Tebūna tai keistas, netradicinis straipsnis. Tebūna tai neišgirstas pašnekesys su abstrakčiomis šio pasaulio jėgomis. Tegu nors kartą patarimais pasimėto jos, kiek galima klausyti žmonių ir dievybių?

Ką sako gamta?

Viską, ką aš sukūriau, sukūriau bandymų ir klaidų metodu. Kiekvienas gėlės žiedas, kiekvienas gyvūnas, pradedant tavo katinu (šuniu, žiurkėnu, auksine žuvele) ir baigiant žemės, vandens ir oro gigantais, yra ilgamečių eksperimentų rezultatas.

Aš visada bandau ką nors pakeisti, reikia to ar ne, nes aš visuomet tikiuosi, kad sukursiu ką nors geresnio. Kartais man pavyksta, o kartais ne. Deja deja, bet nepavykęs eksperimentas neretai neturi galimybių išgyventi, jam tenka išnykti. Ir aš jam leidžiu išnykti, nelaikau to, kas turi išeiti, nes žinau, kad man tikrai pavyks sukurti kai ką geresnio.

Aš nežinau, kaip viskas bus ir nežinau, kas turi būti, aš tik žinau kad jei bandysiu vėl ir vėl, vieną dieną man pavyks.

Tu esi mano bandymas. Aš nežinau, kas iš tavęs išeis, aš nieko nesistengiu iš tavęs padaryti. Tik tu gali parodyti savo veiksmais, ar tavo buvimas šiame pasaulyje prasmingas, ar visgi vargau su tavimi be reikalo.

Aš nepaskyriau tau šlovės, turtų, pripažinimo. Ir pašaukimo nedaviau. Daviau tau protą, širdį, kūną. Tačiau visa kita gali užsidirbti savo jėgomis, jeigu dirbsi su savo protu, širdimi, kūnu, su pasauliu, kuris tave supa. Aš nežinau, ar tau pasiseks, tu esi bandymas ir gali būti klaida.

Ką sako visata?

Aš viską žinau, man viskas aišku. Viskas vyksta pagal tam tikras labai paprastas taisykles, kurių žmogaus protas dar nepajėgus išsiaiškinti. Jūs aiškinkitės, jei jums tai smagu, bet aš viską jau žinau.

Žinau nuo pat pradžių, kada viskas prasidėjo, žinau, kada ir kaip tai baigsis. Žinau likimus galaktikų ir žvaigždžių, ūkų ir planetų! Ak, tiesa, dar yra šitie mažyčiai žmogeliukai vienoje iš planetų… Žinau ir jūsų likimus, jūsų valstybių, jūsų verslų taip pat.

Aš galėčiau tau viską papasakoti, jei gerai pažintum mane, bet tavęs laukia dar labai ilgas pažinimo kelias. Po truputį, po truputį aš atskleisiu savo paslaptis.

Na, o kol kas, neverta jaudintis dėl to, ko nežinai. Išmok naudotis nors tuo ką jau sužinojai. Aš žinau, kiek tu turi energijos savyje, žinau, kiek tos energijos paversi veiksmu ir kiek tas veiksmas atneš tau rezultato. Žinau, ką galvoji dabar ir ką galvosi rytoj. Bet tegu tai tavęs negąsdina, juk tu – mano dalis. Tu esi aš.

Ką sako visuomenė?

Jeigu bijai, laikykimės drauge. Gyvenimas gali būti sunkus ir pavojingas, o dar ta gamta su savo nesiliaujančias eksperimentais – ima ir prigadina žmonėms gyvenimus!

Klausyk, paimk mane už rankos ir eikime per gyvenimą kartu! Šitaip bus drąsiau, užtikrinčiau. Jei esi stiprus, galime statyti tvirtą pagrindą, ant kurio laikysis visi žmonių santykių pamatai, bet jei esi silpnas – nesijaudink, mes tave panešime ant rankų.

Tik nesipyk su mumis! Mes norime bendradarbiauti! Mes norime mainytis! Nori siekti savo tikslų, užsiimti savo veiklomis? Gerai, pirmyn, mes tik džiaugsimės matydami gražius tavo šaunaus darbo rezultatus, bet būk geras, kartais padaryk ir tai, ko tavęs prašome.

Gerai gerai, aš sutinku, dalis manęs nesveikuoja, dalis yra gyvas puvinys. Tai vis ta gamta su savo nesąmonėmis! Ir kodėl ji nesukuria žmonių, kurie visi būtų nuostabūs? Vis jai reikia eksperimentų! Bet tik kartu bendromis pajėgomis mes galime tuos puvinius pagydyti, tik kartu mes galime įveikti ligas. Tiesa, gamta kartais sukuria ir genijų, ypatingų žmonių. Žinok, man kartais būna sunku atskirti, kur yra ligonis, kurį reikia gydyti, o kur genijus… Nepyk, jei kartais per neapsižiūrėjimą tave užgaunu.

Nori atsiskirti? Nori siekti nušvitimo aukštai kalnuose? Cha! Pirmyn! Kažin, ką darytum, jeigu negautum maisto, kurį uždirbome! Bet žinok, jei sumanysi grįžti, mes tave priimsime kaip sūnų paklydėlį. Jei elgsies gražiai ir dalyvausi mainuose, netruksime tave apdovanoti, tačiau jei bandysi kelti sumaištį, mes mėginsime tavimi atsikratyti.

Ką sako kūnas?

Tu manęs klausyk. Nebūtina šokti pagal kiekvieną mano užgaidą, tačiau tu būtinai turi manęs klausyti ir išgirsti. Man netgi kartais patinka, kai nepuoli iš karto tenkinti visų mano reikalavimų, nes gal nepatikėsi, bet tai daro mane stipresniu.

Tačiau žinok, kad kartais aš tau kalbu labai svarbius dalykus, kurių privalu klausyti ir paisyti. Aš tau visada pasakau, kai valgai ar geri šlamštą, aš tau visada pasakau, kur yra liga ar koks negalavimas. Tu tik atidžiai klausyk, nepraleisk šitų svarbių žinučių, nes, jei praleisi, kentėsime abudu.

Aš esu indas, kuriame viskas vyksta. Prigalvoja visokie išminčiai, neva aš visai nesvarbus, neva reikia manęs išvis nepaisyti. Tikras išminčius manimi rūpinasi, nes žino, kad jei nebus indo, turinys išbėgs lauk, išsilies tuščiai. Taigi saugok mane, klausyk manęs, bet nepataikauk!

Ką sako protas?

 Aš tave apsaugosiu. Aš tave apsaugosiu nuo kvailų kūno impulsų, juos filtruosiu, išrinksiu tinkamus, viską metodiškai apsvarstysiu. Ak, tas kūnas! Kaip sunku jį suvaldyti, kai įsisiautėja! Jis labai stiprus, turi daug priemonių mane paveikti. Atsiprašau, jei aš kartais aptemsiu, bet kūnas labai stiprus.

Aš tave apsaugosiu ir nuo visuomenės. Ji vis šaukia „mainykis, mainykis!“. Fui! O gal man nereikia to, ką ji siūlo, gal aš pats geriau žinau, ko man reikia! Su ja reikia atsargiai, reikia subtiliai, neklausyti aklai, ką ji liepia daryti. Žinok, su ja visada galima tartis, visada galima derėtis ir rasti visai neblogų sprendimų.

Ir dar, tebūnie čia mūsų nedidelė paslaptis – pasitelkus teisingas priemones, tą visuomenę išvis galima valdyti, kontroliuoti kaip kokią marionetę! Taip taip! Rimtai rimtai! Lengviau nei kūną! Bet ir ji turi savų priemonių mums pakenkti… Leisk man pagalvoti, apsvarstyti kiekvieną veiksmą ir aš tave apsaugosiu. Man netgi patinka viską apgalvoti, daug kartų apgalvoti, numatyti visus pavojus, kurie tik gali atsitikti. Sakai, aš paranojiškas? Galbūt, bet viskas tik dėl tavęs, tik dėl tavo saugumo.

Tik turi manimi pasitikėti! Kartais aš nesugebu tau papasakoti visko, ką darau, informacijos tiek daug! Nėra laiko pliurpti! Duok man ramybe ir leisk man veikti. Žinau žinau, kartais pridarau nesąmonių ir didelių. Aš labai atsiprašau, man dėl to tikrai gaila ir aš kenčiu kartu su tavimi. Bet kiekviena mano klaida man yra ir pamoka, kiekvieną kartą aš viską darau geriau ir geriau. Tik leisk man veikti.

Ką sako dėmesys?

Protas apsimeta šventuoju, ak tas šelmis! „Aš tave saugau, oi oi kaip saugau!“ Nesąmonė! Pasimetęs savo fantazijose, nebesusigaudo kas tikra, kas ne, prikuria įsivaizduojamų pavojų, o paskui tave nuo jų saugo. Ech…

Turiu tau pasiūlymą. Dirbkime išvien. Aš galiu sužiūrėti protą, kad tas neimtų klaidžioti savo fantazijų vingiuose ir neduotų kūnui valios, nesileistų prispaudžiamas visuomenės. Viskas, ką aš turiu daryti, tai stebėti protą. Patikėk, tą aš puikiai moku, aš su savo užduotimi susitvarkysiu.

Tačiau kai ko paprašysiu ir iš tavęs. Saugok mane. Labai prašau, saugok. Nekapok manęs į gabaliukus šokinėdamas nuo vienos veiklos prie kitos. Man sunku šitaip, pabūkime vienoje vietoje šiek tiek ilgiau. Duok man pailsėti. Nevargink manęs tada, kai kūnas ilsisi, jis ir taip daug ilsisi, išvis tas tinginys darbuojasi tik tada, kai nueina į sporto salę. Duok pailsėti ir man! Nors truputį nežiūrėk, neskaityk, neklausyk. Eik pajudink tą tinginį kūną, tegu dirba ir jis.

Pasižadu dirbti iš visų jėgų, kiek tik man leisi jų turėti. Pasižadu nuoširdžiai dirbti su tuo, kur link mane nukreipsi, tačiau nukreipti yra tavo atsakomybė! Jei nukreipsi mane menkaverčių dalykų link, nesiskųsk, kad tų menkaverčių dalykų gyvenime tik daugės. Aš savo darbą dirbu labai gerai, tiesiog puikiai! Tu sprendi, o aš vykdau!

Ką sako vidinė sąranga?

(siela? širdis? o gal tai vėl apsimetėlis protas? kas tai?)

Aš tau visada pasakysiu, kas vertinga, o kas ne. Aš pasakysiu, ką darai gerai, o ką ne. Tu tik sustok ir įsiklausyk. Išgirsk subtilų signalą. Nuramink protą, jis baisiai daug triukšmauja su savo apmąstymais, paprašyk tam dėmesio pagalbos. Tenesiautėja ir kūnas. Tenurimsta visuomenė, tenutyla nors trumpam gamta.

Galbūt kartu išgirsime subtilų visatos šnabždesį…

Jei manęs neklausysi, paskui nesiskųsk, kad neperspėjau. Kai darai ką nors negero, neteisingo, nevertingo, man labai skauda ir aš verkiu. O kai aš verkiu ir kūnui nemalonu ir protui nemiela. Visuomenė? Jai nusispjaut, jeigu tik laikaisi suderėto sandėrio.

Jei bandysi mane slopinti kokiais nors gėrimais ar dar kuo nors, kenksi ne tik man, kenksi ir protui, kenksi kūnui, visuomenė atsisuks prieš tave ir galų gale gamta mus pribaigs, kaip nepavykusį eksperimentą.

Ne, geriau pasitelk dėmesį ir įsiklausyk. Aš pasakysiu, kur link judėti. Tada pasitelk protą, jis sugalvos, kaip ten patekti.