Aš nežinau ar laimingas yra žmogus uždavęs šį klausimą, bet visko gali būti. Galbūt jis niekada nepatyrė gyvenime laimės ir prašo manęs, kad šį jausmą apibūdinčiau. Galbūt jis galėtų būti laimingas čia ir dabar, tačiau paskandino save apmąstymuose apie tai ar jau galima leisti sau būti laimingu, ar dar pasistengti?

Manau, žmogus laimingas tada, kai jaučiasi laimingas ir jam nekyla papildomų klausimų nei apie gyvenimą, nei apie laimę.

Mes esame linkę galvoti, kad laimė – tai toks momentinis jausmas, čia ir dabar esu laimingas, o po minutės – jau ne. Manau, kad iš tiesų tas momentinis jausmas tėra euforija, ekstazė, džiaugsmo emocija ar dar nežinia kas, o pati laimė yra labai santūri ir labai ilgai trunkanti būsena.

Pavyzdžiui, jei supyksti ant šeimos nario (žmonos, vyro, vaiko), vis tiek jį myli, ar ne? Tas pats ir su laime – net jei nesiseka ir pyksti, vis vien žinai, kad esi gyvas, esi už tai dėkingas, žinai dėl ko kovoji ir kovoji toliau. Esu įsitikinęs, kad šitas santūrus giluminis laimės pojūtis gali trukti visą gyvenimą be pertrūkių. Nežinau ar buvo žmonių, kurie šitaip jautėsi, net nežinau ar tokių esu sutikęs (gi neįlysi į žmogaus vidų pažiūrėti kaip jis jaučiasi, o blizganti išorė neretai būna apgaulinga), bet tikiu, kad tokių buvo.

– Ak, kaip norėčiau! – girdžiu atodūsius minioje.

Kelias į laimę yra meilė ir veikla.

Veikla, nes ji padeda panirti į tėkmės būseną ir tada nebekyla papildomų klausimų.

Meilė, nes kai myli, papildomų klausimų irgi nekyla.