Ir Tu pasiklydai gyvenimo pašaukimo paieškose? Ramiai, pradėkim nuo krypties.
Tai koks tas Tavo gyvenimo pašaukimas? Galiu lažintis, kad jei atsidarei šį straipsnį, negali taip greitai atsakyti. Dar galiu lažintis, kas pakliūni tarp 95% normalių žmonių, kurie irgi nežino.
Tai kas blogai su tuo pašaukimu? Ar jis iš vis nereikalingas? Ar čia tik tinklaraštininkų triukas kaip pritraukti daugiau skaitytojų?
Tuoj įnešiu aiškumo.
Visų pirma daugelis sėkmingų žmonių tą savo pašaukimą žino, todėl ir agituoja visiems jį rasti. Tik yra nedidelė problemėlė – dažnai tie žmonės yra visiški unikumai jau nuo pat gimimo žinantys savo talentus ir neturintys žalio supratimo kaip tą pašaukimą rasti. Pavyzdžiui Mocartas jau gimęs mokėjo groti. Styvas Džiobsas jau vaikų darželyje kūrė telefonus. O Sabonis specialiai ir gimė toks didelis kad galėtų krepšinį žaisti.
Antra – pats pašaukimas yra toks neaiškus, miglotas sunkiai apibrėžiamas jausmas kad darai tai ką ir turėtum daryti. O kai tikslas yra miglotas ir kelią surasti sunku. Galų gale prasideda tokie dalykai, kai imame žaisti žodžiais pašaukimas, prasmė, tikslas, misija iš vis patys nesuprasdami apie ką kalbame! Klaidinimai ir paklydimai neišvengiami.
Aš pats vienu metu buvau didžiai įsigilinęs į šį klausimą ir vis mėginau atrasti save, atrasti savo pašaukimą, iškvietimą, nusikreipimą ir kitus keistus dalykus. Švaisčiau savo laiką darydamas įvairius pratimus ir savianalizes, bet problemos nesprendžiau. Vietoj to, kad užsiimti savianalize aš pamėginau pažvelgti į kitus žmones, turinčius labai aiškius tikslus, misijas ir prasmes – tada ir supratau kame esmė. Norint pašaukimą rasti, reikia eiti jo ieškoti – eiti ir daryti vieną veiksmą, kitą ir žiūrėti kas gaunasi, daryti išvadas ir judėti toliau. Bet nuo ko pradėti? Na, apie tai irgi bus šiame straipsnyje.
Aš vis dar nežinau savo pašaukimo, bet nebematau tame jokios bėdos, nes jaučiu, kad grįžau į teisingą kelią. (Ne, mano pašaukimas ne tinklaraštis. Tai tik viena labai įdomi kryptis.)
Mėginu sureguliuoti Tavo kompasą ir atklaidinti
Ne, nemėginsiu detaliai paaiškinti šios diagramos. Nors ji ir labai įdomi – pagrindinė mintis ta, kad jei atrastum veiklą kurį atsiduria brėžinio viduryje, tai būtų tiesiog puiku.
Vietoj to aš kalbėsiu kaip grįžti atgal į kelią ir žengti žingsnius link savo pašaukimo. Imsiu po vieną plačiai paplitusius miglotus žodžius, paaiškinsiu kaip jie gali Tave klaidinti (nebūtinai gi klaidina, o gal Tu juos už mane geriau supranti) ir ką toliau su jais daryti.
Štai šie žodžiai-išdykėliai:
- Gyvenimo pašaukimas
- Gyvenimo tikslas
- Gyvenimo misija
- Gyvenimo prasmė
- Savęs ieškojimas
- Gyvenimo kryptis (⇐ o šis yra ypatingas!)
Gyvenimo pašaukimas – atsakymas į visus klausimus?
Jei tikrai žinai savo pašaukimą, tuomet kiekvieną kartą aišku kodėl keliesi ryte, visada aišku ką daryti, kaip priimti sprendimus, kokią laikyti gyvenimo kryptį. Tai yra beveik magiškas sutapimas tarp Tavo talentų (tai ką moki), vertybių (tai ką mėgsti) ir šio pasaulio poreikių (tai ko reikia ir už ką moka).
Dauguma aiškų pašaukimą turinčių žmonių iš vis negalvoja apie jokius pašaukimus, bet tik tokie analitikai kaip aš iš šalies pažiūri ir tą pašaukimą pamato. „Gera kai tikrai žinai ką mėgsti“ – dažnai pavydime tokiems žmonėms. Štai vieno žygio metu, mano kompanjonė gal kokius 50 km neužsičiaupdama pasakojo apie paukščius ir jų žiedavimą. Panašu, kad ji yra viena iš aktyviausių paukščių žieduotojų Lietuvoje šiuo metu. Ji niekada nepasakojo tokių graudžių istorijų, kad va, nežinojau savo pašaukimo, bet tada užkūriau dvidešimt smilkalų iš Indijos, užgiedojau mantrą ir tas pašaukimas atsirado – nieko panašaus. Jos ir daugelio kitų žmonių istorija paprastai būna tokia – pabandžiau ir patiko, perskaičiau knygą ir užsikabinau, draugas parodė ir nebegaliu pamiršti.
Kaip pašaukimas gali paklaidinti?
Kartais mums sako, kad pašaukimą galima atrasti atlikus vieną ar kitą rinkinį savianalizės pratimų. Savaitgalį pasėdi užsidarius namie – ir štai – pašaukimas! O dabar prisimink diagramą – juk dar yra tai ko reikia pasauliui. Į save atsižvelgti neužtenka, reikia nepamiršti ir pasaulio. Jeigu jį pamiršti, jis netruks apie save priminti nušluodamas Tavo planus ir idėjas nuo žemės paviršiaus.
Dar sako – atrask savo pašaukimą ir va tada jau bus gerai, galėsi gyventi. Bet pašaukimo radimas yra savo vertybių, talentų ir pasaulio poreikių suderinimas – sudėtingas bandymų ir klaidų procesas, kuris gali užtrukti visą gyvenimą. Vadinasi visai logiška ir normalu didelę gyvenimo dalį nugyventi iš vis be pašaukimo.
Kartais mums bando įtikinti, kad pašaukimas tai yra apgalvotas intelektualus sprendimas. Tarkim, paimi ir nusprendi, kad nuo šiol pašaukimas bus padėti vienišiems senukams. Arba dirbti kelionių fotografu. Arba užsiimti kontrabanda. Pradėjus versti save užsiimti pasirinkta veikla paaiškėja, kad ji kažkaip nedžiugina nors logiškai mąstant turėtų. Tie senukai užknisa, apšvietimo sureguliuoti nesiseka, o nuo pasieniečių slėptis atsibosta. Pašaukimas yra visų pirma yra pajautimas, kad tai ką darai yra vertinga. O kaip galima logiškai nuspręsti bus pajautimas ar ne? Galima sužinoti tik pabandžius – pašaukimo paieškos yra bandymų ir klaidų kelias, teorijos čia neužtenka.
O pats blogiausias paaiškinimas – kaip pašaukimas apibūdinamas kaip veikla, kuri Tau absoliučiai patinka ir kurią darytum entuziastingai kiekvieną dieną. Nesąmonė. Pašaukimas tai toks galingas dalykas, kurį darytum ir tada kai visai nėra entuziazmo.
Tai ką su juo daryti?
Na, jeigu pašaukimas dažniausiai atrandamas metodu „pabandžiau ir patiko“, vadinasi reikia:
- Suprasti savo vertybes.
- Remiantis savo vertybėmis išsirinkti veiklas pabandymui.
- Mokytis ir tobulintis tose veiklose.
- Žiūrėti ar patinka.
- Žiūrėti ar kam nors to reikia.
Ir vieną dieną pamatysi, kad pasauliui prireiks to ką Tu išmokai toje srityje kuri Tau patinka.
Gyvenimo tikslas – o po jo galima numirti?
Gyvenimo tikslas, tai toks vienas tikslas, kurį siekiame įgyvendinti per visą gyvenimą. Jis turėtų motyvuoti, neleisti blaškytis, užtikrinti judėjimą pirmyn. Geras tokio tikslo pavyzdys yra „išmokyti savo anūką skaityti“. Viskas aišku – Tu turi palaikyti gerą sveikatą, kad vis dar galėtum mokyti skaityti kai sulauksi anūkų ir užtikrinti, kad Tavo vaikai netinginiautų, o eitų daugintis. Ar neskamba keistai? Va tokie tikslai ir yra – jie visada dirbtiniai.
Kaip jis gali paklaidinti?
Tikslas yra puiki priemonė judėti pirmyn, kai yra aiški kryptis. Tarkim žinai, kad nori padėti vienišiems senukams – tuomet išsikeli tikslą pasirūpinti 1000 senukų per gyvenimą. Tarkime nori užsiimti kontrabandą – tuomet išsikeli tikslą pervežti 1000000 cigarečių pakelių per sieną. Kai tikslas nustatomas dar nežinant savo krypties – netrukus pasieki aukštumų toje srityje, kurioje tų aukštumų gal ir visai nesinori.
Ką su juo daryti?
Viskas gerai – galima nusistatyti tikslus, tačiau tik tada, kai yra aišku kur nori judėti. Tarkim noriu rašyti tinklaraštį. Tada jau galiu kelti tikslą surinkti 2000 prenumeratorių. Nusprendžiu pradėti verslą – jau galiu kelti tikslą kiek klientų noriu turėti.
Tačiau jei nori tikslo visam gyvenimui – visai logiška nusistatyti tikslą mirties momentui. Ką nori turėti tuo metu? Kas turi būti, kad mirtum su šypsena? Milijonas eurų sąskaitoje? 10 vaikų? Pasiekta vidinė ramybė? Neturėti jokių nuoskaudų ir nieko nesigailėti? Kas svarbu Tau?
Gyvenimo misija – ir kiek galima tą pasaulį keisti?
Na, pažvelgus į diagramą galima surasti kur ta misija: tai kas Tau patinka ir tai ko pasauliui reikia tuo pačiu metu. Visi turime misiją, bet ne visi turime ją suvokę ir užsirašę. Kartais ji akivaizdi, kartais ją atsekti yra sunku. Štai gydytojo misija – gydyti, muzikanto misija – suteikti pramogą, advokato misija – užtikrinti teisingumą. Kasininkai taip pat turi misiją – bet ji neskambės taip išdidžiai. Filosofai taip pat turi misiją – bet ji nėra tokia akivaizdi.
Na, o kaip ji gali paklaidinti?
Čia mums ambicingi interneto žmonės šaukia: „Pakeisk pasaulį!“ Tačiau neretai tikroji žmogaus misija yra palaikyti pasaulio stabilumą, paramstyti, kad neklibėtų, užtikrinti, kad nesugriūtų. Jei visi nuolatos tik keistų pasaulį, gyventume pastoviame chaose. Kaip šaunu kad yra policininkai, ugniagesiai, gydytojai – juk jie tą ir daro, stengiasi palaikyti kad viskas būtų taip pat kaip yra.
Bet yra dar žiauresnis šūkis: „Siek daugiau!“ Jei turi kokią paprastą svajonę ar tylų pomėgį – pamiršk juos, siek daugiau! Esi namų šeimininkė? Siek daugiau, tapk pasaulinio garso dainininke! (Ir skirk vis mažiau dėmesio vaikams ir namams) Dirbi buhalteriu? Siek daugiau, siek valdžios ir tapk finansų ministru! (Ir vis daugiau laiko skirk viešajam kalbėjimui kurio taip nemėgsti) Dirbi administratore? Siek daugiau, steik savo verslą! (Nors gal tiki tuo ką Tavo vadovai daro ir nori jiems padėti). Misija nebūtinai turi skambėti išdidžiai ir ypatingai. Paprasta misija irgi yra misija, o šiais sėkmės ir lyderystės vaikymosi laikais tokias misijas vykdančių žmonių labiausiai ir trūksta.
Ką su ja daryti?
Gali padaryti tai ką daro didelės įmonės – paimti ir užsirašyti savo misiją žodžiais. Va mano tinklaraštis irgi turi misiją, gali ją rasti čia. Bet misija kaip ir tikslas, ji yra naudinga ir reikalinga tik tada, kai jau yra kryptis, kai jau žinai kurioje srityje dirbsi. Misija – tai ką nori nuveikti kitų labui toje srityje.
Gyvenimo prasmė – o jei jos nėra, tai gyveni neapsimoka?
Gyvenimo prasmė yra labai paprastas ir visai nefilosofiškas dalykas – tai skirtumas tarp to koks pasaulis yra su Tavimi ir koks būtų be Tavęs. Kitaip tariant – kiek per savo gyvenimą pakeitei pasaulį. Ei, ar aš pradėjau prieštarauti pats sau? Juk sakiau, kad pasaulio keisti nereikia? Ta va, čia ir esmė – Tu pasauli keiti vien savo egzistavimu, Tavo gyvenimas visada turi ir turėjo prasmę. Apie tai parašiau visą straipsnį, bet jei trumpai, tai prasmė susideda iš trijų dalykų:
- Kiek džiaugiesi gyvenimu?
- Kiek padedi ar kenki kitiems?
- Ką palieki po savęs?
Kaip ji gali paklaidinti?
Prasmė klaidina tada, kai užsiimi jos paieškomis. Gyvenimo prasmės ieškoti nereikia, ją reikia sukurti savo veiksmais. Tokiais veiksmais kurie Tau teikia džiaugsmą, kurie naudingi kitiems ir kurie ką nors sukuria. Taigi, iš karto aišku ką su ja daryti – sukurti patiems.
Savęs ieškojimas – nes šitas aš yra netikras?
Kas per keistenybė yra savęs ieškojimas? Internete daugybė straipsnių (pvz1, pvz2), tvirtinančių, kad tas „tikrasis aš“, kurį čia reikia surasti yra tokia ypatingai tobula Tavo dabartinio „netikrojo aš“ versija. Mažiau bėdų būtų jei viskas būtų apibrėžta paprasčiau – „tikrasis aš“ būna tada, kai neapsimetinėji kuo nors kitu, kai esi nuoširdus su savimi ir aplinkiniais. „Tikruoju aš“ gali tapti dabar pat, o galbūt jau ir esi.
Kaip jis gali paklaidinti?
Visų pirma paklaidina tada, kai įtiki, kad Tu esi koks nors netikras, o tas „tikrasis“ yra tobulas tobulas. Kai pradedi to tobulo ieškoti, imi ignoruoti savo natūralias savybes ir asmenybę. Va tas tikrasis mano aš yra toks spontaniškas, lengvai bendraujantis, mokantis juokauti, nepiktas, nepavydus ir moka pagaminti baltą mišrainę. Taigi, vietoj to, kad tobulintis pačiam ir artėti prie tos tobulos asmenybės, užsiimi paieškomis to, ko niekur nepametei. (O gal Tavyje gyvena naujoji Dalia Grybauskaitė?)
Ką su tuo daryti?
Nemeluoti. Visų pirma sau, o tada galima ir kitiems. Aišku, nustoti meluoti nėra taip paprasta ir turbūt nepavyks per dieną, mes meluojame ir apsimetinėjame nuolatos. Iš čia ir atsiranda tas jausmas, kad „esu kažkoks netikras, noriu atrasti save“.
Gyvenimo kryptis – lėtai, bet užtikrintai
O čia jau mano išmislas apie kurį rašysiu ir daugiau. Gyvenimo kryptis – tai veiksmai kuriuos ketini atlikti ir tikslai kurių ketini siekti artimiausius kelis metus.
- Tai nėra pašaukimas, bet jeigu nustatysi krypti ir judėsi ja, galbūt pamatysi, kad ji tapo pašaukimu.
- Tai nėra gyvenimo tikslas ar misija, bet toks nedidelis tikslas ar nedidelė misija pakeliui.
- Tai nėra savęs ieškojimas, tai yra žengimas koja kojon su savimi.
- Tai yra gyvenimo prasmė, nes gyvenimo prasmė yra kuriama veiksmais, o kryptis yra ne kas kita kaip veiksmai.
Kaip viskas nuostabu, ar ne? Bet iš anksto perspėju apie pavojų – kryptis irgi gali paklaidinti. Ji paklaidina tada, kai tampa betiksliu klaidžiojimu. Tai gali būti nuolatinis darbų kaitaliojimas vis tikintis, kad kitas jau tikrai patiks. Tai gali būti gyvenimo partnerių kaitaliojimas vis tikintis, kad kitas jau bus tas vienintelis. Tai gali būti nuolatinis keliavimas, siekiant pabėgti nuo pareigų, savęs ar kitų dalykų. Kryptis nėra tai, ką reikia rasti – kryptis yra nustatoma. Sustojau, išsiėmiau kompasą, nustačiau kryptį, einu toliau.
Ką su ja daryti?
Tai žinoma – nustatyti ir jos laikytis tol, kol vėl pajausi, kad pasiklydai. Tada ją patikslinti. Kaip nustatyti? Tiesiog nuspręsk ką ruošiesi nuveikti per šiuos metus. Ką ruošiesi veikti rytoj. Arba perskaičius šį straipsnį.
Gyvenimo krypties nustatymas yra geriausia ką gali padaryti, jei dar neaišku koks tas Tavo pašaukimas ar misija. Ir kuo greičiau tai padarysi, tuo mažiau laiko sugaiši klaidžiojimams. Štai 8 punktų sąrašas, kurį įgyvendinus bus lengviau susivokti gyvenime, nustatyti kryptį ir, galų gale, atrasti savo pašaukimą. Pripažįstu – sąrašo įgyvendinimas tikrai nebus vieno vakaro darbelis, tai greičiau gyvenimo filosofija:
- Suprask gerai save ir savo vertybes.
- Mokykis ir tobulinki savo įgūžius veiklose kuriomis užsiimi.
- Įsiklausyk į savo mintis ir idėjas, jas fiksuok ir registruok.
- Paversk savo idėjas veiksmais.
- Išbandyk naujas veiklas.
- Stebėk kaip tos naujos veiklos Tau patinka.
- Skelbk ir rodyk savo veiklų rezultatus, žiūrėk kam jie naudingi.
- Apsistok ties savo natūraliomis svajonėmis net jei jos neambicingos.
Ką rodo Tavo kompasas?