Pasižadėjau sau pačiam niekada nerašyti apie santykius ir sveiką maistą, bet apie santykius nuolatos sulaukiu skaitytojų klausimų, o kas dėl sveiko maisto, tai pasaulis baigia išsikraustyti iš proto. Šitiek daug visokių viena kitai prieštaraujančių mitybos teorijų, kad jau baisu kąsnį į burną įsidėti! Paleo mitybos šalininkai vegetarus pravardžiuoja „prastais medžiotojais“, o amerikiečiai juokauja, kad Kalifornijoje galima apiplėšti banką apsiginklavus batonu (nes jame yra glitimo). Tai, aišku, pokštai, bet Lietuvoje pasakęs ką valgai ir įsivėlęs į diskusiją apie maistą gali prarasti draugus ar bent jau susipykti su naujai sutiktais žmonėmis.

Straipsnio antraštė tyčia šiek tiek klaidinanti, aš nepasakosiu ką reikia valgyti nes apie tai neišmanau. Labiau kalbėsiu apie tai, kokie principai galėtų padėti atsijoti grikius nuo kvinojų (bolivinių balandų, kynvos ar kaip jos dar vadinamos), tai yra mitybos filosofijas kurios tinka Tau, nuo mitybos filosofijų, kurios tinka kitiems.

Visi čia išsakyti principai bus mano paties nuomonė, mano paties idėjos padedančios išlaikyti sveiką protą ir sveiką skrandį šitoje nuomonių maišalynėje. Juk ko labiausiai reikia nuomonių maišalynėje – tai pagrindo nuo kurio galėtume atsispirti.

1. Ribinis poveikis

Pusryčiams pasigaminti sumuštinį su dešra galima labai greitai, tačiau mano asmeninė savijauta po tokių pusryčių būdavo itin prasta. Šiuo metu į savo pusryčius dedu pjaustytą apelsiną, o vieno apelsino nulupimas ir supjaustymas užima daugiau laiko, nei krūvos sumuštinių su dešra pasidarymas. Kadangi mano savijauta yra gerokai geresnė valgant avižinius dribsnius su apelsinu ir panašiais ingredientais, aš esu pasiryžęs aukoti papildomo laiko vardan geros savijautos.

Bet jeigu aš sugalvočiau maitintis dar sveikiau ir vietoj avižinių dribsnių pasirinkčiau keturių rūšių daigintas sėklas ar dar kokių žaliavalgiškų gudrybių (kurių irgi neišmanau), mano pusryčių gaminimo laikas galėtų pasidaryti dar ilgesnis ar bent jau procedūra sudėtingesnė. Tačiau ir savijauta pagerėtų (na, tikiuosi)! Pažvelk į grafiką:

Tai yra tradicinis ribinio poveikio grafikas dažnai sutinkamas ekonomikos moksle. Jis sako, kad kuo daugiau pastangų įdedi, tuo geresnį rezultatą gauni. Tačiau kiekvienas pastangų vienetas duoda vis mažiau rezultato vienetų. Vis mažiau ir mažiau. Žiūrėk – grafike pastanga 1 ir pastanga 2 beveik vienodos, tačiau rezultatas 2 ryškiai mažesnis už rezultatą 1. Taip, valgydamas žaliavalgiškai aš galbūt jausčiausi geriau nei dabar, bet ar tikrai tas jautimasis geriau vertas papildomų pastangų? Daugeliui yra žinomas Pareto principas, sakantis, kad 20% pastangų duoda 80% rezultato, taigi, yra rekomenduojama koncentruotis į tuos 20% ir nepersistengti.

Gal pakanka tiesiog atsisakyti mėsos ar pieno produktų, gal alkoholio ar saldumynų. Nors dešros. O gal tiesiog valgyti daugiau daržovių ar gerti daugiau vandens. Ir, žiūrėk, savijauta pagerės! Galbūt papildomos pastangos mėginant įvaldyti vegetarišką ar žaliavalgišką mitybą ir duotų daugiau gero rezultato, bet gal tą laiką geriau praleisti prasmingai bendraujant su draugais, sportuojant ar užsiimant mylima veikla?

Jau nekantrauja žaliavalgiai mane atvesti į protą – „Juk mūsų mityba labai paprasta!“ Esu girdėjęs entuziastingų pasakojimų kaip iš tiesų „paprasta“ maitintis žaliavalgiškai, tačiau vien išklausyti kiek visko jie padaro, kad galėtų pavalgyti „paprastus“ pusryčius užtrunka ilgiau nei supjaustyti apelsiną, nė vienas toks pasakotojas manęs dar neįtikino (beje, komentarai su paprastais ir greitais receptais tikrai laukiami, gal esu neteisus). Žmogui, kurio gyvenimo aistra yra maistas ir maisto gaminimas sunku suprasti, kad aš nenoriu nei mirkyti, nei daiginti visokių grūdų. Net vegetariškai maitintis yra sudėtingiau – pripjaustyti visokių daržovių tikrai užtrunka ilgiau nei įmesti mėsos šmotą į keptuvę. Taigi, kiekvienas sąmoningas žmogus renkasi tašką ant ribinio poveikio kreivės – kiek noriu paskirti laiko ir pastangų sveikatai palaikyti? Kokio lygio sveikatos noriu?

Jau nekantrauja žaliavalgių ir vegetarų priešininkai mane atvesti į protą – „Kokia čia sveikata?“ – sakys jie, ypač kai į ligonines kartas nuo karto yra atvežamos „sveikuolės“ motinos su nuo išsekimo merdinčiais vaikais (būna taip, tikrai būna). Susidaryti savo mitybos planą yra sudėtinga užduotis ir kai kam to padaryti nepavyksta, tas tiesa. Tačiau smagu matyti užsikačialinusius žaliavalgius žygiuose ryjančius visokius sėklų ir žolelių mišinius („Ė, duok paragaut“ – visuomet prašau jų). Subalansuotas mitybos planas duoda puikių rezultatų.

2. Holistinis požiūris

Ima atrodyti, tarsi vien pakeitęs mitybą žmogus pasidarys sveikas (nors tame daug tiesos). Dar blogiau būna, kai koks interneto žinovas puola reklamuoti kokį vieną produktą, kurį pradėjęs valgyti žmogus kaip mat atsikratys visų ligų ir dar riebalų (čia tie supermaistai – chia sėklos, kokosų aliejus, goji uogos, grikiai(!)) arba užpuola vieną produktą, kurį nustojęs valgyti žmogus pasidarys sveikas iš karto (dešra!).

Kartais atrodo, kad norint būti sveikam pakanka sportuoti – nesvarbu ką valgai. Be to, dar yra visokių sporto pratimų, (pavyzdžiui, gyros siūbavimas), kurie pateikiami tarsi vieninteliai pratimai, kurių užtenka visam kūnui!

Gal kokį milijoną kartų girdėjau agitaciją, kad norint produktyvesnės dienos reikia anksčiau atsikelti ir netgi pats save agituoju tą daryti.

Bet niekas nesako, kad norint anksčiau atsikelti ir būti išsimiegojus reikia ir gulti anksčiau. Vienas jogas su labai ilga barzda (o čia jau ženklas, kad jo reikia klausyti) pasakė, kad iš vis negalima daryti daugiau kaip vieno atsispaudimo iš eilės – pratimai turi būti įvairūs ir nuolatos keistis – atsispaudimas, tada pritūpimas, tada dar kas nors. Kai skaičiau, kaip čia man dabar sportuoti, sužinojau, kad rankų raumenys neauga, jei tuo pačiu metu nepumpuojami ir nugaros raumenys. O žmogus, gamtos išugdytas kaip visko rinkėjas ir medžiotojas turi valgyti įvairų ir kuo įvairesnį maistą, vienas produktas negali patenkinti visų poreikių, net jei tas produktas yra avokadas apteptas kokosų aliejumi.

Kitaip tariant sveikata susideda iš daug dalių – miegas, mityba, laikysena, judėjimas, higiena, emocijos – ir jokia viena dalis žmogaus neišgelbės, jeigu visos kitos bus apleistos. Valgyk ką nori, bet jei sėdėsi susikūprinęs visą dieną – ims skaudėti nugarą. Viena sporto programa ar viena dieta priartins žmogų prie geresnės savijautos, tačiau visų problemų gali ir neišspręsti. Turbūt geriau viskam paskirti po truputį dėmesio, nei daug vienai sričiai.

Beje, dažnai girdžiu, kad „sveikas“ reiškia tą patį, kas „padeda numesti svorio“. Jei maitiniesi „sveikai“ – vadinasi būtinai turi kristi svoris. Aš ir taip liesas, svorio mesti visai nenoriu, tačiau sveikai maitintis noriu. Tai ką man dabar daryti? Manau, kad nereikėtų šitų sąvokų tapatinti, sveikata yra daugiau nei svoris.

Dar dažnai girdžiu, kad vienokia ar kitokia mitybos filosofija panaikina tikimybę sirgti vėžiu. Entuziastai nesupranta, kad sveika mityba tik sumažina šią tikimybę, jos nepanaikina. Štai istorija apie sveikuolę kuri nuo vėžio mirė sulaukusi 30 metų (ir dar viena istorija). Kai kitą kartą artimam žmogui susirgus vėžiu koks sveikuolis ims aiškinti, kad „sveika mityba kur kas geriau už chemoterapiją“ – mesk į jį statistikos vadovėlį!

3. Kraštutinumai

Kadaise karvės pienas buvo toks absoliučiai sveikas kalcio ir vitaminų šaltinis, kad grupės „ŽAS“ daina „Ne pieno gėręs ne nuo pieno ir mirsi“ atrodė kaip kokia šventvagystė. „Kaip nuo pieno galima mirti?“ – klausia nustebusi žurnalistė imdama interviu iš grupės nario. „Nu ten rimtai yra kažkokių nuodingų medžiagų“ – neįtikėtiną dalyką pasako grupės narys. Man vaikystėje nuo šito interviu susisuko galva. Vėliau ima ir paaiškėja, kad gan daug žmonių nesugeba virškinti pieno (pats žinau ne vieną tokį) ir pienas yra nuvainikuojamas.

Kartais kraštutinumai yra teisingi – dešra tikrai yra nevartotinas daiktas, panašiai kaip saldūs gėrimai ar alkoholis. Nors kita vertus yra tyrimų, kad taurė vyno per pietus sumažina kažkokių ligų riziką – tai gal čia tik dozės klausimas? O gal ir dėl glitimo kas nors daugiau paaiškės – tuoj rimtai bulkos gabalas bus prilyginamas cigaretėms ir pardavinėjamas su žiauriais paveikslėliais, kuriuos norėsis kolekcionuoti! Visgi dažniau kraštutinumai būna tik laikinos mados, retai maisto produktai būna tokie vienareikšmiškai geri ar vienareikšmiškai blogi ir vienas ar kitas sensacingas atradimas yra tik dar vienas atradimukas ilgoje atradimukų eilėje.

4. Skirtumai

Čia susiję su prieš tai buvusiais punktais – joks vienas produktas, viena dieta, viena sporto programa netiks visiems visiems žmonėms.

Yra žmonių, kuriems mėsą valgyti uždraudžia gydytojai ir ne todėl, kad jiems gaila vargšų gyvūnėlių, o todėl, kad žmogus tos mėsos nevirškina. Tas pats su pienu. Bet lygiai tas pats ir su žaliu maistu – buvau apstulbęs, kai paskaitos metu iš Indijos parvykęs ajurvedos specialistas visiškai rimtai pradėjo aiškinti, kad kai kurie žmonės iš principo negali būti žaliavalgiai ir jiems maistas turi būti termiškai apdorotas. Tai štai kas būna kai pasigriebiame vieną idėją iš platesnės sistemos ir pradedame visiems kišti!

„Juk šitaip valgydamas aš jaučiuosi geriau!“ – yra menkas argumentas, nes kitam nuo tų pačių dalykų susuks vidurius. „Reikia visą laiką gerti kumysą ir nebus jokių sveikatos problemų!“ – paaiškins kazachai, jei tokių sutiksi. Kumysas yra raugintas arklio pienas – kitiems žmonėms vien nuo šito aprašymo pasidarys bloga. Tai, kad aš jaučiuosi gerai nuo tam tikro maisto, nereiškia, kad ir kitas nuo jo jausis geriau. Tai, kad kitas jaučiasi gerai nuo tam tikro maisto, nereiškia, kad ir aš jausiuosi nuo jo geriau. Aišku – nepabandęs negaliu būti tikras.

5. Gąsdinimai

Tūlas pilietis dažnai ne itin daug supranta apie sudėtines maisto dalis ir kaip jos veikia, tačiau visgi nori gyventi sveikai, todėl jį labai lengva išgąsdinti.

Genetiškai modifikuoti produktai – va, ten yra įterptas kažkoks genas suteikiantis pomidorui žuvies savybių, tai jei jį valgysiu man išdygs pelekai, ar ne? Kai nesupranti, tai taip ir atrodo. O nebaisu, kad valgant kiaulieną vietoj nosies išdygs kiaulės šnipas? Juk kiaulienoje yra (išduosiu paslaptį) kiaulės genų! Aš nesakau, kad GMO yra geri ar blogi,  aš sakau, kad turime kvailų baimių.

E raidė yra ohoho koks blogis! Kai žmonės įsibaimino E raidžių, tai prekybininkai tiesiog vietoj E330 pradėjo rašyti „citrinų rūgštis“, o vietoj E901 ėmė rašyti „bičių vaškas“ ir baimė pasibaigė.

Cheminės medžiagos – neduok dieve suvalgysi ką nors kame yra chemikalų! Bėda ta, kad „chemikalas“ yra greito pelno siekiančių mitybos šarlatanų išmislas, skirtas įgąsdinti lengvatikius. Jei manai, kad yra toks daiktas kaip „chemikalas“ ir jis skiriasi nuo „cheminės medžiagos“ – esi arba lengvatikis, arba šarlatanas. „Jeigu nesugebi ištarti pavadinio, neturėtum to valgyti.“ – skelbia amerikiečių sveikos mitybos „žinovai“. Bet jei vaikas negaus cholekalciferolio – turbūt susirgs rachitu, nes šitas daiktas yra ne kas kita kaip garsusis vitaminas D, kurį mes siurbiame iš Saulės. O kai grauži čiobrelį iš tiesų grauži 2-izopropil-5-metilfenolį – šito chemikalo pilna šitoje žolėje.

Neprasidėkime su žaidimu žodžiais. Teisybė yra netgi visai priešinga. Pavyzdžiui vanilės skonį sudaro vienas chemikalas (4-hidroksi-3-metoksibenzaldehidas), o braškės skonį sudaro krūva skirtingų chemikalų (tyčia dabar vartoju šį klaikų žodį), tačiau dirbtinį, laboratorijoje pagamintą skonį sudaro tik kelios medžiagos. Už tai dirbtinis braškės skonis taip nepanašus į tikrą braškę – jame per mažai chemikalų! Jei vartoji vaistą pagamintą laboratorijoje, dažniausiai gausi tik tos veikliosios medžiagos, o jei vartosi kokią žolelę, tai gausi visą puokštę įvairių chemikalų! Žolelėse chemikalų daugiau nei vaistuose!

Logikos ir pagrindo bijoti kai kurių dalykų yra, apie hidrintus riebalus net Verslo Žinios rašė, o gamintojų požiūris į šį sveikatai pavojingą ingredientą yra stebėtinai lengvabūdiškas. GMO kelia daug ekologinių ir ekonominių problemų (nors kai kuriose skurdesnėse šalyse jie gali ir gyvybes gelbėti, pavyzdžiui nauja ryžių rūšis praturtinta Vitaminui A pasigaminti reikiamomis medžiagomis ), kai kurie E priedai nėra patys sveikiausi (bet tik kai kurie), tačiau baimė yra toks neracionalus logikai nepasiduodantis daiktas, kad stengdamiesi gyventi sveikai galime prisidaryti sau žalos.

Klasikinis pavyzdys čia būtų skiepai – jie užtikrina, kad kai kurios pavojingos ligos nesklistų tarp žmonių, tačiau išsigandę tėvai sugalvoja savo vaikų neskiepyti. Ir kas tada? O kas daugiau negu vėl plintančios pavojingos ligos, tokios kaip tymai, kiaulytė ar kokliušas, kurios, atrodė, jau lyg ir išnaikintos. Aš šiaip jau net nebežinau kas čia per ligos, tikiu nebežino ir dauguma jaunų tėvų, o nebežinome todėl, kad esame paskiepyti ir jos neplinta. Nejau nebaisu, kad Tavo vaikas susirgs kokia kraupia senovine liga?

Kas čia mus taip nuolatos gąsdina? O gi neretai tas, kas pardavinėja visokius sveikatybiškumo daiktus. Kartais dėl to, kad patys suklaidinti, o kartais klaidina piktybiškai. Tam, kad mažiau bijotume, reikia daugiau domėtis, tačiau čia grįžtame prie 1 punkto – kiek galima domėtis ir kada jau galima pradėti gyventi? Kiek knygų apie maistą riekia perskaityti norint įsidėti kąsnį į burną? Kartais aš visgi renkuosi tiesiog bijoti ir daug nesigilinti. Man pasakė, kad į dešrą visas skūras ir kaulus sudeda – tai aš prie jos nė artyn.

6. Ideologija

Iki šiol nebuvo nė vieno žodžio apie veganus. Kodėl? Todėl, kad veganizmas, o dažnai ir vegetarizmas nėra skirti valgyti ir gyventi sveikiau – man taip tvirtino patys veganai, sakydami, kad „turėčiau galvoti ne apie save, bet apie tuos kurie iš tiesų kenčia“. Šios filosofijos yra skirtos daryti mažesnį poveikį gamtai, mažinti pramoniniu būdu auginamų gyvūnų kiekį: višta – ne kompiuterinių žaidimų mėgėjas, visą gyvenimą nugyventi ribotoje erdvėje beveik nejudėdama ji nenori. Tai nėra sveikatos filosofija, tai yra visiškai kitos srities filosofija, todėl nėra jokios prasmės diskutuoti kiek veganiška mityba yra sveika – ne toks jų tikslas. Su jais reikia diskutuoti kitais klausimais – ar tikrai perėjimas prie augalinės mitybos sumažins dirbamos žemės plotus, ar nevertėtų propaguoti laboratorijoje sintetinamo maisto vietoj augalinio, kad dar labiau sumažinti poveikį gamtai ir panašiai.

O čia kosminio gerumo straipsnis aiškinantis, kad žmonės nėra žolėdžiai, ne visiems tas akivaizdu: https://veganbiologist.com/2016/01/04/humans-are-not-herbivores/

Tai ką, po galais, valgyti???

Apibendrindamas viską ką skaičiau taip intuityviai ir visai nemoksliškai prieinu prie išvados, kad, kad nėra tokio daikto kaip „sveikas maistas“, o pats maisto virškinimas ir apdorojimas yra žalingas, jis sendina. Kūnas kaip ir bet koks daiktas – kuo intensyviau naudojamas, tuo labiau dėvisi. Atrodo lyg bet kuris maisto produktas ar maisto medžiaga per 10-20 ar 50 metų padidina kokio nors susirgimo – nuo vėžio iki kraujagyslių užsikimšimo riziką. Ne veltui islamas ir krikščinybė netgi rekomenduoja ilgus riboto valgymo periodus – ramadaną, pasninką. Šiais laikais populiarėja „tarpinis badavimas“. Net Unikauskas pritaria, kad geriau valgyti rečiau. Čia atsiranda pirmasis principas:

1. Visas maistas šiek tiek kenksmingas – valgyk mažiau ir rečiau. Tik ne per mažai, aišku.

Visgi sutikime, kai kurie maisto produktai tikrai yra kenksmingesni už kitus, taigi, geriau jų valgyti dar mažiau. Dabar maisto technologijos tiek ištobulėjo, kad atsirado net vaikams tinkami gerti (turiu omeny – pakankamai skanūs) alaus kokteiliai! Norint tokių užmaskuotų produktų išvengti visgi reikia žinoti kas jie yra ir kuo juos pakeisti, taigi, nors truputuką prisižiūrėti. Tik truputuką. Ne visi turime laiko skaityti išsamių mokslinių straipsnių kaip organizmas skaido gliukozę ar ketonus, ne kiekvienas pasiryš sudarinėti savo asmeninį mitybos planą. Todėl gali būti visai logiška tiesiog priimti kokią nors neradikalią mitybos filosofiją ir jos laikytis, nes bet kuri neradikali mitybos filosofija visų pirma ką padarys – tai atfiltruos kas tinka valgyti, o kas netinka. Kitaip tariant:

2. Bet kokio mitybos plano laikydamasi nevalgai šūdų, o tai jau gerai. Žinai apie ką aš.

Jeigu nori žengti toliau ir imtis radikalių mitybos pokyčių, siūlau užsiimti asmeninais eksperimentais. Juk būna, kad priryji kokių nesąmonių ir po to blogai jautiesi. Ką rijai? Tiesiog neberyk šito ir viskas. (Man kenkia sausainiai, alkoholis, dešra, medus, obuoliai, įpakuotos bandelės, šaldyta tešla, pigios datulės, nutella). Būna, kad pavalgai ką nors ir jautiesi puikiai. Ką valgei? Valgyk šito daugiau.

Savistaba ir savo organizmo klausymas palengvėja tada, kai atsisakome daugumos prieskonių, visų padažų ir kitų maisto skonį maskuojančių priedų. Esu įsitikinęs (juk būtų logiška), kad žmogus yra pajėgus vien pagal skonį nustatyti ar maistas sveikas ar ne – supuvusios braškės skonis yra visiškai kitoks nei šviežios. Bet supuvusi braškė su Suslavičiaus kečupu gali praslysti visai maloniai! Mėsos skonis be prieskonių ir padažų yra klaikus (bandei?), tačiau daržovės laikui bėgant darosi vis skanesnės ir skanesnės. (Tiems kas supranta: на вкус и цвет, товарищей нет). Čia išryškėja ir trečias principas:

3. Klausyk ką sako organizmas.

Galų gale visi suprantame, kad siekdami maistą padaryti kuo skanesnį, kuo ilgiau galiojantį ir kuo gražesnės prekinės išvaizdos gamintojai į jį įmaišo įvairių stabilizatorių, papildomų kvapų, papildomų skonių ir dar daug visokių papildomų dalykų. Cukrus įeina beveik į visko sudėtį, nes jis skanus! Kitaip tariant sulig kiekvienu maisto apdorojimo etapu, maiste atsiranda vis daugiau priemaišų, kurios turi daugiau bendro su prekine išvaizda ir mažiau su maistine verte.

Be to, nuskintoje daržovėje, vaisiuje ar uogoje esantys vitaminai bei kitos naudingos medžiagos tuojau pat pradeda irti, taigi, kuo ilgiau tas produktas laikomas, tuo labiau naudingos medžiagos suyra. O virimas, džiovinimas ar kitos procedūros šitą irimo procesą tik paspartina, taigi, kuo labiau maistas perdirbamas – tuo daugiau praranda maisto medžiagų. Pabaigai – ketvirtas principas:

4. Pirk kuo mažiau perdirbtus, kuo šviežesnius produktus.

Va ir viskas. Aš pats tikrai nepersistengiu ir galiu lažintis, kad mano pastangų ir rezultato balansas yra labai arti optimalaus ribinio poveikio kreivės taško.

Skanaus!

P.S. Šiame straipsnyje kalbama tik apie paties žmogaus sveikatą – dėmesys gyvūnų ar pačios planetos gerovei neskiriamas. Gyvūnams turbūt būtų geriau, kad žmogaus iš viso nebūtų, o planeta turi savų priežasčių mus toleruoti.

P.P.S. Kam straipsnis nepatiko, kviečiu išreikšti savo nepasitenkinimą komentaruose ir paagituoti už savo mitybos stovyklą! Juk tam ta komentarų skiltis ir sukurta!

P.P.P.S. Ech, na ir sunkiai rašėsi šis straipsnis. Tikiuosi, daugiau niekada nebesugalvosiu rašyti apie mitybą!