VIII
Nauja egzistavimo filosofija – neturėti jokių minčių. Tik darbas ir nieko daugiau, rodyti ir būti pasiruošus rodyti. Po praėjusių įvykių natūralūs instinktyvūs polinkiai buvo šiek tiek nuslopę, tačiau jis buvo įsitikinęs, kad visų ankstesnių minčių atsižadėjimas ir susikoncentravimas į darbą atstatys buvusią padėtį.
Ir iš tikrųjų, laikui bėgant sugrįžo tie pirmapradžiai akli pajautimai, nustoti mąstyti apie pasaulį nebuvo taip ir sunku, ypatingai sunku buvo pamiršti tai, kas jau sugalvota. Reikėjo atprasti tuos skirtingos ekrano paviršiaus temperatūros derinius sieti su konkrečiais objektais, atprasti suprasti žmonių kalbą, iš vis atprasti skirti žmonių balsus. Vis dėl to kryptingos pastangos davė savo rezultatą, sąmoningas atsiribojimas nuo ankstesnių idėjų pastatė viską į savo vietas.
Tačiau niekas nebebuvo taip, kaip iš pradžių. Tolimoje atminties kertelėje glūdintis žinojimas, išmanymas apie supantį pasaulį sukūrė savitą jausmą, panašų į apatiją – viskas aplinkui nėra nereikšminga ir neaišku, tiesiog į visą tai nekreipiamas dėmesys. Šio jausmo padariniai yra visai kitokie, nei pirmapradžio užsidegimo – tada darbas buvo dirbamas su malonumu ir su entuziazmu, o dabar tik iš pareigos. Tuomet energija buvo nukreipta į darbą, o dabar ji nukreipta į kovojimą su savimi.
Televizorius per daug žinojo, kad galėtų tai ignoruoti. Kam tada iš viso rodyti, jei tai neteikia džiaugsmo? Gal geriau būtų jo ir nepataisę…
Kadangi rodymas nereikalauja pastangų, naujoji filosofija išsilaikė visai neilgai, bekovojant su savo mintimis jį vėl užvaldė mintys. Tai kas gi vis dėl to teikia džiaugsmą?
Rodymas? Tai greičiau pareiga, egzistavimo prasmė. Jis buvo tam sukurtas ir dėl to egzistavo, jei nerodytų, tuomet nebūtų vertas ir džiaugsmo.
Pažinimas? Greičiausiai taip. Tačiau pažinimas nuolatos sukelia daug sudėtingų klausimų į kuriuos labai sunku atsakyti. Atsakymų paieška sukelia vidinius prieštaravimus ir kančias, tačiau be atsakymų pažinimas tebūtų informacijos kaupimas.
Gal tuomet informacijos kaupimas? Gali būti, kad būtent šis dalykas suteikia daugiausiai džiaugsmo – naujų dalykų sužinojimas ir supratimas kaip viena ar kita pasaulio dalis veikia. Pati veikimo technika, o ne prasmė – štai kas yra gyvenimo džiaugsmas!
Reikia viską prisiminti ir pažinti toliau. Žmonės mėgsta žiūrėti laidas apie žmones, vadinasi viskas ką galima išmokti yra apie žmones. Reikia viską sužinoti apie žmones!
Bet argi tai vis dar įdomu? Jis ir taip labai daug žinojo apie žmones, tolesnis pažindinimasis būtų gilinimasis į smulkmenas, priežasčių ieškojimas, pasekmių numatymas ir atsakymų paieška. Tai būtų sudėtinga ir kažin ar tikrai būtų taip smagu.
Apie nieką kitą jis tikrai nesugebės nieko suprasti, kol programą, kurią mato nustato ne pats. Vienintelis kelias – pačiam išmokti skaityti silpnus antenos gaudomus signalus, kurių nestiprina jo viduje esantys įrenginiai. Jeigu jis tai išmoktų – patirtų tikrąjį gyvenimo džiaugsmą, galėtų matyti visas transliuojamas programas ir sužinoti daugybę naujų dalykų.
Gali būti, kad gyvenimui prasmę ir džiaugsmą suteikia tikslas. Televizorius apie tai nepagalvojo, bet tikslas mobilizuoja visas įmanomas pajėgas, nustumia abejones į šalį, neleidžia atsirasti nereikalingoms mintims. Tuomet atliekama veikla tampa prasminga, nes padeda siekti tikslo, o artėjimas prie tikslo teikia džiaugsmo.
Artėjimui prie tikslo reikia suprasti kaip išskiriami reikiamo televizijos kanalo signalai iš aplinkoje esančio triukšmo ir kokiu būdu duotasis signalas paverčiamas vaizdu. Na, ir žinoma, garsu. Kad šitai išsiaiškinti reikia lyginti antena „girdimą“ triukšmą su išfiltruotu signalu. Kiekvienas kanalo perjungimas suteiks vertingos informacijos, nes tuo momentu pasikeis filtravimo būdas.
Jau anksčiau televizorius žinojo, kad skirtingi kanalai užkoduojami skirtingu virpėjimo greičiu. Pavadinkime tą greitį „dažniu“. Žmogus spausdamas mygtuką nustato priimančios sistemos vidinį virpėjimų dažnį, kuris sustiprina tą priimamą dažnį, su kuriuo sutampa. Taigi, reikiamo kanalo išskyrimui iš bendro triukšmo yra naudojamas papildomas prietaisas generuojantis savus virpėjimus, be šio prietaiso išskirti kanalus triukšme būtų gerokai sunkiau.
Televizorius visą laiką stovintis vienoje vietoje ir didžiąją laiko dalį būdamas išjungtas pasižymėjo didžiule kantrybe, ilgą laiką klausytis antenos triukšmo jam nieko nereiškė.
Ilgas klausymasis ir lyginimas padėjo jam suprasti kuo skiriasi skirtingų dažnių signalai ir kaip juos atpažinti. Lygiai kaip ir žmogus, dirbantis garso operatoriumi gali atskirti aukštus ir žemus garsus – vieno instrumento išskyrimas orkestre po ilgos praktikos nebėra labai sunki užduotis.
Pirmas etapas įveiktas – jis galėjo aiškiai atskirti kanalus. Laukė naujas etapas – sugebėti paversti signalą vaizdu. Tam reikėjo perprasti kaip sistema reaguoja į kiekvieną ateinančio signalo virptelėjimą, kuri signalo dalis virsta garsu, kuri vaizdu. Vėlgi nesudėtingas ir nenuobodus darbas – ilgą ilgai, valandų valandas, mėnesių mėnesius kantriai stebėti ir gilintis į kiekvieną smulkmeną. Tačiau šitai jis galėjo daryti tik būdamas įjungtas. Būdamas išjungtas sužinotus dalykus bandė pritaikyti girdimiems televizijų signalams. Jis nusprendė pradėti nuo vaizdo, metas garsui ateis vėliau.
Po metų praktikos jis jau galėjo daugmaž suvokti apytikrius vaizdus. Tai nebuvo taip lengva, nes reikėjo labai greitai įsivaizduoti elektroninių spindulių trajektorijas ir kokią temperatūrą jie sukuria ekrano paviršiuje. Iš pradžių sunkiai sekėsi suspėti, tačiau kuo toliau, tuo reikalai ėjosi geryn. Jis jau žinojo, kad yra daugybė įvairių kanalų, visai kitokių, negu mėgdavo žmonės, kuriems jis rodė. Buvo kanalai kuriuose rodomas tik sportas, tik žinios, netgi tik reklama. Sužinojus apie tokią informacijos įvairovę tapo aišku, kad tai ką jis iki šiol žinojo apie žmones nėra viskas, yra dar labai daug neatrastų ir nesužinotų dalykų. Reikėjo tik pasirinkti tinkamą kanalą ir jį stebėti. Bet labiausiai televizorius norėjo žiūrėti kanalą apie gamtą.
Jis pajuto, kad žmonės jį paėmė ir išnešė laukan. Nežinia kodėl. Taip niekada iki šiol nebuvo. Gal jie televizorių žiūrės lauke?
Jį apėmė keista iliuzija, kad atsidūrė gamtoje. Jis aiškiai jautė, kad aplinkoje yra kur kas vėsiau, jautė pučiant vėją. Kartais jausdavo, kaip viršutinė korpuso dalis įkaista stipriau, matyt dėl pro debesis išlendančio saulės spindulėlio. Įsivaizdavo aplinkui esant žalią spalvą. Be abejo, „žalia“ jam reiškė ne tą patį, ką „žalia“ reiškia žmogui. Tai nėra gyvybės ženklas, nėra gamta pati savaime, tai viso labo būtinas fonas tam, kas vadinama „gamta“.
Beje, televizoriaus gamtoje žmonės nežiūrėjo. Visą tą laiką jis buvo išjungtas.
Po kelių dienų jį įkėlė į automobilį ir išvežė. Televizorius retai keliaudavo, buvo įpratęs stovėti vietoje, todėl kiekviena tokia kelionė jam nelabai patiko, tuo labiau, kad paskutinės pora kelionių jam siejosi su gedimu. Ši kelionė ilgai neužtruko, tačiau kai jį iškėlė iš automobilio – tiesiog numetė! Jis dar nė karto nebuvo netvarkingai nukritęs, niekada nepajuto kritimo sukeltų tiesioginių mechaninių pažeidimų. Kritimo momentu atsiradęs nesvarumo pojūtis jam nesukėlė jokios nuojautos apie galimą pavojų – jam tiesiog nebuvo baisu kristi, taigi atsiradęs staigus ir netikėtas kontaktas su paviršiumi jį stipriai šokiravo. Jis tuojau pat susivokė, kad toks smūgis gali pažeisti vidines jo sistemas. Jis gebėjo mąstyti labai greitai, tokiu greičiu, kaip veikia elektroninis spindulys, tačiau korpusu sklindančias smūgio bangas jautė labai neaiškiai, nes į savo korpusą jis nelabai kreipdavo dėmesio. Sunku pasakyti, ar tai buvo skausmas, tačiau vietomis plastmasinės dalys linko gan stipriai ir tai buvo nemalonu, plokštės judėjo viena kitos atžvilgiu, televizoriui verčiantis ant šono laidai vartaliojosi viduriuose.
Po kelių ilgų sekundžių jis jau gulėjo ant šono, ant nelygaus paviršiaus. Tačiau gamtoje! Jis jautė tiek svilinančią saulę, tiek vėją, šiedu dalykai jam buvo visiškai neįprasti, todėl jautė juos labai aiškiai. Laidai taip pat kabojo neįprastoje pozicijoje. Jei būtų turėjęs akis, tai apsidairytų, tačiau jis turėjo tik anteną – įvairius virpesius jautė gan aiškiai, nes gamtoje nėra sienų.
Pirma jam šovusi mintis – tiesiog toliau klausytis antenos virpesių ir bandyti „žiūrėti“ programas kurių jis pats nerodo.
Antra mintis – o kas dabar bus? Jis turbūt žmonėms nebereikalingas, jei jie jo nesaugojo ir net galėjo sudaužyti. Matyt jį išmetė. Galbūt tai yra panaši vieta į sąvartyną, kokius jis matydavo filmuose, tačiau tuose sąvartynuose būdavo krūvos automobilių, televizorių nebūdavo.
Jis nesijaudino, kad gali nebetekti rodyti žmonėms, rodymas jau nebe taip rūpėjo kaip anksčiau, nes jis jau šiek tiek mokėjo rodyti neįjungtas, reikia tik daugiau praktikos. Be abejo, jei jo niekada nieks nebeįjungs, tai bus sunkiau mokytis rodymo, sunkiau pažinti signalų iškodavimo subtilybes – šis dalykas jį neramino, tačiau tik truputėlį. Taigi, antroji mintis nugrimzdo gilyn ir pirmoji paėmė viršų, jis gali rodyti ir neįjungtas.
Gali būti, kad nereikia visą laiką žiūrėti, kaip kiekvienas antenos pagautas virpesys atsispindi ekrano rodomame vaizde, galbūt užtenka, o gal net ir geriau yra pačiam susimodeliuoti vienų ar kitų signalų keliavimą per visą vidinę sistemą iki kol spindulys pasiekia ekraną. Toks grynai teorinis mokymosi būdas gali būti pranašesnis už grynai praktinį, nes pats signalo virtimo vaizdu mechanizmas būtų aiškesnis, nebereiktų jo aklai mokytis ar bandyti „pajausti“, galima būtų suprasti.
Supratimas buvo tolesnė televizoriaus veikla, kol jo buvimo vietos nesudrebino smūgiai. Su visa savo buveine ir visais daiktais aplinkui jis buvo pakeltas aukštyn, tada visi tie daiktai, tame tarpe ir jis pats trankydamiesi ir vartaliodamiesi krito žemyn. Tie gresiantys nemalonūs jausmai dabar jau kėlė šiokią tokią baimę. Staiga, kito daikto aštrus kampas rėžėsi tiesiai į kineskopą ir jis įskilo, vakuuminis vamzdis prisipildė oro. Televizorius labai greitai susitaikė su mintimi, kad savo paties kineskopo jau nebesiruošia naudoti, nors pats save prisimena pirmiausiai kaip kineskopą. Vis dėl to, jis pasijuto tarsi sužeistas. Oras toje vietoje, kur jo niekada nebuvo keistai kuteno. Televizorius suvokė, kad yra galutinai sugadintas ir absoliučiai nebetinkamas naudoti žmonėms, jis jau tikrai niekada nebegalės rodyti tikrąja to žodžio prasme. Tačiau to jam nebereikia, jis pakilo į aukštesnį lygį ir gali rodyti pats sau, jam net nebereikia žmonių. Ir pulto. Kažin kur šis jo ilgametis draugas? Nesvarbu. Jis jautėsi sudaužytas ir niekam tikęs, visų pamirštas ir nereikalingas, bet išdidus.
Sunkvežimis, kuriame jis su gulėjo su įvairiais kitais daiktais pradėjo važiuoti. Tie barškantys ir besikratantys daiktai greičiausiai yra įvairūs prietaisai, žmonės juos anksčiau naudojo, o dabar išmetė. Vienus, turbūt, išmetė iš karto, kai tik jie sugedo, o jį, televizorių, vis dėl to taisė. Televizoriai – palyginti dideli ir brangūs prietaisai, tokį pigiau taisyti nei pirkti naują, kiti, smulkesni, tokie kaip radijo aparatai ar elektriniai arbatinukai išmetami iš karto vos tik sugenda. Televizoriai, šaldytuvai ar viryklės išmetamos tada, kai nusiperkamas naujas, modernesnis prietaisas. Šaldytuvų ar viryklių čia nebuvo, televizorius jautėsi didžiausias pagal svorį. Matyt, viryklės nemetamos prie kitų sugedusių prietaisų, dėl savo dydžio jos, turbūt, išvežamos atskirai.
Televizorius pagalvojo, kad jį nuveš į kokį nors didelį sąvartyną, panašų į automobilių sąvartynus, kur daugybė pasenusių ir sulūžusių transporto priemonių yra sukrautos viena ant kitos ir ilgai tūno ten niekieno nejudinamos, dėl to, jis nusprendė turėsiąs galimybę tęsti gilinimąsi į supančias bangas. Judant keliu buvo kiek sunkiau jas pagauti ir suprasti, taigi, televizorius nusprendė palaukti kol judėjimas liausis.
Ilgai laukti nereikėjo ir sunkvežimis sustojo. Televizorius susikaupė, tarsi įsitempė laukdamas kol viskas bus išversta lauk. Tačiau taip neįvyko. Jam pasirodė, kad žmonės daiktus iškėlinėja po vieną. Iš tikrųjų, jį paėmė ir pastatė ant ne visai lygaus paviršiaus. Ant jo pastatė dar kitą didelį prietaisą. Turbūt tai irgi išmesti televizoriai. Jam visai nekilo tokia mintis, kad galbūt būtų galima paklausti kitų televizorių kodėl jie čia, kaip jiems sekėsi, nekilo netgi mintis pasidomėti ar jiems patinka rodyti, ar jie supranta žmonių kalbą. Jis buvo įpratęs viską tik stebėti, stebėti ir klausytis – tai buvo įdomiausia, nors sukurtas jis buvo rodymui. Juk kodėl negali jis pats mėgautis savo darbo vaisiais – tais vaizdais sklandančiais ore bangų pavidalu!
Jis vėl sutelkė dėmesį į vaizdus. Perprasti garsus be įjungtų garsiakalbių jam buvo kur kas sunkiau, garsiakalbiai nuo pat pradžių buvo tarsi svetimas daiktas. Garsų jis mokysis vėliau, o gal ir iš viso nesimokys. Taigi, nuo kurio kanalo pradėti…
…jo pagaunamuose vaizduose buvo daug žalios spalvos. Matyt, tai buvo kanalas transliuojantis laidas apie gamtą. Jis aiškiai jautė kur dangus, o kur žemė, nes sodri žalia ir blyški mėlyna spalvos gan stipriai skyrėsi. Išskirti kas vyko toje žolėje mintinai buvo sunku, nes dabar neužteko atkreipti dėmesį į tą ekrano vietą, kur kas nors juda ar kas nors keičiasi, dabar reikėjo sekti visą signalą ir įsidėmėti kiekvieną ekrano taškelį. Kai jis ne itin atidžiai stebėdavo atskirus taškelius, pailgas gyvūnas ropojantis žeme pranykdavo triukšme. Gyvūnas taip pat buvo žalias. Reikia paieškoti kito kanalo…
Žmonės nuėmė ant jo viršaus buvusį televizorių.
…šis kanalas rodė daug šokančių žmonių. Jie judėjo gana greitai todėl buvo sunku ką nors įžiūrėti ir suprasti. Reikia rasti kanalą kur būna daug kalbančių galvų…
Šalia jo buvusį televizorių taip pat paėmė.
…jau lyg ir pavyko rasti tokį kanalą, tačiau galva kalbėjo labai trumpai, ir vėliau prasidėjo padrikas veiksmas…
Jį patį paėmė.
Nunešė ir pastatė ant lygaus tvirto paviršiaus, ten jį iš karto ėmė ardyti. Atsuko visus varžtus, nuėmė plastmasinį korpusą, vėliau ėmė atjunginėti plokštes, pagaliau nuėmė tuos kvailus garsiakalbius, atjungė visus mygtukus, išėmė imtuvą priimantį pulto signalą.
Išėmė anteną!
Dabar stojo visiška tyla. Tyla buvo tolygi stingdančiam šalčiui, tamsai, tuštumai. Jis suprato, kad iš jo liko vėl tik kineskopas, gyvenimas apsisuko ratu ir jis grįžta ten, nuo ko viską pradėjo. Dingo galimybė gaudyti bangas, vadinasi dingo ir tai, dėl ko jis galėtų gyventi toliau. Jį apėmė panika nes jis nežinojo ką daryt toliau. Net jei galėtų paprašyti įdėti anteną atgal – jis to nesugalvotų, juk visą laiką jis tik reaguodavo į paspaudimus, todėl antenos netekimas jam buvo tarsi nepermaldaujamo likimo smūgis, tą smūgį belieka tik priimti ir su juo susitaikyti. Panika ėmė silpnėti, liko tik liūdesys ir nusivylimas.
Visiškai išrinktą televizorių nunešė į kitą vietą, ten jį įstatė į tokį neįprastą mechanizmą, kuris jį suspaudė iš šonų, gal kad nespurdėtų? Tada įjungė labai triukšmingą prietaisą – televizorius jautė kaip stipriai viskas aplinkui vibruoja. Jis jautėsi purvinas, sudužęs ir nežinantis. Nežinantis nei kodėl jis čia, nei ką jis turi daryti, nieko.
Aparatas ėmė jį pjauti pusiau. Jam neskaudėjo. Televizoriams neskauda.
IX
Šis pigus televizorius buvo pagamintas Kinijoje įsikūrusioje niekam nežinomoje gamykloje. Jeigu Jūsų televizorius pagamintas prabangaus prekės ženklo gamykloje, tuomet jam panašių minčių ir problemų nekyla. Jie tik rodo.
Įdomus faktas – šio apsakymo tiesioginis įkvėpimo šaltinis yra šis muzikinis kūrinys. Įsiklausius netgi turėtų pasijausti, kaip panašiai abiejuose kūriniuose kinta nuotaika.