaši į mano knygoje pateiktą teoriją (ak!), bet čia akcentas skiriamas istorijoms, nutikusioms autoriui konsultuojant tūkstančius žmonių, bei konkretūs veikimo metodai, kuriuos jis taikydavo savo klientams. Žvaigždučių galiu duoti daug.