Pasidalinsiu labiausiai įkvepiančia pasaulio pasaka. Tik prieš tai – keletas minčių apie pasakas apskritai.

Vaikystėje daug laiko atidaviau pasakoms. Tai nuostabūs literatūros kūriniai, kuriuose telpa ir per šimtmečius nusistovėjusi senolių išmintis, ir linksmi vaikiški pokštai, ir dėmesį pritraukiantys nuotykiai.

Tenka kartas nuo karto girdėti apie tai, kad pasakose būna vienokių ar kitokių žiaurybių – kaip tai veikia vaiko psichikos vystymąsi teatsako psichologai, tačiau tos žiaurybės yra ne kas kita, kaip žiauraus anų laikų pasaulio išraiška. Tada pasakose nebuvo piešiami spalvoti nerūpestingi teletabiai ar visus be pastangų nugalintys supermenai, ten pasaulis buvo pilnas raganų, velnių ir kitų pavojų, negandų, nelaimių. O su jomis susidurdavo paprastas žmogus. Na taip, ypač vakarų pasakose slibiną nukaudavo šaunus princas ant balto žirgo, tačiau ne pas mus. Kaip dažnai pagrindinė veikėja būdavo našlaitėlė netekusi tėvų ir atiduota tarnauti pas piktą pamotę! Arba trečias brolis, neturintis gabumų žemdirbystei (kitaip tariant kvailas).

Pasakos perteikdavo paprastas žinutes apie pasaulį – pasaulis žiaurus ir klastingas. Netikėk raganomis, nepasiduok jų kerams, nesusidėk su velniais, neįsileisk į namus liežuvį paploninusio vilko! Net jei esi silpnas – vis tiek gali kovoti ir nugalėti! Tikras pozityvumo užtaisas!

Aišku, jose yra ir daug neigiamų aspektų. Karžygys visada turėdavo nugalėti slibiną ir perbristi devynias jūras, kol gaudavo teisę vesti patikusią merginą. Tai skatina menkavertiškumo kompleksą (kur mano slibinas, kol neužmušiu slibino būsiu niekam tikęs!). Pasaulis nuolatos buvo dalinamas į gerą ir blogą, kas taip pat nėra tiesa – dauguma vadinamųjų blogiečių iš tiesų kenčia. (Šis aspektas, beje, labai gražiai atskleidžiamas Hajao Mijazakio multikuose, jo filmų pabaigoje blogiečių tiesiog nelieka, nes paaiškėja, kad visi giliai širdyje geri. Galima pradėti nuo Princesės Mononokės). Galbūt, pasakos skatina laikytis prietarų ir kitų įprasto gyvenimo šablonų (jei peržengsi kaimo ribas – tavęs oje kokie dalykai laukia). Bet naudos aš matau daugiau nei žalos.

Aišku, yra ir šiuolaikinių pasakų, kuriose galbūt nėra susikaupusios tokios gyvenimo išminties koncentracijos, jos labiau skirtos pramogai (Haris Poteris ir Karibų piratai mus linksmina). Arba propagandai (ar teko girdėti pasaką apie du princus, kurie vienas kitą įsimyli?). Arba pinigams užsidirbti (dauguma RPG kompiuterinių žaidimų vyksta pasakų pasaulyje).

Gana postringauti. Paklausyk labiausiai įkvepiančios pasaulyje pasakos. Kiek supratau, ji atsirado Australijoje, pats ją kadaise radau internete, perskaičiau ir ji man labai įstrigo. Kai tik prisimenu ją, kūną užplūsta pozityvios energijos pliūpsnis.

Vaivorykštės paukščiai

Seniai seniai, labai seniai, visi paukščiai buvo juodos arba pilkos spalvos. Nė vienas negalėjo išsiskirti spalvingomis plunksnomis, jie visi buvo panašūs.

Vieną dieną, pažvelgę į dangų paukščiai pamatė, kad gražioje septyniaspalvėje vaivorykštės juostoje atsirado juodi taškai.

– Kas gi čia? – ėmė jie klausinėti vieni kitų.

Paukščiams bežiūrint, juodų taškų daugėjo, jie ėmė susilieti ir virsti augančiomis dėmėmis. Netrukus jie išvydo iš dangaus besileidžiantį didingą spindintį septyniaspalvį paukštį. Kai tik jis nusileido aplink šį dangišką padarą susibūdė visi pilki ir juodi žemės paukščiai. Septyniaspalvis paukštis tarė:

– Vaivorykštėje įsiveisė pikti vabalai, jie graužia gražiosios vaivorykštės spalvas! Prašau, labai prašau, padėkite man juos įveikti! Vienas aš to padaryti niekaip nepajėgsiu, man reikalinga jūsų pagalba. Neleiskime vaivorykštei pražūti! Padėkite man įveikti piktus vabalus!

Žemės paukščių tarpe tuojau pat atsirado keli narsūs paukščiai, jie iš karto drąsiai žengė į priekį:

– Mes padėsime tau įveikti piktus vabalus! – ryžtingai tarė jie. Netrukus atsirado ir daugiau narsuolių. Jie rinkosi iš visų pakampių, iš pradžių tie, kurie drąsiausi ir ryžtingiausi, vėliau ir visi kiti, kurie buvo neabejingi vaivorykštės likimui. Po truputėlį susirinko gausus būrys į kovą su vabzdžiais pasiruošusių stoti paukščių.

Tačiau vis viena liko nemažai paukščių nesiruošiančių niekur skirsti. Vieni purtė galvą, kad tai neįmanoma, kiti apsimetė, kad jiems nerūpi, dar kiti gąsdino kitus pražūtimi arba patys tirtėjo iš baimės. Kad ir kiek septyniaspalvis dangaus paukštis prašytų ar maldautų, jie nesutiko padėti.

– Na ką gi, kiek mūsų yra tiek, keliaukime! – pasakė septyniaspalvis ir visi paukščiai pakėlė sparnus juoduojančios vaivorykštės link.

Atskridę į vaivorykštę paukščiai pamatė, kad piktieji vabalai jau visai baigia sugraužti spalvas.

– Kaip blogai! Jeigu greitai nieko nedarysim, vaivorykštė taps visiškai juoda! – išsigandę apsidairė žemės paukščiai. Jie tuojau pat puolė vabalus. Bet šie irgi lengvai nepasidavė. Nors buvo mažesni už paukščius, tačiau buvo aršūs ir pikti, jie turėjo geluonis pilnus nuodų, su kuriais juos puolantiems atvykėliams skaudžiai geldavo. Be to, jų buvo daugiau, gerokai daugiau.

Kova buvo labai sunki, žemės paukščiai nepratę prie tokių kovų greitai pavargo, nuo įgėlimų jiems skaudėjo visą kūną. Bet jie nepasidavė ir toliau narsiai kovėsi nepaisydami visų sunkumų ir skausmų. Kova užtruko, tačiau galų gale paskutiniai vabalai buvo užspeisti į kampą ir sukapoti.

– Valio! Įveikėme piktus vabalus!

– Apsaugojome vaivorykštę!

Atsipalaidavę paukščiai pajuto ore tvyrančią komandos dvasią, tarsi jie visi būtų vienos šeimos dalimi, kartu su dangiškuoju septyniaspalviu paukščiu.

Neaišku kaip ir neaišku kada, tačiau vaivorykštės spalvos nudažė paukščiu plunksnas. Kovos įkarštyje niekas to nepastebėjo, bet kovoms nurimus jie su didžiule nuostaba žiūrėjo vieni į kitus, apžiūrinėjo ir savo plunksnas:

– Oi kokia graži spalva!

– Žiūrėkit, aš esu raudonas!

– O aš mėlynas!

Paukščiai netvėrė džiaugsmu besigerėdami savo naujomis spalvomis. Netrukus prabilo ir septyniaspalvis paukštis:

– Šios spalvos nenublunka ir nenusiplauna. Jos yra dovana tiems, kurie padėjo išgelbėti vaivorykštę, jos liudys apie jūsų narsą iki pat pasaulio pabaigos. Jas paveldės jūsų vaikai ir anūkai!

Septyniaspalvis paukštis padėkojo spalvotiems žemės paukščiams, žemai jiems nusilenkė ir su jais atsisveikino. O šie, būdami laimingi ir tarpusavyje besidalindami įspūdžiais pasuko namų link.

Žemėje likę pilki ir juodi paukščiai, laukė sugrįžtant savo brolių, tačiau tikėjosi, kad jie bus pavargę, sužeisti ir nugalėti. Tačiau iš vaivorykštės jie grįžo šviečiantys ir gražūs.

– Oho, pažiūrėkit kokios gražios spalvos! – sušuko vienas pilkas paukštis.

– Neįtikėtina, kaip įspūdinga! – sušuko kitas juodas paukštis.

– O mes… mes priešingai…

Žemėje likę pilki ir juodi paukščiai susigėdo savo išvaizdos ir nukabinę galvas išsiskirstė.

Štai kodėl žemėje yra spalvotų ir nespalvotų paukščių.

Pabaiga

Moralas

Aš dar pridėsiu nuo savęs moralą. Žmogaus gyvenimą nuspalvina patirtis, kova. Dėl to, kai pasidaro sunku – kartais verta pasistengti vien dėl ypatingos patirties, kuria įgausi. Nė nepastebėsi, kaip gyvenimas nusidažys naujomis spalvomis.

Sėkmės kovoje!